- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-04
- Bylos Nr.
- 2S-215-302/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Algirdas Auruškevičius, Neringa Švedienė
- Skolininkas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kabantys sodai“
- Kreditorius
- T. B.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Kabantys sodai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal kreditoriaus T. B. pareiškimą skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Kabantys sodai“ dėl skolos priteisimo teismo įsakymo išdavimo tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius T.B. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas priteisti iš skolininko UAB „Kabantys sodai“ 81 531 Lt sumokėtą avansą pagal preliminariąsias būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis, 5 procentus palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkui priklausantį turtą 81 531 Lt sumai. Prašymą motyvavo tuo, kad reikalavimo suma pakankamai didelė, skolininkas nebaigė statybos darbų per preliminariose sutartyse nustatytus terminus, neinformavo kreditoriaus apie darbų eigą, jų pabaigą ar kliūtis, trukdančias laiku įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, nederino pagrindinių sutarčių pasirašymo terminų atidėjimo, į raginimus grąžinti sumokėtą avansą nereagavo, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 18 d. nutartimi prašymą tenkino – areštavo skolininkui priklausantį turtą, kurio vertė 81 531 Lt. Teismas nutartį motyvavo tuo, kad kreditoriaus pareikštų reikalavimų suma yra žymi, skolininko nevykdymas žymaus dydžio prievolės įrodo grėsmę teismo įsakymo, jei jis įsiteisėtų, įvykdymui, todėl yra pagrindas imtis laikinųjų apsaugos priemonių.
Šalies argumentai
Skolininkas UAB „Kabantys sodai“ atskiruoju skundu prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti. Nurodo, kad teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai apsunkina skolininko padėtį, nes nenurodė, koks turtas ir kokia seka turėtų būti areštuotas. Dėl to teismo priimta nutartis neatitinka ekonomiškumo principo. Neapibrėžto skolininko turto areštas kreditoriui leidžia piktnaudžiauti jam teismo nutartyje suteiktomis teisėmis kreipianti į antstolį dėl turto suradimo ir jo aprašymo.
Apeliantas taip pat nurodo, kad nei viena iš prielaidų, kuriomis remiamasi sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo (pirma, netinkamas sutarties vykdymas, antra, reikalaujama priteisti suma yra didelė), nebuvo tinkamai pagrįsta. Teismas nepagrįstai vertino reikalavimo pagrįstumą spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Skolininkas yra pajėgus įvykdyti kreditoriui palankų teismo sprendimą, nes jo įstatinis kapitalas yra lygus 400 000 Lt, be to, jis nuosavybės teise valdo daug nekilnojamojo turto, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones jo atžvilgiu.
Taip pat nurodo, kad teismas nutartyje nenurodo jokių motyvų ir aplinkybių, dėl kurių klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo sprendžiamas nepranešus skolininkui, todėl toks pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo nutartį.
Atsiliepimas
Kreditorius T.B. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė pagrįstai, nepažeisdamas procesinės teisės normų, ekonomiškumo principo, atsižvelgdamas į didelę reikalavimo sumą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Kolegija, įvertinusi atskirojo skundo argumentus, byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirojo skundo argumentais jos keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.
Kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Civilinio proceso kodekso 144 str.), procesinis įstatymas numato, jog pareiškime turi būti nurodytas motyvuotas prašymas, jeigu yra pagrindas skolininkui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir duomenys apie skolininko turtą (Civilinio proceso kodekso 433 straipsnio 1 dalies 5 p.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, įsiteisėjusio teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino kreditoriaus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje pareikštam turtinio pobūdžio reikalavimui užtikrinti.
Kolegijos vertinimu, apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones pažeisdamas ekonomiškumo principą, nes nenurodė areštuojamo turto eiliškumo (nekilnojamasis turtas, kilnojamasis turtas, piniginės lėšos ar kt.), yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamos teismo nutarties neteisėta ar prieštaraujančia procesinėms teisės normoms. Ekonomiškumo principas, įtvirtintas Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 2 dalyje, reiškia tai, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka ieškovui ar kreditoriui palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones skolininko turtui nedetalizuojant jo areštavimo eiliškumo, be to, neviršijant pareikšto reikalavimo sumos, nėra pagrindo laikyti, kad teismo nutartis priimta pažeidžiant ekonomiškumo, o taip pat ir teisingumo principus. Kolegija tuo pačiu pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad teismo skundžiamoje nutartyje teismas pavedė surasti ir aprašyti areštuotiną turtą kreditoriaus pasirinktam antstoliui, skolininkas turi teisę dalyvauti šios teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdyme, reikšti antstoliui, vykdančiam šią nutartį vadovaujantis procesinėmis teisės normomis, atitinkamus prašymus, susijusius su areštuotinu turtu, siekdamas, kad jo teisės ir turtiniai interesai būtų kuo mažiau suvaržyti ar pažeidžiami. Kadangi apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, o apelianto nurodomi argumentai dėl pasekmių, galinčių atsirasti dėl, pasak jo, neekonomiškai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, iš esmės yra susiję su nurodytos teismo nutarties vykdymu, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako, nes tai išeina už atskirojo skundo nagrinėjimo ribų (Civilinio proceso kodekso 320 str., 337 str.)
Kolegija atkreipia skolininko dėmesį į tai, kad jis, manydamas, kad patiria nuostolių ar nuostoliai gali atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, gali pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe jam kaip asmeniui, kurio atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kreiptis į teismą su prašymu reikalauti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo (Civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 1 dalis) arba apskritai - įmokėti reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, taip pat pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (Civilinio proceso kodekso 146, 147, 150 str.), siekdamas, kad laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos arba kuo mažiau varžytų jo teises ir turtinius interesus.
Kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad teismas vertino kreditoriaus reikalavimų pagrįstumą spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamoje byloje, pareikštų reikalavimų pagrįstumo nevertino, o atsižvelgė į kreditoriaus nurodytas aplinkybes, kuriomis jis motyvavo savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ir laikydamas šias aplinkybes pakankamomis, leidžiančiomis įsitikinti tuo, kad jų nesiėmus yra grėsmė, kad galimai įsiteisėjusio teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, pagrįstai jas taikė. Atskirojo skundo argumentai, kad kreditorius suklaidino teismą nurodydamas tam tikrus duomenis, susijusius su pareikštu reikalavimu, neįtakoja skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, nes visos bylai reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareikštu reikalavimu, yra vertinamos bylą nagrinėjant iš esmės.
Apeliantas nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, kad jis yra veikianti įmonė ir jo finansinė padėtis yra gera, jis yra ir bus pajėgus įvykdyti kreditoriui palankų sprendimą, todėl nėra jokio pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Tai, kad, pasak skolininko, jo finansinė padėtis yra gera, nesudaro pagrindo laikyti, kad kreditoriui priimto galimai palankaus procesinio sprendimo (Teismų informacinės duomenų bazės LITEKO duomenimis šiuo metu teismo įsakymas yra panaikintas ir priimtas ieškinys) įvykdymas bus tinkamai užtikrintas, o skolininkas tokių įrodymų teismui nepateikė. Kadangi, kaip nurodo skolininkas, jo finansinė padėtis yra gera, galima daryti išvadą, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neturėtų niekaip įtakoti jo veiklos ar sukelti jam kokių nors neigiamų turtinių pasekmių.
Atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs skolininkui nesudaro pagrindo laikyti skundžiamos teismo nutarties neteisėta. Teisė spręsti ar nagrinėti tokį prašymą nepranešus šaliai, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priklauso teismo diskrecijai. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, teismas nutarė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėti nepranešus skolininkui vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 148 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, tokiu būdu kolegija laiko, kad teismas, pasirinkdamas tokį prašymo nagrinėjimo būdą, jį pagrindė ir procesinės teisės normų nepažeidė. Be to, pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra sprendžiamas byloje, nagrinėjamoje supaprastinto proceso tvarka (dėl teismo įsakymo išdavimo), ir teismas turi priimti pareiškimą ne vėliau kaip kitą dieną nuo jo pateikimo teismui dieną (Civilinio proceso kodekso 435 str. 1 d.), o priimti teismo įsakymą ir išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkui klausimą nedelsdamas, ne vėliau kaip kitą dieną, kai išsprendžia pareiškimo priėmimo klausimą (Civilinio proceso kodekso 436 str. 1 d.), todėl nepranešimas skolininkui apie šių priemonių taikymą iš esmės teisėtos ir pagrįstos nutarties nedaro neteisėta.
Dėl nurodyto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas turėjo 5,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus apelianto atskirąjį skundą, iš jo priteistinos šios bylinėjimosi kurias sudaro 5,70 Lt, į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 308, 321, 325, 336, 329, 331, 337, 339 straipsniais, kolegija
n utarė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Kabantys sodai“ 5,70 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą.