- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-09-08
- Bylos Nr.
- A-63-2200-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00761-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Artūras Drigotas
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Pareiškėjas
- S. G.
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai
- Advokatai
- Gediminas Gudeliauskas
- Kategorijos
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I tomas, b. l. 1 – 8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. vasario 24 d. įsakymą Nr. P-100 „Dėl tarnybinės nuobaudos Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorui S. G. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).
Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas yra neteisėtas bei nepagrįstas, nes jis tarnybinio pažeidimo nepadarė. Pažymėjo, jog tai, kad nuo 2008 m. birželio 27 d. iki 2009 m. rugsėjo 2 d. nebuvo atliktas nė vienas procesinis veiksmas, nulėmė pasirinkta tyrimo taktika. Esminis šios taktikos pasirinkimo momentas buvo tas, kad ikiteisminio tyrimo pabaigimas būtų buvęs paviršutiniškas bei neišsamus, neatsižvelgus į kito ikiteisminio tyrimo renkamų duomenų turinį. Dėl tokios pasirinktos taktikos jis tarėsi tiek su tuometiniu Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiuoju prokuroru, tiek su vyriausiojo prokuroro pavaduotoju, kurie šiai pasirinktai taktikai pritarė, kaip teisingai ir pagrįstai. Pažymėjo, kad išvada, jog buvo pasirinkta netinkama taktika nebuvo motyvuota nei Įsakyme, nei išvadose, nei sprendime, nors konstatuojant, kad buvo padarytas tarnybinis nusižengimas yra būtina nurodyti motyvus. Išvadoje iš esmės tik deklaratyviai konstatuojama, kad jis pasirinko netinkamą tyrimo taktiką, tačiau neatskleidžiamos priežastys bei nenurodomi motyvai, dėl kurių pasirinkta taktika turėtų būti laikoma netinkama. Manė, kad tyrimo taktika buvo pasirinkta tinkamai, šios taktikos pasirinkimas nesukėlė jokių neigiamų pasekmių. Teigė, kad neigiamų pasekmių buvimas yra būtinas tarnybinio nusižengimo požymis. Ikiteisminis tyrimas gali trukti tiek, kiek yra būtina laiko duomenims, turintiems reikšmės ikiteisminiam tyrimui, surinkti. Paaiškino, kad laukė kito ikiteisminio tyrimo metu renkamų duomenų, kurie turėjo reikšmės jo tirtam ikiteisminiam tyrimui. Manė, kad toks taktikos pasirinkimas buvo teisėtas bei pagrįstas, todėl ikiteisminio tyrimo trukmė nuo 2007 m. gruodžio 3 d. iki 2009 m. spalio 20 d. nepažeidė greito proceso principo. Pažymėjo, kad ginčo atveju, dėl pasirinktos tyrimo taktikos nebuvo prarastos galimybės surinkti tyrimui reikšmingus duomenis. Tai nėra ginčijama nei išvadose, nei sprendime. Ikiteisminis tyrimas iki 2009 m. spalio 20 d. procesinio sprendimo – nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmimo užtruko daugiau nei 2 m., tačiau priežastys, dėl ko jis tiek užtruko, yra pateisinamos tiek pasirinkta tyrimo taktika, tiek dideliu darbo krūviu (nuo 2009 m. rugsėjo 2 d. iki 2009 m. spalio 14 d. jis iš teritorinių policijos komisariatų gavo 79 ikiteisminius tyrimus įvairių klausimų išsprendimui, iš kurių 2 buvo perduoti į teismą kartu su kaltinamuoju aktu, 2 – baudžiamuoju įsakymu, 15 ikiteisminių tyrimų buvo nutrauktų, buvo kreipiamasi į teismą dėl nutarimo patvirtinimo dėl susipažinimo su informacija, dėl nutarties priėmimo dėl kratos atlikimo, dėl atliktos kratos teisėtumo patvirtinimo, dėl asmenų etapavimo), todėl traktuoti, kad tyrimas buvo vilkinamas negalima, o proceso dalyvių lūkesčiai į greitą procesą buvo pateisinti. Atkreipė dėmesį, kad jo pasirinktai taktikai pritarė ir nukentėjusiojo M. K. įstatyminė atstovė R. K., kuri vienintelė domėjosi ikiteisminio tyrimo eiga. Pažymėjo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą, nebuvo gautas nė vienas proceso dalyvių skundas dėl tyrimo vilkinimo ar netinkamojo atlikimo. Nurodė, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo gautas 2009 m. rugpjūčio 11 d., tačiau nuo 2009 m. rugpjūčio 3 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. jis atostogavo, todėl šis nutarimas prie ikiteisminio tyrimo medžiagos buvo prijungtas 2009 m. rugsėjo 2 d. Pažymėjo, kad jei tam tikri veiksmai nėra atliekami laiku, tai negali būti vertinama kaip tarnybinio pažeidimo padarymu, nes, visų pirma, turi būti sąlygos objektyviai atlikti laiku tam tikrus veiksmus, o tokios sąlygos nuo 2009 m. rugsėjo 2 d. iki 2009 m. spalio 14 d. nebuvo sudarytos. Pareiškėjo nuomone, visiškai nepagrįstas teiginys, kad jis nepateikė pakankamų argumentų ar įrodymų, kad pusantro mėnesio atlikinėjo tik tokius svarbius darbus, kurie būtų svarbesni už pareigą dar labiau neužtęsti ikiteisminio tyrimo, nes jis ir taip jau tęsėsi nuo 2007 m. rugpjūčio 28 d. Teigė, kad ginčo atveju, jei ir buvo priimtas nepagrįstas sprendimas, tai nederėtų jo laikyti tarnybinio pažeidimo sudedamąja dalimi. Pabrėžė, kad nutarimas buvo priimtas laikantis Baudžiamojo proceso kodekso 216 straipsnyje keliamų reikalavimų, t. y. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo išdėstyta nusikalstamos veikos esmė, tyrimo nutraukimo pagrindai bei motyvai. Priimdamas tokį sprendimą jis vadovavosi savo teisine sąmone, vidiniu įsitikinimu, atsižvelgdamas į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Laikė, kad K. J. pateikti R. S. atpažinti nebuvo jokio tikslo, nes R. S. nurodė, kad jam diržu sudavė tik vienas pareigūnas, kurį jis įvardino kaip jaunesnis kriminalistas, šviesiais plaukais, vairuotojas ir kurio asmenybė iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų nekėlė abejonių. Policijos pareigūnui K. K. pranešimo apie įtarimą įteikimas dėl mažamečio R. S. sumušimo būtų nepagrįstas jokiais ikiteisminio tyrimo duomenimis ir būtų buvęs neteisėtas. Laikė, kad akistatų bei parodymų patikrinimų vietoje darymas yra pertekliniai veiksmai, lemiamos reikšmės ikiteisminiam tyrimui neturintys, todėl atsižvelgiant į ekonomiškumo principą, juos atlikti nebuvo jokio reikalo. Be kita ko, išvadose neteisingai yra konstatuojama ir tai, kad laukimo taktika buvo pasirinkta netinkama, o net jei ir būtų pateisinta laukimo taktika, tai jos buvo imtasi neatlikus būtiniausių tyrimo veiksmų, kurie buvo atlikti tik Generalinės prokuratūros prokurorams paprašius atsiųsti ikiteisminio tyrimo medžiagą. Akcentavo, jog kadangi šio tyrimo baigtis buvo susijusi su kito ikiteisminio tyrimo eiga ir laiko požiūriu net jei kažkurie veiksmai buvo atlikti vėliau, jie paties tyrimo trukmei įtakos neturėjo. Iš esmės tų veiksmų neatlikimas pasirinkus tokią taktiką ir buvo pasirinktos taktikos esmė, t. y. tik sulaukus ikiteisminio tyrimo baigties turėjo būti ir buvo sprendžiamas klausimas dėl trijų policijos pareigūnų statuso byloje ir, sulaukus procesinio sprendimo minimame ikiteisminiame tyrime, buvo nuspręsta policijos pareigūnams įteikti pranešimus apie įtarimus bei buvo atlikti kiti procesiniai veiksmai, susiję su įtarimų įteikimais. Pabrėžė, jog į tyrimą jis žiūrėjo atsakingai, tirdamas šią bylą suvokė, kad jame tiriamos aplinkybės, susijusios su subtiliomis bei jautriomis gyvenimo sferomis, kurių ištyrimas reikalavo ypatingo kruopštumo, atliekamų veiksmų pagrįstumo. Pareiškėjo pasirinktą taktiką galima traktuoti, kaip atsargią, bet tikrai ne kaip netinkamą. Manė, kad atlikus ikiteisminį tyrimą, neatsižvelgiant į kito tyrimo metu surinktus duomenis, būtų įvykdytas Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnyje suformuluotas uždavinys, t. y. tyrimas būtų baigtas per kuo trumpiausią laiką, tačiau nebūtų įvykdyta šiame straipsnyje suformuluota esminė pareiga – nebūtų imtasi visų įstatymo numatytų priemonių tam, kad būtų atskleista nusikalstama veika. Iš esmės atsakant į klausimą, ar pasirinkta taktika buvo tinkama ar netinkama, reikia atsakyti, ar ikiteisminiam tyrimui turėjo reikšmės ikiteisminio tyrimo metu renkami duomenys, ar ne. Ikiteisminio tyrimo tikslas buvo surinkti visus įmanomus duomenis, siekiant patvirtinti arba paneigti aplinkybes, susijusias su tuo, ar policijos pareigūnai, vartodami fizinę bei psichinę prievartą privertė mažamečius vaikus – M. K. bei R. S. parašyti paaiškinimus, kad jie nužudė mažametį A. D.. Ikiteisminio tyrimo tikslas buvo surinkti visus galimus duomenis, kurie leistų padaryti pagrįstas bei nenuginčijamas išvadas dėl mažamečio A. D. mirties priežasčių. Taigi, šio tyrimo esmė buvo nustatyti, ar iš tiesų policijos pareigūnai pavartojo fizinę bei psichinę prievartą mažamečių atžvilgiu, dėl to, anot mažamečių jie surašė išgalvotus prisipažinus, kuriuose nurodė, kaip nužudė A. D.. Ikiteisminio tyrimo metu iš esmės buvo siekiama nustatyti, ar A. D. mirtis nebuvo nulemta kitų asmenų ir, ar M. K. su R. S. nenužudė jo. Pareiškėjo nuomone, šie tyrimo objektai yra susiję ir tarp jų yra ryšys. Viename ikiteisminiame tyrime buvo svarbu, ar iš tiesų M. K. bei R. S. nenužudė A. D., nes, jei būtų buvę nustatyta, kad nužudė, tai jau parodytų, kad M. K. bei R. S. melavo ikiteisminio tyrimo metu dėl to, kad jie išsigalvojo nužudę A. D. ir kitos jų nurodytos aplinkybės būtų vertintinos kritiškai. Be to, atliekant tyrimą nebuvo atmesta ir dar viena versija: R. S. bei M. K. mamų kreipimasis į teisėsaugos institucijas galėjo būti gynybinės taktikos, nuo R. S. bei M. K. mestų kaltinimų padaryta žmogžudyste dalis. Taigi, ryšys tarp minimų ikiteisminių tyrimų buvo. Sprendimas, patraukti tris policijos pareigūnus įtariamaisiais iš esmės buvo nulemtas 2009 m. rugpjūčio 4 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes jame buvo konstatuota, kad A. D. mirė nelaimingo atsitikimo metu. Vėliau, įteikus pranešimus apie įtarimus, atlikus kitus procesinius veiksmus ir atsižvelgus į tyrimo metu surinktus duomenis, jis nusprendė, kad toliau tęsti tyrimą nebėra prasmės ir tam tikrų veiksmų atlikimas iš esmės daugiau nei patvirtintų, nei paneigtų aplinkybių, susijusių su tuo, ar policijos pareigūnai vartojo fizinį bei psichinį smurtą mažamečių atžvilgiu, todėl priėmė procesinį sprendimą – nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punktu. Pažymėjo, kad tokiam priimtam procesiniam sprendimui neprieštaravo ir sutiko su juo visos proceso šalys, jo neskundė, nors jis nebuvo malonus nei vienai pusei, nes buvo konstatuota, kad nepakanka duomenų surašyti kaltinamojo akto policijos pareigūnų atžvilgiu. Nors jis išvadas apskundė Generaliniam prokurorui, tačiau sprendimu jo skundas buvo atmestas ir paskirta tarnybinė nuobauda – įspėjimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (I tomas, b. l. 15 – 17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nurodė, kad išanalizavus tarnybinio patikrinimo medžiagą bei išvadą ( toliau- TP išvada) buvo nustatyta, kad pareiškėjas ikiteisminį tyrimą atliko nuo 2007 m. gruodžio 3 d. iki 2009 m. spalio 20 d., tačiau nuo 2008 m. birželio 27 d. iki 2009 m. spalio 14 d. neatliko nė vieno tyrimo veiksmo, nesiėmė priemonių, kad laiku, t. y. per trumpiausią laiką, būtų atliktas ikiteisminis tyrimas ir atskleista nusikalstama veika bei, neatlikęs būtinų proceso veiksmų – nepateikęs R. S. atpažinti pareigūnų K. K. ir K. J., neįteikęs pranešimo apie įtarimą K. K., neįvertinęs aplinkybių, kad policijos pareigūnai mažamečius vaikus neteisėtai pristatė į policijos komisariatą ir paėmė iš jų paaiškinimus, 2009 m. spalio 20 d. priėmė nepagrįstą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Procesas nenumato konkrečių ikiteisminio tyrimo užbaigimo terminų, tačiau įtvirtina principus, kad proceso veiksmai turi būti atlikti savalaikiai, kai yra galimybė juos atlikti. Tokius savo veiksmus pareiškėjas motyvavo tuo, kad pasirinko tokią tyrimo taktiką, siekdamas nepakenkti kitam ikiteisminiam tyrimui, laukė iki tyrime bus priimtas procesinis sprendimas, kad tokiai pasirinktai tyrimo taktikai pritarė ir tuometinis Klaipėdos miesto vyriausiasis prokuroras bei vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, nors Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad prokuroras, atlikdamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų. Pažymėjo, kad net tokiu atveju, jei buvo pasirinkta laukimo taktika (nors vėliau paaiškėjo, kad ji buvo pasirinkta netinkamai), pareiškėjas, prieš priimdamas procesinį sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, turėjo atlikti būtiniausius tyrimo veiksmus, kurie nebuvo atlikti. Taigi, pareiškėjas nesilaikė Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnyje ir 176 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos, organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, patvirtintų Generalinio prokuroro 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1-86, 3 punkto reikalavimų, 12 punkto reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas nepateikė jokio rašytinio įrodymo, iš kurio būtų matyti, kad pareiškėjas raštu ar žodžiu kreipėsi į aukštesniuosius prokurorus dėl šios kliūties, galinčios sukelti itin neigiamas pasekmes, pašalinimo. Pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų ir įrodymų, kad jis pusantro mėnesio atlikinėjo tik tokius svarbius darbus, kurie būtų svarbesni už pareigą dar labiau neužtęsti ikiteisminio tyrimo, nes jis tęsėsi nuo 2007 m. rugpjūčio 28 d. (daugiau nei dvejus metus). Laikė, jog tai, kad pareiškėjas dėl per didelio darbo krūvio nesikreipė į savo vadovus, nes šis faktas jiems buvo žinomas, nėra pateisinamas argumentas, kuris leistų neatlikti tam tikrų procesinių veiksmų ikiteisminio tyrimo metu. Akcentavo, kad tarnybinio pažeidimo sudėtis nenumato konkrečių materialinių pasekmių, kaip būtinojo pažeidimo požymio, tačiau pakanka to, kad kilo pasekmės, susijusios su institucijos veikla dėl žmogiškųjų išteklių panaudojimo, procesinės pasekmės: nebuvo laiku atskleista ir ištirta veika, taip pat institucijos prestižo menkinimo pasekmės. Taigi, atsirado pasekmės srityse, su kuriomis susiję prokuroro procesinės veiklos tikslai. Pabrėžė, kad prokuroro statusas yra ypatingas, įstatymais jam pavestos ypatingos reikšmės užduotys, susijusios su visos visuomenės apsauga nuo sunkiausių teisės pažeidimų – nusikaltimų, prokurorui keliami aukšti kvalifikacijos bei asmeninių savybių reikalavimai. Sprendžiant klausimą dėl prokuroro kaltės, būtina atsižvelgti, kad kalta veika yra ne tik tokia veika, kuria tyčia siekiama tam tikrų neigiamų padarinių, bet ir tokia veika, kurią darydamas asmuo lengvabūdiškai tikisi išvengti neigiamų pasekmių, arba nors ir nenumato, kad neigiami padariniai gali atsirasti, tačiau turi ir gali tai numatyti. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas tinkamai neatliko savo tarnybinių pareigų būtent dėl neatsargios kaltės, o jo tarnybinio pažeidimo esmė pasireiškė neveikimu: organizuodamas, kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas nesiėmė įstatymo ir rekomendacijose numatytų ikiteisminio tyrimo organizavimo priemonių, kad laiku, t. y. per trumpiausią laiką būtų atliktas ir baigtas ikiteisminis tyrimas, atskleista nusikalstama veika, nenustatė konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo terminų. Todėl manė, kad pareiškėjas savo neteisėtu neveikimu, neatlikdamas minėtuose teisės aktuose nustatytų tarnybinių funkcijų, dėl neatsargumo padarė tarnybinį pažeidimą, už kurį jam Įsakymu, atsižvelgiant ir įvertinant visus tarnybinio patikrinimo metu surinktus duomenis, buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.
Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I tomas, b. l. 86 – 87) nurodė, kad atsižvelgiant į Klaipėdos apygardos prokuratūros atlikto tarnybinio patikrinimo rezultatus, pateiktus tarnybinio patikrinimo išvadoje, skundžiamas Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, tinkamai įvertinantis pareiškėjo žinioje beveik dvejus metus buvusio ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus, pažeidžiančius Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnį, 176 straipsnio 1 dalį, Generalinio prokuroro 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1-86 patvirtintų „Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos, organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“ 3, 12 punktų reikalavimus. Be kita ko, nurodė, kad būsimas teismo sprendimas neturės jokios įtakos jo teisėms ar pareigoms.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu (I tomas, b. l. 110 – 114) pareiškėjo skundą patenkino, panaikino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. vasario 24 d. įsakymą Nr. P-100 „Dėl tarnybinės nuobaudos Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorui S. G. skyrimo“.
Teismas pažymėjo, kad spręsdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pareiškėjui, vertins, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyti faktai bei jų teisinis įvertinimas patvirtina tarnybinio pažeidimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą, nes tarnybinio patikrinimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame įvardijamas konkretus tarnybinis pažeidimas, apibrėžiamos kaltinimo, nuo kurio prokuroras gali gintis, ribos ir apimtis, nurodoma kaltės forma. Tarnybinio patikrinimo išvada ir joje nurodytos aplinkybės bei pasiūlymai dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn skirti tam, kad įvertintų turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą vadovas, kuriam patvirtinus išvadą, joje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas tampa atitinkamo sprendimo (įsakymo), t. y. individualaus teisės akto, dalimi. Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos prokuratūra 2010 m. vasario 10 d. surašė Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 3.9-67 „Dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo V. A., prokurorų N. Ž., R. M., S. G. veiksmų atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 30-2-00199-07“ (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), kurioje konstatavo, kad pareiškėjas, atlikdamas ikiteisminį tyrimą Nr. 30-2-00199-07, savo pareigas vykdė nepakankamai atsakingai, pasirinkdamas tyrimo atlikimo taktiką – laukti kol bus baigtas kitas tyrimas, neatliko būtiniausių ikiteisminio tyrimo veiksmų, nesiėmė įstatymo ir Generalinio prokuroro rekomendacijose numatytų ikiteisminio tyrimo organizavimo priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas ir baigtas ikiteisminis tyrimas, atskleista nusikalstama veika. Kadangi tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnį, 176 straipsnio 1 dalį, bei Generalinio prokuroro 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1-86 patvirtintų „Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos, organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“ 3, 12 punktų reikalavimus, todėl pasiūlė pareiškėjui taikyti tarnybinę atsakomybę ir skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybinio patikrinimo išvada, 2010 m. vasario 17 d. su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą su prašymu neskirti jam tarnybinės nuobaudos, nes jis tarnybinio pažeidimo nepadarė. Išnagrinėjus pareiškėjo skundą, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2010 m. vasario 20 d. surašė Išvadą Nr. 17.9-352 „Dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroro S. G. skundo dėl 2010 m. vasario 10 d. tarnybinio patikrinimo išvados“ (toliau – ir Išvada), kurioje nurodė, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, o Tarnybinio patikrinimo išvadoje siūloma nuobauda adekvati jo padarytam tarnybiniam pažeidimui. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2010 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 6.23.-3 „Dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroro S. G. skundo“ (toliau – ir Sprendimas) priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo skundo kaip nepagrįsto. Teismas padarė išvadą, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo skirta todėl, kad: 1) pareiškėjo pasirinkta laukimo taktika buvo netinkama; 2) taktika pasirinkta neatlikus būtiniausių tyrimo veiksmų; 3) pareiškėjas priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą neatlikęs būtiniausių veiksmų, t. y. nepateikė R. S. atpažinti pareigūnų K. K. ir K. J., neįteikė pranešimo apie įtarimą K. K. bei neįvertino aplinkybių, kad policijos pareigūnai mažamečius vaikus neteisėtai pristatė į policijos komisariatą ir paėmė iš jų paaiškinimus; 4) pareiškėjas 2009 m. spalio 20 d. priėmė nepagrįstą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą praėjus daugiau kaip dvejiems mėnesiams po 2009 m. rugpjūčio 4 d. priimto procesinio sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 32-1-0552-07. Atkreipė dėmesį, kad iš Tarnybinio tyrimo išvados bei iš ikiteisminio tyrimo Nr. 30-2-00199-7 ir ikiteisminio tyrimo Nr. 32-1-00552-07 medžiagų matyti, jog pareiškėjo pasirinktai taktikai, t. y. kol ikiteisminiame tyrime Nr. 32-1-0552-07 bus priimtas procesinis sprendimas, pritarė Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroro pavaduotojas V. A., kuris kontroliavo pareiškėjo atliekamą ikiteisminį tyrimą Nr. 30-2-00199-07. Vėliau tyrimo kontrolę perėmė Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyr. prokuroras O. R.. Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtų prokurorų atžvilgiu Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad jie nepadarė jokių tarnybinių pažeidimų. Dėl O. R. pareigų vykdymo kontroliuojant skyriaus prokurorų atliekamo ikiteisminio tyrimo eigą ir terminus raštu atkreiptas Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vadovų dėmesys. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima neginčytinai teigti, kad visi veiksmai, kuriuos nurodė atlikti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiasis prokuroras Z. B., kuris 2010 m. sausio 11 d. nutarimu panaikino 2009 m. spalio 20 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir nutarė atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00199-07, kurį buvo priėmęs pareiškėjas, buvo būtini, t. y. nebuvo vertinama tokių veiksmų būtinybė. Teismas akcentavo, kad atlikus 2010 m. sausio 11 d. nutarime panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytus veiksmus, 2010 m. kovo 20 d. vėl buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Šios nustatytos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėjo 2009 m. spalio 20 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo pagrįstas, nes 2010 m. sausio 11 d. atnaujinus šį ikiteisminį tyrimą, jis 2010 m. kovo 20 d. vėl buvo nutrauktas. Šiame nutarime pažymėta, kad ikiteisminį tyrimą tyrėjai R. Š. ir K. J. ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus atliko pagrįstai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2009 m. rugpjūčio 3 d. iki 2009 m. rugsėjo 2 d. atostogavo, iš kasmetinių atostogų į darbą sugrįžo 2009 m. rugsėjo 3 d. Pastebėjo, kad nors Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodoma, kad nuo 2008 m. birželio 27 d. iki 2009 m. spalio 14 d. pareiškėjas neatliko nė vieno procesinio veiksmo, tačiau byloje nėra jokių duomenų, tvirtinančių, kad būtų buvusi atlikta atitinkama analizė, kiek ir kokių procesinių veiksmų pareiškėjas privalėjo atlikti. Be kita ko, atsakovas nepateikė teismui jokių prejudicinę reikšmę turinčių rašytinių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus argumentus, kad jis nuo 2009 m. rugsėjo 2 d. iki 2009 m. spalio 14 d. neatliko procesinių veiksmų dėl objektyvių aplinkybių, t. y. kad jis šiuo laikotarpiu gavo iš teritorinių policijos komisariatų 79 ikiteisminius tyrimus jų organizavimui ir kontrolei, iš jų 2 buvo perduoti į teismą kaltinamuoju aktu, 2 baudžiamuoju įsakymu, 15 ikiteisminių tyrimų nutraukta, buvo kreipiamasi į teismą dėl nutarimų susipažinimo su informacija patvirtinimų, dėl nutarčių kratai atlikti priėmimo, dėl atliktos kratos teisėtumo patvirtinimo, dėl asmenų perkėlimo, kiti ikiteisminiai tyrimai buvo patikrinti, duoti rašytiniai nurodymai bei nurodyta tęsti asmenų, padariusių nusikalstamas veikas paieškas, buvo tiriami du pareiškimai dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, vienu atveju buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kitu buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nagrinėjo 5 kitokio pobūdžio skundus ar prašymus, patikrino 31 medžiagą, kuriomis policijos įstaigos rėmėsi priimdamos nutarimus atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus, 2 nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo panaikinti, kaip neteisėti bei nepagrįsti. Priešingai, minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtina O. R. 2010 m. vasario 2 d. apklausos protokolas ir jo raštas apie pareiškėjo duomenis apie darbo krūvį nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2009 m. spalio 20 d. Atkreipė dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo Nr. 30-2-00199-7 medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2009 m. spalio 16 d. pareiškė įtarimus K. J., R. Š. ir I. D., apklausė šiuos asmenis kaip įtariamuosius. Teismo nuomone, šios faktinės aplinkybės rodo, kad pasiruošimui atlikti šiuos veiksmus ir jų atlikimui buvo reikalingos atitinkamos laiko sąnaudos. Nors byloje nėra atitinkamų dokumentų, tačiau minėtus asmenis reikėjo iškviesti į apklausas, surašyti atitinkamus dokumentus. Ištirti bylą ir surašyti 2009 m. spalio 20 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kurį sudaro 10 lapų, taip pat reikėjo laiko. Tačiau pastebėjo, jog šios aplinkybės atliekant tarnybinį patikrinimą analizuotos nebuvo. Teismo nuomone, buvo atliktas tik formalus laiko paskaičiavimas nuo ikiteisminiame tyrime Nr. 32‑1‑0552-07 priimto procesinio sprendimo, t. y. 2009 m. rugpjūčio 4 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 32-1-0552-07 dienos iki priimto nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 30-2-00199-07 dienos. Teismas, spęsdamas ginčą, vadovavosi Prokuratūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 41 straipsniu, Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo prokurorams nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. I-9 (toliau – ir Nuostatai) 4 punktu, 5 punktu, 17 punktu, 32 punktu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu administracinėje byloje Nr. A4‑1212/2006. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs bylos rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nustatęs, kad pareiškėjo atliekamą ikiteisminį tyrimą koordinavo aukštesnis prokuroras, kuris pareiškėjo pasirinktai laukimo taktikai pritarė, nors 2009 m. spalio 20 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 30‑2‑00199‑07 buvo pripažintas nepagrįstu ir ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo atnaujintas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010 m. sausio 11 d. nutarimu, tačiau pavedus tyrimą atlikti Klaipėdos apygardos prokuratūrai, 2010 m. kovo 20 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas vėl nutrauktas, konstatavo, kad pareiškėjo veiksmuose nėra tarnybinio pažeidimo sudėties. Pareiškėjas savo veiksmais nepažeidė įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų.
III.
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu (I tomas, b. l. 118 – 121) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas raštu ar žodžiu kreipėsi į aukštesniuosius prokurorus dėl kliūties – didelio darbo krūvio, galinčios sukelti itin neigiamas pasekmes, pašalinimo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl darbo kitose ikiteisminio tyrimo bylose ir neveikimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 30‑2‑00199-07 nėra tos aplinkybės, kurios būtų svarbesnės už pareigą neužtęsti paminėto tyrimo ir galėtų pašalinti jo kaltę. Atsakomybė už ikiteisminio tyrimo sėkmę tenka ikiteisminį tyrimą tiesiogiai kontroliuojančiam prokurorui.
2. Tai, kad Generalinės prokuratūros priimtas nutarimas 2010 m. kovo 20 d. buvo panaikintas, pareiškėjo kaltės nepaneigia. Vienas iš 2010 m. vasario 24 d. įsakyme Nr. P-100 nurodytų motyvų, dėl ko jam paskirta nuobauda, yra tas, kad jis nesiėmė įstatymo ir Generalinio prokuroro rekomendacijose numatytų ikiteisminio tyrimo organizavimo priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas ir baigtas ikiteisminis tyrimas, atskleista nusikalstama veika. Pažeidimas pasireiškė būtent neveikimu, pareiškėjo veiksmus galima traktuoti kaip neatsargumą.
3. Pareiškėjas ikiteisminį tyrimą Nr. 30-2-00199-07 savo žinioje turėjo nuo 2007 m. gruodžio 3 d. iki 2009 m. spalio 20 d., nuo 2008 m. birželio 27 d. iki 2009 m. spalio 14 d. neatliko nei vieno procesinio veiksmo. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad nuo to momento, kai ikiteisminio tyrimo Nr. 30-2-00199-07 kontrolę perėmė pareiškėjas, jau buvo praėję 3 mėnesiai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, po tyrimo kontrolės perėmimo jis dar 8 mėnesius atlikinėjo joje įvairius veiksmus, tačiau per 11 mėnesių aktyvaus ikiteisminio tyrimo atlikimo pareiškėjas nesugebėjo jo baigti. Prokuroras, keletą metų vilkindamas ikiteisminį tyrimą Nr. 30-2-00199-07, neatsižvelgė į tai, kokia žala daroma nepilnamečiams M. K. ir R. S..
4. Ikiteisminiai tyrimai Nr. 32-1-0552-07 (dėl mažamečio A. D. mirties aplinkybių nustatymo) ir Nr. 30-2-00199-07 (galimo piktnaudžiavimo apklausiant mažamečius R. S. ir M. K.) yra visiškai atskiri, remiantis Rekomendacijų dėl nusikalstamų veikų tyrimų sujungimo ir atskyrimo, patvirtintų Generalinio prokuroro 2004 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 1-20, II dalies nuostatomis jie negalėjo būti sujungti, kadangi skirtingi įtariamieji, padarytos skirtingos veikos ir kt. Galutinis sprendimas ikiteisminiame tyrime Nr. 32-1-0552-07 iki šiol nėra priimtas.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (I tomas, b. l. 125 – 128) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Priekaištas, kad pareiškėjas nepranešė aukštesniesiems prokurorams apie savo didelį darbo krūvį yra nepagrįstas, kadangi aukštesnieji prokurorai žino savo pavaldinių darbo krūvius ir pareiškėjo kaltės, kad turėjo tokį darbo krūvį nėra.
2. Tarnybinio patikrinimo inicijavimas iš esmės buvo nulemtas atnaujinus ikiteisminį tyrimą, konstatuojant, kad pareiškėjo priimtas procesinis sprendimas – nutraukti ikiteisminį tyrimą yra nepagrįstas. 2010 m. sausio 25 d. įteiktame pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo taip pat buvo akcentuojama, kad pareiškėjas priėmė nepagrįstą sprendimą, kas reiškia, kad, kaip sudedamoji padaryto tarnybinio pažeidimo dalis, buvo suformuluotas teiginys apie jo priimtą nepagrįstą procesinį sprendimą. 2010 m. vasario 10 d. Tarnybinio patikrinimo išvadose tai buvo formuluojama analogiškai. Teismas sprendime iš esmės argumentuotai ir pagrįstai įvertino priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą bei Klaipėdos apygardos prokuratūros priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kaip analogiškus, kas iš esmės reiškia, kad atnaujinti ikiteisminio tyrimo nebuvo reikalingumo.
3. Aukštesnieji prokurorai – tuometinis Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras G. D. bei vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. A. nenurodė, kokį procesinį sprendimą pareiškėjas turėtų priimti, o tik pritarė taktikai, į kurią atsižvelgiant ikiteisminis tyrimas turėjo būti atliekamas. Aplinkybė, kad šiuo metu ikiteisminis tyrimas Nr. 32-1-00552-07 yra eigoje, nepaneigia pasirinktos taktikos pagrįstumo bei tinkamumo, kuriai pritarė ir aukštesnieji prokurorai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi visų galimų priemonių tam, kad nukentėjusieji patirtų kuo mažiau streso.
4. Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausias prokuroras G. D. dalyvavo tarnybinio patikrinimo procese ir pasirašė išvadą, į kurią atsižvelgiant ir buvo priimtas įsakymas paskirti tarnybinę nuobaudą – pastabą, nors jis būdamas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiuoju prokuroru pasirinktai taktikai pritarė kaip tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. P-100, kuriuo Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorui S. G. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, pagrįstumo ir teisėtumo.
Lietuvos Respublikos prokurorų statusą, kompetenciją, teises ir pareigas, tarnybos eigą, skatinimo bei tarnybinės atsakomybės sąlygas, socialines garantijas, asmens apsaugos priemonių tvarkymo ir naudojimo sąlygas nustato specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas (Prokuratūros įstatymo 1 str.). Prokurorų tarnybinės atsakomybės klausimus reglamentuoja šio įstatymo 40-43 straipsniai. Prokuratūros įstatymo 40 straipsnis nustato, kad prokurorui už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus arba prokuroro vardą žeminančius poelgius gali būti skiriamos šioje įstatymo normoje išvardytos tarnybinės nuobaudos, tarp jų – pastaba (40 str. 1 p.). Minėto įstatymo 41 straipsnis nustato pagrindines procedūras, kurių turi būti laikomasi skiriant tarnybinę nuobaudą. Privalomoji šios procedūros dalis – tarnybinis patikrinimas. Nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tarnybinis patikrinimas atliekamas, kai prokuroro veika turi įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio požymių (41 str. 3 d.), o pradedamas nedelsiant, kai gaunama generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) rezoliucija pradėti tarnybinį patikrinimą, ir atliekamas ne ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų šio Įstatymo ir generalinio prokuroro nustatyta tvarka (41 str. 4 d.). Prokurorui tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo tarnybinio patikrinimo išvados pateikimo generaliniam prokurorui (jo pavaduotojui) dienos (41 str. 2 d.). Bendroji taisyklė yra ta, kad prokurorui tarnybinė nuobauda gali būti paskirta, jei nuo įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio padarymo dienos nepraėjo šeši mėnesiai (41 str. 6 d.), tačiau jei prokuroras padarė proceso įstatymų normų pažeidimą atlikdamas savo funkcijas (tai yra: priėmė neteisėtą sprendimą, atliko neteisėtą ikiteisminio tyrimo veiksmą, per įstatymų nustatytą terminą nepriėmė būtino sprendimo ar neatliko būtino ikiteisminio tyrimo veiksmo), tarnybinė nuobauda gali būti paskirta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos nepraėjo trisdešimt šeši mėnesiai (41 str. 7 d.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) pareigūno padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio pareigūnas turi teisę gintis, apimtis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Kaip matyti iš skundžiamo įsakymo, jo įžanginėje dalyje nurodyta, jog įsakymas priimtas remiantis tarnybinio patikrinimo išvada. Spręsdamas ginčą dėl individualaus administracinio akto skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumo bei teisėtumo, teismas turi nustatyti, ar atlikto tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareigūnas padarė veikas, kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nors ir atskirai išnagrinėjo ir įvertino įrodymus pagal kiekvieną TP išvadoje išskirtą tarnybinio nusižengimo epizodą, tačiau netinkamai juos įvertino. Taip pat teismas patikrino, ar skiriant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą buvo laikytasi pagrindinių procedūrų bei taisyklių. Procedūrinių pažeidimų teismas nenustatė.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą pagrindinių procedūrų ir taisyklių nepažeidė. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog administracinis aktas gali būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2005 m. balandžio 22 d. Nr. A14-416/2005; 2006 m. gruodžio 6 d. Nr. A6-2202/2006; 2007 m. balandžio 24 d. Nr. A11-435/2007; 2009 m. balandžio 2 d. Nr. A502-341/2009; 2010 m. birželio 28 d. Nr. A662-902/2010 ir kt.). Pažymėtina, jog teismas, sprendime nurodė, kad ginčijamas įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant ABTĮ 89 str. nuostatas, tačiau nenurodė kokiu konkrečiu pagrindu įsakymas panaikinamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui įteiktame 2010 m. sausio 25 d. pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo buvo išvardyti visi pareiškėjo galimai padaryti tarnybiniai nusižengimai, pateiktas pirminis galimai padarytų pažeidimų kvalifikavimas, pareiškėjui pasiūlyta pateikti paaiškinimą, ir jis šia teise pasinaudojo. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas skundė Generaliniam prokurorui TP išvadą, kurioje buvo pateiktas galutinis tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą. Tai patvirtina, kad pareiškėjo teisė žinoti kokiais tarnybiniais nusižengimais jis įtariamas ir gintis nuo šių įtarimų nebuvo pažeista.
TP išvadoje buvo nustatyta ir nurodyta kokius būtent ikiteisminio tyrimo veiksmus per įmanomai trumpiausią laiką šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas turėjo atlikti, tačiau jų neatliko. Atliekant tarnybinį patikrinimą dėl prokuroro galimai padarytų proceso įstatymo normų pažeidimų vykdant ikiteisminį tyrimą, turi būti nustatyta ir TP išvadoje nurodyta kokios būtent veikos BPK nuostatų bei kitų teisės aktų kontekste to konkretaus ikiteisminio tyrimo atveju priskiriamos (kvalifikuojamos) kaip prokurorui BPK priskirtų funkcijų neatlikimas ar netinkamas atlikimas. Nagrinėjamu atveju TP išvadoje dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 30-2-001991-07 tokios išvados buvo pateiktos. Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr. LVAT sprendimus ir nutartis administracinėse bylose: 2010 m. vasario 22 d. Nr. A556-27/2010; 2005 m. sausio 28 d. Nr. A5-60/2005; 2004 m. liepos 30 d. Nr. A4-678/2004). Atsakovas, atlikdamas tarnybinį patikrinimą šiuod reikalavimus įvykdė tinkamai.
Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad dėl TP išvadoje nurodytų veikų, kurias pirmosios instancijos teismas nepripažino tarnybiniais nusižengimais, teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai aiškino BPK normas.
. Šį apelianto argumentą patvirtina sisteminė BPK normų, reglamentuojančių ikiteisminį tyrimą, analizė.
BPK 164 straipsnio 1 dalis nustato, kad ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Prokuroro įgaliojimai atliekant ikiteisminį tyrimą nustatyti BPK 170 straipsnyje, tarp jų – išimtinė kompetencija priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo sujungimo ar atskyrimo bei nutraukimo.
BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleistas nusikalstama veika. Pareiškėjas, nagrinėjamu atveju atlikdamas ikiteisminį tyrimą konkrečioje byloje šiuos įstatymo reikavimus pažeidė.
Skundžiamu įsakymu pareiškėjas nubaustas už tai, kad, atlikdamas ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 30-2-00199-07, neatlikęs visų būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų, netinkamai pasirinko laukimo taktiką, t,y, 1 m. ir 4 mėn. byloje nevykdė ikiteisminio tyrimo, laukdamas ikiteisminio tyrimo baigties kitoje byloje, nors šių bylų tyrimai iš esmės skirtingi,( ikiteisminis tyrimai dėl mažamečio A. D. mirties aplinkybių nustatymo ir ikiteisminis tyrimas dėl galimo piktnaudžiavimo apklausiant mažamečius R. S. ir M. K., panaudojant fizinį smurtą, yra visiškai atskiri, todėl neatlikimas būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų per įmanomai trumpiausią laiką yra nepateisinamas ir pagrįstai įvertintas kaip BPK 2 straipsnio bei 176 str. 1 d. nuostatų pažeidimas) .
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinti prokuratūros veiklos teisiniai pagrindai, nurodant, kad prokuroras sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai. Minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad prokurorų proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Aukštesnysis prokuroras ir teismas nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus ir panaikina neteisėtus sprendimus. Minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad atlikdamas savo funkcijas prokuroras yra nepriklausomas ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų. To paties įstatymo 15 straipsnio 3 d. nustato, kad aukštesnysis prokuroras negali nurodyti prokurorui, kokį proceso nutarimą priimti. Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių vykdymo kontrolės praktiką yra privalomi.
Generalinio prokuroro 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. I-86 patvirtintų Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant 3 p nustato, kad prokuroras privalo imtis visų įstatymo nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Rekomandacijų 4 p. nurodyta, kad prokuroras sprendimus priima savarankiškai, vienvaldiškai ir vadovaujasi tik įstatymu., o 12 p. nustato, kad asmeninės atsakomybės principas taikomas ir prokurorui, kuris pats atlieka ikiteisminį tyrimą.
Pirmosiios instancijos teismas netinkamai vertino įstatymo nuostatas dėl asmeninės tyrimą atliekančio prokuroro atsakomybės ir nepagrįstai sprendimą pagrindė ta aplinkybe, jog tarnybinėn atsakomybėn nevuvo patraukti aukštesni prokurorai, kontroliavę ikiteisminį tyrimą. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra rašytinių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima neginčytinai teigti, jog aukštesnio prokuroro 2010-01-11 nutarime nurodyti atlikti procesiniai veiksmai buvo būtini., nes ir atlikus šiuos veiksmus tyrimas buvo nutrauktas. Tačiau pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta ne už galutį ikiteisminio tyrimo rezultatą, bet už nepateisinamai ilgą ikiteisminį tyrimą. Vien ta aplinkybė, kuria taip pat grindžiamas teismo sprendimas, kad pareiškėjas nuo 2009-08-03 iki 2009-09-02 atostogavo, o nuo 2009-09-02 iki 2009-10-14 neatliko procesinių veiksmų dėl objektyvių priežasčių, nepaneigia jo nepateisinamai ilgo neveikimo byloje per laikotarpį nuo 2008-06-27 iki 2009-09-02, kuris vertintinas, kaip aukščiau nurodytų proseninio įstatymo bei Genaralinio prokuroro Rekomendacijų pažeidimas.
. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas turėjo pagrindą skirti pareiškėjui už aptartus įstatymo pažeidimus tarnybinę nuobaudą ir ją skyrė pagrįstai.
Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir priėmė neteisėtą sprendimą, kuris yra naikinamas, o pareiškėjo skundas atmetamas.
Skundžiamu įsakymu pareiškėjui paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba, nuobauda paskirta įvertinus pažeidėjo asmenybą, jo kaltės formą, tarnybinio pažeidimo pobūdį.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą., todėl tenkinant apeliacinį skundą sprendimas panaikinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą- pareiškėjo S. G. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.