Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto L. T. gynėjui advokatui Edgarui Jautakiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo L. T., padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduotas laiduotojos A. T. atsakomybėn nustatant 1 (vienų) metų laidavimo terminą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 6 punktais, 71 straipsniu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 1) 2 (dvejus) metus uždrausta vairuoti kelių transporto priemones; 2) įpareigotas per 2 (du) mėnesius sumokėti 15 MGL (564, 90 Eur) įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. T. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį dėl to, kad jis (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo nustatyta daugiau, negu 1,5 promilės, alkoholio (nustatyta 2,22 promilės etilo alkoholio kraujyje). Kauno apylinkės teismas, atleisdamas L. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, padarė išvadą, kad, esant visoms BK 40 straipsnio 1-3 dalyse numatytoms sąlygoms yra pagrindas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemones, susijusias su uždraudimu vairuoti transporto priemones ir įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Dėl automobilio konfiskavimo ar jo vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo teismas padarė išvadą, kad taikyti šią priemonę nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras Mindaugas Šukys prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendį pakeisti: L. T., vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ir, remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš L. T. išieškoti konfiskuotino automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 3980 Eur.Skunde prokuroras pažymi, kad turto konfiskavimas yra priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą. Šioje byloje nustatyta, kad L. T. padarytas nusikaltimas buvo įvykdytas jam vairuojant automobilį. Teismas, spręsdamas BK 72 straipsnio nuostatų taikymo klausimą, nustatė, kad automobilis nuosavybės teise priklauso ne pačiam kaltininkui, o jo tėvui ir automobilio nekonfiskavo padaręs išvadą, kad automobilis nusikalstamai veikai daryti buvo naudojamas be savininko žinios.Prokuroras pabrėžia, kad įvykdyti BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą be transporto priemonės asmuo negali, kadangi ši veika gali būti padaryta tik panaudojant kelių transporto priemonę. Dėl to, kad automobilis atitinka nusikalstamos veikos priemonės sąvoką BK 72 straipsnio prasme abejonių nekyla. Iš to darytina išvada, kad nesant galimybės konfiskuoti automobilio, kuris buvo nusikaltimo padarymo priemonė, siekiant tinkamo įstatymo leidėjo tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, baudžiamąją atsakomybę už šią veiką įtvirtinus BK 281 straipsnio 7 dalyje, yra ne tik galima, bet ir būtina iš L. T. išieškoti konfiskuotino automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, kuri bylos duomenimis yra 3980 Eur.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras palaikė apeliaciniame skunde pareikštą prašymą ir nurodytus argumentus, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto asmens gynėjas prašė skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinis skundas atmetamas. Apeliaciniame skunde nusikalstamos veikos kvalifikavimas, įrodymų vertinimas nėra ginčijami, tačiau keliamas baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose.Apeliaciniame skunde prokuroras prašo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistam L. T. skirti BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio „Mercedes Benz E270, valt. Nr. (duomenys neskelbtini) – konfiskavimą. Skundo reikalavimas grindžiamas tuo, kad automobilis atitinka nusikalstamos veikos priemonės sąvoką BK 72 straipsnio prasme, todėl privalo būti konfiskuojamas. Šioje byloje nustačius, kad automobilis priklauso kitam asmeniui, iš nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto asmens turi būti išieškota konfiskuotino automobilio vertę atitinkanti pinigų suma.BK 67 straipsnyje numatyta, kad nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistam asmeniui teismas gali skirti vieną ar kelias aptariamo straipsnio 2 dalies 1-10 punkte nurodytas baudžiamojo poveikio priemones. Viena iš galimų taikyti baudžiamojo poveikio priemonių yra turto konfiskavimas (BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktas), kurią šiuo atveju prokuroras ir prašo skirti.Turto konfiskavimas pagal BK 72 straipsnį yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Pripažįstama, kad nagrinėjamoje byloje transporto priemonė – automobilis „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo neblaivus L. T., kai jo kraujyje buvo nustatyta daugiau, negu 1,5 promilės, alkoholio, tai užtraukė jam baudžiamąją atsakomybę pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, yra nusikaltimo padarymo priemonė, kuri pagal BK 72 straipsnio nuostatas turi būti konfiskuojama. Tačiau tuo pačiu pažymima, kad baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, gali, bet neprivalo būti skiriama (BK 67 straipsnio 2 dalis). Be to, skiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę kartu turi būti išlaikytas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymo ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio, tačiau ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100-222/2015). Taigi, skiriant asmeniui baudžiamojo poveikio priemones, kurių pagrindinis tikslas yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, šių priemonių taikymo tikslingumas kiekvienoje konkrečioje byloje turi būti įvertintas ir proporcingumo principo aspektu. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi šioje byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs BK 72 straipsnio nuostatų taikymo tikslingumą šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, pagrįstai BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytos baudžiamojo poveikio priemonės L. T. neskyrė. Nuosprendyje pateikti išsamūs, bylos duomenimis paremti argumentai, kodėl teismas mano, kad L. T. paskirtos kitos dvi baudžiamojo poveikio priemonės (uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones 2 metams ir įmoka į Nukentėjusių nu nusikaltimų asmenų fondą) yra pakankamos, o dar vienos baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas būtų neproporcingas. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada kolegija neturi pagrindo. L. T. savo kaltę dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo pripažino visiškai, savo pozicijos dėl kaltės nekeitė viso proceso metu, faktinių nusikaltimo aplinkybių neginčijo, davė paaiškinimus apie savo atliktus veiksmus. L. T. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas. Šios aplinkybės rodo, kad jis nėra linkęs pažeidinėti įstatymų reikalavimų, o padaryta nusikalstama veika yra labiau atsitiktinio pobūdžio. Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistas asmuo turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba ir darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai, savanorystės pagrindais dirba visuomenei naudingą darbą. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, neigiamai asmenį charakterizuojančių duomenų bylos medžiagoje nėra. Visos šios aplinkybės rodo mažesnį L. T. asmenybės pavojingumą. Esant paminėtų aplinkybių visumai kolegija sprendžia, kad L. T. atžvilgiu taikant BK 72 straipsnio nuostatas ir išieškant iš jo konfiskuotino turto – automobilio – vertę atitinkančią pinigų sumą, kuri šiuo atveju yra 3980 Eur, būtų pažeisti teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo principai. Pažymima, kad turto konfiskavimo klausimas visose bylose negali būti sprendžiamas vienodai, o turi būti sprendžiamas individualiai pagal kiekvienoje byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgiant tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis. Kiekvieną kartą sprendžiant turto konfiskavimo klausimą būtina atsižvelgti į proporcingumo principą bei įvertinti, ar skiriama baudžiamojo poveikio priemonė nėra neproporcingai griežta. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas paminėtų reikalavimų laikėsi ir pagrįstai L. T. neskyrė BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Prokuroras, nors ir nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės netaikymo, vis tik nenurodė objektyviais duomenimis pagrįstų argumentų, kodėl L. T. nepaskyrus BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytos baudžiamojo poveikio priemonės bausmės tikslai jo atžvilgiu nebus pasiekti ir nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas netaikyti L. T. BK 72 straipsnio nuostatų ir neišieškoti iš jo konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, nurodė išsamius argumentus kodėl mano, kad BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas nuteistojo atžvilgiu būtų neproporcingas (neadekvatus) jo padarytam teisės pažeidimui. Nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl jį keisti remiantis prokuroro apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinį skundą atmesti.