Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstat uoja:

Dėl senaties termino

4. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą 6 500 Eur kildina iš netinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų nuo 2015 m. balandžio 28 d., teigdamas, kad kalinimo įstaigos virtuvėje nebuvo šilto vandens ir įrengtos kriauklės, negalėjo išplauti indų ar gaminant maistą nusiplauti rankų, indus tekdavo plauti prausykloje, kuri nėra pritaikyta indų plovimui ar maisto ruošimui.

5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

6. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

7. Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą sieja su tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 28 d. buvo kalinamas Vilniaus PN, pažeidžiant teisės aktuose numatytą tvarką dėl šilto vandens tiekimo į virtuvę.

8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1096/2014). Juolab, paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti įvardintą situaciją, jo galimą žalos ir teisių pažeidimo suvokimo momentą. Pažymėtina, kad pareiškėjas jo teisių pažeidimo metu, atsižvelgus į neteisėtų veiksmų pobūdį, jais sukeliamą žalą, diskomfortą, turėjo suvokti apie jo galimai pažeidžiamas teises. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 28 d. žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad galimai pažeidžiamos teisės.

9. Šiuo atveju pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo kreipėsi tik 2019 m. sausio 8 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams po jo teisių pažeidimo. Taigi pareiškėjas pernelyg ilgai delsė kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, t. y. savo teises į teisminę gynybą įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai, nenurodė jokių objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareikšti laiku, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą tenkintinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2016 m. sausio 8 d. atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl žalos atlyginimo priteisimo

10. Tokiu atveju šioje byloje ginčo laikotarpis yra nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., nes 2018 m. lapkričio 30 d., bylos duomenimis, pareiškėjas išėjo į laisvę (b. l. 36). Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

11. Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

12. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

13. Pažymėtina, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (iš esmės analogiška norma įtvirtinta Higienos normos HN 134:2015 44 punkte). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 8 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 32 punkte numatyta, kad sanitariniame mazge įrengiama šalto ir karšto vandens tiekimo sistema su vandens apskaitos prietaisais. Sanitariniame mazge įrengiama vonia arba dušo kabina, klozetas, praustuvas, rankšluosčių džiovintuvas, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė.

14. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN virtuvėje nebuvo šilto vandens ir įrengtos kriauklės, todėl pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos po maisto gaminimo išplauti indus ar gaminant maistą nusiplauti rankas. Iš atsakovės atstovo pateiktos medžiagos matyti, kad Vilniaus PN yra įrengti nuteistiesiems poilsio kambariai (virtuvės) (b. l. 11–13). Kaip matyti iš fotonuotraukų, minėtuose poilsio kambariuose nėra įrengtos kriauklės, t. y. nėra tiekiamas šiltas vanduo. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą iš esmės net neneigė šios aplinkybės. Įvertinus teisinį reglamentavimą, akivaizdu, kad tokio reikalavimo, kad karštas vanduo pataisos įstaigoje būtų tiekiamas į nuteistiesiems skirtus poilsio kambarius, teisės aktai nenumato. Karštas vanduo pataisos įstaigoje privalo būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Tačiau teisės aktuose nėra reglamentuota, kad kamerose ar virtuvėje turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo argumentai dėl vandens tiekimo yra nepagrįsti. Teisės aktuose taip pat nenustatytas tikslus viryklių kiekis, jis nustatomas pagal poreikį. Pareiškėjas nurodė, jog virtuvė pataisos namuose yra įrengta, joje yra viryklė. Teisės aktai nereglamentuoja virtuvės patalpos ploto. Teismo vertinimu, nėra pagrindo šiuo atžvilgiu konstatuoti Pravieniškių PN neteisėtus veiksmus. Taigi, įvertinus tai, kas pasakyta, pareiškėjo teiginys dėl nesudarytos galimybės poilsio kambaryje naudotis šiltu vandeniu yra nepagrįstas.

15. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių.

16. Kaip minėta, CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

17. Įvertinus visas nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas priteisti 6 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, nes nebuvo nustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.