- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-24
- Bylos Nr.
- A-146-4-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- E. P.
- Atsakovas
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 8.1.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Antano Ablingio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) padavė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 5-6), kuriuo prašė panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno apskrities VMI, atsakovas) 2007 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 14-19-28040 (b. l. 14) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – Mokesčių administravimo įstatymas, MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu, 34 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nuspręsta išieškoti iš jo turto 75 974,59 Lt.
Nurodė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnį mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų: 1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; 2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; 3) mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje numatytu terminu nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytų mokesčio ir su juo susijusių sumų. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – po 20 dienų po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos. Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos. Pasak pareiškėjo, sprendimas išieškoti iš jo turto į biudžetą Sprendime nurodytą sumą priimtas nesant nei vienos iš Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnyje nustatytų sąlygų ir nesilaikant šiame straipsnyje nustatytos tvarkos, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas ir turėtų būti panaikintas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, iš Sprendimo taip pat neaišku, kokiu pagrindu ir kokios mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas vykdomas skundžiamu sprendimu, tuo pažeistos mokesčių mokėtojo teisės (MAĮ 36 str.). Taip pat teigia, kad akivaizdžiai neteisėto sprendimo – tariamos skolos išieškojimo nukreipimo į jo turtą – vykdymas pažeidžia jo bei jo šeimos interesus.
Atsakovas Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 11-12) paaiškino, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2006 m. gegužės 31 d. raštu Nr. (23.13-12)-R-4878 perdavė Kauno apskrities VMI Vokietijos muitinės dokumentus dėl akcizo už tabako gaminius skolos (75 974,54 Lt) išieškojimo iš Lietuvos Respublikos piliečio E. P. Todėl laikytina, kad E. P. turi mokestinę skolą Vokietijos Federacinei Respublikai. Kauno apskrities VMI šios skolos išieškojimo iš pareiškėjo veiksmus vykdė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymu. Atsakovas pažymėjo, kad toks išieškojimas yra susijęs su tam tikra specifika, nes turi būti taikomas ne tik Mokesčių administravimo įstatymas, bet ir atsižvelgiama į tai, kad išieškojimą leidžiantis dokumentas nebuvo užginčytas ir jo nebuvo galima įvykdyti kitoje šalyje (šiuo atveju – Vokietijos Federacinėje Respublikoje), todėl išieškojimas yra tęsiamas Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas pažymėjo, jog Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnis numato, kad raginimas įteikiamas vienu iš šių atvejų: įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, priimamas neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, nutraukiama mokestinės paskolos sutartis. Teigė, kad pareiškėjas skolingas ne Lietuvos Respublikai, išieškojimą leidžiantis dokumentas nebuvo apskųstas Vokietijoje ir nebuvo nei vienos iš pirmiau paminėtų sąlygų, todėl Kauno apskrities VMI neprivalėjo siųsti pareiškėjui raginimo, kaip tai numato Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Kauno apskrities VMI turėjo teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto, perduodant jį vykdyti antstoliams. Be to, Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat taikomos, kai mokesčių administratorius įstatymų arba tarptautinių sutarčių nustatytais atvejais atlieka išieškojimą kitos valstybės naudai.
Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentas, kad jis nežinojo kokiu pagrindu ir kokios mokestinės nepriemokos išieškojimas vykdomas skundžiamu sprendimu, yra nepagrįstas. Paaiškino, kad 2006 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjui buvo įteiktas priminimas apie pareigą sumokėti 75 974,59 Lt bei turto arešto aktas Nr. 14-28-25788. Šiuos atsakovo veiksmus pareiškėjas apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. A17-557/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 31 d. patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos kompetentinga institucija nepriėmė atitinkamo sprendimo. Vadovaudamasi šia teismo nutartimi ir siekdama pašalinti išieškojimo procedūros trūkumus, Kauno apskrities VMI 2007 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 14-19-28040.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2008 m. sausio 31 d. sprendimu (b. l. 63-64) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad 2003 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatyme Nr. IX-1781 (toliau – Pagalbos išieškant skolas įstatymas) įtvirtinta principinė taisyklė, jog Europos Sąjungos valstybių kompetentingų institucijų pateikti prašymai dėl sumų išieškojimo yra vykdomi Lietuvos kompetentingų institucijų pagal tokias pat jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurios yra taikomos tiesioginiams asmenų įsiskolinimams (t.y. įsiskolinimams valstybės vidaus biudžetams ir fondams) išieškoti.
Teismas konstatavo, jog nagrinėjamos bylos dalykas yra tik su sprendimo dėl mokesčio skolos vykdymu ir skolos išieškojimu susiję klausimai. Remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad prašančios išieškoti skolą šalies sprendimas buvo priimtas 2001 m. liepos 6 d., o 2002 m. gegužės 6 d. šis sprendimas buvo pakeistas (b. l. 26-31). Pagal Pagalbos išieškant skolas įstatymo 11 straipsnio 1 dalį sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, pripažįstamas Lietuvos Respublikoje. Teismas sprendė, kad ši nuostata reiškia, jog kompetentinga Lietuvos institucija nevertina kompetentingos valstybės, Europos Sąjungos narės, institucijos pateikto sprendimo formos, pagrįstumo bei teisėtumo ir, nesant įstatymo numatytų išimčių, jį besąlygiškai vykdo. Nurodė, jog pareiškėjas turėjo teisę ginčyti kompetentingos Vokietijos institucijos sprendimą dėl mokesčio skolos, tačiau nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nepateikta, pats pareiškėjas patvirtino muitinės sprendimo dėl išieškojimo neginčijęs (adm. byla Nr. I-2256-442/06, b. l. 70). Tokiu būdu teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių atsakovo 2007 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 14-19-28040 išieškoti mokestinę nepriemoką iš E. P. turto galėtų būti panaikintas.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, gavusi 2006 m. gegužės 16 d. Hanoverio Vyriausiosios finansų direkcijos centrinės tarnybos prašymą dėl skolos išieškojimo, laikydamasi Pagalbos išieškant skolas įstatymo 11 straipsnio ir Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pagrįstai jį vykdė, teisėtai pradėdama mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 66-69) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstai neanalizavo jo skundo argumentų dėl Sprendimo neatitikimo Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimams, įvertino tik atsakovo argumentus , tuo teismas pažeidė procesines teisės normas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnis).
2. Bylą nagrinėjęs teismas pažeidė ABTĮ 9 straipsnio reikalavimus, kadangi bylos nagrinėjimui buvo pateiktos vokiečių kalba surašytų dokumentų kopijos, kurių vertimai nustatyta tvarka nebuvo patvirtinti. Be to, teismas pažeidė reikalavimą pagrįsti sprendimą tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais (ne lietuvių kalba pateiktų dokumentų teismas netyrė, teismo posėdyje vertėjas nedalyvavo).
3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A17-557/2007 buvo panaikintas tuo pačiu pagrindu priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas areštuoti jo turtą, konstatavus, kad vien prašančiosios šalies kompetentingos institucijos sprendimo, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, imtis išieškojimo veiksmų pagal nacionalinius teisės aktus nepakanka, būtinas dar vienas sprendimas – Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimas, tolygus sprendimui dėl tiesioginių asmenų įsiskolinimų išieškojimo (tam numatytas ne ilgesnis kaip 3 mėnesių terminas nuo prašymo gavimo Lietuvos Respublikos kompetentingoje institucijoje dienos). Minėtoje administracinėje byloje teismas nustatė, jog tarp pateiktų dokumentų nėra nei prašančios šalies sprendimo išieškoti 75 974,54 Lt akcizo už tabako gaminius skolą, nei Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimo. Apelianto įsitikinimu, nepateikus byloje naujų įrodymų, kurie paneigtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu minėtoje administracinėje byloje konstatuotas aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo vertinti faktines bylos aplinkybes kitaip, nei jos įvertintos aptartoje byloje.
4. Pagal Pagalbos išieškant skolas įstatymo 10 straipsnio 1 dalį pareiškėjo (atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos) prašymas suteikti pagalbą dėl pinigų sumų išieškojimo turi būti pateikiamas kartu su toje valstybėje išduotu išieškojimo vykdymą leidžiančiu dokumentu ar jo patvirtinta kopija. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 2 bei 3 dalis gali būti kreiptasi į Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją, prašant suteikti pagalbą, kai: 1) reikalavimas ir (arba) vykdomasis dokumentas nėra užginčyti besikreipiančioje valstybėje, išskyrus atvejus, kuriais pagal toje valstybėje galiojančius teisės aktus išieškojimas dėl tokio pobūdžio reikalavimų neturi būti stabdomas; 2) buvo išnaudotos visos besikreipiančios valstybės teisės aktų nustatytos išieškojimo procedūros bei priemonės, tačiau pinigų suma nebuvo išieškota arba buvo išieškota ne visa pinigų suma. Šių aplinkybių buvimą pareiškėjas privalo patvirtinti savo prašyme. Pagalbos išieškant skolas įstatymo 18 straipsnio nuostata reikalauja, kad prie prašymo suteikti pagalbą ir dokumento, kuriuo leidžiama išieškoti skolą besikreipiančioje valstybėje, bei kitų susijusių dokumentų būtų pridėti jų vertimai į lietuvių kalbą. Šiuo atveju byloje esančios dokumentų, kurių pagrindu Vokietijos muitinės departamentas prašo vykdyti pinigų iš E. P. išieškojimą, kopijos įstatymų nustatyta tvarka nepatvirtintos, dokumentų vertimai į lietuvių kalbą atlikti pažeidžiant įstatymų reikalavimus (nenurodytas vertęs asmuo, jis neįspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingą vertimą, nėra vertimą atlikusios įstaigos antspaudo, asmens parašo), tad šie dokumentai negali būti vertinami kaip atitinkantys Pagalbos išieškant skolas įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio reikalavimus. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kokias teisės aktų numatytas išieškojimo procedūras bei priemones dėl pinigų išieškojimo iš jo išnaudojo Vokietijos muitinės departamentas. Todėl, apelianto manymu, teismas neteisingai aiškino ir taikė įstatymą, konstatuodamas, jog prašymas dėl mokesčio išieškojimo buvo vykdomas pagrįstai. Teigia, kad teismas taip pat turėjo įvertinti, ar Vokietijos muitinės departamento prašymas atitiko Pagalbos išieškant skolas įstatymo 10 straipsnio nuostatas, ar nėra aplinkybių, numatytų šio įstatymo 15 straipsnyje.
Šalies argumentai
Atsakovas Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą, be argumentų, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui, atsakovas papildomai nurodo, kad prie šios bylos prijungtoje administracinėje byloje Nr. A17-557/2007 yra pareiškėjo 75974,59 Lt skolą Vokietijos Federacinei Respublikai pagrindžiantys dokumentai su jų vertimu į lietuvių kalbą (tinkamai patvirtinti). Į šią administracinę bylą buvo pateikti Vokietijos Federacinės Respublikos Bielefeldo vyriausiosios muitinės tarnybos 2001 m. liepos 6 d. apmokestinimo pranešimas StB-2001-620083-07-2001-8000 bei 2002 m. gegužės 6 d. sprendimas pakeisti mokestį SOZ-1102-620083-05-2002-8000 su jų vertimu į lietuvių kalbą, tinkamai patvirtinti vertėjo. Į minėtas administracines bylas pateikti išieškojimą leidžiantys dokumentai, atsakovo teigimu, pavirtina, kad iš pareiškėjo išieškotina suma yra ženkliai pakitusi, t. y. už įsiskolinimą solidariai atsakingi asmenys yra įmokėję 36 930,8 EUR (likusi išieškotina suma – 22003,76 EUR). Be to, 2001-2002 metų išieškojimą leidžiančiuose dokumentuose skolos sumos nurodytos nebeegzistuojančia valiuta – Vokietijos markėmis. Todėl Kauno apskrities VMI, atlikdama išieškojimą iš pareiškėjo, pagrįstai ir teisėtai rėmėsi Vokietijos Federacijos muitinės raštu Nr. ZVD 330-Z4608 B-LT 92/06 bei prie jo pridėtu pranešimu dėl įsiskolinimo, kuris įvardintas kaip vykdomasis dokumentas pagal Tarybos direktyvos Nr.76/308/EEB 6 straipsnio 1 pastraipą. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Vokietijos muitinės išieškojimą leidžiantys dokumentai skirtingai įvardijami: 2001 m. liepos 6 d. – „apmokestinimo pranešimas“, 2002 m. gegužės 6 d. – „sprendimas pakeisti mokestį“, 2006 m. gegužės 8 d. – „apmokestinimo pranešimas“, tačiau visi išreiškia kompetentingos institucijos sprendimą išieškoti jame nurodytą sumą. Vokietijos Federacijos muitinės rašte Nr. ZVD 330-Z4608 B-LT 92/06 nurodyta, kad Bielefeldo pagrindinės muitinės tarnybos sprendimas Nr. STB-2001-620083-07-2001-8000 apskųstas nebuvo, iki šios dienos sumokėta 36 930,80 EUR. Taip pat šiame rašte nurodoma, kad dėl likusios nepriemokos sumokėjimo buvo išrašytas vykdomasis raštas, o gavus mokėjimus, bus informuojama apie sumažinamą skolos sumą. Todėl, atsakovo manymu, Vokietijos Federacijos prašymas suteikti pagalbą atitiko Pagalbos išieškant skolas įstatymo 10 straipsnio reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Kauno apskrities VMI 2007 m. birželio 28 d. sprendimo Nr.14-19-28040 išieškoti mokestinę nepriemoką (75 974,59 Lt) iš turto.
Byloje nustatyta, jog šioje byloje ginčijamas sprendimas priimtas Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai – Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiant pagalbą Europos Sąjungos valstybės narės (Vokietijos) kompetentingai institucijai (Vyriausiajai finansų direkcijai Hanoveryje) pagal jos pateiktą prašymą dėl mokestinės skolos išieškojimo iš E. P.
Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų pagalbos teikimą Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingoms institucijoms pagal jų prašymus dėl atitinkamų skolų išieškojimo reglamentuojantis nacionalinės teisės aktas yra 2003 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas Nr.IX-1781. Iš Pagalbos išieškant skolas įstatymo 1 straipsnio 2 dalies ir priedo matyti, kad šis įstatymas yra skirtas užtikrinti kai kurių Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimą: 1) 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvą 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių (toliau – ir Direktyva 76/308/EEB) (papildyta 1979 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyva 79/1071/EEB, 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/12/EEB, 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/108/EEB ir 2001 m. birželio 15 d. Tarybos direktyva 2001/44/EB); 2) 2002 m. gruodžio 9 d. Komisijos direktyvą 2002/94/EB, nustatanti išsamias taisykles, taikomas įgyvendinant kai kurias Tarybos direktyvos 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių nuostatas (toliau – ir Direktyva 2002/94/EB).
Be to, Pagalbos išieškant skolas įstatymo nuostatų įgyvendinimui yra priimtos Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo įgyvendinimo taisyklės, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2007 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. VA-30.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Atsižvelgus į minėtą teisinį reglamentavimą, nagrinėjamo ginčo atveju turi būti remiamasi minėtais Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktais. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, administracinis teismas taip pat privalo vadovautis Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Nagrinėjamai bylai yra aktualus Europos Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje M. K. prieš Celni urad Tabor, C-233/08.
Tarybos direktyva 76/308/EEB su vėlesniais pakeitimais buvo kodifikuota 2008 m. gegužės 26 d. priimant Tarybos direktyvą 2008/55/EB dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su tam tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Kodifikuota direktyva). Nors nagrinėjamam ginčui aktualūs dokumentai buvo parengti iki Kodifikuotos direktyvos priėmimo, t.y. iki 2008 m. gegužės 26 d., tačiau Kodifikuotos direktyvos konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ji priimta siekiant Direktyvos 76/308/EEB, kuri ne kartą buvo keičiama, aiškumo ir racionalumo taikant Bendrijos taisykles. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, Kodifikuota direktyva, be kita ko, yra pirmiau minėtos Direktyvos su pakeitimais nuostatų aiškinimo ir taikymo nustatymo šaltinis.
Pagal Tarybos direktyvą Nr. 76/308/EEB su pakeitimais (analogiškai ir pagal Kodifikuotą direktyvą), savitarpio parama tarp valstybių narių galima: 1) dėl informacijos suteikimo; 2) dėl skolininko ar prašyme nurodyto asmens informavimo ir 3) dėl pinigų sumų išieškojimo. Minėtos Direktyvų nuostatos perkeltos į Pagalbos išieškant skolas įstatymo 4 straipsnį. Nagrinėjamam ginčui aktuali savitarpio paramos rūšis – dėl pinigų sumos išieškojimo (Įstatymo 4 str.1 d. 3 p.,7 str.).
Įgyvendinant Direktyvos 76/308/EEB su pakeitimais 7 straipsnio nuostatas, Pagalbos išieškant skolas įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pareiškėjas gali kreiptis į Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją prašydamas suteikti pagalbą, kai: 1) reikalavimas ir (arba) vykdomasis dokumentas nėra užginčyti pareiškėjo valstybėje, išskyrus atvejus, kuriais pagal pareiškėjo valstybėje galiojančius teisės aktus išieškojimas dėl tokio pobūdžio reikalavimų neturi būti stabdomas; 2) buvo išnaudotos visos pareiškėjo valstybės teisės aktų nustatytos išieškojimo procedūros bei priemonės, tačiau pinigų suma nebuvo išieškota arba buvo išieškota ne visa pinigų suma. Prašymui pateikti reikalingų aplinkybių buvimą pareiškėjas privalo patvirtinti savo prašyme, kuris turi būti pateikiamas kartu su pareiškėjo valstybėje išduotu ir išieškojimo vykdymą pareiškėjo valstybėje leidžiančiu dokumentu arba jo patvirtinta kopija (Direktyvos 79/1071/EEB 7 straipsnio 1 dalis, Įstatymo Nr.IX-1781 10 str. 1 ir 3 d.). Kodifikuotoje direktyvoje (7 str.1 d.) dar detaliau pasakyta, kad prie prašymo vykdyti reikalavimą, kurią prašančioji institucija adresuoja prašomajai institucijai, būtina pridėti oficialų dokumentą, leidžiantį jos vykdymą, išduotą valstybėje narėje, kurioje yra institucija pareiškėja, arba patvirtintą to dokumento kopiją; be to, kur priklauso, prie prašymo būtina pridėti kitų dokumentų, būtinų reikalavimams įvykdyti, originalus arba patvirtintas kopijas.
Minėtos Direktyvos numato sprendimų, kuriais leidžiama išieškoti skolą, priimtų vienoje valstybėje narėje (pareiškėjoje), pripažinimą valstybėje narėje į kurią kreipiamasi su prašymu suteikti pagalbą. Įgyvendinant Direktyvos 76/308/EEB 8 straipsnį, Pagalbos išieškant skolas įstatymo 11 straipsnis nustato, kad sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, pripažįstamas Lietuvos Respublikoje (Įstatymo Nr.IX-1781 11 str.1 d.). Be sprendimo, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, turi būti priimtas Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimas, tolygus sprendimams dėl tiesioginių asmenų įsiskolinimų išieškojimo (Įstatymo Nr.IX-1781 11 str.2 d.). Šio straipsnio 2 dalyje nurodytą sprendimą Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija priima per 3 mėnesius nuo pareiškėjo prašymo gavimo Lietuvos Respublikos kompetentingoje institucijoje dienos (kai reikalavimas arba sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, užginčijamas šio Įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka, 3 mėnesių termino skaičiavimas sustabdomas nuo pranešimo apie sprendimo užginčijimą gavimo Lietuvos Respublikos kompetentingoje institucijoje dienos, Įstatymo Nr.IX-1781 11 str. 3 d.). Kodifikuotos direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodyta, kad dokumentas, leidžiantis vykdyti reikalavimą, turi būti tiesiogiai pripažįstamas ir automatiškai taikomas valstybės narės, kurioje yra prašomoji institucija, dokumentu, leidžiančiu vykdyti reikalavimą.
Direktyvos 12 straipsniu nustatytas kompetencijos padalijimas tarp valstybės narės, kurioje yra institucija pareiškėja (šiuo atveju – Vokietijos), institucijų ir valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi (šiuo atveju – Lietuvos), institucijų nagrinėti ginčus, susijusius su pretenzija (prašymu, reikalavimu), vykdymą leidžiančiu dokumentu ar vykdymo priemonėmis. Pretenzija ir vykdymą leidžiantis dokumentas gali būti suinteresuotojo asmens užginčytas toje valstybėje narėje, kurioje yra institucija pareiškėja (šiuo atveju – Bielefeld pagrindinė muitinė). Jeigu užginčijamos vykdymo priemonės, kurių imamasi valstybėje narėje, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi (šiuo atveju – Lietuvos valstybinė mokesčių inspekcija), ieškinys pateikiamas tos valstybės narės kompetentingai institucijai pagal tos valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus. Pagalbos išieškant skolas įstatymo 14 straipsnio 3 dalis įgyvendinant šią nuostatą numato, kad „jei užginčijamos išieškojimo priemonės, kurios taikomos Lietuvos Respublikos teritorijoje, ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka“.
Pagalbos išieškant skolas įstatymo 7 straipsnis dėl minėtų Direktyvų nuostatų, susijusių su pinigų sumų išieškojimu, nustato, kad pareiškėjo, t.y. atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos, prašymu Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija šio Įstatymo 2 straipsnyje išvardytas ir prašyme nurodytas pinigų sumas išieško pagal tokias pat jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, taikomas tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Tiesioginiu asmens įsiskolinimu Pagalbos išieškant skolas įstatymo taikymo prasme laikoma mokestinė nepriemoka, skola muitinei bei kitos šio Įstatymo 2 straipsnyje nurodytos nesumokėtos pinigų sumos. Taigi, Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai (šiuo atveju – Lietuvos valstybinė mokesčių inspekcija) Direktyvos 79/1071/EEB 7 straipsnyje ir Pagalbos išieškant skolas įstatymu nustatyta tvarka gavus Europos Sąjungos valstybės narės prašymą ir išieškojimo vykdymą pareiškėjo valstybėje leidžiantį dokumentą, skolos išieškojimas vykdomo procedūroje turėtų būti remiamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu. Be to, Pagalbos išieškant skolas įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad pareiškėjo reikalavimu Lietuvos kompetentinga institucija taiko išieškojimo užtikrinimo priemonę, garantuojančią išieškojimo įvykdymą. Kodifikuotoje Tarybos direktyvoje (13 str.) šios priemonės vadinamos prevencinėmis priemonėmis, kurių prašančiajai institucijai pagrįstai pareikalavus imasi prašomoji institucija kiek leidžia valstybės narės, kurioje yra pastaroji institucija, galiojantys įstatymai ir taisyklės. Taigi prašymo, kurį kompetentinga Lietuvos Respublikos institucija gauna minėta tvarka iš atitinkamos valstybės narės dėl pinigų sumų išieškojimo, išieškojimo užtikrinimo priemonės turi būti taikomos pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2006 m. gegužės 19 d. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos gavo Vokietijos (Hanoveris) Vyriausiosios finansų direkcijos 2006 m. gegužės 16 d. raštu Nr.ZVD330-Z 40608 B-LT 92/06 pateiktą prašymą (teisiniai pagrindai - Direktyvos 76/308/EEB, pakeistos 2001 m. birželio 15 d. Tarybos direktyva 2001/44/EEB, 6-13 straipsniai, 2001 m. liepos 6 d. Bielefeld pagrindinės muitinės sprendimas STB-2001-620083-07-2001-8000) išieškoti mokestinę skolą (akcizo už tabako gaminius skolą) iš E. P. imantis šio išieškojimo užtikrinimo priemonių (adm. byla Nr.I-2256-442/06, b.l. 25-26, vertimas b.l. 36). Šiame rašte buvo nurodyta, kad skolininkas E. P. 2001 m. gegužės 29 d. į Europos Bendrijos Vokietijos dalies muitinės teritoriją neteisėtai įvežė prekes (600 000 cigarečių), nesumokėjęs muitų/mokesčių (Bendrijos muitinės kodekso 202 str.). Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad E. P. pagal Bendrijos muitinės kodeksą yra solidarus skolininkas su kitais nurodytais asmenimis, yra sumokėta 36 930, 80 EUR, nesumokėtam likučiui išduotas vykdomasis dokumentas. Šiame rašte nurodyti prie jo pridedami priedai (pranešimas dėl įsiskolinimo ir išieškojimą leidžiantis dokumentas bei vertimas į anglų kalbą) yra prie nagrinėjamos bylos pridėtoje administracinėje byloje Nr. I-2256-442/06. Minėtame Vokietijos kompetentingos institucijos rašte nurodyta, kad reikalavimas E. P. sumokėti mokestinę skolą nustatytas pridedamu 2001 m. liepos 6 d. Bielefeldo pagrindinės muitinės sprendimu STB-2001-620083-07-2001-8000 (Bendrijos muitinės kodekso 215 str.), kurio skolininkas neapskundė. Pirmiau minėtų Direktyvų prasme tai reiškia, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje ginčija vykdymo priemones, kurių ėmėsi valstybės narės institucija (šiuo atveju - Lietuvos valstybinė mokesčių inspekcija), gavusi kitos valstybės narės institucijos (šiuo atveju – Vokietijos Vyriausiosios finansų direkcijos) prašymą išieškoti mokestinę skolą.
VMI 2006 m. gegužės 31 d. raštu Nr.(23.13-12)-R-4878 Vokietijos kompetentingos institucijos prašymą dėl mokestinės skolos išieškojimo iš E. P. perdavė vykdyti Kauno apskrities VMI. Atsakovas 2006 m. rugpjūčio 16 d. įteikė E. P. priminimą apie pareigą sumokėtu 75 974,59 Lt mokestinę nepriemoką pagal užsienio valstybės narės reikalavimą, tos pačios dienos turto arešto aktu Nr. 14-28-25788 areštavo jo nekilnojamąjį turtą. 2008 m. rugpjūčio 17 d. apeliantas pateikė atsakovui prašymą išduoti jam dokumentus dėl skolos apskaičiavimo. Kaip matyti iš atsakovo 2006 m. rugpjūčio 18 d. rašto Nr. 15.4-Nr-3248 ir 2006 m. rugpjūčio 30 d. rašto Nr. (15.3-14)-K-7928, atsakovas pateikė pareiškėjui Vokietijos (Hanoveris) Vyriausiosios finansų direkcijos 2006 m. gegužės 16 d. rašto Nr. ZVD330-Z 40608 B-LT 92/06 ir jo priedų kopijas (administracinė byla Nr. I-2256-442/06, b. l. 40-41,48). Pareiškėjas 2006 m. rugpjūčio 18 d. raštu kreipėsi į Kauno apskrities VMI su prieštaravimu dėl skolos išieškojimo, pareikšdamas, kad prekių į Vokietiją jis negabeno (buvo samdomas darbininkas) ir Vokietijos teismas jį išteisino. Prie šio pareiškimo atsakovui E. P. nepridėjo jokių dokumentų (administracinė byla Nr. I-2256-442/06, b. l. 50), tačiau minėtas pareiškėjo raštas patvirtina, kad jis yra bendravęs su atitinkamomis Vokietijos institucijomis ir jam iš esmės yra žinomos aplinkybės kodėl Vokietijos kompetentinga institucija yra pareiškusi mokestinę pretenziją. Pareiškėjas 2006 m. rugpjūčio 31 d. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities VMI 2006 m. rugpjūčio 16 d. priminimą ir 2006 m. rugpjūčio 16 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-25788. Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimu (adm. byla Nr. I-2256-442/06) skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 31 d. nutartimi (adm. byla Nr. A17-557/2007) pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino, panaikino minėtą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino Kauno apskrities VMI 2006 m. rugpjūčio 16 d. priminimą ir turto arešto aktą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Kauno apskrities VMI neturėjo teisinio pagrindo pradėti išieškojimo procedūros ir imtis išieškojimo užtikrinimo priemonių, kadangi nėra nei prašančiosios išieškoti mokestinę skolą šalies (Vokietijos) sprendimo, nei Lietuvos kompetentingos institucijos sprendimo (Pagalbos išieškant skolas įstatymo 11 straipsnis).
Įsiteisėjus šiam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui, Kauno apskrities VMI 2007 m. birželio 28 d. priėmė nagrinėjamoje byloje pareiškėjo apskųstą sprendimą Nr. 14-19-28040 išieškoti mokestinę nepriemoką (75 974,59 Lt) iš turto, persiųsdama sprendimą vykdyti antstoliui (2007 m. birželio 29 d. raštas Nr. 15.4-N-1932).
Byloje nustatyta, kad sprendimą, priimtą dėl E. P. skolos Vokietijos Federacinei Respublikai (2001 m. liepos 6 d. Bielefeld pagrindinės muitinės sprendimą STB-2001-620083-07-2001-8000 ir jį pakeičiantį 2002 m. gegužės 6 d. sprendimą SOZ-1102-620083-05-2002-8000) VMI gavo ne su Vokietijos Vyriausiosios finansų direkcijos 2006 m. gegužės 16 d. prašymu Nr.ZVD330-Z 40608 B-LT 92/06 dėl skolos išieškojimo (šiame prašyme 2001 m. liepos 6 d. sprendimas STB-2001-620083-07-2001-8000 yra paminėtas kaip vienas iš prašymo pateikimo pagrindų), o vėliau ir 2007 m. rugpjūčio 22 d. persiuntė Kauno apskrities VMI. Papildomai gautų dokumentų kopijas atsakovas 2007 m. rugpjūčio 29 d. registruotu laišku Nr.15.4-N-2309 persiuntė pareiškėjui (b. l. 17-33).
Apeliantas teigia, kad prašymą Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai (VMI) pateikusios valstybės narės (Vokietijos) kompetentinga institucija jo niekada neinformavo apie skolą Vokietijos muitinei. Pasak apelianto, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kokias teisės aktų numatytas išieškojimo procedūras bei priemones dėl pinigų iš jo išieškojimo išnaudojo Vokietijos muitinė, kad vykdymo dokumentą dėl skolos išieškojimo galėtų pateikti Lietuvos kompetentingai institucijai, be to, apelianto nuomone, prašymą pateikusios valstybės institucijos pateikti dokumentai neatitinka reikalavimų.
Direktyvos 78/308/EEB (pakeistos 2001 m. birželio 15 d. Direktyva 2001/44/EB) 12 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu užginčijamos vykdymo priemonės, kurių imamasi valstybėje narėje, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, ieškinys pateikiamas tos valstybės narės kompetentingai institucijai pagal tos valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija vykdymo priemones. Taigi pareiškėjas galėjo apskųsti Kauno apskrities VMI 2007 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 14-19-28040 administraciniam teismui. Tačiau nagrinėjamoje byloje yra aktualus klausimas dėl teisminės kontrolės apimties, kai ginčijamos vykdymo priemonės.
Europos Teisingumo Teismas byloje M. K. prieš Celni urad Tabor, C-233/08 padarė išvadą, kad valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas. Tik išimtiniu atveju valstybės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, institucijos turi teisę tikrinti, ar tokio dokumento vykdymas gali pažeisti ypač valstybės narės viešąją tvarką, ir tam tikrais atvejais visiškai ar iš dalies atsisakyti suteikti paramą arba teikti ją, tik jei laikomasi tam tikrų sąlygų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Pagalbos išieškant skolas įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog „sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, pripažįstamas Lietuvos Respublikoje“, reiškia, kad kompetentinga Lietuvos institucija nevertina kompetentingos ES valstybės narės institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir, nesant įstatymo nustatytų išimčių, jį vykdo (žr. administracines bylas Nr. A14-398/07, A16-787/2007, Nr.A556-15/2010).
Atsižvelgdama į Europos Teisingumo Teismo byloje M. K. prieš Celni urad Tabor įtvirtintą nuostatą, kad nors iš principo valstybės narės, kurioje yra pareiškėja, institucijų išimtinei kompetencijai priklauso nagrinėti prieštaravimų, susijusių su pretenzija ar vykdymą leidžiančiu dokumentu pagrįstumą, neatmestina galimybė, kad išimtiniu atveju valstybės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, institucijos turi teisę tikrinti, ar tokio dokumento vykdymas gali pažeisti, pavyzdžiui, valstybės narės viešąją tvarką, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. administracinę bylą Nr. A882 – 12/2010), teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju patikrino: 1) ar vykdymo priemonės, t.y. Kauno apskrities VMI 2007 m. birželio 28 d. sprendimas Nr.14-19-28040 išieškoti mokestinę nepriemoką buvo teisėtas ir pagrįstas; ir 2) ar prašymo išieškoti tenkinimas pažeistų valstybės viešąją tvarką ir kitus itin svarbius valstybės viešuosius interesus.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą (ABTĮ 89 str.), skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jei jis yra: neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str.1 d. 1 p.); neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas (ABTĮ 89 str.1 d. 2 p.); neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str.1 d. 3 p.); kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (ABTĮ 89 str. 2 d.).
Pagalbos išieškant skolas įstatymo 10 straipsnyje yra nustatyti prašymui suteikti pagalbą dėl pinigų sumų išieškojimo keliami reikalavimai. Pareiškėjo prašymas suteikti pagalbą dėl pinigų sumų išieškojimo turi būti pateikiamas kartu su pareiškėjo valstybėje išduotu ir išieškojimo vykdymą pareiškėjo valstybėje leidžiančiu dokumentu arba jo patvirtinta kopija (Įstatymo 10 str.1 d.). Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas gali kreiptis į Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją prašydamas suteikti pagalbą, kai: 1) reikalavimas ir (arba) vykdomasis dokumentas nėra užginčyti pareiškėjo valstybėje, išskyrus atvejus, kuriais pagal pareiškėjo valstybėje galiojančius teisės aktus išieškojimas dėl tokio pobūdžio reikalavimų neturi būti stabdomas; 2) buvo išnaudotos visos pareiškėjo valstybės teisės aktų nustatytos išieškojimo procedūros bei priemonės, tačiau pinigų suma nebuvo išieškota arba buvo išieškota ne visa pinigų suma. To paties straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimą pareiškėjas privalo patvirtinti savo prašyme.
Pirmiau minėta, kad Vokietijos kompetentinga institucija (Vokietijos Vyriausioji finansų direkcija), kreipdamasi į Lietuvos kompetentingą instituciją (VMI) dėl pinigų sumos (akcizo už tabako gaminius skolos) išieškojimo iš E. P., pateikė 2006 m. gegužės 16 d. prašymą Nr.ZVD330-Z 40608 B-LT 92/06 su atitinkamais priedais, patvirtintą oficialiu institucijos pareiškėjos antspaudu ir pasirašytas įgalioto pareigūno. Vykdymą leidžiančio dokumento surašymas Direktyvose nedetalizuotas. Pagal pirmiau minėtą Europos Teisingumo Teismo praktiką, valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas.
Pateiktame 2006 m. gegužės 8 d. pranešime apie įsiskolinimą, kuris pagal Vokietijos institucijų pateiktus duomenis yra vykdymą leidžiantis dokumentas Direktyvos 76/3008/EEB 6 straipsnio 1 pastraipos ir Pagalbos išieškant skolas įstatymo 10 straipsnio prasme: nurodytas skolininkas ir jo adresas; aktas, kurio pagrindu pagrindinį reikalavimą nustatančiai tarnybai atsirado pirminis reikalavimas (2001 m. liepos 6 d. Bielefeld pagrindinės muitinės sprendimas STB-2001-620083-07-2001-8000); mokestinio reikalavimo rūšis; apskaičiuotos pinigų sumos; patvirtinimas, kad sumokėjimas iš palikto garanto neįmanomas; patvirtinimas, kad reikalavimai vykdymui įvykdyti; pareigūno parašas; institucijos antspaudas.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos teismas negali vertinti vykdymą leidžiančio dokumento teisėtumo ir vykdytinumo, o vykdymą leidžiančiame dokumente pateikta pakankama esminė informacija, teisėjų kolegija vertina, jog vykdymą leidžiantis dokumentas yra tinkamai parengtas, todėl šį dokumentą gavusi kompetentinga Lietuvos institucija turėjo jį tiesiogiai pripažinti ir, nesant Pagalbos išieškant skolas įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų, taip pat viešosios tvarkos išlygos taikymo pagrindų, privalėjo vykdyti, t. y. Lietuvos kompetentinga institucija (VMI) teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis turėjo pareigą suteikti pagalbą kitai Europos Sąjungos valstybės kompetentingai institucijai. Tai, kad VMI pavedė prašymą vykdyti teritoriniam padaliniui, teisės aktų nepažeidžia.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Tarybos direktyvos Nr. 76/308/EEB su pakeitimais 7 straipsnio 2 dalies (b) punktą (analogiškai ir pagal Kodifikuotos direktyvos 7 straipsnio 2 dalies (b) punktą) bei Pagalbos išieškant skolas įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punktą, institucija pareiškėja gali kreiptis į Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją, prašydama suteikti pagalbą, jei buvo išnaudotos visos pareiškėjos valstybės teisės aktų nustatytos išieškojimo procedūros bei priemonės, tačiau pinigų suma nebuvo išieškota arba buvo išieškota ne visa pinigų suma. Prašyme vykdyti reikalavimą turi būti prašančiosios institucijos deklaracija, kad įvykdyta sąlyga – išnaudoti visas galimybes įvykdyti reikalavimą valstybėje narėje (šiuo atveju – Vokietijoje). Pažymėtina ir tai, kad Pagalbos išieškant skolas įstatymo 10 straipsnis 3 dalyje įtvirtinta, jog šio straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimą pareiškėjas privalo patvirtinti savo prašyme. Iš minėto teisinio reguliavimo seka, kad nei Europos Sąjungos teisės aktai, nei nacionaliniai teisės aktai nenumato prašymą teikiančiai valstybei narei pareigos pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog yra išnaudotos visos galimybės įvykdyti reikalavimą. Reikalaujama, kad prašymą pateikianti valstybė narė tik deklaruotų šį faktą. Prašymą pateikusi valstybė narė šią aplinkybę pateiktuose dokumentuose deklaravo. Pagal Tarybos direktyvos Nr. 76/308/EEB su pakeitimais 14 straipsnio bei Pagalbos išieškant skolas įstatymo 15 straipsnio nuostatas numatyti du atvejai, kuriais institucija, į kurią kreipiamasi dėl paramos sutekimo, neprivalo ją suteikti: 1) dėl rimtų socialinių ir ekonominių sunkumų bei 2) dėl senaties termino. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad atsakovui priimant skundžiamą sprendimą buvo kuri nors iš minėtų sąlygų. Kadangi pareiga išnaudoti pareiškėjos valstybės teisės aktų nustatytas išieškojimo procedūros bei priemonės tenka institucijos pareiškėjos valstybei narei, atsižvelgiant į Tarybos direktyvos Nr. 76/308/EEB su pakeitimais 12 straipsnio 1 ir 3 dalis, kompetentingos Lietuvos administravimo institucijos ir Lietuvos administraciniai teismai, esant tinkamam prašymui ir deklaracijai dėl aptariamų priemonių išnaudojimo, negali vertinti, ar minėtos priemonės buvo tinkamai išnaudotos institucijos pareiškėjos valstybėje narėje. Apeliantas nagrinėjamu atveju nepateikė įrodymų, kad dėl jo nurodytos aplinkybės (esą nėra duomenų, kad pareiškėja išnaudojo visas išieškojimo procedūras ir priemones savo valstybėje) jis būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas Vokietijoje. Esant minėtam teisiniam reguliavimui, apelianto argumentai, kad byloje nėra duomenų kokias išieškojimo procedūras ir priemones panaudojo Vokietijos institucijos, negali būti pagrindas panaikinti skundžiamą Kauno apskrities VMI sprendimą. Esant nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjama situacija pažeidžia Lietuvos viešąją tvarką ir pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, kuri šiuo atveju turi būti vykdoma ne tik pagal nacionalinę teisę, bet atsižvelgiant į nagrinėjamam ginčui aktualius ES teisės veiksmingo funkcionavimo ir pirmiau minėtais teisės aktais nustatytus valstybių narių kompetencijos teikiant pagalbą dėl skolų išieškojimo pasidalijimo aspektus.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, esą pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 9 ir 86 straipsnio nuostatas, patikrinusi bylą teisėjų kolegija šių bei kitų procesinės teisės normų pažeidimų nenustatė. Pažymėtina ir tai, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų taikymas gali būti pagrindas panaikinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jei dėl to neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje išvardytus atvejus, kurie yra besąlyginiai sprendimo panaikinimo pagrindai. Tokių pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.
Dėl dokumentų vertimų pažymėtina tai, kad pagal Tarybos direktyvos Nr. 76/308/EEB su pakeitimais 17 straipsnio nuostatas prie prašymo dėl paramos ir dokumento leidžiančio pretenzijos vykdymą ir kitų atitinkamų dokumentų reikia pridėti jų vertimus į valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, oficialią kalbą arba vieną iš jos oficialių kalbų, paliekant galimybę šalims susitarti kitaip. Šį direktyvos straipsnį įgyvendina Pagalbos išieškant skolas įstatymo 18 straipsnis, numatantis, kad prie prašymo suteikti pagalbą ir dokumento, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, bei kitų susijusių dokumentų pridedami jų vertimai į lietuvių kalbą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje M. K. prieš Celni urad Tabor konstatavo: „Tarybos direktyvos 17 straipsnyje numatoma, kad prie prašymo dėl paramos ir dokumento, leidžiančio vykdyti pretenziją, ir kitų atitinkamų dokumentų reikia pridėti jų vertimus į valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, oficialiąją kalbą arba į vieną iš jos oficialiųjų kalbų, nepažeidžiant pastarosios institucijos teisės atsisakyti vertimo, tačiau tokia teisė nesuteikta vykdomojo dokumento adresatui. <...> vertimai, apie kuriuos kalbama šioje nuostatoje, yra skirti institucijos, į kurią kreipiamasi, reikmėms ir jokiu būdu ne skolininkui.“ Taigi vertimai, apie kuriuos kalbama Pagalbos išieškant skolas įstatymo 18 straipsnyje, yra skirti institucijos, į kurią kreipiamasi, reikmėms, o ne skolininkui. Kauno apskrities VMI organizavo dokumentų išvertimą į lietuvių kalbą. Pareiškėjas neįrodė, kad byloje esantys vertimai yra klaidingi. Prašymą pateikusios valstybės narės (Vokietijos) pateikti Lietuvos Respublikos valstybinei mokesčių inspekcijai dokumentai buvo patvirtinti minėtos valstybės institucijos pareigūno parašu ir institucijos antspaudu, jie išversti į valstybinę kalbą vertėjo, kuris įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 str., pasirašyti ir patvirtinti. Tiek teismo posėdžio protokole, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime yra nuorodos į bylos lapus, kuriuose yra originalūs dokumentai ir jų vertimai į valstybinę kalbą. Kadangi rašytiniai įrodymai buvo išversti į lietuvių kalbą, vertėjo dalyvavimas pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo reikalingas. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje, prašymų dėl vertėjo dalyvavimo teismo posėdyje ar dėl į bylą pateiktų dokumentų vertimų, neteikė.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas rėmėsi kai kuria administracinės bylos Nr. I-2256-442/06 medžiaga. Nors šioje byloje ginčijamame Kauno apskrities VMI sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką nėra išsamių jo priėmimo motyvų, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad šio sprendimo priėmimo faktiniai pagrindai ir aplinkybės pareiškėjui yra žinomi, nes pareiškėjas dėl skolos Vokietijos kompetentingai institucijai išieškojimo su atsakovu bendrauja nuo 2006 metų (gavo jos siųstus dokumentus; buvo kviestas pokalbiui; 2006 m. rugpjūčio 18 d. raštu pateikė prieštaravimą, kuriame pareiškė, jog pats prekių į Vokietiją negabeno, buvo tik samdomas darbininkas; apskundė atsakovo 2006 m. metais priimtus aktus). Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas gavo iš atsakovo pakankamai informacijos, iš kurios jam buvo žinomos skundžiamo sprendimo priėmimo priežastys ir šio sprendimo turinys jam nebuvo kliūtis kreiptis teisminės gynybos valstybėje narėje, kuri gavo prašymą imtis vykdymo priemonių dėl skolos išieškojimo.
Sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus taip pat nėra pagrindo. Teismas sprendimą pagrindė įrodymais ir jais pagrįstomis išvadomis. Įstatymas nereikalauja, kad teismo sprendime būtų pasisakyta dėl kiekvieno skundo argumento, o reikalauja atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Pareiškėjas buvo pateikęs vieną reikalavimą – prašė panaikinti Kauno apskrities VMI 2007 m. birželio 28 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką. Teismas šį pareiškėjo reikalavimą išsprendė. Apelianto nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. nutartis (adm. byla Nr. A17-557/2007), kuria buvo panaikintas Kauno apskrities VMI 2006 m. rugpjūčio 16 d. priminimas ir turto arešto aktas, nesaistė pirmosios instancijos teismo šioje byloje nagrinėjant ginčą dėl Kauno apskrities VMI 2007 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 14-19-28040 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Nagrinėjamoje byloje skundžiamas 2007 m. birželio 28 d. sprendimas yra būtent tas administracinis aktas, kurio kaip reikiamo priimti administracinio akto nebuvimas buvo konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. nutartyje.
Pažymėtina, kad prašymą pateikusios valstybės 2006 m. gegužės 16 d. raštu Nr. ZVD330-Z 40608 B-LT 92/06 pateiktame valstybės narės prašyme buvo nurodyta, kad jeigu pasikeis aplinkybės (kiti solidariai atsakingi skolininkai sumokės skolą), apie tai bus informuota Lietuvos kompetentinga institucija. Byloje nėra duomenų, kad atsakovui priimant 2007 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 14-19-28040 Vokietijos kompetentinga institucija būtų pranešusi apie tai, jog tokios aplinkybės įvyko.
Pagrindo taikyti ABTĮ 89 straipsnio nuostatas ir naikinti skundžiamą 2007 m. birželio 28 d. Nr. 14-19-28040 nenustatyta, taip pat nenustatyta, kad prašymo išieškoti skolą tenkinimas nagrinėjamu atveju pažeistų valstybės viešąją tvarką ir kitus itin svarbius valstybės viešuosius interesus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekama nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.