Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, gynėjui advokatui Ričardui Lilui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. Č. pripažinta kalta pagal LR BK 140 str. 2 d. ( 2011-03-23 epizodas) ir jai skirtas laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams, LR BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindais R. Č. išteisinta iš LR BK 140 str. 2 d. (2010 m. rudens epizodas), nenustačius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir LR BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindais išteisinta iš LR BK 138 str. 2 d. 1 p. ir 3 p. (2011-03-23), nenustačius šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Č. buvo kaltinama pagal BK 140 str. 2 d. tuo, kad ji 2010 metų rudenį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaišiadoryse, sudavė moterišku diržu nenustatytą skaičių smūgių savo mažamečiui sūnui D. J., g. (duomenys neskelbtini), per įvairias kūno vietas ir sukėlė mažamečiui fizinį skausmą bei dvasinius išgyvenimus.

Be to, buvo kaltinama pagal BK 138 str. 2 d. 1 p., 3 p. tuo, kad 2011 metų kovo 23 d. apie 19.30 val. namuose adresu (duomenys neskelbtini), Kaišiadoryse, suduodama pavadėliu, skirtu vedžioti šunį, ne mažiau penkių smūgių mažamečiui, savo šeimos nariui – sūnui D. J., g. (duomenys neskelbtini), per įvairias kūno vietas, ir šiuo nukentėjusiam padarė kraujosruvas kairio peties šono, šlaunų srityse ir kairės rankos II delnikaulio lūžį, tai yra, nesunkiai sutrikdė mažamečio savo sūnaus D. J. sveikatą.

Pirmosios instancijos teismas R. Č. pagal BK 138 str. 2 d. 1 ir 3 p. išteisino pagal nustatytas bylos aplinkybes nepasitvirtinus tokiai veikos kvalifikacijai, ir pripažino ją kalta pagal BK 140 str. 2 d., dėl lengvesnių kūno sužalojimų.

Kaltinamoji pagal BK 140 str. 2 d. dėl 2010 metais padaryto nusikaltimo teismo buvo išeisinta, nesant kaltinime nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kaišiadorių r. apylinkės teismo 2012-02-07 nuosprendį R. Č. atžvilgiu. Pripažinti R. Č. kalta, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Resp. BK 140 str. 2 d., 138 str. 2 d.l ir 3 p., ir ją nuteisti pagal BK 140 str. 2 d.- 9 mėn. laisvės atėmimo; BK 138 str. 2 d.ir 3 p.- 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo. LR BK 63 str. 1 ir 4 d. tvarka bausmes subendrinti, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir galutinę bausmę skirti 1 m. 10 mėn. laisvės atėmimo. BK 75 str. tvarka laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. LR BK 67 str. 2 d. 9 p. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę- per bausmės vykdymo atidėjinio laikotarpį dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose pagal institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą nurodymą. Nurodo, kad pagal BK 140 str. 2 d. dėl 2010 metų nusikalstamos veikos R. Č. išteisinta nepagrįstai, nes ji pati ikiteisminio tyrimo metu neatmetė galimybės, jog 2010 m. rudenį galėjo prieš sūnų vartoti fizinį smurtą. Apeliantas teigia, kad negalima sutikti su teismo nuomone, kad smurtui nustatyti būtina teismo med. specialisto išvada. Jau pačioje LR BK 140 str. dispozicijoje nurodyta, kad gali būti sukeltas tik fizinis skausmas., Mažametis D. J. nurodė 2010 m. rudens smurto atvejį dėl to, kad mušimo metu jautė fizinį skausmą. Parodymų patikrinimo vietoje metu jis patvirtino savo parodymus. Tai, kad kaltinamoji R. Č. teisme nepripažino kaltės dėl 2010 metų smurto atvejo prieš savo mažametį sūnų, apelianto nuomone, neduoda pagrindo ją išeisinti. Skunde teigiama, kad teismas rezoliucinėje dalyje veikos, numatytos LR BK 138 str. 2 d. 1 neperkvalifikavęs į nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d., o tiesiog R. Č. išteisinęs, pažeidė BPK normas. Prokuroras tvirtina, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turėjo remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais mažamečio parodymais, kadangi juos patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys, o teisminio nagrinėjimo metu duoti mažamečio parodymai turėjo būti atmesti kaip prieštaraujantys byloje esančių faktinių aplinkybių visumai. Netinkamai įverinus bylos įrodymus, buvo padaryta faktinių aplinkybių neatitinkanti išvada ir veika be pagrindo buvo pakeista į švelnesnę. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai kaltinamosios R. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str.) bei kad šią nusikalstamą veiką ji padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti mažamečio nukentėjusiojo veiksmai, už kuriuos ji , kaip mama yra atsakinga. (LR BK 59 str. 1 d. 10 p.), nes nėra tai patvirtinančių aplinkybių. Jo nuomone, akivaizdu, jog teismas be pagrindo R. Č. atžvilgiu taikė BK 62 str. 2 d. bei 3 d., kadangi nėra būtinų šio straipsnio taikymui, taip pat nepagrįstai pritaikė ir LR BK 54 str. 3 d. Apelianto nuomone, kaltinamajai turi būūti skiriama sankcijoje numatytas bausmės rūšis – laisvės atėmimas, ir šio bausmės vykdymas atidėtas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, R. Č. gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl išeisinimo pagal BK 140 str. 2 d. ( 2010 metų veika). Apylinkės teismas ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, kad nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių R. Č. kaltę. Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog 2010 metais R. Č. savo mažamečio vaiko M. S. atžvilgiu atliko neteisėtus veikmus, dėl ko jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs pačios R. Č., nukentėjusiojo, bei kitus byloje esančius įrodymus.

Iš mažamečio nukentėjusiojo parodymų seka, kad jis atsiminė ir nurodė būtent vieną 2010 metų rudenį įvykusio smurto jo atžvilgiu atvejį, nurodydamas, kad smurtauta buvo namuose, kad jam motina sudavė moterišku diržu ir kad mušimo metu jautė fizinį skausmą. Ir pati išteisintoji ikiteisminio tyrimo metu neatmetė galimybės, jog 2010 m. rudenį galėjo prieš sūnų vartoti fizinį smurtą. Teisme ji jau pakeitė parodymus neigdama savo kaltę, tačiau vertinant įrodymų visetą, teismas turėjo remtis jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie neprieštarauja kitiems įrodymams. LR BK 140 str. dispozicijoje numatytas fizinio skausmo sukėlimas, kurio konstatavimui medicininė išvada, todėl pirmosios instanijco steismo nuosprendyje visiškai nepagrįstai nurodyta, kad tokia išvada eikos kvalifikavimui būtina.

Tad, visi virš paminėti įrodymai patvirtina, kad 2010 metų rudenį, tiksli data nenustatyta, R. Č. sudavė moterišku diržu nenustatytą skaičių smūgių savo mažamečiui sūnui D. J., g. (duomenys neskelbtini), per įvairias kūno vietas ir sukėlė mažamečiui fizinį skausmą bei dvasinius išgyvenimus. Tokie R. Č. padaryti nusikalstami veiksmai atitinka ir kvalifikuotini pagal BK 140 str. 2 d., todėl ir pirmos instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl jos išteisinimo naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 3 p.).

Pripažinus R. Č. kalta padarius virš aptartą jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį, sunkumo laipsnį, pačios kaltinamosios asmenybę, į tai, kad ji anksčiau neteista, augina ir išlaiko tris mažamečius vaikus, kurių nebūtų kam prižiūrėti, darytina išvada, kad skiriama sankcijoje numatyta bausmės rūšis aiškiai prieštarautų teisingumo, todėl jos atžvilgiu taikytinas BK 54 str. 3 d. ir R. Č. skirtina švelnesnė nei sancijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės apribojimas.

Dėl išteisinimo pagal LR BK 138 str. 2 d. 1 ir 3 p ir nuteisimo pagal BK 140 str. 2 d. (2011-03-23 veika). Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes ir aprašomojoje nuosprendžio dalyje teisingai ir pagrįstai nurodęs, kad byloje surinktais įrodymais pasitvirtinus tik nežymiam sveikatos sutrikdymui, R. Č. veika pagal pasekmes turi būti perkvalifikuota į BK 140 str. 2 d., nuopsrendžio rezoliucinėje dalyje priėmė kitą sprendimą – R. Č. pripažinti kalta pagal LR BK 140 str. 2 d. ( 2011-03-23 epizodas), o LR BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindais išteisinti iš LR BK 138 str. 2 d. 1 p. ir 3 p. (2011-03-23), nenustačius šio nusikaltimo požymių, - kuris akivaizdžiai prieštarauja BPK nuostatoms ir yra neteisėtas.

Iš bylos duomenų matyti, kad ištyrus įrodymus, kilo abejonių dėl nukentėjusiojo D. J. delnikaulio sužalojimo būtent 2011-03-23 R. Č. neteisėtais veiksmais. Teisme nukentėjusysis parodė, kad delnakaulį jis susilaužė 2011-03-22 susimušęs su klasioku M. S., jam trenkdamas iš kairės rankos į „kaktą“. Šias aplinkybes teisme patvirtino ir M. S. bei jo klasės auklėtoja B. G.. Teisme apklaustas ekspertas D. K. paaiškino, kad mediciniškai negalima nustatyti, kada konkrečiai buvo sulaužytas delnakaulis. Pati R. Č. neneigė mušusi sūnų, tačiau nurodė abejojanti, kad galėjo sužaloti vaiko plaštaką. Taigi, nesant neginčijamų įrodymų, jog R. Č. savo veiksmais sulaužė nukentėjusiajam kairės rankos II delnikaulį, kas vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, jos veika perkvalifikuotina pagal jos veiksmais sukeltas pasekmes – t.y. į BK 140 str. 1 d., nes kiti sužalojimai - kraujosruvos, vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, nukentėjusiajam buvo padaryti ir kaip nustatyta, juos padarė kaltinamoji.

Dėl bausmės. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad paskirdamas nuteistajai bausmę, pirmosios instancijos teismas BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė. Teismas vadovavosi ne tik BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, tačiau pagrįstai jos atžvilgiu taikė ir BK 54 str. 3 d. ir 62 str. 2 d., 3 d. nuostatas. Apylinkės teismas, skirdamas R. Č. bausmę, atsižvelgė į tai, kad ji anksčiau neteista, turi sveikatos problemų, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, ir padarė teisingą išvadą, kad sankcijoje numatyta bausmės rūšis - laisvės atėmimas, šiuo atveju aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Kaltinamosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad ji dėl padarytų veikų nuoširdžiai gailėjosi, kad išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti yra patvirtintos bylos medžiaga, todėl į jas, taikant LR BK 62 str. 2 d. buvo atsižvelgta pagrįstai ir teisėtai. Teismas, atsižvelgdamas į aptartas bylos aplinkybes padarė teisingą išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas kaltinamajamai aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl pritaikęs LR BK 54 str. 3 d. ir 62 str. 2 d. 3 d. nuostatas skyrė kaltinamajai laisvės apribojimo bausmę. Tačiau, kolegijos nuomone, jai dar turėtų būti nustatyta ir apribojimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nuosprendį dalyje dėl R. Č. išteisinimo pagal BK 140 str. 2 d. ir 138 str. 2 d. 1 ir 3 p. panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo:

R. Č. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ( 2010 metų veika) ir, vadovaujantis BK 62 str. 1 ir 3 d., paskirti jai laisvės apribojimą vieneriems metams, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir įpareigoti ją nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose.

R. Č. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ( 2011-03-23 veika) perkvalifikavus iš BK 138 str. 2 d. 1 p., 3 p. ir, vadovaujantis BK 62 str. 1 ir 3 d., paskirti jai laisvės apribojimą vieneriems metams, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir įpareigoti ją nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtąsias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą vieneriems metams 6 mėnesiams, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir įpareigojant ją nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose.