Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-402-383-2013

Teisėja Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00053-2012-2

2013 m. birželio 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant išteisintajam J. V., gynėjui advokatui Irmantui Dobilui, nukentėjusiajam V. G., nukentėjusiojo atstovui advokatui Justui Jankauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalį ir pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turint nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. V. privataus kaltinimo tvarka kaltintas tuo, kad jis 2012 m. sausio 19 d., apie 10 val. bnkrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „G.“ kreditorių susirinkime, vykusiame (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pakomentavo nukentėjusiojo V. G. atsakymą į 2012-01-02 raštą Nr. 01-04 žodžiais „jei leido vogti, tai ir vogiau“‚ „jei statybos priežiūrą vykdanti organizacija leido duoti didesnius aktus nei atlikta darbų, tai ir daviau“, t. y. jis buvo kaltinamas padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje;

be to, J. V. kaltintas tuo, kad 2012 m. sausio 19 d., apie 10 val. bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „G.“ kreditorių susirinkime, vykusiame (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), užgauliai pasisakydamas apie nukentėjusįjį V. G. pažemino jį kaip asmenybę, pažemino jo reputaciją kitų akivaizdoje, nes kreditorių susirinkimo protokolas buvo išsiųstas ir kitiems susirinkime nedalyvavusiems kreditoriams, kurie taip pat perskaitė kaltinamojo J. V. žodžius, t. y. jis buvo kaltinamas padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalyje.

Nukentėjusysis V. G. skundžia Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti, pripažinti J. V. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalį ir pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį bei priteisti iš J. V. 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimo. Skunde apeliantas nurodo, kad motyvuodamas savo nuosprendį teismas atsižvelgė vien tik į kaltinamojo gynybinius argumentus, nepasisakė dėl apelianto pateiktų argumentų ir motyvų, todėl nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi specialisto išvada kaip visiškai pagrindžiančia, jog frazės „jei leido vogti, tai vogiau“, „jei statybų priežiūra vykdanti institucija leido duoti didesnius aktus nei atliktų darbų, tai ir daviau“ nėra įžeidžiančio ar šmeižikiško pobūdžio. Priešingai, specialistas patvirtino, kad tokios frazės, paremtos emocija, gali būti įžeidžiančios, o žmogus, sakąs tokius žodžius, galėjo turėti omenyje, kad apibūdinamas žmogus yra vagis. Be to, jis nei savo išvadoje, nei posėdžio metu nėra teigęs, kad visa protokole išsakyta kaltinamojo pastraipa yra nuomonė. Taigi specialisto išvada nėra išsami ir taikytina tik išsakytoms frazėms, o ne visam kaltinamojo pasisakymui.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, nors kaltinamasis teigia, jog šios frazės buvo situacijos vertinimas, o ne informacija apie apeliantą, paties kaltinamojo pasisakymai kreditorių susirinkime tai paneigia. 2012-01-19 BUAB „G.“ kreditorių susirinkimo protokole po išsakytų frazių „jei leido vogti, tai vogiau“, „jei statybų priežiūra vykdanti institucija leido duoti didesnius aktus nei atliktų darbų, tai ir daviau“, komentuodamas apelianto ir UAB „T.“ pateiktus raštus kaltinamasis sako: „tai, kad statybos priežiūrą vykdanti institucija aplaidžiai vykdė savo funkciją, tai gali nebent reikšti solidarią darbų priežiūros institucijos atsakomybę, bet jokiu būdu tai nei direktoriaus, nei generalinio rangovo nuo atsakomybės neatleidžia“. Apelianto teigimu, šiuo pasisakymu kaltinamasis be jokių perfrazavimų, alegorijų ir kitų raiškos priemonių, tiesiogiai dar kartą patvirtina, kad apeliantas, kaip įmonės direktorius, padarė nusikalstamą veiką ir yra už ją atsakingas.

Apeliantas pabrėžia, kad kaltinamasis, pasakydamas tokias frazes, kaip „jei leido vogti, tai vogiau“, „jei statybų priežiūrą vykdanti institucija leido duoti didesnius aktus nei atliktų darbų, tai ir daviau“, nurodė, jog apeliantas pavogė didelę sumą pinigų (daugiau nei 700 tūkstančių litų), vėliau pasisakydamas, kad už šį nusikaltimą gali būti nebent solidari atsakomybė su statybos priežiūrą vykdžiusia institucija, šią informaciją pateikė kaip faktą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad kaltinamojo parodymai buvo nuoseklūs, kadangi teismas nevertino po minėtų frazių sekančių kaltinamojo pasisakymų, neanalizavo ir nevertino UAB „T.“ 2012-01-05 rašto, neatsižvelgė į tai, kad kaltinamasis teigė niekada nesakęs, kad V. G. pareikšti įtarimai, o tuo pat metu į bylą pateikė Kauno miesto VPK pažymą, kad BUAB „G.“ atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis V. G. bei jo atstovas advokatas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Išteisintasis J. V. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš nukentėjusiojo proceso išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo V. G. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija sutinka ne su nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, kad J. V. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – asmens garbė ir orumas. Šio nusikaltimo objektyviąją pusę apibūdina alternatyvūs veiksmai – tai yra tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba paskleidimas melagingos informacijos, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Subjektyvioji šio nusikaltimo pusė pasireiškia tiesiogine tyčia – tai yra asmuo supranta, kad skleidžia melagingas žinias, žeminančias kitą asmenį, ir nori taip veikti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. G. kaltina J. V. jį apšmeižus netiesiogiai pavadinant vagimi, pasakant, kad šis esą pasisavino ar iššvaistė didelės vertės svetimą turtą. Pažymėtina, jog kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2A-3/2012).

Pirmosios intancijos teismas nustatė, kad BUAB „G.“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama. Administratoriui tikrinant bankrutuojančios bendrovės iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius, nustatyta, kad 2007-01-25 V. G. būnant BUAB „G.“ direktoriumi tarp jo vadovaujamos bendrovės ir UAB „T.“ buvo sudaryta generalinė ilgalaikė statybos rangos sutratis Nr. 2007/01-02. Dėl šios rangos sutarties vykdymo ir nustatytų neatitikimų administratorius 2011-01-02 pateikė V. G. raštą, į kurį šis atsakė 2011-01-09, atkreipdamas dėmesį į tai, kad 2011-01-02 rašte neišskirti statybos darbai, kurie numatyti atlikti pagal pirminę projektinę dokumentaciją, ir statybos darbai pagal naują projektinę dokumentaciją, todėl prieita prie klaidingų išvadų. UAB „T.“ dėl rangos sutarties vykdymo pateikta pretenzija, prašant pateikti paaiškinimus dėl neatliktų visų rangos sutartimi sutartų atlikti darbų bei nustatytų darbų kiekių žymėjimo neatitikimų. UAB „T.“ 2012-01-05 raštu atsakė, kad neatliko visų rangos sutartimi sutartų darbų, tačiau atliko visą eilę naujų darbų, o neatitikimai statybos darbų žurnaluose galėjo likti dėl visos eilės vykdomų pakeitimų, naujų sprendimų priėmimų ir jų korektūrų.

2012 m. sausio 19 d. vykusiame BUAB „G.“ kreditorių susirinkime, kuriame nukentėjusysis nedalyvavo, BUAB „G.“ kreditoriaus UAB „M.“ atstovas advokatas J. V. frazėmis „jei leido vogti, tai ir vogiau“, „jei statybos priežiūrą vykdanti organizacija leido duoti didesnius aktus, nei atlikta darbų, tai ir daviau“ pakomentavo V. G. ir UAB „T.“ atsakymus. Pažymėtina, kad kreditorių susirinkimo protokole užfiksuota, jog UAB „M.“ atstovas pabrėžė, jog jo išsakytos frazės yra tam tikra alegorija (t. 1, b. l. 9). Parodymų, jog išsakydamas mintis kreditorių susirinkime J. V. išreiškė tik nuomonę, jis nuosekliai laikėsi viso proceso metu. Byloje esanti specialisto išvada (t. 1., b. l. 97-98) taip pat patvirtina, kad pasakymo negalima vertinti kaip žinios, jog V. G. atliko nusikalstamą veiką, nes, viena vertus, tai yra nuomonė apie parašytą tekstą (parašyto teksto supratimas), kita vertus, kalbama miglotomis meninėmis priemonėmis. Nors apeliantas skunde teigia, jog specialistas, apklaustas teismo posėdyje, konstatavo, kad žmogus, sakąs tokius žodžius, galėjo turėti omenyje, kad apibūdinamas žmogus yra vagis, tačiau šis argumentas nepaneigia specialisto suformuluotos išvados, jog J. V. ištartos frazės tėra jo nuomonės išraiška.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo argumentais, jog J. V. pasakytos frazės, remiantis atidaus ir protingo žmogaus standartu, vertintinos kaip kaltinimas vagyste. J. V., išsakydamas šias mintis, jokio konkretaus žmogaus nenurodė ir pateikė jas pabrėždamas, kad tai yra alegorija ir perfrazavimas. Aplinkybė, kad po šių teiginių J. V. dar pasakė frazę: „tai, kad statybos priežiūrą vykdanti institucija aplaidžiai vykdė savo funkciją, tai gali nebent reikšti solidarią darbų priežiūros institucijos atsakomybę, bet jokiu būdu tai nei direktoriaus, nei generalinio rangovo nuo atsakomybės neatleidžia“, jo kaltę nei patvirtina, nei paneigia, ypač atsižvelgiant į vėliau J. V. pasakytą teiginį: „dėl objektyvumo, gal kad neskubėti apkaltinti žmonių dėl to, ko nėra, ir neteikti nepagrįstų prašymų, reikėtų įpareigoti administratorių papildomai patikslinti“. Taigi konstatuotina, kad J. V. savo išsakytomis mintimis nesiekė apkaltinti V. G. padarius nusikalstamą veiką, o jo pasakytos frazės vertintinos kaip nuomonė. Aplinkybė, jog savo nuomonę, prieš tai įspėdamas, kad jo žodžiai neturėtų būti suprasti tiesiogiai, išreiškia advokatas, savaime nereiškia, jog kiti asmenys priima teisininko žodžius kaip konkretų faktą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų S. S. ir S. V. parodymus vertino kritiškai, kadangi patys liudytojai kreditorių susirinkime nedalyvavo. S. V. yra UAB „G.“ kreditorius, S. S. – buvęs bankrutavusios įmonės administratorius, todėl jų vertinimai V. G. atžvilgiu negali būti laikomi objektyviais.

Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas įžeidimas yra tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Šmeižimas nuo įžeidimo skiriasi tuo, kad šiuo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Vienas iš būtinų įžeidimo požymių yra užgaulumas, kuris reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamojo veiksmuose nėra būtinų įžeidimo sudėties požymių – objektyviosios pusės (užgaulaus pažeminimo), subjektyviosios pusės (tyčios) ir subjekto (konkretaus asmens, kurį siekiama užgauliai pažeminti).

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą bei teismo posėdyje išteisintasis išreiškė prašymą priteisti J. V. patirtas išlaidas advokato pagalbai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 6 dalimi, šis prašymas tenkintinas iš dalies. Iš pateiktų į bylą dokumentų (t. 2, b. l. 24-27) matyti, kad už procesinių dokumentų parengimą ir atstovavimą Kauno apygardos teisme J. V. advokatų profesinei bendrijai sumokėjo 3909,50 litų. Atsižvelgiant į tai, kad J. V. atstovas advokatas pateikė teismui atsikirtimus į apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teisme vyko vienas posėdis, byla nesudėtinga, taip pat į teisingumo ir protingumo kriterijus, išteisintajam iš privataus kaltintojo V. G. priteistina dalis proceso išlaidų – 2000 litų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nukentėjusiojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš V. G. 2000 (du tūkstančius) litų proceso išlaidų atlyginimui J. V. už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.