- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-25
- Bylos Nr.
- eI2-6646-414/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01767-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis (pirm.), Daina Kukalienė, Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- J. B.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Advokatai
- Skaistė Lašienė
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Kukalienės ir Astos Urbonienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėjas J. B. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2020 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 20-IL-20-01266-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neperregistravimo“; 2) įpareigoti atsakovą perregistruoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, išduotą J. B.. Taip pat prašė priteisti už advokato padėjėjos pagalbą šioje byloje patirtas 1 315,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde ir jo patikslinime nurodė ir teismo posėdžio metu jis ir jo atstovė paaiškino, kad atsakovas ginčijamu 2020 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 20-IL-20-01266-e (toliau – ir Ginčijamas sprendimas) nusprendė neperregistruoti pareiškėjui išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0004490 (galiojo iki 2020 m. birželio 10 d.). Sprendimą atsakovas argumentavo tuo, kad pareiškėjas sistemingai daro teisės pažeidimus, iš jų ir šiurkščius, būdamas neblaivus vairuoja automobilį, keldamas akivaizdžią grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, visuomenės saugumui, neatsakingai elgiasi su šoviniais, todėl leidimo perregistravimas nesuderinamas su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslais, rūpestingumo ir atidumo reikalavimais. Ginčijamas sprendimas neatitinka konstitucinių proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jame padarytos neteisingos išvados. Sprendime nurodoma, kad pareiškėjas už administracinius nusižengimus baustas 11 kartų, tačiau į bylą pateikti Administracinių nusižengimų registro duomenys šių aplinkybių nepatvirtina. Atsiliepime atsakovas įvardija ne 11, o 9 nusižengimus, o pareiškėjui prieinamais Policijos elektroninių paslaugų portalo e.Policija.lt duomenimis, matomi tik 3 administraciniai nusižengimai, iš kurių 2 aprašyti Ginčijamame sprendime. Sprendimas neindividualizuotas, neatitinka konkretumo, aiškumo kriterijų, nėra aišku, ar pareiškėjas kelia ar gali kelti grėsmę, nors jame padaryta išvada gali turėti įtakos pareiškėjo gyvenimui ir asmenybės vertinimui ateityje (pvz., susirandant darbą, siekiant karjeros). Pastebėjo, kad už administracinius nusižengimus pareiškėjui skirtos nuobaudos yra pačios švelniausios, t. y. Administracinių nusižengimų kodekso normų sankcijose numatytos mažiausio dydžio baudos, trumpiausias specialiosios teisės atėmimo terminas, todėl jie nelaikytini šiurkščiais. Nusižengimus skiria 8,5 m. terminas, todėl jie nėra sistemingi. Administraciniai nusižengimai dėl elgesio kelyje nėra susiję su ginklų naudojimu, jie jau buvo įvertinti taikant administracinę atsakomybę ir nėra pagrindo dar kartą juos vertinti. Be to, leidimas buvo išduotas jau esant 2011 metais padarytam nusižengimui. Piktybiškai Kelių eismo taisyklių pareiškėjas nepažeidinėjo, specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas pašalino pareiškėjo grėsmę atsakovo nurodytoms vertybėms, pareiškėjas suprato savo elgesio pasekmes, siekia pasikeisti. Pareiškėjas yra itin gerai charakterizuojamas ir vertinamas ūkinėje ir komercinėje veikloje, darbe, asmeniniuose santykiuose, gerbia žmogaus, visuomenės, moralės bei elgesio normas, imasi apsaugoti kitų asmenų nuosavybę, sustabdė asmenis, bandžius įsilaužti į kaimynų namą, ir apgynė kaimynams priklausantį turtą, dvi medžiotojų ir žvejų draugijos jį charakterizuoja teigiamai bei pritaria leidimui laikyti ir nešiotis ginklus. Pareiškėjas mano, jog jis yra nepriekaištingos reputacijos, nes turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbovietę, yra ūkininkas, dalyvauja kooperatyvų veikloje, turi sveikatos priežiūros specialistų patvirtinimą, fizinė ir psichologinė būklė leidžia laikyti (nešiotis) ginklą, jam nebuvo taikyta baudžiamoji atsakomybė, jo elgesys nesusijęs su fiziniu ar kitokiu smurtu, nėra chuliganiškas, todėl jis nekelia grėsmės visuomenės saugomoms vertybėms. Pagal galiojančias teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo, po metų jau galėtų įsigyti leidimą nešiotis (laikyti) ginklą arba negautų leidimo, jei per metus būtų padaręs pakartotinį teisės pažeidimą būdamas neblaivus, tačiau pareiškėjui leidimas neperregistruotas dėl per metus padaryto vieno tokio pažeidimo. Jei teismas vertintų, kad Ginčijamas sprendimas pagrįstas, pareiškėjui teisė laikyti (nešiotis) ginklą galėtų būti nesuteikiama niekada, nes atsakovas visada galės vertinti viso gyvenimo ar kito nepateisinamai ilgo laikotarpio duomenis. Sprendimu sukurta teisinio neapibrėžtumo, netikrumo situacija, kai be teismo sprendimo, be jokio išankstinio įspėjimo asmuo pripažintas grėsme visuomenei ir nėra aišku, po kokio laikotarpio jis galėtų pagrįstai tikėtis, jog atsakovas jį vertins kitaip. Sprendimas neatitinka įstatymų leidėjo tikslų, konstitucinių proporcingumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principų, todėl turi būti panaikintas. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas, ir Kauno apskrities VPK) su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą ir patikslintą skundą nurodė, kad, atliekant pareiškėjo prašymo dėl leidimo galiojimo pratęsimo vertinimą, buvo nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2010 m. vasario 17 d. buvo 11 kartų baustas už administracinius nusižengimus, t. y. už viešosios rimties trikdymą, už draudimą vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam (nustatytas 0,67 promilės girtumas), už greičio viršijimą (baustas 4 kartus), už automobilio vairavimą pasibaigus vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikui, už tai, kad Vilniaus oro uoste patikros poste tikrinant rankinį bagažą buvo rastas vienas šovinys (308 kalibro), už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam (nustatytas 0,46 promilės girtumas), už tai, kad vairuodamas automobilį nepasirinko saugaus greičio ir atstumo, atsitrenkė į priekyje važiavusį ir sustojusį automobilį, todėl buvo sugadinti automobiliai ir sužalota vairuotoja, už kelio ženklų reikalavimų nesilaikymą, žmonių vežimo ir Kelių eismo taisyklių nesilaikymą. Priimant Ginčijamą sprendimą buvo vertinami visi 11 pareiškėjo padarytų nusižengimų, kurie yra policijos registre. Akcentavo, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai, kurios yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių, taip pat turtui. Du kartus paskirta nuobauda už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam patvirtina pareiškėjo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams, nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Todėl tai yra pakankamas pagrindas pareiškėjo elgesį vertinti kaip keliantį grėsmę kitų asmenų, taip pat savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai, visuomenės saugumui. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, ginklai bei šaudmenys laikomi keliančiais didesnį pavojų viešajai tvarkai, todėl ginklo turėtojo elgesiui yra keliami didesni reikalavimai. Darė išvadą, kad pareiškėjas sistemingai daro teisės pažeidimus, iš jų šiurkščius, susijusius su pavojumi savo, taip pat kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, visuomenės saugumui, nuosavybei, viešajai tvarkai, būdamas neblaivus vairuoja automobilį – padidinto pavojaus šaltinį, neatsakingai elgiasi su šoviniais, o tai nesuderinama su rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Sprendimas buvo grindžiamas ne pareiškėjo nepriekaištinga reputacija, o įstatymo nuostata, kurioje nurodoma bendra asmens keliama grėsmė visuotinėms vertybėms ir nedetalizuojama, kad grėsmė turi pasireikšti tik disponuojant ginklais. Išreiškė nuomonę, kad priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities VPK 2020 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. 20-IL-20-01266-e, kuriuo pareiškėjui neperregistruotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, pagrįstumo ir teisėtumo.
Ginčijamo Kauno apskrities VPK 2020 m. birželio 10 d. sprendimo teisinis pagrindas – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas (leidimai panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui) ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (nauja redakcija nuo 2019-09-01) patvirtinto Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 67 punktas (atlikus patikrinimus ir nustačius priežastis, dėl kurių Įstatymo nustatyta tvarka asmuo negali turėti ginklų, apibendrinama patikrinimo medžiaga ir sprendžiama dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neperregistravimo. Jei leidimas laikyti (nešiotis) ginklus neperregistruojamas, surašomas laisvos formos sprendimas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neperregistravimo. Šį sprendimą turi patvirtinti teritorinės policijos įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo).
Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2019-09-01) tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Paminėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Šio įstatymo 40 straipsnyje nustatyti atvejai, kada leidimai nešiotis ir leidimai laikyti ginklus, šaudmenis panaikinami. Paminėto įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; tokiu atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus.
Aiškindamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014, 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018).
Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. sausio 25 d. nutarime konstatavo, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklų ir šaudmenų turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklų ir šaudmenų turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (be kita ko) nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.
Priimant Ginčijamą Kauno apskrities VPK sprendimą, kuriuo pareiškėjui neperregistruotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, buvo įvertintos aplinkybės, kad, Administracinių nusižengimų registro duomenimis, pareiškėjas 2011 m. gegužės 28 d. vairavo transporto priemonę neblaivus ir pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 1 dalį jam buvo paskirta 1000 Lt (290 Eur) bauda, 2019 m. vasario 14 d. Vilniaus oro uoste, išskrendant iš Lietuvos, patikros poste, tikrinant rankinį bagažą, pas pareiškėją rastas vienas 308 kalibro šovinys ir tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 33 straipsnio 2 dalį bei padarė administracinį nusižengimą, numatytą Administracinių nusižengimų kodekso 229 straipsnio 2 dalyje, 2019 m. lapkričio 12 d. vairavo transporto priemonę neblaivus ir pagal Administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalį jam buvo paskirta 800 Eur bauda ir atimta teisė vairuoti transporto priemones 12 mėnesių. Taip pat buvo įvertintos aplinkybės, kad 2014 m. rugpjūčio 21 d., 2016 m. liepos 10 d., 2018 m. sausio 22 d., 2019 m. birželio 22 d. vairuodamas transporto priemones pareiškėjas viršijo leistiną greitį. Administracinių nusižengimų registro duomenimis, pareiškėjas 2019 m. lapkričio 5 d. vairuodamas automobilį nepasirinko saugaus greičio, atsitrenkė į priekyje važiavusį ir sustojusį automobilį, todėl buvo apgadinti automobiliai ir sužalota vairuotoja (nežymus sveikatos sutrikdymas), tačiau šis pažeidimas, kaip ir kiti trys pažeidimai, Ginčijamame sprendime nedetalizuoti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 straipsnio 2 dalis, 56 straipsnio 4 dalis), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 14 d. Vilniaus oro uoste neatsakingai elgėsi su 308 kalibro šoviniu ir tokiais veiksmais pažeidė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 33 straipsnio 2 dalį, 2019 m. lapkričio 12 d. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (neblaivus transporto priemonę vairavo ir 2011 m. gegužės 28 d.), vairuodamas transporto priemones keturis kartus viršijo leistiną greitį, atsižvelgiant į teismo aptartą pareiškėjo daromų teisės pažeidimų periodiškumą, vertybes ir teisinius gėrius, į kuriuos kėsintasi nurodytais pažeidimais, tai liudija jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Tai taip pat liudija, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog tokie pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui ir pažeidžia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintus reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui. Minėti faktiniai duomenys, charakterizuojantys pareiškėją, yra išsamūs, patikimi, objektyvūs ir motyvuoti, kitais duomenimis nepaneigti, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo. Tokio pobūdžio situacijos, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje, ne tik kelia pavojų asmenų gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, bet ir pažeidžia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo ir šaudmenų turėtojui, o jau vien paminėtas faktas (vairavimas transporto priemonę esant neblaiviam ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 33 straipsnio 2 dalies pažeidimas) charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardytiems teisiniams gėriams.
Vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl Ginčijamo sprendimo neproporcingumo ir pareiškėjo teisių ribojimo, pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde teismui, nei teismo posėdžio metu nedetalizavo, kaip leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neperregistravimas riboja pareiškėjo teises. Byloje nėra duomenų, jog ginklų bei šaudmenų laikymas būtų susijęs su pareiškėjo sveikatos ir (ar) gyvybės saugumu, t. y. tokios teisės iš pareiškėjo atėmimas nekels pavojaus jo gyvybei ar sveikatai. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste taip pat nenustatyta kitų svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu akivaizdaus jos neteisingumo.
Skunde nurodyta aplinkybė, jog jei teismas vertintų, kad Ginčijamas sprendimas pagrįstas, pareiškėjui teisė laikyti (nešiotis) ginklą galėtų būti nesuteikiama niekada, nes atsakovas visada galės vertinti viso gyvenimo ar kito nepateisinamai ilgo laikotarpio duomenis ir nėra aišku, po kokio laikotarpio jis galėtų pagrįstai tikėtis, jog atsakovas jį vertins kitaip, nelaikytina reikšminga, nes Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi norma ir ji nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui, kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kokį nors kitą elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimą, jei yra nustatomas kuris nors iš 40 straipsnio 1 dalyje išvardytų atvejų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, tikrinamu atveju ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas. Tai, kad, kaip teigia pareiškėjas, specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas pašalino pareiškėjo grėsmę atsakovo nurodytoms vertybėms, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo jo elgesį vertinti kaip atsakingą ir rūpestingą.
Skunde pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis itin gerai charakterizuojamas ir vertinamas ūkinėje ir komercinėje veikloje, darbe, asmeniniuose santykiuose, imasi apsaugoti kitų asmenų nuosavybę, sustabdė asmenis, bandžiusius įsilaužti į kaimynų namą, ir apgynė kaimynams priklausantį turtą, dvi medžiotojų ir žvejų draugijos jį charakterizuoja teigiamai bei pritaria leidimui laikyti ir nešiotis ginklus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbovietę, yra ūkininkas, dalyvauja kooperatyvų veikloje, šiuo konkrečiu atveju priešingos išvados, nei padarė atsakovas prieš tai aptartų aplinkybių kontekste, nesuponuoja.
Dėl pareiškėjo argumento, jog Ginčijamas sprendimas neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (žr. pvz., 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi Ginčijamo sprendimo turinį, sprendžia, kad šis individualus administracinis aktas priimtas vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (nauja redakcija nuo 2019-09-01) patvirtinto Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo 67 punktu, yra nurodyti pareiškėjo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neperregistravimo teisiniai pagrindai, taip pat ir faktinės aplinkybės, kuriomis buvo remiamasi. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis suprato, dėl ko jam buvo neperregistruotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą, nes pareiškėjas ginčijo motyvus, nurodytus Ginčijamame sprendime. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui nebuvo žinomi ir suprantami atsakovo Ginčijamo sprendimo argumentai, nes dėl šių argumentų pareiškėjas padavė skundą.
Teisėjų kolegija vertina, kad Ginčijamas sprendimas neperregistruoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus yra pagrįstas, nepažeidžia teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl atmestinas ir skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą perregistruoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, išduotą J. B..
Prašymas priteisti 1315,0 Eur bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų – atstovavimo išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo J. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.