Utenos apylinkės teismo nuosprendis

Anykščių rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei Rūtai Miškinytei,

Viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. V., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, dirbantis UAB (duomenys neskelbtini) regiono vadovu, išsituokęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, teistas 2004-01-15 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal BK 222 str. 1 d. 10 MGL dydžio bauda, kaltinamas pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį ir ,-

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. T. V. 2013m. birželio mėnesį, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, apie 14.00-15.00 val., Anykščių rajone, (duomenys neskelbtini) namo kieme, iš nugaros, ranka sugriebė mažamečio sūnaus L. V., gim. 2000 m., kaklą ir taip jį pargriovė ant žemės, sudavė smūgį į petį, taip sukėlė jam fizinį skausmą

K. T. V. kaltu neprisipažino ir paaiškino, jog praėjusiais metais pas žmonos tėvą S. K. sodyboje padėjo remontuoti pavėsinę, dirbo S. K., jis ir sūnus L.. Po kiek laiko sūnus dingo, jis jį surado prie kompiuterio, liepė pabaigti darbus, po to vėl sūnus dingo, vėl jį rado bežaidžiantį žaidimą. Trečią kartą sūnus metė teptuką ir sakė, kad nebedirbs. Tada jis L. einant link namo suėmė už kupros, tačiau jis išsprūdo ir nulėkė. L. suėmė tik už drabužių, jo nesivijo, nemušė ir nesmūgiavo. Po to nuvažiavo pas jo mamą O. V. pavalgė ir visi kartu grįžo į Šiaulius, kartu gyveno iki 2013-12-01. Apie šį įvykį nekalbėdavo. Jis vaiko nemušė, ir teigia, jog ši baudžiamoji byla buvo pradėta S. V. dėl skyrybų. L. yra nuteiktas prieš jį.

Teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad kaltinamasis T. V. pavartojo fizinį smurtą mažamečio L. V. atžvilgiu. Jo veika atitinka LR BK 140 straipsnio 2 dalį ( įstatymo redakcija galiojusi iki 2013-07-13). Tačiau iš kaltinimo šalintina aplinkybė, jog spyrė į nugarą. Šią aplinkybę nurodo, tik pats nukentėjusysis L. V., tai jog spyrė į nugarą jis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, apklausant ikiteisminio tyrimo teisėjui, dalyvaujant psichologui. Tačiau jo nurodytą aplinkybę, jog buvo spirta į nugarą, nepatvirtina jokie kiti nei ikiteisminio tyrimo metu , nei teisminio nagrinėjimo metu surinkti įrodymai. Liudytoja apklausta G. K. nurodė, jog L. trenkė į galvą ir iš nugaros pusės parklupdė. Liudytoju apklaustas S. K., nurodė, jog matė, kad sudavė į veido sritį. Posėdžio metu nukentėjusiojo L. V. mama S. V. nurodė, jog po įvykio L. apžiūrėjo, tačiau sužalojimų nesimatė, tik L. buvo išsigandęs. Taigi šiuo atveju nėra jokių objektyvių įrodymų, jog T. V. spyrė L. V. į nugarą. Todėl ši aplinkybė šalintina iš kaltinimo. Nors pats kaltinamasis T. V. kategoriškai neigia vartojęs smurtą L. V. atžvilgiu ir sudavęs jam kokius smūgius. Tačiau teismas neturi pagrindo netikėti liudytojų S. K. ir G. K. parodymais, kurie iš dalies sutampa su nukentėjusiojo L. V. parodymais, be to iš dalies sutampa ir su paties kaltinamojo T. V. parodymais dėl sugriebimo už kaklo. Abu liudytojai parodė, jog matė kaip T. V. ranka sudavė L. V.. Nors T. V. teigia, jog ši baudžiamoji byla yra jo su sutuoktine S. V. skyrybų bylos pasekmė. Tačiau iš apklaustų asmenų posėdžio metu teismui leidžia daryti išvadą, jog įvykio dieną skyrybų procesas nebuvo prasidėjęs, apklausti byloje asmenys parodė, jog visi tą dieną draugiškai dirbo. Tačiau įvykus konfliktinei situacijai G. K. iš kart paskambino T. V. motinai O. V.. Liudytoja apklausta O. V. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino tą, aplinkybę, jog jai skambino G. K., jog buvo konfliktinė situacija. Jis išsivežė L. V. pas save ir važiuojant L. V. jai sakė, kad tėvas jį pačiupo už pakarpos. Taigi, visos šios aptartos aplinkybės leidžia daryti teismui išvadą, jog L. V. atžvilgiu buvo pavartotas fizinis smurtas. Teismas neturi pagrindo netikėti S. K. ir G. K. parodymais, kuries nurodė, jog L. sugriebė už kaklo iš nugaros, vaikas buvo pargriuvęs ir sudavė smūgį. Todėl teismas atmeta kaltinamojo T. V. argumentus, jog jis jokio smurto nevartojo, jokių smūgių nesudavė, o pati byla yra tik skyrybų pasekmė. Tai gi šiuo atveju įrodymų visuma leidžia teismui daryti išvadą, jog T. V. savo mažamečio sūnaus atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą. Smurtas prieš vaikus yra tada, kai žmogus pažeidžia vaiko teises ir savo veiksmais ar žodžiais sukelia vaikui fizinį ar dvasinį skausmą, žaloja jo fizinę ir psichinę sveikatą

Pagal BK 37 str. padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Tai reiškia, jog pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t.y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad T. V. pavartojo fizinį smurtą savo mažamečio sūnaus atžvilgiu, tai yra sugriebė už kaklo, vaikus buvo pargriautas, sudavė ranka. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, jog šis konfliktas kilo dėl to, kad nepilnametis L. V. nenorėdamas toliau dirbti prie namo pavėsinės , norėjo pasišalinti, o tėvas jį sugriebė. Visa tai nors ir nepateisina kaltinamojo T. V. veiksmų, tačiau konfliktinės situacijos aplinkybės ir tuo metu buvusių asmenų elgesys, rodo T. V. atliktų veiksmų mažesnį pavojingumą. Be to, atsižvelgtina ir į įvykio situaciją apibūdinančius duomenis, kurie taip pat rodo mažesnį šios nusikalstamos veikos pavojingumą: konfliktą matė nukentėjusiojo L. V. senelis, kuris kaip patvirtino ir pats L. V., nieko nedarė, nesikišo. Po įvykio L. močiutei išsivežus L. pas save, likusieji šeimos nariai, tai yra pats T. V. ir nukentėjusiojo L. V. mama S. V. nuvažiavę pas O. V. kartu su vaikais , tame tarpe ir L. V. po įvykio papietavo ir visi kartu grįžo į Šiaulius, kaip teigia niekas apie įvykusį konfliktą ir nebeužsiminė. S. V. parodė, jog apžiūrėjo L., tačiau jokių sužalojimų nematė. N. S. V. teigia, jog tuo metu manė, jog toliau gyvens, todėl nenorėjo kelti į viešumą Vis gi ši aplinkybė taip pat rodo, jog pati nukentėjusiojo mama neįžvelgė T. V. elgesio pavojingumo, didelės žalos, nes nesikreipė nei į medikus, nei į medicinos ekspertus dėl vaiko atžvilgiu pavartoti smurto. Jokių realių nukentėjusiajam L. V. pasekmių nenustatyta. Visa tuo metu įvykusi situacija ir ypač po šio konflikto visų tuo metu įvykiuose dalyvavusių asmenų elgesys, tai kad niekas daugiau neužsiminė apie įvykį, leidžia daryti išvadą, dėl veikos pavojingumo. Apie smurtą, kuris buvo pavartotas 2013 m. birželio mėn. nukentėjusiojo mama S. V. pranešė 2014-04-27. Be to, pati G. K. posėdžio metu duodama parodymus, kodėl praėjus pusei metu nuo įvykio buvo tik pranešta pareigūnams apie įvykį nurodė, jog „nieko nebūtų ir buvę, bet žentas pradėjo ieškoti galų, žentas norėjo atimti vaikus iš dukros už tai parašė pareiškimą, kad iš jos neatimtų vaikų“. Taigi esant aptartoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad kaltinamasis T. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pavartojo smurtą savo mažamečio sūnaus atžvilgiu, tačiau jo padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 140 str. numatyto nusikaltimo objektui, kad padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 str. nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas šią veiką padariusiam T. V.. Pažymėtina ir tai, jog baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje ( LAT nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-154/2013). Todėl remdamasis aukščiau išdėstytu teismas daro išvadą, kad nors T. V. veika ir atitinka BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl T. V. nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukiama (BK 37 str.).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BK 37 str., BPK 303 str. 1, 4 d., 304 str., 305 str. 4 d., 307 str. 1, 7 d.,

nusprendžia:

T. V., vadovaujantis BK 37 str., nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ( įstatymo redakcija galiojusi iki 2013-07-13 ) atleisti ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Kardomąją priemonę- rašytinį pasižadėjimą neišvykti , nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti ((duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalis).

Nuosprendis per 20 dienų gali būti apskųstas Panevėžio apygardos teismui , paduodant skundą per Anykščių rajono apylinkės teismą.