Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

pareiškėjas A. A. teismo posėdyje nedalyvauja, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjas A. A. (toliau - ir pareiškėjas, ir A. A.) teismui paduotu skundu prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, ir Utenos AVPK) 2018 m. balandžio 6 d. sprendimą „Dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo“ (toliau – ir 2018 m. balandžio 6 d. sprendimas) ir įpareigoti Utenos AVPK iš naujo spręsti pareiškėjo A. A. 2018 m. balandžio 6 d. prašymą dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo bei priteisti iš atsakovo Utenos AVPK pareiškėjui A. A. su šia byla susijusias bylinėjimosi ir teismo išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui A. A. Utenos rajono apylinkės teismo priimtais 2015 m. sausio 26 d. bei 2015 m. vasario 9 d. procesiniais sprendimais buvo atimta teisė vairuoti. Abiem procesiniais sprendimais pareiškėjui teisė vairuoti buvo atimta dvejiems metams ir dvejiems mėnesiams bei paskirta 600 Eur bauda. Pareiškėjas A. A. prašymu grąžinti teisę vairuoti transporto priemones 2018 m. balandžio 6 d. kreipėsi į Utenos AVPK. 2018 m. balandžio 6 d. Utenos AVPK sprendimu „Dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo“ atsisakė grąžinti teisę vairuoti, nurodydamas, jog už neblaivumą teisė vairuoti atimta du kartus, taip pat, kad teisę vairuoti transporto priemones galima grąžinti ne ankščiau kaip po 10 metų.

Byloje ginčijamas atsakovo 2018 m. balandžio 6 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas vieną iš nesutikimo motyvų nurodo tai, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes yra nemotyvuotas, nenurodyta kokiomis teisės normomis atsakovas vadovavosi, nenurodyta jo apskundimo tvarka,

Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p.). Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastarosios Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502 -212/2012).

Atsižvelgiant į viešojo administravimo subjektų priimamų administracinių aktų įvairovę ir į tai, kad kai kuriais atvejais individualūs administraciniai aktai priimami remiantis pirmiau atliktų administracinių procedūrų metu surašytuose dokumentuose nustatytomis aplinkybėmis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl individualių administracinių aktų turinio atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams yra suformuluotos taisyklės, kad individualaus administracinio akto motyvuojamoji dalis gali būti išdėstyta atskirame dokumente, kuris laikomas sudedamąja (motyvuojamąja) tokio akto dalimi. Taigi tik tuo atveju, kai atitinkamas individualus administracinis aktas, kuris asmeniui sukelia materialines teisines pasekmes, yra priimamas tam tikros anksčiau atliktos procedūros ir jos metu parengto procedūrinio (tarpinio) dokumento pagrindu, individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti procedūriniame dokumente nustatytas aplinkybes, tokį dokumentą pakanka nurodyti individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje ir pridėti prie priimamo individualaus administracinio akto. Toks procedūrinis dokumentas laikomas individualaus administracinio akto motyvuojamąja dalimi, o teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tokios struktūros individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo, turi vertinti individualų administracinį aktą su jo priedais (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. spalio 30 d. Nr. A146-1705/2014, 2014 m. vasario 3 d. Nr. A552-260/2014, 2013 m. sausio 28 d. Nr. A492-279/2013, 2010 m. spalio 15 d. Nr. A146-1228/2010, 2010 m. gegužės 24 d. Nr. A146-700/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Utenos AVPK 2018 m. balandžio 6 d. sprendimas neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų. Atsakovas skundžiamu sprendimu atsisakė grąžinti teisę vairuoti transporto priemonę nurodydamas, kad už neblaivumą teisė atimta 2 kartus ir, kad teisę vairuoti transporto priemones galima grąžinti ne anksčiau kaip po 10 metų. Iš minėto Utenos AVPK 2018 m. balandžio 6 d. sprendimo turinio matyti, kad šiame individualiame administraciniame akte nėra aiškios ir pakankamos motyvuojamosios dalies. Sprendimas yra be priedų, nepagrįstas jokiais procedūriniais dokumentais. Nei pačiame skundžiamame sprendime, nei atskirai nėra išdėstyti motyvai, kokiais nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) atsakovas nusprendė atsisakyti grąžinti teisę vairuoti transporto priemonę. Individualus administracinis aktas nėra pagrįstas teisės aktų normomis. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo 14 punktu, tačiau nenurodyta kuria šios teisės normos redakcija buvo vadovautasi. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016-07-22 įsakymu Nr. 1V-510 nustatyta, kad vairuotojo pažymėjimai , kurie buvo paimti iki 2017-01-01, grąžinami pagal tvarką galiojusią iki įsakymo Nr. 1V-510 įsigaliojimo ( 2017-01-01), t.y. nagrinėjamu atveju taikytinas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009-07-29 įsakymu Nr. 1V-418 patvirtintas Motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašas. Ši aprašo redakcija , skirtingai nei 2016-07-22 įsakymu Nr. 1V-510 patvirtinta nauja Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir gražinimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka, nenumatė atvejų, kad vairuotojo pažymėjimas ( teisė vairuoti) galėtų būti negrąžinama dėl to, kad asmuo du kartus už tai, kad padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs, ir kad teisę vairuoti transporto priemones galima grąžinti ne anksčiau kaip po 10 metų. Atsakovas tiek savo atsiliepime , tiek atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas atsižvelgiant į saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalies nuostatas. Tačiau ginčijamame sprendime nėra nurodyta, kad buvo vadovautasi minėtu įstatymu. Atsakovas apskritai taikė netinkamą teisės aktą.

Minėti trūkumai, t. y. tai, kad šis individualus administracinis aktas yra be motyvuojamosios dalies, nenurodytas sprendimo teisinis pagrindas, nenurodyta jo apskundimo tvarka, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies prasme yra esminiai, todėl Utenos AVPK 2018 m. balandžio 6 d. sprendimas, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui - Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Primindama Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, teisėjų kolegija pabrėžia, kad individualaus administracinio akto motyvai, jo teisinis pagrindas negali būti nurodyti vėliau nei priimtas individualus administracinis aktas. Kilus administraciniam ginčui dėl individualaus administracinio akto, kuris yra be jokių motyvų, teisinio pagrindimo, teismas neturi galimybių patikrinti tokio akto teisėtumą ir pagrįstumą kitais aspektais, išskyrus jo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimams, nes iš sprendimo, kuriame nėra motyvų, teisės normų, teismui bei bylos proceso dalyviams nėra žinoma kokia buvo viešojo administravimo subjekto tikroji valia ir motyvai (jei jie buvo) akto priėmimo metu.

Skundžiamo individualaus akto priėmimo motyvų nurodymas teisminio proceso metu (jei jie nėra nurodyti priimtame akte) negali būti vertinamas ir neturi įtakos nemotyvuoto akto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, LVAT 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016).

Pažymėtina, kad teismo sprendimas, kuriuo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, jog jame neaiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-120/2014).

Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas sprendimas naikintinas, kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui - Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui, teismas nepasisako dėl kitų skunde, atsiliepime bei teismo posėdžio metu šalių išdėstytų motyvų ir nevertina atsakovo priimto sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kitais aspektais. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas ir atsakovo 2018 m. balandžio 6 d. priimtas sprendimas panaikintinas, įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti A. A. 2018 m. balandžio 6 d. prašymą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 2 p., 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. skundą tenkinti.

Panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. balandžio 6 d. sprendimą „Dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo“ priimtą, išnagrinėjus pareiškėjo A. A. 2018 m. balandžio 6 d. prašymą grąžinti teisę vairuoti transporto priemones.

Įpareigoti Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą iš naujo išnagrinėti A. A. 2018 m. balandžio 6 d. prašymą „Grąžinti teisę vairuoti transporto priemones“ ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Priteisti A. A. iš Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato k. 290218260, 23,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.