Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. L. gynėjo advokato Gintaro Petukausko ir nuteistojo L. V. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012-04-16 nuosprendžio, kuriuo

L. V. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. ir paskyrė trejus metus šešis mėnesius laisvės atėmimo.

L. V. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 203 str. 2 d. ir paskyrė vienerius metus laisvės atėmimo.

Vadovaudamasis BK 63 str. 5 dalies 1 p., paskirtas bausmes subendrino griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir paskyrė L. V. subendrintą bausmę – trejus metus šešis mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 dalimis, prie subendrintos bausmės iš dalies pridėjo likusią neatliktą laisvės atėmimo bausmę, paskirtą 2006-04-11 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę trejus metus devynis mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiavo nuo suėmimo, vykdant nuosprendį, dienos.

Į bausmės laiką įskaitė laikinojo sulaikymo bei suėmimo terminą nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.

S. L. pripažino kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. ir paskyrė trejus metus laisvės atėmimo.

S. L. pripažino kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 203 str. 2 d. ir paskyrė vienerius metus laisvės atėmimo.

S. L. pripažino kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 str. 1 d. ir paskyrė vienerius metus laisvės atėmimo. Vadovaudamasis BK 63 str. 5 dalies 1 p., paskirtas bausmes pagal BK 182 str. 2 d. ir 203 str. 2 d. subendrino griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir paskyrė S. L. subendrintą bausmę - trejus metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 dalimis, šią subendrintą bausmę subendrino su pagal BK 222 str. d. paskirta bausme prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėjo švelnesnes bausmes ir paskyrė S. L. subendrintą bausmę - trejus metus šešis mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. L., L. V., G. J. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, S. L. vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam nusikalstamai veiklai nuslėpti, L. V. vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam nusikalstamai veiklai nuslėpti, S. L. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą

Šios nusikalstamos veikos padarytos tokiomis aplinkybėmis: L. V., S. L., G. J., veikdami bendrininkų grupėje, vieninga išankstine tiesiogine tyčia, turėdami tikslą – apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimo turto, suklastojant UAB „Leoga“ (įmonės kodas 145083914, registruotos Klaipėdoje, Kalnupės g. 21-56) žinomai tikrus apskaitos dokumentus, apgaule įgijo didelės vertės 198 642 Lt svetimo turto, tuo padarydami fiziniams asmenims 198 642 Lt didelės žalos:

2009 m. kovo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, bute, esančiame Utenoje, Taikos g. 22-24, L. V. susitarė su S. L., kad 2009 m. balandžio mėnesį nupirks Lietuvoje įregistruotos uždarosios akcinės bendrovės akcijas ir vadovaus įsigytam juridiniam asmeniui, kuris bus naudojamas neteisėtai veiklai – apgaule įgyto didelės vertės svetimo turto nuslėpimui, paskiriant S. L. vadovauti įmonei, o pastaroji L. V. įdarbins prekybos vadovu, ir įkalbins dalyvauti nusikalstamos grupės veikloje G. J. įdarbinant pardavimų vadove bei žinodamas, kad įsigyta bendrovė jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdys: negamins, neparduos prekių ir neteiks gyventojams paslaugų, bendrovės vardu suklastos žinomai tikrus dokumentus tik kaip apgaulės priemonę pinigams gauti: 1) sutartis dėl durų, baldų, buitinės technikos ar kitų prekių gamybos ir pardavimo; 2) grynųjų pinigų priėmimo kvitą dėl gautų grynųjų pinigų iš fizinių asmenų, tikslu apgaulės būdu iš fizinių asmenų įgyti didelės vertės svetimą turtą – pinigus, o apgaule įgytus pinigus pasidalinti tarpusavyje nenustatytomis dalimis.

Vykdydami bendrą nusikalstamą sumanymą L. V. kartu su S. L. 2009 m. kovo mėnesį, tyrimo nenustatytą dieną įkalbėjo G. J. dalyvauti bendrininkų grupės nusikalstamoje veikloje, o jai sutikus L. V., veikdamas kartu su S. L., 2009-04-01 Vilniaus mieste, iš R. M. už 3 400 Lt lygiomis dalimis įsigiję 100 proc. UAB „Leoga“ (įmonės kodas 145083914, registruotos Klaipėdoje, Kalnupės g. 21-56) paprastų vardinių akcijų, tą pačią dieną, visuotiniu akcininkų sprendimu S. L. buvo paskirta UAB „Leoga“ direktore, kuri 2009-04-06 G. J. įdarbino pardavimų vadove, o L. V. – prekybos direktoriumi. Realizuodami nusikalstamą sumanymą, visi bendrininkų grupės nariai, reguliariai nuo 2009-04-06 iki 2009-12-01 teikė reklaminius skelbimus Lietuvos Respublikos teritorijoje leidžiamuose laikraščiuose, nurodant žinomai melagingą informaciją, kad greitai, pigiai ir kokybiškai pagamins nestandartinius baldus ir visų tipų duris.

L. V. kartu su kitais bendrininkų grupės nariais G. J. ir S. L., laikotarpyje nuo 2009-04-01 iki 2009-12-01 bendrai apgaule įgijo didelės vertės svetimą 238 asmenų 198 642 Lt turtą.

S. L., būdama bendrininkų grupės, susidedančios iš jos, L. V. ir G. J., bendravykdytoja veikdama iš savanaudiškų paskatų, žinodama, kad jos ir kito nusikalstamos grupės nario L. V. vardu įgyta bendrovė faktiškai jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdys, o bus reikalinga tik neteisėtai veiklai – sukčiavimui nuslėpti, susitarė su L. V., kad nusipirks Lietuvoje įregistruotos uždarosios akcinės bendrovės akcijas ir skyrė pinigų jos įsigijimui, o būtent 2009-04-01 Vilniaus mieste, iš R. M. už bendrą 3400 Lt sumą kartu su L. V. lygiomis dalimis (po 50 procentų) įsigijo 100 procentų UAB „Leoga“ (įmonės kodas 145083914, registruota adresu Kalnupės g. 21-56, Klaipėdoje) paprastų vardinių akcijų, po ko tą pačią dieną abiejų akcininkų L. V. ir S. L. sprendimu paskyrus ją administracijos vadovu – direktoriumi, ji kartu su L. V. vadovavo UAB „Leoga” tai yra įdarbino šioje bendrovėje L. V. prekybos direktoriaus pareigose bei kitą nusikalstamos grupės narę G. J. – pardavimų vadovės pareigose. Ir žinodama, kad UAB „Leoga“ prekių ir paslaugų užsakovams neteiks ir neparduos visi bendrininkų grupės nariai, reguliariai nuo 2009-04-06 iki 2009-12-01 teikė reklaminius skelbimus Lietuvos Respublikos teritorijoje leidžiamuose laikraščiuose nurodant žinomai melagingą informaciją, kad greitai, pigiai ir kokybiškai pagamins nestandartinius baldus ir visų tipų duris. Po ko kartu su L. V. organizavo fiktyvių užsakymų priėmimą UAB „Leoga“ vardu iš fizinių asmenų bendrovės administracinėse patalpose Utenos m., Utenio a. 12, ir užsakovų gyvenamosiose vietose bei laikotarpiu nuo 2009-04-01 iki 2009-12-01 siekdama nuslėpti kitą nusikaltimą – sukčiavimą, kartu su G. J. suklastojo dokumentus pirkimo pardavimo sutartis. Tokiu būdu apgaule nusikalstamos grupės narių naudai įgijo didelės vertės svetimą 238 fizinių asmenų turtą už bendrą 198 642 Lt sumą. Tokiu būdu ji kartu su L. V. vadovavo juridiniam asmeniui UAB „Leoga”, kuris buvo naudojamas nusikalstamai veiklai – didelės vertės svetimo turto užvaldymui apgaule nuslėpti.

L. V., būdamas bendrininkų grupės, susidedančios iš jo, S. L. ir G. J., bendravykdytoju veikdamas iš savanaudiškų paskatų, žinodamas, kad jo ir kito nusikalstamos grupės nario S. L. vardu įgyta bendrovė faktiškai jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdys, o bus reikalinga tik neteisėtai veiklai – sukčiavimui nuslėpti, susitarė su S. L., kad nusipirks Lietuvoje įregistruotos uždarosios akcinės bendrovės akcijas ir skyrė pinigų jos įsigijimui, o būtent 2009-04-01 Vilniaus mieste, iš R. M. už bendrą 3400 Lt sumą kartu su S. L. lygiomis dalimis (po 50 procentų) įsigijo 100 procentų UAB „Leoga“ (įmonės kodas 145083914, registruota adresu Kalnupės g. 21-56, Klaipėdoje) paprastų vardinių akcijų, po ko tą pačią dieną abiejų akcininkų L. V. ir S. L. sprendimu paskyrus S. L. administracijos vadovu – direktoriumi, jis kartu su S. L. vadovavo UAB „Leoga” tai yra įdarbino šioje bendrovėje jį prekybos direktoriaus pareigose bei kitą nusikalstamos grupės narę G. J. – pardavimų vadovės pareigose. Ir žinodamas, kad UAB „Leoga“ prekių ir paslaugų užsakovams neteiks ir neparduos visi bendrininkų grupės nariai, reguliariai nuo 2009-04-06 iki 2009-12-01 teikė reklaminius skelbimus Lietuvos Respublikos teritorijoje leidžiamuose laikraščiuose nurodant žinomai melagingą informaciją, kad greitai, pigiai ir kokybiškai pagamins nestandartinius baldus ir visų tipų duris. Po ko kartu su S. L. organizavo fiktyvių užsakymų priėmimą UAB „Leoga“ vardu iš fizinių asmenų bendrovės administracinėse patalpose Utenos m., Utenio a.12, ir užsakovų gyvenamosiose vietose bei laikotarpiu nuo 2009-04-01 iki 2009-12-01 siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą – sukčiavimą, S. L. su G. J. suklastojo dokumentus UAB „Leoga“ pirkimo pardavimo sutartis. Tokiu būdu apgaule nusikalstamos grupės narių naudai įgijo didelės vertės svetimą 238 asmenų turtą už bendrą 198 642 Lt sumą. Tokiu būdu jis kartu su S. L. vadovavo juridiniam asmeniui UAB „Leoga”, kuris buvo naudojamas nusikalstamai veiklai – didelės vertės svetimo turto užvaldymui apgaule nuslėpti.

S. L. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „Leoga“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2009-12-01, o būtent: 2009-04-01 visuotinio akcininkų L. V. ir S. L. susirinkimo protokoluose, būdama paskirta į UAB ,,Leoga“ (įmonės kodas 140583914, Juridinių asmenų registre įregistruotos 2006-09-22, reg. adresas Kalnupės g. 21-56, Klaipėda) vadovės pareigas ir eidama jas iki šiol, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 d. būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, UAB ,,Leoga“ buhalterinėje apskaitoje apskaitos dokumentus nepagrindė ir į apskaitos registrus neįtraukė dalies ūkinių finansinių operacijų dėl grynųjų pinigų gavimo, neįregistravo apskaitos registruose ūkinių operacijų dėl bendrovės įsigytų prekių panaudojimo, taip pat nesudarė įstatymų reikalaujamų UAB ,,Leoga“ apskaitos registrų, kuriuose būtų sukaupta informacija, parodantį UAB ,,Leoga“ nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas bei sąnaudas, taip organizavo apgaulingą bendrovės teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y.:

– pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10 str. 1 d. nuostatą, nurodančią, kad ,,ūkio subjekto apskaitą tvarko: 1) ūkio subjekto apskaitos tarnyba (struktūrinis padalinys) arba vyriausiais buhalteris (buhalteris); 2) pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė“, laikotarpiu nuo 2009-04-01 iki 2009-12-01 bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymui nepriėmė samdomo darbuotojo ir nebuvo sudariusi sutarties su apskaitos paslaugas teikiančia įmone;

– pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. nuostatą, nurodančią, kad ,,į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, taip ta pažeisdama to paties įstatymo 12 str. 1 dalies nuostatą, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentus. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“ taip pat, pažeisdama to paties įstatymo 13 str. 1 d. 5 p. nuostatą, kad „privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška“, tai pat pažeisdama to paties įstatymo 16 str. 1 d. nuostatą, nurodančią, kad ,,ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, tai pat pažeisdama to paties įstatymo 19 str. 1 dalies nuostatą, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą”, apskaitos dokumentus nepagrindė įvykusių ūkinių operacijų dėl 265 592 Lt grynųjų pinigų gavimo, į kasą pagal UAB „Leoga“ pinigų priėmimo kvitą ir ūkinių operacijų dėl šių pinigų panaudojimo, kurios susijusios su turto įsipareigojimų dydžiu. Šių ūkinių operacijų nepagrindė apskaitos dokumentus ir neužregistravo apskaitos registruose (kasos knygoje, registre dėl įsipareigojimų atsiskaityti turtu su pirkėjais už avansu gautas pinigų sumas), o nuo 2009-06-01 netvarkė UAB „Leoga“ grynųjų pinigų apskaitos (apskaitos registruose neužregistravo grynųjų pinigų priėmimo ir išmokėjimo ūkinės operacijos, pinigų priėmimui ir išmokėjimui nesurašė kasos pajamų, išlaidų orderiai), todėl pagal UAB „Leoga“ apskaitą negalima nustatyti kaip bendrovės veikloje buvo panaudotas turtas, t. y. pagal UAB „Leoga“ pinigų priėmimo kvitą gauti 265 592 Lt. Taip pat, apskaitos dokumentus (kasos išlaidų orderiais) nepagrindė įvykusių ūkinių operacijų dėl pirkėjams grąžintų 1350 Lt avansų ir šių ūkinių operacijų neįtraukė į apskaitą (kasos knygą, registrą dėl įsipareigojimų atsiskaityti turtu su pirkėjais už avansu gautas pinigų sumas, avanso apyskaitas), dėl ko negalima nustatyti iš kokių lėšų buvo grąžinti 1350 Lt, ar iš bendrovės pajamų ar iš skolintų lėšų. Taip pat apskaitos dokumentus pagrindė tik dalį įvykusių ūkinių operacijų dėl avansu gavimo iš pirkėjų už užsakytus baldus, nes UAB „Leoga“ pinigų priėmimo kvituose, serija BUH Nr. 3089417, (2009-06-04) 290 Lt sumai, serija BUH Nr. 3089449, (2009-06-19) 390 Lt sumai, serija UIA Nr. 7774078, (2009-08-06) 1750 Lt sumai įrašyti duomenys dėl ūkinės operacijos rezultato pinigine išraiška neatitinka faktiškai įvykusios ūkinės operacijos turinio. Taip pat, apskaitos dokumentus nepagrindė įvykusių ūkinių operacijų dėl iš AB DnB NORD banko atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) gautų 3490 Lt grynųjų pinigų priėmimo į kasą, bei neįtraukė šių ūkinių operacijų į UAB ,,Leoga“ apskaitos registrus. Taip pat neįtraukė į apskaitą ir nepagrindė apskaitos dokumentus (prekių nurašymo aktais) ūkinių operacijų dėl 20 vnt. durų, 3 vnt. durų staktų ir priedų durų montavimui už 8691,04 Lt panaudojimo. Tai pat, nuo 2009-06-01 netvarkė grynųjų pinigų įsipareigojimų apskaitos su UAB „Leoga“ darbuotojais, nesurašė darbo užmokesčio mokėjimo (apskaičiavimo) žiniaraščių ir kasos išlaidų orderių. Taip pat, įformino neįvykusias ūkines operacijas pagal UAB „Leoga“ prekių pardavimo sąskaitas faktūras dėl prekių pardavimo pirkėjams, dėl ko nebuvo galima nustatyti kiek laikotarpiu nuo 2009-04-01 iki 2009-12-01 buvo parduota prekių pirkėjams. Dėl išvardintų buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų pagal UAB „Leoga“ apskaitą iš dalies negalima nustatyti UAB „Leoga” turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2009-12-01.

Nuteistasis L. V. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2012-04-16 nuosprendį panaikinti ir apeliantą išteisinti, o pripažinus, kad L. V. padarė baudžiamąjį nusikaltimą, taikant LR BK 62 str. 2 dalies, 3 dalies nuostatas, paskirti mažesnę ar švelnesnę bausmę, negu numatyta už padarytą nusikaltimą. Teigia, kad UAB „Leoga“ veiklą vykdė realiai, į UAB „Leoga“ buvo priimti darbuotojai pasirašant su jais oficialias darbo sutartis. Darbuotojai atlikdavo jiems pavestą darbą, kuris buvo susijęs tik su bendrovės tiesiogine veikla. Daugiausia durų pirkdavo už grynus pinigus Vilniuje esančioje UAB „AQ invest“, tačiau kasos čekiai UAB „Leoga“ nebuvo išsaugoti.

Teismas nuosprendyje konstatavo, jog UAB „Leoga“ sumontavo 25 duris. Kokių įrodymų pagrindu tokią išvadą padarė teismas, nuosprendyje nenurodyta. Tuo yra pažeistos LR BPK 305 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytos taisyklės.

Teismas nevertino svarbios bylai aplinkybės, jog pas kaltinamuosius buvo segtuvai su UAB „Leoga“ dokumentais: sutarčių su užsakovais, jiems išrašytų grynųjų pinigų priėmimo kvitų antri egzemplioriai.

Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nė vienas iš nukentėjusiųjų nenurodė, jog jam trūko informacijos susisiekti su UAB „Leoga“ darbuotojais. Atvirkščiai, stringant laiku įvykdyti užsakymus, L. V. pranešdavo užsakovams, jog norint atgauti sumokėtus avansu pinigus, būtina kreiptis raštu į UAB „Leoga“ (Utenos adresu) su prašymu, grąžinti jiems avansu sumokėtus pinigus. Ir tai nukentėjusieji darė, ką įrodo pas L. V. paimti jų prašymai. Be to nukentėjusieji nurodė, jog tiek L. V., tiek S. L. su G. J. bendravo su jais telefonu, o L. V. telefono atmintyje buvo išsaugoti 32 SMS pranešimai, S. L. telefono atmintyje išsaugoti 59 SMS pranešimai, G. J. telefono atmintyje išsaugoti 12 SMS pranešimai, kuriose nukentėjusieji reikalavo grąžinti avansu paimtus pinigus ar pristatyti prekes. Tai akivaizdžiai įrodo, jog nebuvo slepiamasi nuo nukentėjusiųjų, jie turėjo galimybę susisiekti ir bendrauti su UAB „Leoga“ darbuotojais.

L. V. nebuvo inkriminuota dokumentų klastojimo, tačiau nuosprendyje kvalifikuojant jo veiką, padaryta išvada, kad L. V. sukčiavo klastodamas dokumentus. Imant domėn, jog tą aplinkybę, kad sutartyse nurodytas UAB „Leoga“ juridinis adresas, teismas pripažino dokumentų klastojimu, kurių pagrindu L. V. įvykdė sukčiavimą, akivaizdžiai parodoma, kad teismas neteisingai vertino svarbias bylai aplinkybes. Nė vienas nukentėjusysis neparodė, jog jis buvo apgautas neteisingai užpildžius su juo sudaromą sutartį ar kvitą, paimant iš jo pinigus.

Teismas nevertino svarbios bylai aplinkybės kodėl UAB „Leoga“ negalėjo laiku ir tinkamai įvykdyti sutartimis prisiimtų įsipareigojimų. L. V. savo parodymuose nurodė, jog durų montavimas buvo nauja veiklos rūšis tiek jam, tiek kitiems UAB „Leoga“ darbuotojams. Buvo pasirinktos per mažos darbų atlikimo kainos, L. L. ir G. J. veiklos pradžioje netiksliai matuodavo durų ertmes, dėl ko duris tekdavo perdaryti, taisyti, kelis kartus vykti pas tą patį asmenį atlikti papildomų darbų. Buvo ieškomi kiti durų tiekėjai. Tai didino būtinas išlaidas ir įmonė dirbo nuostolingai. Tik antroje 2009 m. pusėje nusistovėjo normalesni santykiai, kai būdavo tiksliau matuojami durų išmatavimai, buvo išmokta kokybiškiau atlikti darbus. Tačiau tam laikui jau buvo susikaupusi skola asmenims, iš kurių buvo paimtas avansas. Avanso dydis sudarydavo pusę durų pastatymo kainos, tuo tarpu pačių durų kaina pas gamintojus ar tiekėjus pradėjo ženkliai viršyti jau paimto avanso sumą. Neturint savų apyvartinių lėšų ir negalint gauti kredito. UAB „Leoga“ buvo nutarta didinti apyvartą, tuo pačiu išlyginti įsiskolinimus ir nors pavėluotai, bet įvykdyti sutartimis prisiimtus įsipareigojimus. Susiklostę civiliniai santykiai tarp UAB „Leoga“ ir nukentėjusiųjų dėl rangos darbų atlikimo (sutartys su užsakovais), teismo buvo įvertinti kaip nusikalstama L. V. veika.

Teismas neatkreipė dėmesio, jog L. V. bendrovėje nebuvo atsakingas už gamybą, nebuvo UAB „Leoga“ vadovu, net nesudarinėjo su nukentėjusiais sutarčių, neėmė iš jų pinigų. Jo pareigos buvo ieškoti užsakovus, plėsti UAB „Leoga“ veiklą. Jo kaltės tame, kad UAB „Leoga“ atliko darbus nekokybiškai ir ne laiku, nėra. Tačiau susiklostę tarp nukentėjusiųjų ir UAB „Leoga“ civiliniai santykiai negali būti vertinami kaip nusikalstama veika, kokio nors nusikaltimo (šiuo atveju – sukčiavimo) padarymas. Asmenims, su kuriais buvo sudarytos sutartys 2009 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais, darbai turėjo būti atlikti tik 2009 m. gruodžio ir 2010 m. sausio–vasario. Tokių sutarčių yra 87. Tai reiškia, kad prisiimtų įsipareigojimų 87 nukentėjusiesiems UAB „Leoga“ negalėjo atlikti todėl, kad ji buvo faktiškai uždaryta suėmus L. V. ir S. L. Iš šių asmenų surinkti avansu pinigai buvo panaudoti atliekant darbus tiems asmenims, su kuriais jau anksčiau buvo sudarytos sutartys, nes kaip jau nurodyta, paimto avanso neužteko darbams atlikti, o savo apyvartinių lėšų UAB „Leoga“ neturėjo. Teismas į tai neatsižvelgė ir pripažino kaltu L. V. dėl sukčiavimo ir nurodytuose epizoduose. Tai parodo teismo šališkumą vertinant byloje esančius įrodymus, kai asmuo pripažįstamas kaltu už tokius veiksmus, kai jų net negalėjo įvykdyti dėl objektyvių aplinkybių (šiuo atveju dėl suėmimo).

Nuosprendyje nurodyta, kad L. V. nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Tačiau nei teikiant L. V. įtarimus, nei teisiant jį teisme nebuvo įvardinta jo bendrininkavimo rūšis, forma (LR BK 24 ir 25 str.). Tai reiškia, kad L. V. galėjo būti teisiamas tik kaip vienas pats padaręs nusikaltimą, o kitų asmenų veiksmai negali būti pripažįstami kaip bendras jų veikimas ir už tai L. V. būtų nuteistas. Bet būtent pažeidžiant LR BK 24 ir 25 str. nuostatas L. V. nuteistas už tas veikas, kurių pats betarpiškai nepadarė. Tas pats pasisakytina ir apie teismo padaryta išvadą, kad L. V. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą (sukčiavimą), klastodamas UAB „Leoga“ dokumentus. Jokių kaltinimų padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 300 str., jam nepateikta ir šio straipsnio pagrindu jo veika nebuvo vertinama. Tai reiškia, kad L. V. nuteistas nepagrįstai, pažeidžiant LR BK bendrosios dalies normas (LR BK 24 str. ir 25 str.).

Nuosprendis prieštaringas, nes teismas nurodė, jog L. V. su kitais asmenimis užvaldė turto už 198 642 Lt sumą, nors teismas nukentėjusiesiems bendrai priteisė mažesnę sumą – 188845Lt.

Nesant L. V. veikoje nusikaltimo, numatyto LR BK 182 str. 2 d., negalima teigti, kad L. V. per UAB „Leoga“ slėpė kokią nors neteisėtą veiklą. Atkreiptinas dėmesys, kad L. V. niekada nevadovavo UAB „Leoga“ ir nėra jos steigėju. Būtent šių sąlygų būvimo reikalauja LR BK 203 str. 2 d. numatyta teisės norma. UAB „Leoga“ vadovavo (buvo administracijos vadovu) S. L., o L. V. tik įsigijo dalį UAB „Leoga“ akcijų.

Skirdamas bausmę teismas visai neatsižvelgė į LR BK 62 str. 2 d. numatytas taisykles. Teismas nustatė L. V. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, iš dalies yra atlyginta turtinė žala ir L. V. išlaiko mažametę dukrą (7 metų P.). Kadangi L. V. yra paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, mažametės dukros nebūtų kam prižiūrėti: L. V. tėvai patys seni, pensininkai, negyvena Utenoje, kur vaikai lanko mokyklą ir kur yra jų gyvenamasis būstas. Vaikų motinai S. L. irgi yra nubausta realia laisvės atėmimo bausme, todėl mažametis vaikas lieka be globėjų. Ši aplinkybė yra svarbi skiriant L. V. realią laisvės atėmimo bausmę. Teismas netaikė LR BK 62 str. 2 d. 2 p. numatytos taisyklės, todėl neteisingai išsprendė bylą.

Kaltinimas pagal BK 203 str. 2 d. yra perteklinis, neįrodytas ir nepagrįstas, kadangi analogiškus santykius LAT vertina kaip civilinius teisinius santykius.

Baudžiamojo kodekso 222 str. sankcija numato baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki ketverių metų. Teismo paskirtoji S. L. bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo, yra aiškiai per griežta. Teismas nuosprendyje nemotyvavo, kodėl esant tokioms aplinkybėms kaip kad kaltinamosios dviejų mažamečių vaikų išlaikymas, kitų lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas kaltinamajai skiria realią laisvės atėmimo bausmę, o ne įstatymo numatytas švelnesnes bausmių rūšis.

Nukentėjusioji I. B. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo įpareigoti nuteistuosius atlyginti žalą. Nurodo, kad yra nukentėjusioji, minėti nuteistieji nėra su ja atsiskaitę, paimti apgaulės būdu iš jos pinigai sumoje 700 Lt nėra jai grąžinti, nėra pilnai atsiskaityta. O taip pat nėra teismo atsižvelgta ir neįvertinta tai, kad atskleidė ir demaskavo sukčius, kurie, kaip žinia, veikė grupėje iš anksto susitarę ir suplanavę nusikalstamą veiką, įžūliai apgaudinėjo gyventojus skelbdamiesi per rajono laikraštį, kurie iš nusikalstamų paskatų rinko informaciją, kartu grupėje veikė išvien, t. y. važinėdami pas gyventojus skelbė tikrovės neatitinkančius faktus, juos apgaudinėjo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. V. ir nuteistosios S. L. gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (CPK 320 str. 3 d.).

Priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, apylinkės teismas nešališkai ir pakankamai išsamiai ištyrė nuteistiesiems S. L. ir L. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jų veiką pagal BK 182 str. 2 d. kaip didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule (sukčiavimą). Nuteistųjų versija, neva jie, būdami UAB „Leoga“ akcininkai, vykdė įmonės veiklą ir jokios apgaulės pirkėjų atžvilgiu nenaudojo, paneigta byloje surinktais bei ištirtais įrodymais.

Pagal BK 182 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai kaltininkas, panaudodamas apgaulę, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama kaip būdas suklaidinti turto valdytoją ir taip užvaldyti jo turtą ar įgyti teisę į jį. Viena iš apgaulės, kaip sukčiavimo veikos būdo, formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu – piktavališkas suklaidinimas dėl savo ketinimų, kuris pasireiškia kaip pažadai, kurių jau iš anksto nesiruošiama vykdyti.

Sukčiavimas gali kilti ir iš veikų, susijusių su civilinių sutarčių sudarymu. Pagrindinis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, kuris skiria jį nuo civilinio teisinio pažeidimo (sutarties pažeidimo) ir daro turto įgijimą neteisėtu, yra turto savininko ar kito asmens, kuris teisėtai valdo turtą ar kurio žinioje tas turtas yra, apgaulė, kuri turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmeniui apsispręsti perduoti turtą kitam asmeniui. Jeigu asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmeniui apsispręsti perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. Be to, kvalifikuojant veiką kaip sukčiavimą, reikia atsižvelgti į tai, ar yra galimybė atkurti pažeistas subjektines civilines teises civiliniu teisiniu būdu.

Iš nuteistosios S. L. ir L. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad UAB „Teoma“ 100 proc. akcijų priklausė S. L., ši įmonė prekiavo nestandartiniais baldais. Dėl UAB „Teoma“ blogo vardo buvo nuspręsta įsigyti UAB „Leoga“. S. L. ir L. V. susirado A. K., kuris užsiima buhalterinėmis paslaugomis ir įmonių pardavimu ir iš jo 2009 m. balandžio 1 d. nupirko už 3400 Lt UAB „Leoga“, pasidalino po 50 proc. akcijų. Įmonės įstatyminis kapitalas buvo 10000 Lt, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto įmonės vardu įsigiję nebuvo. Vykdant prekybą, buvo gausus užsakymų skaičius, nes reklamavo spaudoje savo įmonę. Matuoti duris važiavo S. L. ir G. J., imdavo 50 proc. avanso, jei klientas tiek neturėdavo tai imdavo mažiau, išrašydavo pinigų priėmimo kvitą, užsakymo sutartį. Avansas buvo imamas ir sutartis buvo sudaroma įmonės vardu. Kadangi netinkamai buvo matuojamos durų angos, tai durys netikdavo, tekdavo jas pripjauti, tada vėl veždavo atgal klientui. Po poros mėnesių prasidėjo klientų skambučiai. Kiek tiksliai buvo paimta pinigų (avanso) iš klientų atsakyti negali mano, kad apie 200 000 – 300 000 litų. Gryni pinigai į buhalterinę apskaitą nebuvo traukiami. Į įmonę avansu paimtus pinigus iš užsakovų atveždavo S. L. ar G. J. Grynieji pinigai buvo laikomi įmonės biure Utenio a. 12, Utenoje. Kasininkė įmonėje buvo S. L. ir už buhalterinę apskaitą buvo atsakinga taip pat ji.

Iš L. V. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui (31 t., b. l. 181–182) matyti, jog įsigijus UAB „Leoga“, turėjo planą iš klientų paimti avansus ir neatvežti produkcijos. Bendrininkai ėmė aktyviai kurti šios įmonės, kaip patikimos ir pelningai dirbančios, įvaizdį, dėti reklaminius skelbimus laikraščiuose. Atlikdami užsakymus, sąskaitas bei sutartis surašydavo, tam, kad klientams sukeltų pasitikėjimą. Paimtus avansu iš žmonių pinigus naudojo pragyvenimui, maistui, paskolos grąžinimui. Atmestini L. V. teiginiai, jog šiais jo parodymais vadovautis negalima, nes parodymai gauti pažeidus BPK 20 str. reikalavimus – išgauti palaužus jo valią. Iš bylos matyti, jog apelianto apklausose nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios visada dalyvavo gynėjas, ir nei pats apeliantas, nei gynėjas protokoluose jokių pastabų nėra pareiškę. L. V. Utenos rajono apylinkės teisme buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos laikantis BPK nustatytų reikalavimų, todėl nepripažinti šių parodymų įrodymais nėra pagrindo. Šiuos L. V. parodymus atitinka bylos aplinkybės, visų pirma, specialisto išvados duomenys apie pinigų iš klientų surinkimą bei užsakymų iš pradžių dalinį vykdymą, o vėliau faktiškai nebevykdymą ir toliau renkant iš naujų klientų pinigus (t. 29 , b. l. 52–67). Nuteistieji užsakymus priimdavo pagal vienodą schemą – S. L. ir G. J. nuvykdavo pas fizinius asmenis, paimdavo avansą, išrašydavo kvitus bei sutartis UAB „Leoga“ vardu. Iš šių asmenų surinkti avansu pinigai buvo panaudoti atliekant darbus (perkant produkciją) tiems asmenims, su kuriais jau anksčiau buvo sudarytos sutartys, bei savo asmeninėms reikmėms, nes paimto avanso neužteko darbams atlikti, o savo apyvartinių lėšų UAB „Leoga“ neturėjo. Šiuos duomenis atitinka nukentėjusiųjų parodymai, jog informaciją apie UAB „Leoga“ paslaugas rasdavo laikraščiuose, o klientų sprendimą įsigyti prekes su paslaugom būtent iš UAB „Leoga“ lėmė iš esmės mažesnė nei kitų įmonių siūloma kaina. Apgaulės mechanizmas veikė ir pasireiškė tuo, jog įmonės veiklos pradžioje kaltinamieji dalinai vykdė užsakymus, aktyviai reklamuodami savo veiklą bei didindami klientų skaičių. Taip L. V. ir S. L. sugebėjo per palyginti trumpą laikotarpį įtikinti klientus įmonės stabilumu ir besiplečiančia pelninga veikla. Tačiau faktiškai UAB „Leoga“ veikla buvo nuostolinga, ką pripažino ir patys nuteistieji, parodydami, jog įmonės išlaidos viršijo prekių savikainą. Šios aplinkybės paneigia apeliacinio skundo teiginį, jog L. V. ir S. L. vykdė veiklą jokios apgaulės pirkėjų atžvilgiu nenaudodami. Tai, kad įmonė turėjo darbuotojų, nepaneigia sukčiavimo, nes esant nuostolingai veiklai ir toliau buvo didinamas objektų skaičius bei imamas iš asmenų avansas, pirkti duris, brangesnės nei pardavimo ir sumontavimo kaina. Akivaizdu, jog gautų pinigų negalėjo pakakti įvykdyti užsakymus visiems užsakovams, o veikiant tokiu principu, kai senesniems užsakovams dalinai atliekami darbai naujų kreditorių sąskaita, įsiskolinimas (neįmontuotų durų skaičius) galėjo tik augti be galimybės jį padengti. Tokiu būdu įmonei neturint pakankamai nei turto, nei lėšų atsiskaityti su kreditoriais, nei perspektyvos gauti lėšų iš ūkinės veiklos, praktiškai buvo eliminuotos nukentėjusiųjų galimybės gauti prievolės įvykdymą ar atsiskaitymą iš UAB „Leoga“ lėšų. Todėl tokia veika negali būti vertinama kaip civiliniai teisiniai santykiai. Veikdami būtent tokiu aptartu apgaulės principu, S. L. ir L. V. apgaulės būdu, melagingai pažadėdami pristatyti ir sumontuoti produkciją, įgijo iš 238 fizinių asmenų didelės vertės 198 642 Lt svetimą turtą.

Nuteistųjų L. V. ir S. L. kaltė dėl sukčiavimo visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistųjų kaltę sukčiavus.

Kadangi UAB „Leoga“ buvo įsteigta sukčiavimo veikoms nuslėpti, kaltininkų veika kvalifikuojama pagal nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnyje ir 203 straipsnio 2 dalyje, sutaptį, todėl atmestinas S. L. apeliacinio skundo argumentas, kad kaltinimas pagal BK 203 str. 2 d. yra perteklinis, neįrodytas ir nepagrįstas.

Kaltinamasis L. V. yra tinkamas nusikaltimo sudėties, numatytos BK 203 str. 2 d., subjektas, nes L. V. ir S. L. lygiomis dalimis įsigijo UAB „Leoga“ akcijas sukčiavimo veikoms nuslėpti ir tą pačią dieną direktorė buvo paskirta S. L., o L. V. – prekybos direktoriumi, be to, jis faktiškai vadovavo visai veiklai, nuo pat jos sumanymo, sukčiavimo būdu užvaldant nukentėjusiųjų turtą.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad asmenims, su kuriais buvo sudarytos sutartys 2009 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais, darbai turėjo būti atlikti tik 2009 m. gruodžio ir 2010 m. sausio–vasario. Tokių sutarčių yra 87. Tai reiškia, kad prisiimtų įsipareigojimų 87 nukentėjusiesiems UAB „Leoga“ negalėjo atlikti todėl, kad ji buvo faktiškai uždaryta, suėmus L. V. ir S. L. Kadangi, kaip nustatyta aukščiau, ir net iš apeliacinio skundo matyti, kad iš šių asmenų surinkti avansu pinigai buvo panaudoti atliekant darbus tiems asmenims, su kuriais jau anksčiau buvo sudarytos sutartys (o kitus pinigus leido savo asmeninėms reikmėms), nes kaip jau nurodyta, paimto avanso neužteko darbams atlikti, o savo apyvartinių lėšų UAB „Leoga“ neturėjo, kasoje pinigų nebuvo, todėl ir nebuvo galimybės UAB „Leoga“ klientams įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal sudarytas 2009 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais sutartis. Be to, iš specialisto išvados matyti, jog nuo 2009 m. liepos mėn. vidurio, paėmus avansus, UAB „Leoga“ užsakymų praktiškai nevykdė, išskyrus atskirus atvejus. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos liudytojos V. V. parodymai paneigia L. V. aiškinimus, jog pirko duris kaip mažmenininkai, todėl nėra dokumentų įvykdytiems užsakymams pagrįsti.

Nors L. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad kaltinime buvo nurodyta 198 642 Lt suma, o nukentėjusiesiems priteista 188 845 Lt ieškinio suma, tačiau pirmosios instancijos teismas priteisė mažesnę ieškinio sumą, nei nurodyta kaltinime, kadangi nuteistieji su kai kuriais nukentėjusiaisiais atsiskaitė ir pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes į tai atsižvelgė, pripažindamas tai atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-P-218/2009, 2K-229/2008, 2K-275/2007). Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai. Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, ir konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad L. V., S. L., G. J., veikdami bendrininkų grupėje, vieninga išankstine tiesiogine tyčia, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės 198 642 Lt svetimo turto. S. L. ir L. V. veiką padarė veikdami kaip bendravykdytojai, turėdami iš anksto susiformavusią tyčią sukčiavimo būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą, nes tai patvirtina pirmiau išdėstytos aplinkybės, t. y. UAB „Leoga“ buvo įsteigta sukčiavimo veikoms nuslėpti. Tiek S. L., tiek L. V. veikė aktyviais veiksmais: L. V. nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. spalio mėn. G. J. ir L. V. užsakymu laikraštyje „Suvalkietis“ buvo spausdinami skelbimai dėl „Nestandartinių baldų prekybos“ ir „Visų tipo durų gamybos (28 t., b. l. 102), priiminėdavo iš gyventojų užsakymus (24 t., b. l. 88–96), o S. L. taip pat priiminėdavo iš gyventojų užsakymus, pagal priimtus užsakymus vykdavo į objektus ir paimdavo avansą, kurį atveždavo į UAB „Leoga“ ir ten pasidalindavo su L. V. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji jau iš anksto ruošėsi ir buvo nusprendę pagal užsakymus paimtą avansą neteisėtai pasisavinti, tokius ketinimus nuslėpdami nuo užsakovų. Taip L. V., veikdamas bendrininkų grupe su S. L. ir G. J. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Kadangi L. V. nebuvo inkriminuota veika dėl dokumentų klastojimo ir už tokią veiką jis nenuteistas, teisėjų kolegija nemato pakankamo pagrindo atskirai pasisakyti dėl šio L. V. skundo argumento.

Nuteistojo L. V. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, nepagrįstai netaikė 62 str. 2 d. nuostatų.

Nuteistojo apeliaciniame skunde šio straipsnio netinkamas taikymas aiškinamas tuo, kad iš dalies atlygino žalą ir L. V. išlaiko mažametę dukrą (7 metų P.), jam paskiriant realią laisvės atėmimo bausmę, mažametės dukros nebūtų kam prižiūrėti, todėl mažametis vaikas liks be globėjų.

Pagal BK 62 str. 2 d. 2 p. teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, o kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl įstatyme nustatytos paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Esant visoms šioms sąlygoms, teismas gali paskirti ir švelnesnę bausmės rūšį, negu nurodyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką (BK 62 str. 3 d. 3 p.). Sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o nustatyta tik viena. Apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė ta, kad atlygino dalį nusikalstama veika padarytos žalos (59 str. 1 d. 3 p.), atsakomybę sunkinanti aplinkybė ta, kad nusikalstamą veiką (sukčiavimą) padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės negali būti laikomos pakankamu pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, skirdamas bausmę L. V. atsižvelgė į tai, jog jis augina du mažamečius vaikus. Skirdamas bausmes pirmosios instancijos teismas įvertino tiek veikos pavojingumo laipsnį, tiek sunkinančių aplinkybių buvimą, kaltininko asmenybę, veikos tikslą ir motyvus, bendrininkavimo formą ir rūšį ir paskyrė mažesnę negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis – 3 metų ir 6 mėnesių bausmę. Už BK 182 str. 2 d. numatytą veiką baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas bausmes pagal BK 63 str. 5 d. 1 p. subendrino apėmimo būdu, o bausmės pagal ankstesnįjį nuosprendį faktiškai pridėjo nedidelę dalį – tik 3 mėnesius. Byloje nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, rodančių mažesnį L. V. padarytos nusikalstamos veikos ar jo asmenybės pavojingumą, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Paskirdamas bausmę nuteistajai S. L., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino kaltininkės asmenybę. S. L. padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Jos įvykdytos nusikalstamos veikos yra tyčinės, baigtos. Sukčiavimu padaryta didelė turtinė žala nukentėjusiesiems. Jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę – atlygino dalį nusikalstama veika padarytos žalos (BK 59 str. 1 d. 3 p.) bei sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai S. L. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., bei vadovavosi BK 61 str. išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšis bei jos dydis paskirti teisingai, ji nėra per griežta. Švelninti jai paskirtas bausmes nėra pagrindo. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog S. L. teistumai išnykę, tačiau ji anksčiau ne kartą bausta už nusikaltimus finansų sistemai, taip pat ir už nusikaltimą nuosavybei, todėl už visas jai inkriminuotas veikas pagrįstai parinktos laisvės atėmimo bausmės, kurios nėra aiškiai per griežtos. Nors S. L. augina vaikus, tačiau taikyti BK 62 str. 2 d. nuostatas jai nėra pagrindo analogiškais motyvais, kaip ir L. V. Svarstydama dėl BK 54 str. 3 d. taikymo teisėjų kolegija pasisako, jog nemato galimybės S. L. BK 54 str. 3 d. pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymas numato bausmę, nes ji nedarė išvadų po anksčiau padarytų panašių nusikaltimų, o nusikalstamų veiksmų apimtis tik didėjo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistosios S. L. gynėjo advokato Gintaro Petukausko ir nuteistojo L. V. apeliacinius skundus atmesti.