- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-22
- Bylos Nr.
- 1A-103-282-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Danutė Matiukienė, Vytautas Kursevičius
- Nuteistasis
- D. U.
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
- Kategorijos
Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-103-282/2009
1.2.25.4.1., 2.4.7.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. balandžio 22 d.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 4 p., 7 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant D. U. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, bei, vadovaujantis LR BK 67 str. 3 d. ir 68 str., paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metams.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
D. U. nuteistas už tai, kad 2007-11-22 (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) namu, vairuodamas transporto priemonę – automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė KET 53, 72, 145 punktų (LR Vyriausybės 2006-10-05 nutarimo Nr. 975 red.) reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, prieš pradėdamas važiuoti ir įvažiuodamas į (duomenys neskelbtini) gatvę iš (duomenys neskelbtini) namo teritorijos, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir nedavė kelio pėsčiajam S. Ž., kurio kelią kirto, dėl to kliudė pėsčiąjį S. Ž. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. U. prašo pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 16 d. nuosprendį panaikinant jam skirtą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą 1 metams.
Apeliantas skunde nurodo, kad jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimas – nėra adekvati padarytam pažeidimui, jos paskyrimas ypač pasunkins jo šeimos finansinę padėtį, nes jis yra registruotas darbo biržoje, turi galimybę įsidarbinti vairuotoju, žmona nedirba, augina mažametį sūnų, gim. (duomenys neskelbtini). Teigia, kad netekus vairuotojo pažymėjimo, žlugs visi jo planai dėl įsidarbinimo. Be to, vairuotojo pažymėjimas jam reikalingas vežioti sūnų pas medikus, jis pats taip pat periodiškai lankosi pas medikus.
Apeliantas taip pat nurodo, kad būtina atsižvelgti į tai, jog įvykdyta viena neatsargi nusikalstama veika, įvykio metu jis buvo blaivus, kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, davė nuoseklius parodymus, atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino žalą, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, po įvykio jis nukentėjusįjį nuvežė į ligoninę.
Be to, apelianto teigimu, eismo įvykiui kilti turėjo įtakos ir nukentėjusiojo neatsargumas, nes jis buvo neblaivus, nebuvo pakankamai atidus, eidamas per gatvę neįsitikino saugumu.
Nuteistasis D. U. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašo atmesti apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistasis savo skundu neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pripažinti jį kaltu pagal BK 281 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu už tai, kad jis, vairuodamas automobilį ir pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 53, 72, 145 punktų reikalavimus, sukėlė eismo įvykį, dėl kurio nukentėjusiajam S. Ž. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Iš esmės apeliantas nesutinka tik su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu vairuoti kelių transporto priemones.
Vienas iš BK 41 str. 2 d. nustatytų bausmės, o tuo pačių ir baudžiamojo poveikio priemonės, tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimas. BK 68 str. numatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 75 str. 2 d. nuostatos leidžia teismui šią baudžiamojo poveikio priemonę skirti asmeniui, kuriam atidedamas bausmės vykdymas. Sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, atsižvelgiama į jos įgyvendinimo tikslus, bylos aplinkybes, kaltininko asmenį apibūdinančius duomenis. Apylinkės teismas, uždrausdamas nuteistajam vairuoti kelių transporto priemones, nurodė tik tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė padės įgyvendinti paskirtos bausmės tikslus, tačiau, kolegijos nuomone, nepakankamai argumentavo savo sprendimą.
Kolegija vertindama, ar yra pagrindas skirti apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, atsižvelgia tiek į D. U. asmenybę, tiek į eismo įvykio aplinkybes ir įvykio metu jo padarytus KET pažeidimus. Iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytų aplinkybių matyti, kad D. U. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones. Šią veiką jis padarė elgdamasis itin neatsargiai, nes išvažiuodamas iš namo kiemo ir tuo pačiu kirsdamas šaligatvį, nepraleido juo einančio pėsčiojo S. Ž. ir pastarąjį partrenkė, dėl ko pastarajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad eismo įvykio kilimui įtakos turėjo ir neatsargus nukentėjusiojo elgesys. Nukentėjusysis (b. l. 32–34, 48–49, 50–54) ir liudytojas G. B. (b. l. 55–56, 57–60) ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jiems apeinant apelianto vairuojamą automobilį, pastarasis dar nebuvo išvažiavęs į Žemaitės gatvės važiuojamąją dalį, o stovėjo ant šaligatvio, kai mėginant stovintį automobilį apeiti iš priekio, buvo nutrenktas S. Ž.. Tuo tarpu liudytojas E. M. (b. l. 61–62), kaip ir nuteistasis apeliaciniame skunde, teigė, kad D. U. vairuojamo automobilio priekis, S. Ž. apeinat automobilį, buvo įvažiavęs į važiuojamąją dalį, todėl nukentėjusysis mėgino apeiti automobilį įeidamas į važiuojamąją dalį. Byloje nebuvo galimybės nustatyti konkretų eismo įvykio mechanizmą, nes po eismo įvykio D. U. vairuojamas automobilis ir nukentėjusysis S. Ž. pasitraukė iš įvykio vietos, tačiau specialistas, atlikęs tyrimą pagal tris galimas situacijas (1. Automobilis stovėjo priekiu įvažiavęs 30 cm į (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąją dalį; 2. Automobilis stovėjo 1,14 m atstumu iki (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies; 3. Automobilis stovėjo 1 m atstumu iki (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies), padarė vienareikšmę išvadą, kad pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti buvo automobilio ,,VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo D. U., bet ne S. Ž., veiksmai (b. l. 79–82). Iš tikrųjų byloje yra duomenų, kad S. Ž. įvykio metu buvo ne visiškai blaivus – jam nustatytas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (0,42 promilės, b. l. 17), tačiau, kolegijos nuomone, toks neblaivumas (girtumas), viršijantis tik 0,02 promilės net vairuojantiems transporto priemonę leistiną normą (0,4 promilės), neturėjo įtakos nei eismo įvykio kilimui, nei atsiradusiems padariniams. Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino mišrios, apelianto ir nukentėjusiojo, kaltės dėl eismo įvykio kilimo ir atsiradusių padarinių. Taigi tik dėl D. U. nusikalstamo elgesio buvo sužalotas S. Ž..
Aplinkybės, į kurias apeliaciniu skundu prašo atsižvelgti nuteistasis – tai, kad padarė vieną neatsargų nusikaltimą, kad įvykio metu buvo blaivus, kaltę pripažino, atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių – buvo atitinkamai įvertintos pirmosios instancijos teismo, todėl ir D. U. veika kvalifikuota, kaip viena nusikalstama veika pagal BK 281 str. 1 d., kurioje nenumatytas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – kaltininko apsvaigimas nuo alkoholio. Apylinkės teismas atsižvelgė ir į kitas teigiamai apeliantą apibūdinančias aplinkybes – kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kad atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, ką pripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Tokiu būdu apeliantas nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgęs pirmosios instancijos teismas, todėl nėra pagrindo, kaip prašo apeliantas, dar sykį vertinti tas pačias aplinkybes.
D. U. asmenybę apibūdina ne tik tai, kad jis yra vedęs ir augina mažametį vaiką, yra registruotas darbo biržoje ir ieško darbo, bet ir tai, kad jis, būdamas jaunas sveikas vyras, savo skundu deklaruojantis rūpinimąsi savo šeima, nedirba ir nėra oficialiai niekur dirbęs (b. l. 149), darbo biržoje prisiregistravo ir pradėjo ieškoti darbo tik po įvykio (b. l. 141). Tiek iki eismo įvykio, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, tiek po to apeliantas ne sykį buvo baudžiamas už šiurkščius KET pažeidimus (už automobilio vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, už greičio viršijimą, už automobilio vairavimą, kai teisė vairuoti transporto priemonę atimta ir kt.), atitinkamai turėjo ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (b. l. 130–140), kas rodo, jog D. U. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, o priešingai, yra jo neatsakingo požiūrio į KET reikalavimus pasekmė. Be to, kolegija pažymi, kad nusikalstamą veiką, už kurią D. U. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas teistas, neišnykus teistumui pagal tris teismų nuosprendžius, kuriais buvo pripažintas kaltu už automobilio vagystę (BK 178 str. 2 d.) ir už padėjimą pagrobti automobilį (BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d.), už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą (BK 189 str. 1 d.), žinant, kad jis priešingas teisei, nepraėjus nei mėnesiui po to, kuomet baigėsi paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikas (b. l. 95–96, 101–105, 108–111, 114–120, 123). Minėti duomenys yra pagrindas vertinti D. U., ne tik kaip nedrausmingą ir neatsakingą vairuotoją, bet ir kaip linkusį pažeidinėti baudžiamuosius įstatymus.
Atsižvelgdama į visas paminėtas ir skundžiamu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kartu su bausme paskyrė nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vienerius metus vairuoti kelių transporto priemones. Tai, kad D. U. 1 metus negalės įsidarbinti vairuotoju, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrus suvaržymus ir nepatogumus nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, nes pagal su BK 67 str., baudžiamojo poveikio priemonė turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti nusikaltusį asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti, atimti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo D. U. apeliacinį skundą atmesti.