Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos teisėjų Virginijos Volskienės ir Henricho Jaglinskio

dalyvaujant ieškovui A.C.

atsakovui E.D.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E.D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimo, civilinėje byloje ieškovo A.C. ieškinį atsakovui E.D. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas priteisė iš atsakovo E.D. ieškovui 30 000 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (30 000 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009-04-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 1400 Lt bylinėjimosi išlaidų.

CK 6.65 str. 2 d. yra numatyta prievolės įvykdymo prezumpcija, jei skolininko išduotas kreditoriui skolos dokumentas yra pas skolininką. Pagal CK 6.65 str. 2 d. minėta prezumpcija galioja tuo atveju, jei paskolos santykius šalys įformino vienašaliu skolininko išduotu skolos dokumentu kreditoriui. Šiuo atveju šalys dviem egzemplioriais, turinčias vienodą teisinę galią sudarė dvišalę sutartį, todėl ieškovas neturėjo pareigos, paskolos grąžinimo atveju, šią sutartį skolininkui grąžinti. Todėl šiuo atveju CK 6.65 str. 2 d. numatyta prezumpcija netaikytina.

Be to, byloje esantys įrodymai paneigia atsakovo nurodytą aplinkybę, jog paskola ieškovui buvo grąžinta, t.y. teismas nenustatė, kad atsakovas grąžino ieškovui paskolą. Kadangi atsakovas prievolės tinkamai neįvykdė sutartyje bei skolos rašteliuose nurodytais terminais (iki 2008-08-17 ir 2008-09-12), todėl CK 6.38 str., 6.63 str., 6.200 str., 6.205 str., 6.256 str., 6.873 str. pagrindu iš atsakovo ieškovui teismas priteisė negrąžintą paskolos sumą. Atsižvelgęs į paskolos sutartyje ir skolos rašteliuose nurodytą grąžintiną sumą, teismas nenustatė, jog buvo grąžinta paskola ar jos dalis, todėl iš atsakovo priteisė 30 000 Lt negražintos paskolos.

ieškovas paskolos sutarties originalo teismui nepateikė, nors atsakovas to reikalavo. Apeliantas mano, jog remiantis ta aplinkybe, kad nėra paskolos sutarties originalo, teismas turėjo padaryti išvadą, kad atsakovo argumentai, paremti liudytojų parodymais ir atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, jog tarp šalių sudaryta paskolos sutartimi buvo patvirtinta kita prievolė, yra pagrįsti ir tuo pagrindu ieškinys atmestinas. Tai, kad ieškovas nepateikė teismui nei paskolos sutarties, nei skolos raštelių originalų, leidžia tvirtinti, kad atsakovo paaiškinimai, jog su ieškovu suderinus namo pirkimo ir statybos klausimus bei šalims visiškai atsiskaičius, paskolos sutarties ir visų su ja susijusių dokumentų originalūs egzemplioriai buvo šalių susitarimu sunaikinti, yra teisingi ir teismas turėjo spręsti atsakovo naudai. Apelianto teigimu, tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo nustatyti, kad atsakovas buvo skolingas ieškovui būtent pagal ginčo paskolos sutartį, o ne pagal kitą prievolę – namo pirkimo – pardavimo preliminarią sutartį;apeliantas pažymi, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovas nurodė teismui, kad paskolos sutarties originalus egzempliorius buvo sunaikintas dalyvaujant abiems šalims, nelikus tarp šalių skolinių įsipareigojimų ir kreditorinių reikalavimų. Tai įrodo ta aplinkybė, jog ieškovas nepatiekė teismui sutarties originalo, kadangi jo nėra. Atsakovas taip pat nurodo, jog ieškovas pateikė teismui ne sutarties kopiją, o galimai klastotę. Apeliantas abejoja, kad sutarties tekstas, buvęs originalioje sutartyje, atitinka tekstui teismui pateiktoje sutarties kopijoje. Originalią sutartį atsakovas pasirašė savo ranka virš parašo parašydamas savo vardą ir pavardę. Tuo tarpu teismui pateiktoje neoriginalioje sutartyje yra tik atsakovo parašo kopija. Remdamasis tokiomis aplinkybėmis atsakovas prašė teismo skirti ekspertizę, tačiau teismas šio atsakovo prašymo nepagrįstai netenkino, taip grubiai pažeisdamas atsakovo procesines teises ir užkirsdamas kelią objektyviai tiesai nustatyti. Apelianto nuomone, jis turi pagrindo manyti, kad teismo sprendimas yra neteisėtas tiek dėl netinkamo materialinės ir procesinės teisės normų taikymo, tiek ir dėl teismo šališkumo, esant išankstinei teismo nuostatai dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo. Atsakovas pažymi, jog bylą vesdamas be advokato, jis nepakankamai aiškiai suprato savo procesines teises, todėl pilnai jomis nepasinaudojo – nereiškė nušalinimo teismui nepagrįstai netenkinus prašymo skirti ekspertizę, nereikalavo apklausti papildomai naujus liudytojus, nesikreipė į teisėsaugos organus dėl ištyrimo, ar ieškovo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių ir tuo pagrindu neprašė sustabdyti civilinės bylos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat, paduodamas apeliacinį skundą, atsakovas siekia ginti ne viešąjį, o išskirtinai savo privatų interesą, todėl bylą kolegija nagrinėja pateikto apeliacinio skundo ribose, neperžengdama jo ribų.

Apeliantas skunde neteisingai nurodo, kad ieškovas nepateikė teismui nei paskolos sutarties, nei skolos raštelių originalų. Teismui yra pateikta 2007-02-20 paskolos sutartis (b.l. 47-48) bei du skolos rašteliai- 2008-08-12 susitarimas (b.l. 49), kuriuo atsakovas įsipareigoja ieškovui iki 2008-09-12 grąžinti 9000 Lt ir 2008-07-31 įsipareigojimas (b.l. 50), kuriuo atsakovas ieškovui įsipareigojo iki 2008-08-10 grąžinti 10000 Lt, o iki 2008-08-17 grąžinti 13000 Lt. Pastarieji du skolos rašteliai akivaizdžiai yra originalai ir atsakovas neginčijo, kad šie rašteliai yra parašyti ir pasirašyti jo (atsakovo). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo tiksliai nustatyta, ar byloje esanti paskolos sutartis (b.l. 47-48) yra originali: atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tvirtino, jog tai yra spalvota sutarties kopija, tačiau taip pat nurodė, kad iš dalies pakeistas ir sutarties tekstas. Ieškovas, aiškindamas šias aplinkybes, teismui nurodė, kad esą jo (ieškovo) turėtą sutarties egzempliorių jis buvo paskolinęs atsakovui, teismui pateikė tokį dokumentą, kokį jam grąžino pats atsakovas E.D.. Atsižvelgiant į tokias šalių nurodytas aplinkybes, t.y. atsakovui tvirtinant, jog pateikta sutartis yra neoriginali, o ieškovui negalint patvirtinti aplinkybės, ar jo pateiktas sutarties egzempliorius yra kopija, ar originalas, teismas pagrįstai neskyrė atsakovo parašo šiame dokumente ekspertizės, kadangi parašo tikrumas gali būti ištirtas tik originaliame dokumente.

Teisėjų kolegija pažymi, jog eksperto išvada yra viena iš galimų įrodinėjimo priemonių (Civilinio proceso kodekso 177 str. 2 d.). Tačiau tokio įrodymo nebuvimas savaime nereiškia skundžiamo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Bylos aplinkybės gali būti nustatytos ir kitų įrodinėjimo priemonių pagalba, atsižvelgiant į įrodymų leistinumo taisykles, įtvirtintas Civilinio proceso kodekso 177 str. 2-4 dalyse. Nagrinėjamoje byloje atsakovas neginčijo, kad tarp jo ir ieškovo buvo pasirašyta 2007-02-20 paskolos sutartis ir kad joje buvo fiksuota būtent 30 000 Lt skolos suma. Tačiau į pareikštą ieškinį atsakovas atsikirtinėjo tokiais argumentais: 1) tarp šalių buvo susiklostę ne paskolos teisniai santykiai, o buvusi sudaryta kita sutartis- preliminarioji rastinio gyvenamojo namo pirkimo- pardavimo sutartis; 2) savo įsipareigojimus pagal nurodomą (preliminariąją) sutartį atsakovas yra įvykdęs, t.y. atgabeno ir pastatė ieškovui pirmąjį rastinio namo aukštą, o už antrąjį aukštą ieškovo sumokėtus 30 000 Lt grąžino 2008 m. liepos mėnesį.

Dėl pirmojo apelianto argumento teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, jog tarp jo, kaip fizinio asmens ir ieškovo buvo sudaryta preliminarioji sutartis dėl namo pirkimo- pardavimo. Tokia sutartis teismui nebuvo pateikta, nors preliminarioji sutartis turi būti sudaroma rašytinės formos ir įstatyme įsakmiai nurodyta, jog formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią (Civilinio kodekso 6.165 str. 2 d.). Atsakovas nurodo, esą tokią sutartį jis su ieškovu buvo sudaręs žodžiu. Taigi, atsakovas iš esmės įrodinėja, kad paskolos sutartis buvusi apsimestinė (Civilinio kodekso 1.87 str.), t.y. ja buvo siekiama pridengti (įforminti) preliminariosios sutarties sudarymą. Tačiau apsimestiniai sandoriai nėra niekiniai, vadinasi, jie yra nuginčijami, o tai reiškia, jog siekdamas įrodyti, kad paskolos sutartis yra apsimestinė, atsakovas turėtų reikšti reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu Civilinio kodekso 1.87 str. pagrindu. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje priešieškinis dėl sandorio (paskolos sutarties) pripažinimo negaliojančiu, kaip apsimestinio, nebuvo reiškiamas. Vadinasi, nėra pagrindo teismui spręsti, jog tarp ginčo šalių buvo susiklostę kitokie, ne paskolos, teisniai santykiai.

Pažymėtina ir tai, kad į bylą yra pateikta pirkimo- pardavimo sutartis, sudaryta tarp UAB ,,Eduva“, kaip pardavėjo ir A.C., kaip pirkėjo, kuria buvo susitarta dėl surenkamos statybinės konstrukcijos iš tekintų spygliuočių rąstų pirkimo- pardavimo (b.l. 70-71) bei šios sutarties papildymas (b.l. 22, 72). Šie ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovo nurodomas faktines aplinkybes, kad dėl rastinio namo pirkimo pardavimo jis buvo susitaręs su juridiniu asmeniu- UAB ,,Eduva“, o ne su atsakovu. Todėl sieti paskolos sutarties tarp dviejų fizinių asmenų sudarymą bei vykdymą su rastinio namo pirkimo- padavimo sutartimi, kurios šalys buvo kitos, nėra pagrindo.

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (Civilinio kodekso 6.870 str.). Atsakovui neįrodžius, jog tarp šalių buvo kitokie teisniai santykiai (Civilinio proceso kodekso 178 str.), teismas juos pagrįstai kvalifikavo kaip paskolos santykius ir prievolės įvykdymo klausimus sprendė pagal bendrąsias prievolių įvykdymą reglamentuojančias Civilinio kodekso normas bei pagal paskolos sutarčių įvykdymą reglamentuojančias normas.

Įrodinėdamas, kad prievolę įvykdė, atsakovas nurodė, kad šią aplinkybę esą patvirtina tai, kad ieškovas neturi ir teismui nepateikė paskolos sutarties originalo, kadangi abu sutarties egzemplioriai buvo suplėšyti, šalims pilnai atsiskaičius pagal sutartį, o tai teisme patvirtino ir apklausti liudytojai. Prievolės įvykdymo patvirtinimo klausimai reglamentuoti Civilinio kodekso 6.65 str.. Šio straipsnio 1 d. nurodyta, kad kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą. Taigi, tinkamu prievolės įvykdymą patvirtinančiu įrodymu pagal įstatymą laikomas kreditoriaus pakvitavimas apie prievolės įvykdymą. Fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, turi būti sudaromi rašytine forma (Civilinio kodekso 1.73 str. 1 d.). Civilinio kodekso 1.93 str. 2 d. nustato, kad įstatymų nustatytos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais, šį faktą įrodyti. Vadinasi, paskolos sutarties, kurios suma yra 30 000 Lt įvykdymo faktas liudytojų parodymais negali būti įrodinėjamas (Civilinio proceso kodekso 177 str. 4 d.), kadangi tokią įrodinėjimo priemonę įstatymas draudžia. Taigi, teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų parodymais paskolos grąžinimo faktui patvirtinti.

Dėl aplinkybės, kad šalys, įvykdžius prievolę, paskolos sutartis suplėšė, teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė teismas, sutartis buvo sudaryta ne išduodant skolos dokumentą, o rašytine sutartimi, sudaryta dviem egzemplioriais, todėl prievolės įvykdymo patvirtinimu negali būti pripažįstama aplinkybė, kad ieškovas savojo sutarties egzemplioriaus originalo neturi (arba nėra įsitikinęs, kad jo turimas egzempliorius yra originalus). Kilus ginčui dėl prievolės įvykdymo fakto, ieškovas pateikė teismui jau minėtus du skolos raštelius (b.l. 49,50), kurie, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pateikti teismui originalai, be to, jie išduoti (surašyti) vėliau, negu apelianto nurodoma prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo data (2008-07-31 bei 2008-08-12). Joks vidutiniškai atidus, rūpestingas bei apdairus skolininkas, įvykdęs prievolę, įprastai nerašytų skolos raštelių, kuriuose įsipareigojama tam tikrais terminais grąžinti kreditoriui skolą, taigi, ir šie ieškovo pateikti skolos rašteliai paneigia atsakovo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes apie prievolės įvykdymą.

Apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo yra abstraktaus pobūdžio, atsakovas nenurodo jokių faktų ar įrodymų, kuriais remiantis, būtų galima daryti išvadą apie teismo šališkumą kurios nors iš ginčo šalių atžvilgiu, todėl ir šis apeliacinio skundo motyvas pripažįstama nepagrįstu.

Remdamasis tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl skundas netenkinamas, o Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, iš jo į valstybės biudžetą priteisiamos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos, kurios, remiantis Vilniaus apygardos teismo pažyma (b.l. 138) sudarė 5,70 Lt (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo E.D. į valstybės biudžetą 5,70 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (įmokos kodas 5660).