Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

trečiajam asmeniui P. P.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens P. P. atstovo apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovui A. R. dėl įpareigojimo nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Tretieji asmenys V. R. ir P. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas pareigos neperžengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų (LR CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Tretysis asmuo P. P., ginčydamas Trakų rajono apylinkės teismo 2007-05-18 sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, iš esmės remiasi LR CK 4.103 str. įtvirtintų materialinių teisės normų, reglamentuojančių normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo civilines teisines pasekmes, pažeidimu, nurodydamas, jog pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes bei, vadovaujantis LR CK 1.5 str. įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas turėjo įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai patvirtinti projektą bei gauti nustatytą statybos leidimą, o ne įpareigoti statinį nugriauti ir sutvarkyti statybvietę.

Apeliantas apeliaciniu skundu kelia 2006-10-17 LR CK 4.103 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. X-858, įsigaliojusiu 2006-10-31, pakeisto LR CK 4.103 straipsnio taikymo nagrinėjamu atveju pagrįstumo klausimą. Vadovaujantis LR CK 1.7 str. 2 d., civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Kadangi LR CK 4.103 str. įtvirtintos teisės normos, reglamentuojančios normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo civilines teisines pasekmes, yra materialinio pobūdžio, šio straipsnio pakeitimai atgaline tvarka negalioja. Ieškovas Vilniaus apskrities viršininko administracija kreipėsi į teismą dėl statinio statybos taisyklių ir leidimo statybai išdavimo tvarkos pažeidimo 2006-10-10, t.y. dar prieš įsigaliojant 2006-10-17 LR CK 4.103 straipsnio pakeitimo įstatymui Nr. X-858. Todėl pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą turėjo vadovautis ir taikyti 2001-07-18 LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtinto LR Civilinio kodekso 4.103 str. redakcija. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas, įpareigodamas atsakovą per nustatyta terminą nugriauti savavališkai pastatytą statinį (pirtį), esantį Bagdononių k., Trakų r. sav., ir sutvarkyti statybvietę, vadovavosi LR CK 4.103 str. 3 d. 2 punktu, patvirtintu 2006-10-17 LR CK 4.103 straipsnio pakeitimo įstatymu. Nors teismas nepagrįstai taikė šiuo metu galiojančią LR CK 4.103 str. redakciją atgaline tvarka, tačiau šios normos pritaikymas neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi iki 2006-10-17 LR CK 4.103 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo galiojęs LR CK 4.103 str. 3 d. 3 p. taip pat suteikė teismui teisę, esant savavališkai statybai, įpareigoti statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti.

Vadovaujantis LR aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 216 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2002 „Statybos sustabdymas. Statybos padarinių šalinimas“ 16.2 punkto nuostatomis, apskrities viršininkas, jo įgaliotas administracijos tarnautojas arba Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininkas (viršininko pavaduotojas) pagal kompetenciją išnagrinėjęs savavališkos statybos aktą ir nustatęs, kad statinio statyba gali būti vykdoma, priima sprendimą leisti statytojui parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą. To paties teisės akto 17 punkte numatyta, jog minėtų pareigūnų teisės kreiptis į teismą įgyvendinimui neturi įtakos sprendimo, įpareigojančio statytoją per nustatytą terminą parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą, išankstinis priėmimas, t.y. teisę kreiptis į teismą LR CK 4.103 str. nustatyta tvarka minėti pareigūnai turi nepriklausomai nuo to, ar statytojas administracine buvo įpareigotas tvarka pašalinti savavališkos statybos padarinius, parengiant statinio projektą ir gaunant statybos leidimą.

Byloje nustatyta, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2005-08-22 Savavališkos statybos aktu Nr. (100)-11.37-18, nustatė, jog atsakovas A. R. jam priklausančiame sklype savavališkai pastatė statinį (pirtį) (b.l.8-9). Vilniaus apskrities viršininkas, laikydamasis STR 1.09.06:2002 reikalavimų, 2005-09-30 įsakymu Nr. 2.3-8698 atsakovui A. R. nustatė terminą iki 2006-03-30 parengti projektinę dokumentaciją ir gauti leidimą statybai (b.l.14). Vilniaus apskrities viršininko 2006-04-06 įsakymu Nr. 2.3-3106 šis terminas buvo pratęstas iki 2005-06-30 (b.l.15). Byloje taip pat nustatytas faktas, jog atsakovas šių įpareigojimų nustatytu terminu neįvykdė (b.l.16). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija tinkamai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, siekė pašalinti savavališkos statybos padarinius, suteikiant atsakovui galimybę įteisinti savavališką statybą, parengiant statinio projektą ir gaunant leidimą statybai, tokiu būdu išvengiant griežčiausios savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonės – statinio nugriovimo. Statinio projektavimo sąlygų ir statybos leidimo išdavimo klausimas yra priskirtas savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai (LR Statybos įstatymo 20 str., 23 str.), todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, jog atsakovas nustatytu terminu negalėjo parengti projektinės dokumentacijos ir gauti leidimo statybai dėl ieškovo vengimo bendradarbiauti. Pažymėtina, jog statinio projekto derinimą, remiantis LR Statybos įstatymo 23 str., atlieka savivaldybės tarybos sudaryta Nuolatinė statybos komisija. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovas nederino atsakovo savavališkai pastatyto statinio projekto yra nepagrįstas, nes jam ši funkcija nepriskirta.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, nebuvo saistomas ieškovo reikalavimo nugriauti savavališkai atsakovo pastatytą statinį. Įstatymai suteikia teismui teisę, nustačius statinio statybos taisyklų ar leidimo statybai išdavimo tvarkos pažeidimo faktą, nepriklausomai spręsti dėl LR CK 4.103 str. 3 d. numatytų civilinių teisinių pasekmių taikymo. Teismas, priimdamas sprendimą dėl vienos iš jų taikymo, turi atsižvelgti sisteminę savavališkos statybos padarinių šalinimą reglamentuojančių teisės aktų analizę, o taip pat LR CK 1.5 str. įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Teisėjų kolegija pažymi, jog Trakų rajono apylinkės teismas 2007-05-18 sprendimu, įpareigodamas atsakovą A. R. nugriauti savavališkai pastatytą statinį (pirtį), esantį Bagdononių k., Trakų r. sav., ir sutvarkyti statybvietę, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o pritaikyta savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonė yra proporcinga atsakovo pažeidimui, jo veiksmams įteisinant savavališką statybą bei atitinka LR CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą įpareigoti nugriauti statinį, pagrįstai atsižvelgė į atsakovo kaip savavališko statinio statytojo veiksmus įgyvendinant jam Vilniaus apskrities viršininko administracine tvarka suteiktą galimybę įteisinti savavališką statybą, parengiant statinio projektą ir gaunant statybos leidimą laikotarpiu nuo 2005-09-30 iki 2006-06-30 (b.l. 14-15). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006-07-10 Statinio apžiūros aktu Nr. (101)11.60-49 konstatuota, jog statytojas A. R. savavališkos statybos padarinių nustatytu terminu nepašalino (b.l.16). Pažymėtina, jog nagrinėjant bylą teisme atsakovo prašymu 2007-02-01 protokoline nutartimi buvo atidėtas parengiamasis teismo posėdis iki 2007-05-08, suteikiant atsakovui galimybę reikiamai patvirtinti projektą ir gauti nustatytą leidimą (b.l.53), tačiau ir per šį terminą atsakovas savavališkos statybos padarinių nepašalino. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas siekė suderinti ne savavališkai pastatyto statinio (pirties) projektą, bet ūkininko sodybos su esamais ir numatomais statiniais projektą (b.l.45-46). Projekto derinimo metu Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovė nepritarė statinio (pirties) plane pažymėto Nr. 5, buvimo vietai, nurodant, kad pirtį būtina iškelti. Iš Trakų rajono savivaldybės administracijos Trakų rajono vyriausiosios architektės 2006-05-26 rezoliucijos matyti, jog ūkininko sodyba suderinta be pirties pastato (b.l. 46), kadangi Nuolatinės statybos komisijos sprendimas derinti teritorijų planavimo dokumentą ir išduoti statybos leidimą priimamas, jei tam pritaria visi privalantys dalyvauti komisijos posėdyje komisijos nariai (LR Statybos įstatymo 23 str. 9 d.). Byloje nėra ginčo dėl to, jog, vadovaujantis LR Vyriausybės 1992-05-12 nutarimo Nr. 343 Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo 127.9.1 punktu, esamose sodybose mažesniu nei 100 m. iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 m. – nuo terasos šlaito briaunos atstumu gali būti statomas gyvenamasis namas bei jo priklausiniai, kurių bendras plotas ne didesnis kaip 25 m² ir kad atsakovo savavališkai pastatytas statinys (pirtis) šias sąlygas atitinka. Tačiau tokios statybos būtina sąlyga – su Aplinkos apsaugos ministerija suderintų neigiamo poveikio aplinkai išvengimo priemonių numatymas projektuose. Kadangi nagrinėjamu atveju pirties vietos nederino būtent Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento atstovė, darytina išvada, jog atsakovo pastatyto statinio (pirties) statyba nagrinėjamu atveju LR Vyriausybės 1992-05-12 nutarimo Nr. 343 Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo 127.9.1 punkto prasme yra negalima. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog būtinumą pirmosios instancijos teismui nuspręsti dėl įpareigojimo statytoją patvirtinti projektą ir gauti nustatytą leidimą, nagrinėjamu atveju turėjo lemti statybos galimumo faktas. Ši aplinkybė byloje nėra įrodyta. Atsakovas nenurodė jokių kitų objektyvių priežasčių ar kliūčių, trukdžiusių jam įteisinti savavališkai pastatytą statinį (pirtį), kai jis buvo įpareigotas tai padaryti administracine tvarka. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl pagrindo iš naujo atsakovui nustatyti terminą reikiamai patvirtinti projektą ir gauti statybos leidimą LR CK 4.103 str. 3 d. 1 p. nustatyta tvarka nebuvimo.

Statybos proceso imperatyvus reglamentavimas sąlygoja būtinumą pašalinti savavališkos statybos padarinius, ginant viešą interesą. Įgyti nuosavybę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, bet tik dėl teisėto statybų proceso, kai statyba pradedama ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų. Todėl prievolės, susijusios su savavališkos statybos padarinių šalinimu, tenka statytojui. Pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą statinio nugriovimo ir statybvietės sutvarkymo pareiga kyla bei išlaidos tenka tik statytojui, t.y. atsakovui A. R.. Teisėjų kolegija nenustatė, jog trečiojo asmens P. P. kaip žemės sklypo, ant kurio stovi atsakovo savavališkai pastatytas statinys, savininko nuosavybės teisių pažeidimas atsakovui griaunant šį statinį būtų esminis. Be to, P. P. 2006-09-25 Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi įsigydamas šį žemės sklypą iš atsakovo A. R. ir jo sutuoktinės V. R. (b.l.27-29), prisiėmė riziką, susijusią su savavališkos statybos padarinių šalinimu.

Pažymėtina, kad atsakovas A. R. apeliacinio skundo dėl apylinkės teismo sprendimo nepadavė. P. P. dalyvauja byloje trečiuoju asmeniu, tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme savarankiškų reikalavimų nepareiškė. Todėl apeliaciniame skunde keliamas reikalavimas dėl įpareigojimų atsakovui neatitinka LR CPK 213 str. nuostatoms. Tokia procesinė situacija taip pat yra pagrindas apeliacinį skundą atmesti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį iš esmės teisingai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, tinkamai, visapusiškai ir pilnutinai ištyrė įrodymus, turinčius reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Trakų rajono apylinkės teismo 2007-05-18 sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str., teismas

nutarė:

Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.