- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-04-24
- Bylos Nr.
- I-1026-0426/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Veslava Ruskan, Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- I. M.
- Atsakovas
- Lietuvos gyventojų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Veslavos Ruskan ir Raimondo Blauzdžiaus, sekretoriaujant Aurelijai Pauliukaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui V. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. atstovo globėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjos I. M. atstovas globėjas V. M. prašo panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 1V-231 ir įpareigoti atsakovą pripažinti I. M. nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą
Skunde (b. l. 2) paaiškino, kad I. M. iki Antrojo pasaulinio karo su motina, tėvu ir keturiomis seserimis gyveno Rusijoje, Novgorodo srities Stechovo kaime. Prasidėjus karui, tėvas išėjo į frontą ir dingo be žinios. Šalį okupavo vokiečiai, kurie 1943 m. rudenį sudegino jų namus, o pareiškėją su motina ir keturiomis seserimis išvežė priverstiniams darbams į Lietuvą. Iš pradžių laikė Šiaulių stovykloje, o 1944 m. pavasarį perkėlė dirbti ir gyventi Daunorų kaime, Šiaulių rajone, pas ūkininką J. K.. 1944 m. lapkričio mėn. išvadavo tarybinė armija, bet jos pasiliko gyventi Lietuvoje. Grįžti į tėviškę neleido, nes ten viskas buvo sugriauta ir užminuota.
Kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir Lietuvos ypatingąjį archyvą, bet juose žinių apie pareiškėjos išvežimą į Lietuvą nerasta. 2002 m. Vokietijos fondas „Atmintis, atsakomybė ir ateitis“ bei Rusijos Federacijos savitarpio supratimo ir santarvės fondas paskyrė pareiškėjai 766,94 eurų kompensaciją už priverstinius darbus žemės ūkyje. Visos keturios I. M. seserys Estijoje buvo pripažintos buvusiomis mažametėmis fašizmo kalinėmis.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 28) paaiškino, kad antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1945-1953 m. asmenys buvo tremiami iš Lietuvos į tolimuosius Sovietų Sąjungos rajonus, todėl pareiškėja 1943-1944 m. tremtinė nebuvo. Priverstinius darbus Lietuvoje asmenys dirbo vokiečių okupacijos laikotarpiu. 1944 m. liepos 27 d. Šiauliai buvo okupuoti sovietinės armijos, todėl pareiškėja 1945-1952 m. priverstinių darbų pas ūkininką Šiaulių rajone, Daunorų kaime, dirbti negalėjo.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas skundą palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Administracinėje byloje ginčas kilęs dėl to, ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pagrįstai nepripažino pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusiojo asmens teisinio statuso.
Bylos duomenimis nustatyta, kad I. M. 2008 m. rugpjūčio 8 d. pateikė prašymą pripažinti jai nukentėjusio nuo okupacijų asmens teisinį statusą (b. l. 29), užpildė asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų, anketą (b. l. 30-31). Vadovaudamasi 2008 m. spalio 15 d. Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos 2008 m. spalio 15 d. išvada (posėdžio protokolas Nr. 2PD-180, b. l. 41), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-231 (b. l. 45) I. M. nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusiojo asmens teisinis statusas.
Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas apibrėžia nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus. Įstatymo 7 str. 1. d. 8 p. „g“ papunktis numato, kad nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, paimti priverstiniams darbams, taip pat kartu su jais buvę nepilnamečiai - vaikai (įvaikiai), broliai ir seserys ar išlaikytiniai.
Pareiškėjos užpildytos anketos (b. l. 30-31), pagal kurios duomenis ir buvo priimtas atitinkamas atsakovo administracinis aktas, 4 p. yra tokie įrašai: „Nuo 1939 m. iki 1943 m. Novgorodo raj., vaikas; 1943-1944 m. Šiauliai, tremtinys, 1945-1952 m. Šiaulių raj. Daunorų km., priverstiniai darbai pas ūkininką; 1953-1990 m. Šiauliai, darbininkė“.
Taigi, iš anketoje nurodomų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėja neatitinka Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 str. 1. d. 8 p. „g“ įtvirtintų sąlygų, nes:
1) trėmimai pokario laikotarpiu buvo vykdomi į tolimuosius Sovietų Sąjungos rajonus (Irkutsko sritis, Krasnojarsko kraštas, Chabarovsko, Omsko, Tomsko rajonai ir kt.), todėl laikytina, kad pareiškėja 1943-1944 m. laikotarpiu nebuvo tremtinė;
2) vokiečių okupacija Lietuvoje truko nuo 1941 m. iki 1944 m., todėl atsakovas atsiliepime pagrįstai nurodė, kad pareiškėja užpildytoje anketoje nurodytu laikotarpiu (1945-1952 m.) priverstinių darbų pas ūkininką Šiaulių rajone, Daunorų kaime dirbti negalėjo.
Skunde dėstant faktines aplinkybes, paminėta, kad 1944 m. pavasarį I. M. buvo perkelta dirbti ir gyventi Daunorų kaime (Šiaulių raj.), pas ūkininką J. K.. Taigi, skunde nurodomos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo tų, kurios buvo nurodytos asmens nukentėjusiojo nuo 1939-1990 m. okupacijų, anketoje (ten, kai jau minėta, nurodoma, kad pareiškėja priverstinius darbus pas ūkininką dirbo 1945-1952 m. laikotarpiu). Atsakovui, sprendusiam klausimą dėl galimybės pripažinti pareiškėjai nukentėjusiojo nuo okupacijų asmens teisinį statusą, ši informacija (kad I. M. būtent 1944 m. pavasarį buvo perkelta dirbti ir gyventi Daunorų kaime (Šiaulių raj.), pas ūkininką J. K.) pateikta nebuvo, todėl, kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pagal jam pateiktą informaciją (2008 m. rugpjūčio 15 d. anketinius duomenis) priėmė nepagrįstą sprendimą.
Kitos pareiškėjos atstovo nurodomos aplinkybės taip pat neleidžia konstatuoti teismui paduoto skundo pagrįstumo. Tai, kad VFR fondas pareiškėjai skyrė piniginę kompensaciją už priverstinius darbus Antrojo pasaulinio karo metais, jos seserys Estijoje buvo pripažintos buvusiomis mažametėmis fašizmo kalinėmis, negali būti besąlyginiu pagrindu pripažinti I. M. nuo okupacijos nukentėjusiojo asmens teisinį statusą pagal LR galiojančius teisės aktus.
Skundžiamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 1V-231 yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti bei įpareigoti atsakovą pripažinti I. M. nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą
Pareiškėjos I. M. atstovo globėjo V. M. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).
Pažymėtina, kad jei asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 m. okupacijų, anketoje buvo nurodyti netikslūs (abstraktūs) duomenys (pvz., dėl tam tikrų datų, įvykių ir kt.), asmuo turi teisę kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą su pakartotiniu prašymu dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija
nusprendė:
pareiškėjos I. M. atstovo globėjo V. M. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.