- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-240-555/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pran.), Jolita Cirulienė, Ramūnas Mitkus
- Ieškovas
- V. Š.
- Atsakovas
- A. T.
- Trečiasis asmuo
- K. T., Alytaus apskrities viršininko administracijos, Metelių regioninio parko direkcija
- Advokatai
- Živilė Urbonavičienė, Rolandas Jakonis
- Kategorijos
- 32.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 106.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Tamašausko, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės ir Ramūno Mitkaus, sekretoriaujant Diletai Liudžiuvienei, dalyvaujant ieškovo V. Š. atstovui advokatui Rolandui Jakoniui, atsakovės A. T. ir trečiojo asmens K. T. atstovei advokatei Živilei Urbonavičienei, trečiajam asmeniui K. T. , trečiojo asmens Alytaus apskrities viršininko administracijos atstovėms Giedrei Ilgūnaitei, Dianai Jančienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei A. T. dėl kelio servituto nustatymo, tretieji asmenys byloje Alytaus apskrities viršininko administracija, Metelių regioninio parko direkcija, K. T. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. Š. ieškiniu prašė nustatyti kelio servitutą, suteikiantį jam teisę eiti, važiuoti, ginti gyvulius 4 m pločio ir 30 m ilgio keliu, esančiu atsakovės A. T. 0,9 ha žemės sklype, (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad patekdamas į savo žemės sklypą ir jame esantį namą naudojasi vieninteliu esančiu apie 4 m pločio bendro naudojimo keliu, einančiu nuo pagrindinio vieškelio į sodybą, kurio dalis įsiterpia į atsakovei ir jos sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. Atsakovei priklausančio 0,9 ha žemės sklypo dokumentuose nenurodytas kelias. Atsakovė savavališkai užtvėrė bendro naudojimo kelią akmenimis, dėl to ieškovas negali transportu įvažiuoti į savo sklypą, ir tai reiškia, kad nenustačius kelio servituto ieškovas negali tinkamai naudotis jam nuosavybės teise priklausančia valda (t.1, 2-3 b.l.).
Žemesnės instancijos teismas
Alytaus rajono apylinkės teismas 2006 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė (t.1, 124-127 b.l.). Teismas nurodė, kad 2001 m. rugpjūčio 13 d. Alytaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 33-15026 atsakovei A. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,9 ha žemės sklypą. 2001 m. birželio 10 d. šio sklypo ribų paženklinimo - parodymo akto 3 punkte nurodyta, kad šiame sklype yra įsiterpusi kitiems asmenims priklausanti žemėnauda – bendro naudojimo 4 m keliukas, o 7 punkte nustatytas teisės prieiti prie vandens servitutas. Sprendimo atkurti nuosavybės teises 3 punkte nustatytas vienintelis servitutas – teisė prieiti prie vandens telkinio. Pažymėjime apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį, vardijant žemės naudojimo apribojimus, bendro naudojimo kelias nenurodytas, o vienintelis nustatytas servitutas – teisė prieiti prie vandens telkinio. 2001 m. lapkričio 22 d. trečiasis asmuo K. T. pagal pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo 2,79 ha žemės sklypą su nustatytu servitutu prieiti prie vandens telkinių, nenustatant apribojimų dėl bendro naudojimo kelio. Ieškovas 2005 m. balandžio 8 d. įsigijo sodybą ir 0,9345 ha dydžio žemės sklypą. Ieškovas prašo nustatyti kelio servitutą atsakovės žemės sklypui. Teismas nurodė, kad, ieškinį patenkinus ir nustačius ieškovo prašomą servitutą, sprendimas būtų neįvykdomas, nes ieškovas nepateikė atsakovės sklypo planų, kuriuose būtų suprojektuotas prašomas nustatyti kelias, o Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka servituto neįregistravus negali atsirasti teisių į daiktus suvaržymai. Teismas nurodė, kad neturi teisės nustatyti servitutą, nustatant, kad jis galės būti registruojamas tik parengus reikiamus projektus, nes neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo (CPK 267 straipsnis). Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad žemės sklypo, kuriam nustatomas servitutas, planą užsakys tik teismui nustačius servitutą. Teismo nuomone, tai, kad žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo akte nurodyta, kad atsakovei priklausančiame žemės sklype yra bendro naudojimo 4 m keliukas, nėra pagrindas laikyti, kad servitutui nustatyti būtini dokumentai yra pateikti teismui, nes šis keliukas nėra skirtas važiuoti antžeminėmis transporto priemonėmis ir varyti galvijus (CK 4.117 straipsnis). Šis keliukas galėtų būti pagrindu tik nustatyti servitutą pagal CK 4.118 straipsnį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. Š. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais (t.1, 130-133 b.l.):
1. Nors teismas sprendime nurodo, kad pažymėjime apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą atsakovės A. T. žemės sklypą ir teises į jį nėra nurodyta bendro naudojimo kelio, tačiau byloje yra pakankamai duomenų, įrodančių, kad atsakovės žemės sklypo dokumentuose ginčo keliukas nurodomas (Grąžinamos natūra žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo 2001-06-10 aktas (t.1, 5 b.l.), Duomenys apie žemės sklypo kiekybines charakteristikas (t.1, 6 b.l.)).
2. Neaišku kuo remiantis teismas sprendime nurodė, kad ginčo keliukas nėra skirtas važiuoti antžeminio transporto priemonėmis ir varyti galvijus.
3. Teismas sprendime taip pat nepagrįstai konstatavo, kad trečiojo asmens K. T. 2,79 ha žemės sklypui apribojimų dėl bendro naudojimo kelių nenustatyta. Tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad kelio plotas iš K. T. žemės sklypo yra išimtas (ginčo kelias nurodytas kaip įsiterpęs į K. T. žemės sklypą (t.1, 23 b.l.). Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir ieškovo naujai pateikiami įrodymai: trečiojo asmens K. T. žemės sklypo: (a) ribų abrisas, (b) naudojimo plotų eksplikacija ir (c) plotų paskaičiavimai (12 formos lentelė) bei Alytaus apskrities viršininko administracijos Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-02-15 raštas Nr. (1-24)V3-401.
4. Teismas sprendime nepagrįstai pažymėjo, kad ieškovas privalėjo kreiptis į Apskrities viršininką su prašymu dėl siūlomo servituto, paruošti suderintus planus pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir pateikti juos teismui, o jis to nepadarė. Ieškovas pabrėžia, kad šalys neginčija, jog ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl servituto nustatymo, dalyvaujant trečiajam asmeniui Alytaus apskrities viršininko administracijai, buvo sudarytos komisijos dėl servituto nustatymo, tačiau susitarti nepavyko, planų niekas nesutiko derinti ir ruošti, todėl šis ginčas nagrinėtinas teisme.
5. Ieškovo atstovas prašo apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytoją B. A. , kuri yra ieškovo sodybos buvusios savininkės O. V. (mirusios) dukra. Liudytoja, ilgai gyvenusi sodyboje, galės paliudyti, kad daugelį metų naudojosi ginčo įvažiavimu. Be to, ieškovo atstovas prašo apeliacinės instancijos teismui pateikti naujus įrodymus: antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, įvažiavimo kelio į ieškovo sodybą geodezinę nuotrauką.
6. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovo sklypas iš visų pusių apsuptas atsakovės sklypo, nors taip nėra. Ieškovo sklypas iš visų pusių apsuptas trečiojo asmens K. T. sklypo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. T. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais (t.2, 3-4 b.l.).
Šalies argumentai
1. Ieškovo atstovo prašymas leisti apeliacinės instancijos teisme pateikti naujus įrodymus atmestinas, nes jis turėjo galimybę beveik visus šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra surašytas 2005 m. liepos 14 d., ribų nustatymo abrizas 2001 m. birželio 20 d., geodezinė nuotrauka padaryta 2006 m. vasario mėnesį, t.y. prieš pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą. Be to, apeliantas apeliacinės instancijos teisme tikslina ieškinio reikalavimą, t.y. geodeziniame plane nurodo konkrečius taškus A ir B, per kurios turėtų eiti kelio servitutas. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių atsakovė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas negali priimti naujai pateikiamų įrodymų ir nagrinėti naujų reikalavimų. Kartu atsakovė pažymi, kad nustačius tokį kelio servitutą, koks parodytas geodezinėje nuotraukoje, būtų pažeistos trečiojo asmens K. T. teisės, nes 30 metrų kelio servitutas patenka ir į K. T. sklypą.
2. Atsakovė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo K. T. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovės atsiliepimas į apeliacinį skundą (t.I2, 10-13 b.l.).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Alytaus apskrities viršininko administracija prašo apeliacinį skundą atmesti (t.2, 16-18 b.l.).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 23 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė, Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą (t.2, 32-34 b.l.). Kolegija padarė išvadą, kad prie ieškovo apeliacinio skundo pateikti nauji įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus atsisakė priimti ir jų netyrė (CPK 314 straipsnis, CPK 324 straipsnio 3 dalis). Kolegija nurodė, kad šiuo metu pagal atsakovės ir kitų tos vietovės savininkų prašymus yra suprojektuota įrengti laisvoje valstybinio fondo žemėje kelią tiek į jų, tiek į ieškovo nuosavybės teise valdomus žemės sklypus, t. y. įgyvendinus šį projektą ieškovas turės galimybę nevaržydamas atsakovės teisių patekti į savo namų valdą ir tokiu atveju išnyks objektyvi būtinybė nustatyti kelio servitutą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs ieškovo kasacinį skundą, Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 23 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (t.2, 67-71 b.l.). Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo naujai su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų CPK 314 straipsnyje nurodytų sąlygų kontekste, o apsiribojo konstatavimu, kad prie apeliacinio skundo pateikti nauji įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir šios savo išvados nemotyvavo.
Be to, kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog, įgyvendinus projektą laisvoje valstybinio fondo žemėje įrengti kelią tiek į atsakovės, tiek į ieškovo nuosavybės teise valdomus žemės sklypus, ieškovas turės galimybę nevaržydamas atsakovės teisių patekti į savo namų valdą ir tokiu atveju išnyks objektyvi būtinybė nustatyti kelio servitutą, neįvertinus galimybės įrengti kelią realumo, sąnaudų dydžio, nepakanka išvadai, kad ieškinys dėl servituto nustatymo atmestinas. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Patikrinusi ieškovo apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas ieškinį dėl kelio servituto nustatymo atmetė, nes sprendė, kad ieškovas tiksliai nesuformulavo ieškinio reikalavimo, t.y. nenurodė tikslių kelio, einančio per atsakovės sklypą ir kuriam prašoma nustatyti servitutą, koordinačių ar kitų duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti tikslią kelio dislokaciją atsakovės sklype. Nesant tikslių kelio, kuriam prašoma nustatyti servitutą, dislokacijos duomenų, Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka tokio servituto nebus galima įregistruoti, o neįregistravus servituto neatsiras teisių į daiktus suvaržymai. Teismas nurodė, kad neturi teisės nustatyti servitutą, nustatant, kad jis galės būti registruojamas tik parengus reikiamus projektus, nes neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo (CPK 267 straipsnis).
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių ginčo keliuko buvimo faktą, be to, apeliacinės instancijos teisme pateikė naujus įrodymus apie keliuko buvimą: 2005 m. liepos 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 127-05-13 (t.1, 141 b.l.) ir prie jo pridėtas nuotraukas (t.1, 142-146 b.l.), Alytaus apskrities viršininko administracijos Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. vasario 15 d. raštą Nr.(1.24)V3-401 Dėl dokumentų išdavimo, kuriame nurodoma, kad rengiant Parėčėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą ir formuojant A. T. žemės sklypą bendro naudojimo 4 m. pločio keliukui servitutas nebuvo numatytas, nes tuometinis ieškovo namų valdos savininkas tokio pageidavimo nepareiškė (t.1, 137 b.l.), įvažiavimo į ieškovo namų valdą geodezines nuotraukas (t.1, 147-149 b.l.), trečiajam asmeniui K. T. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribų nustatymo abrisą (t.1, 138 b.l.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepripažino keliuko egzistavimo fakto ir dėl to atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2001 m. birželio 10 d. Grąžinamos natūra žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo akto 3 punktu (t.1, 5 b.l.), kuriame pažymėta, kad į atsakovei A. T. grąžinamo natūra žemės sklypą yra įsiterpęs 4 m. pločio bendro naudojimo keliukas, pripažino, kad ginčo keliukas egzistuoja. Kolegija pažymi, kad 4 m. pločio ginčo keliuko buvimą atsakovei priklausančiame žemės sklype taip pat patvirtina prie šios civilinės bylos prijungtoje civilinėje byloje Nr.2-2730-572/2005 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareikšimo esantis A.J. namų valdos, dabar priklausančios ieškovui, žemės sklypo ribų planas, kuriame yra parodyta įvažiavimo į sklypą schema (civ. byla Nr.2-2730-572/2005, 5 b.l.). Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškinį dėl kelio servituto nustatymo pirmosios instancijos teismas atmetė ne dėl bendro naudojimo kelio nebuvimo fakto, o dėl to, jog keliukas nėra skirtas važiuoti antžeminėmis priemonėmis ir varyti galvijus bei byloje nėra tikslių duomenų apie kelio išsidėstymą atsakovei priklausančiame sklype. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija sutinka.
Kelio servitutas – tai teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti (CK 4.117 straipsnis). Kelio servituto tikslas - užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančio daikto) tinkamą naudojimą, o tiksliau sudaryti galimybę į jį be kliūčių patekti per tarnaujantįjį daiktą. Kita vertus, kelio servituto paskirtis lemia tai, jog jis nustatomas ne visam tarnaujančiam daiktui, o tik tai jo daliai, per kurią eina kelias, kuriuo netrukdomai patenkama į viešpataujantį daiktą. Įvertinus aukščiau pateiktą kelio servituto sampratos aiškinimą bei atsižvelgiant į tai, jog civiliniame procese galioja dispozityvumo principas, kuris suponuoja, kad ieškinio dalyką bei jį pagrindžiančius įrodymus turi nurodyti ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir 3 punktas), darytina išvada, jog ieškovas, reikalaujantis nustatyti kelio servitutą, turi nurodyti ne tik jo apimtį (ar tai kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis pėsčiųjų taku, ar (ir) suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, ar (ir) suteikiantis teisę varyti galvijus), bet ir nurodyti tikslius kelio, kuriam nustatytinas servitutas, kadastrinius ar kitus duomenis, įgalinčius nustatyti tikslią tarnaujančio sklypo dalį, kuria eina kelias, taip pat pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Jeigu tokių duomenų ar įrodymų ieškovas nepateikia, teismas ieškinį dėl kelio servituto nustatymo turi atmesti, nes jei teismas tokį ieškinio reikalavimą patenkintų, būtų akivaizdžiai pažeidžiama tarnaujančio ir viešpataujančio daikto savininkų protinga interesų pusiausvyra. Viešpataujančio daikto savininkas įgytų teisę savo nuožiūra, neatsižvelgdamas į tarnaujančio daikto savininko poreikius, spręsti per kurią tarnaujančio daikto vietą turi eiti kelias, kuriam nustatytas servitutas. Tokiu būdu, tarnaujančio daikto savininkas negalėtų racionaliai planuoti nekliudomo naudojimosi savo nuosavybe ir būtų visiškai priklausomas nuo viešpataujančio daikto savininko norų.
Įvertinusi aukščiau paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, negalėdamas išeiti už ieškinio reikalavimo ribų, išnagrinėjęs ieškovo reikalavimą dėl kelio servituto nustatymo, jį pagrįstai atmetė dėl to, jog byloje nebuvo jokių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų nustatyti tikslią kelio, kuriam prašoma nustatyti servitutą, dislokacijos vietą atsakovės sklype. Kaip matyti iš byloje esančių kelio, kuriam prašoma nustatyti servitutą, nuotraukų, jis yra lauko keliukas (transporto priemonių provėžos dirvožemyje) neturintis kelio dangos, todėl patenkinus ieškinį, bet nenustačius tikslių kelio koordinačių, tarp šalių, kurių santykiai ir taip yra įtempti, pastoviai ir toliau kils ginčai, kuria sklypo dalimi turi eiti ginčo kelias.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovas, atsakydamas į atsakovės atstovės klausimą, paaiškino, kad tik tada, kai teismo sprendimu bus nustatytas kelio servitutas, bus laikas braižyti keliuko schemą (t.1, 113 b.l. antra pusė). Be to, ieškovo atstovas pažymėjo, kad kol vyksta ginčas dėl servituto nustatymo, nei viena institucija nederina plano dėl servituto nustatymo (t.1, 114 b.l. pirma pusė). Tokia ieškovo atstovo pozicija pirmosios instancijos teismo posėdyje leidžia daryti išvadą, kad ieškovas laikė, jog ieškinio dalykas suformuluotas tinkamai ir būtent tokį ieškinio reikalavimą nagrinėjo pirmosios instancijos teismas.
Apeliacinės instancijos teismo kolegija sutinka su ieškovo argumentais, kad tarp fizinių asmenų ginčai dėl servituto nustatymo nagrinėjami teismine tvarka, o vykstant teisminiam ginčui nei viena administracinius įgaliojimus turinti institucija nederina plano dėl servituto nustatymo. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad servitutų nustatymo klausimai tarp fizinių asmenų administracine tvarka iš viso nesprendžiami. To nenumato Žemės įstatymo 23 straipsnis. Tačiau tai nereiškia, kad tarp fizinių asmenų kilusio ginčo dėl kelio servituto nustatymo metu, ginčo šalys negali kreiptis į kompetentingas institucijas dėl kelio servituto planų projektų parengimo ar kitų duomenų pateikimo, kurie leistų teismui nustatyti tikslią kelio dislokacijos vietą. Kad tokius duomenis galima gauti patvirtina ir paties ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai: geodezinės įvažiavimo į ieškovo namų valdą nuotraukos, darytos po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (t.1, 147-149 b.l.), Prašomo nustatyti įvažiavimo kelio, einančio per atsakovės A. T. valdą, servituto planas, taip pat parengtas po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (t.2, 99 b.l.). Geodezinėse nuotraukose ir plane yra nurodytos ginčo kelio koordinatės, pagal kurias galima nustatyti kelio dislokacijos vietą atsakovės sklype. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos įrodymus, pažymi, kad jie yra prieštaringi. Geodezinėje įvažiavimo į V. Š. namų valdą nuotraukoje, kurią parengė UAB „Kauno inžineriniai tyrinėjimai“, ranka yra taisytas kelio, kuriam prašoma nustatyti servitutą ir kuris įsiterpęs į atsakovės sklypą, ilgis, o kelio plotas nurodomas 120 m² (t.1, 148 b.l.). Prašomo nustatyti įvažiavimo kelio, einančio per atsakovės A. T. valdą, servituto plane, kurį parengė UAB „Geometra“, jau nurodoma, kad kelio, kuriam prašoma nustatyti servitutą, atkarpos ilgis 33 m, o kelio plotas 129 m² (t.2, 99 b.l.). Esant prieštaringiems, be to, ranka taisytiems įrodymams, teismas negali padaryti vienareikšmiškos išvados apie kelio, kuriam prašoma nustatyti servitutą matmenis, todėl sprendžia, kad ieškovas ieškinio reikalavimo neįrodė ir apeliacinės instancijos teismui pateiktais įrodymais, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl apeliaciniame skunde nurodomų motyvų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė įrodymus, nėra pagrindo.
Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ieškovas, tik apeliacinės instancijos teisme pateikdamas naujus įrodymus apie kelio, kuriam prašo nustatyti servitutą, dislokacijos atsakovės sklype duomenis, keičia ieškinio dalyką, nes tokiais procesiniais veiksmais išreiškia valią, kad apeliacinės instancijos teismas nustatytų kelio servitutą konkrečiai atsakovės sklypo daliai, nors tokio reikalavimo pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo. CPK 141 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškinio dalyką ieškovas turi teisę pakeisti tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėliau ieškinio dalyką galima keisti tik esant tam tikrom sąlygom. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčą iš esmės nagrinėja tik pirmosios instancijos teismas, nes CPK numato ribotą apeliaciją, todėl darytina išvada, jog ir ieškinio dalyką galima keisti tik pirmosios instancijos teisme. Taigi, keisti ieškinio dalyką apeliacinės instancijos teisme ieškovas neturi teisės, todėl ir dėl šios priežasties ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, kiti apeliacinio skundo argumentai, kolegijos nuomone, taip pat neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų kolegija plačiau nepasisako.
Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo (apelianto) atsakovės naudai priteistinos advokato pagalbos išlaidos, turėtos apeliaciniame procese (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei A. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) 600 Lt (šešis šimtus litų) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliaciniame procese.