- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-24
- Bylos Nr.
- I1-610-402/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02280-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-5).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2019 m. balandžio mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio buvo laikomas Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma bei higienos normų reikalavimai. Nurodė, kad kamerų pasivaikščiojimo kiemeliai techniškai netvarkingi, kiauru stogu, nėra įrengta skersinio, suoliuko, iškvietimo mygtuko. Kamerų tipo patalpoje Nr. 7 nėra įrengta ventiliacija, neveikia naktinis apšvietimas, nėra radijo taško, nėra stalo, kėdžių, netvarkingos kameros durys, netvarkingos medinės spintos, nėra pakabų rūbams pasikabinti, elektros rozetės techniškai netvarkingos, blogas dirbtinis apšvietimas, langas sulūžęs, lango stiklas suskilęs, kameroje šalta. Pažymėjo, kad neišduodavo valymo priemonių. Į skundus dėl netinkamų sąlygų pataisos namų administracija nereagavo ir problemų nesprendė. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas tapo dirglus, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 9-14) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas uždarosios zonos kamerų tipo patalpose, kuriose minimali gyvenamojo ploto norma jam buvo užtikrinta. Įstaiga užtikrina tinkamą inventoriaus būklę. Sulaužyti ir sugadinti baldai nedelsiant tvarkomi ar keičiami naujais. Kameros yra tvarkingos, kamerų langai tvarkingi, stiklai skaidraus stiklo, nesuskilę. Kamerose veikia mechaninė vėdinimo sistema, o esant reikalui, patalpas galima vėdinti per atveriamus langus. Kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims valymo priemones iš sandėlio paima ir išduoda Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai. Elektros instaliacija kamerose tvarkinga, neizoliuotų laidų nėra. Pasivaikščiojimo kiemelių būklė gera. Duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų Sveikatos priežiūros skyrių dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo įtakoti netinkamos kalinimo sąlygos, nėra. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Pareiškėjo skundo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus kamerų tipo patalpose, laikotarpiu nuo 2019-04-01 iki 2019-10-01, netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog ginčo laikotarpiu buvo laikomas perpildytose kamerų tipo patalpose.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN 2 ame sektoriuje, pareiškėjas už režimo pažeidimus nuo 2019-04-01 iki 2019-10-01 atlikinėjo nuobaudas šiose uždarosios zonos kamerose (b. l. 16): 15 būrio 10-oje kameroje, laikotarpiu nuo 2019-06-12 iki 2019-06-17, kurios plotas 16,44 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 5,48 kv. m ploto; nuo 2019-09-20 iki 2019-10-20 – kamerų tipo patalpoje Nr. 7, kurios plotas 14,31 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,77 kv. m ploto.
Daroma išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu gyvenant Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus kamerų tipo patalpose Nr. 10, Nr. 7 Taisyklėse reglamentuota 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovo atsakomybei kilti.
Pareiškėjas pažymėjo, kad didelę dalį kamerų ploto užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 7 nėra įrengta ventiliacija, neveikia naktinis apšvietimas, nėra radijo taško, nėra stalo, kėdžių, netvarkingos kameros durys, netvarkingos medinės spintos, nėra pakabų rūbams pasikabinti, elektros rozetės techniškai netvarkingos, blogas dirbtinis apšvietimas, langas sulūžęs, lango stiklas suskilęs, kameroje šalta. Pažymėjo, kad neišduodavo valymo priemonių, indų ploviklio.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 14 punkte nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta gyvenamosiose patalpose turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamosios patalpose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui vėdinamos per atidaromus langus (b. l. 22), kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, apšvietimą, temperatūrą, kameros ir joje esančio inventoriaus būklę, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, nurodytų aplinkybių nedetalizavo ir jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamą apšvietimą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos keičiamos naujomis, 15 būrio KTP patalpose elektros instaliacija tvarkinga, rozetės įrengtos, atvirų izoliuotų laidų nėra, naktinis apšvietimas veikia. Gavus pranešimą apie gedimą ar netvarkingą elektros instaliaciją, ji nedelsiant tvarkoma. Įstaiga užtikrina tinkamą inventoriaus kiekį ir būklę nuteistųjų patalpose. Sugadinti, techniškai netvarkingi baldai nedelsiant taisomis arba keičiami naujais. 15 būrio patalpose langų stiklai tvarkingi, durys sandarios (b. l. 11-12). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais, todėl jais remiasi. Kadangi pareiškėjas nenurodė, jog vertinamuoju laikotarpiu buvo kreipęsis į Pravieniškių PN pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų jo gyvenamosiose patalpose, todėl darytina išvada, kad jis nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų, praėjus ilgam laikui nustatyti negalima, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Tokią praktiką analogiško pobūdžio bylose formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT; žr., pvz., 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016).
Eksploatavimo taisyklių 16.11 punkte nustatyta, kad kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerose yra įrengti radijo taškai. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, todėl pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje Nr. 7 nebuvo stalo, kėdžių, taip pat nebuvo pakabų rūbams pakabinti.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ buvo patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, kuriose numatyta, kad drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose be kitų išvardintų baldų turi būti: stalas (1 vnt.), taburetė ir/ arba kėdė, ir/arba suolai, sieninė viršutinių drabužių pakaba (2 kabliukai 1 asmeniui).
Atsakovės atstovas nurodė, kad Įstaiga užtikrina tinkamą inventoriaus kiekį ir būklę nuteistųjų patalpose. Sugadinti, techniškai netvarkingi baldai nedelsiant taisomis arba keičiami naujais (b. l. 12), tačiau nepateikė duomenų dėl stalo, kėdžių, pakabų rūbams pakabinti buvimo kameroje Nr. 7, todėl pareiškėjo argumentai dėl stalo, kėdžių, pakabų trūkumo laikomi nustatyti.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 37 punktą, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Atsakovo atstovas nurodo, kad remiantis Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017-02-08 įsakymu Nr. V-56 valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima ir nuteistiesiems išduoda būrių viršininkai (b. l. 22). Iš bylos duomenų matyti, kad valymo priemonėmis nuteistieji aprūpinami (b. l. 23, 24-25). Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie valymo priemonių pareiškėjui išdavimą, tačiau bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl valymo priemonių išdavimo, o toks prašymas nebūtų patenkintas. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl netvarkingo pasivaikščiojimų kiemelio, nurodė, kad nėra įrengta skersinio, suoliuko, iškvietimo mygtuko.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punktą, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, sporto inventoriaus įrengimas pasivaikščiojimo kiemuose nėra privalomas, o suoliukų ir iškvietimo signalo įrengimas nenumatytas. Byloje nėra duomenų apie techniškai netvarkingus kiemelius, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Be to, bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl pasivaikščiojimo kiemelio netinkamos būklės. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai atmetami kaip deklaratyvūs.
Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (nereagavo į skundus, problemų nesprendė), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokie konkrečiai pareigūnai su juo elgėsi netinkamai, nereagavo į skundus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmetami kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis dėl kameros Nr. 7 neaprūpinimo stalu, kėdėmis, sienine viršutinių drabužių pakaba. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuoto pažeidimo (stalo, kėdžių, pakabų rūbams nebuvimo kameroje Nr. 7) galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotų pažeidimų trukmę, nenustačius, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos pablogėjimas ar išgyvenimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą) daro išvadą, kad pareiškėjo vertinamuoju laikotarpiu patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo M. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.