- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-25
- Bylos Nr.
- 1A-619-238-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-64-1-01486-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Danutė Giačaitė, Algerdas Urbšys
- Nuteistasis
- T. K.
- Nukentėjusysis
- M. M.
- Advokatai
- Arvydas Gudas, Rasa Kalkauskienė, Danius Svirinavičius
Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-619-238-2014;
Teisėjas: Nerijus Brinevičius Proceso Nr. 1-64-1-01486-2013-7;
2014 m. rugsėjo 25 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Danutės Giačaitės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Nomedai Urbonavičienei, nuteistajam T. K., jo gynėjui advokatui Arvydui Gudui, nukentėjusiojo M. M. atstovui advokatui Daniui Svirinavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos LR BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, BK 65 straipsniu, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu paskirta bausmė ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, BK 65 straipsniu, prie paskirtos subendrintos bausmės pridėta 2013 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė T. K. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams 5 (penkioms) dienoms. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš T. K. priteista 6303,16 Lt (šeši tūkstančiai trys šimtai trys litai 16 ct) Valstybinės ligonių kasos naudai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš T. K. priteista 1828,60 Lt (tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt aštuoni litai 60 ct) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė M. M. sveikatą, o būtent: 2013 m. spalio 13 d., apie 06.20 val., Marijampolės mieste, prie Karaliaučiaus gatvės namų Nr. 14 ir Nr. 16, panaudodamas nenustatytą šaunamąjį ginklą, iš chuliganiškų paskatų – be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, tyčią vieną kartą šovė M. M. į kairės kojos šlaunies sritį, padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl šautinio kairės šlaunies sužalojimo su įėjimo žaizda kairės šlaunies priekiniame paviršiuje ir išėjimo žaizda kairės kojos šlaunies užpakaliniame paviršiuje, kairio šlaunikaulio atviro skeveldrinio lūžimo nukentėjusiojo sveikata sutriko ilgiau nei dešimt dienų laikotarpiui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. K. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, o teismui nusprendus, kad jis vis tik yra kaltas dėl šio nusikaltimo padarymo, paskirtą bausmę švelninti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog savo kaltės jis nepripažino nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, kadangi nusikaltimo, numatyto LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, jis tikrai nepadarė. Neneigia, kad tą vakarą buvo susitikęs su M. M., tačiau kaip nurodė ir pats nukentėjusysis M. M., jokio konflikto tarp jų nebuvo, todėl ir motyvo sužaloti M. M. jis tikrai neturėjo. Apeliantas teigia, kad nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, subjektyviais nukentėjusiojo M. M. parodymais. Teismas tendencingai vertino nukentėjusiojo parodymus motyvuodamas tuo, kad nukentėjusysis davė nenuoseklius parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nes buvo apklausiamas po operacijos ir buvo paveiktas vaistų, todėl teismo nuomone, nukentėjusysis primiršo faktines aplinkybes, nors kaip matyti iš specialisto išvados tiriamosios dalies, M. M. skubiai buvo operuotas. Be to, nukentėjusysis 2013-10-22 teigė, kad nematė, nei kurioje rankoje, nei kokį ginklą jis (nuteistasis) turėjo, o teisminio bylos nagrinėjimo metu jis jau aiškiai prisiminė, kad šovė būtent jis (nuteistasis), nes rankoje laikė ginklą, buvo prie pat, žingsnio atstumu, nors dar prieš tai sakė, kad net nežino, iš kurios pusės buvo šūvio garsas. Teismas nuosprendyje akcentuoja, kad nukentėjusysis M. M. nenuoseklius parodymus davė dar ir dėl to, kad jis įvykio vietoje buvo bauginamas, tačiau šiuos teismo vertinimus paneigė pats nukentėjusysis teisminio bylos nagrinėjimo metu, nurodęs, kad jam niekas negrasino, tuo labiau su juo gulinčiu niekas nekalbėjo, todėl mano, kad jo parodymus pakoregavo ikiteisminio tyrimo darbuotojai. Taip pat apeliantui neaišku, dėl kokių priežasčių teismas visiškai nevertino Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2013-11-04 specialisto išvados Nr. 140-(5219)-ISI-5542, kurioje nurodyta, kad ant tyrimui pateiktų jo drabužių – striukės, marškinėlių, marškinių, kelnių (dvi poros) – šūvio pėdsakų nerasta, nors visi šie jo rūbai buvo paimti tuoj pat po įvykio, t. y. po 4 val., ką patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas ir priedai prie jo. Iš įvykio vietos apžiūros protokolu nustatytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad jis tikrai buvo įvykio vietoje ir sužalojo M. M., t. y., kad jis tariamai tvarkė namus ir išplovė du stikliukus. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad ikiteisminio tyrimo institucijos nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnio reikalavimų imtis visų įstatymu numatytų priemonių surinkti visus įmanomus duomenis apie nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Kaip matyti iš 2013-10-13 daiktų, dokumentų pateikimo protokolo, buvo paimti nukentėjusiojo M. M. rūbai iš VšĮ Marijampolės ligoninės, tačiau kažkodėl ant nukentėjusiojo rūbų šūvio pėdsakų dalelių neieškota, jau nekalbant apie tai, kad neieškota šių pėdsakų ir ant paties nukentėjusiojo rankų. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnai net nesivargino ieškoti ginklo, iš kurio buvo sužalotas nukentėjusysis, bei kulkos, nes kaip matyti iš specialisto išvados Nr. G 981/13(09), M. M. konstatuotas kiaurinis šautinis kairės kojos sužalojimas galėjo būti padarytas vienu šūviu. Taip pat, kaip nurodyta minėtoje išvadoje, M. M. konstatuotas sužalojimas galėjo būti padarytas jam esant bet kokioje padėtyje, todėl visiškai netirta versija, ar susižaloti nukentėjusysis negalėjo pats. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas K. T. nurodė, kad jis užkalbino praeinantį pro jį asmenį, su juo kalbėjosi, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai jam nepateikė nei jo balso, nei kito asmens balso atpažinimui. Be to, minėtas liudytojas nurodė, kad pro jį praeinantis asmuo buvo 18-20 metų amžiaus, nors jis yra 30 metų amžiaus.
Teismo nuosprendyje akcentuojama, kad pagrindinis jo kaltės įrodymas – tarnybinis pranešimas dėl tarnybinio šuns naudojimo, tačiau kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, prie šio tarnybinio pranešimo net nėra nubraižytos šuns judėjimo schemos, nes tarp Karaliaučiaus g. 14 ir 16 namų yra išmintas pėsčiųjų keliukas. Taip pat neapklausta ir tyrėja D. Kvedarienė, kuri dirbo su tarnybiniu šunimi, nes iš tarnybinio pranešimo matyti, kad šuo neaišku kokiu maršrutu lakstė 2 val., todėl esant šioms aplinkybėms, tarnybinio šuns panaudojimo rezultatai, nesant kitų tas pačias aplinkybes patvirtinančių duomenų, neleidžia daryti neabejotinų išvadų apie jo kaltumą. Šis įrodymas geriausiu atveju gali būti laikomas tik vienu iš netiesioginių įrodymų ir tik tuo atveju, jei jis toje vietoje būtų buvęs pirmą kartą, o ne šiuo atveju, kai jis ten gyvena ir nuolat vaikšto, nes kito praėjimo nėra, t. y. jis šioje vietoje buvo dar iki nukentėjusiojo M. M. sužalojimo. Be to, tokioje situacijoje, kai egzistuoja tikimybė, kad nusikalstamos veikos vietoje galėjo būti ne vienas asmuo, remiantis vien tik tarnybinio šuns naudojimo rezultatais, negali būti nustatyta konkretaus asmens veiksmų apimtis, o nenustačius tokių faktų tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą yra neįmanoma. Taip pat mano, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai net nesivargino ieškoti tikrojo kaltininko, o apsiribojo tik tuo, kad nukentėjusysis M. M. tą rytą buvo jo namuose ir bendravo su juo, o vėliau, neaišku dėl kokių priežasčių, gal norėdamas nuslėpti ar bijodamas tikrojo kaltininko, juo įvardijo būtent jį (nuteistąjį). Nurodo, kad byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, yra tik prielaidos, todėl pirmosios instancijos teismas neišsamiai, nevisapusiškai, neobjektyviai vertino įrodymus ir darė esmines įrodymų vertinimo klaidas. Apelianto manymu, teismas jam taip pat paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, kadangi inkriminuojamos veikos jis nepadarė, o byloje taip ir liko neišaiškintas šios nusikalstamos veikos padarymo paskatos, motyvas, t. y. ar chuliganiškos, ar dėl neatsargumo, ar asmeninės.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiojo atstovas advokatas ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įstatyme įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės nuostatas. Teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 20 straipsnio nuostatos. Bylos aplinkybes teismas išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad apeliantas T. K. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei priėmė motyvuotą ir įrodymais pagrįstą nuosprendį, kuriuo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti.
Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės, taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl tariamo jo nekaltumo. T. K. nusikalstama veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, už šią veiką T. K. yra pagrįstai nuteistas, nes teisme ištirti įrodymai patvirtina, jog jis padarė nusikalstamus veiksmus, kuriais buvo kaltinamas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, subjektyviais nukentėjusiojo M. M. parodymais, kuriuos teismas vertino tendencingai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su nuosprendžio motyvais dėl nukentėjusiojo parodymų vertinimo visiškai sutinka. Nustatyta, kad teismo posėdžio metu nukentėjusysis M. M. patvirtino, kad išgirdęs šūvio garsą atsisuko ir pamatė T. K., laikantį rankoje pistoletą, iškart pajuto kojoje skausmą, tarp jų vyko kažkoks bendravimas, po to nuteistasis pasišalino. Nukentėjusysis nurodė, kad jokių abejonių, jog galėjo šauti kas nors kitas, jam nekyla. Analogiškus parodymus nukentėjusysis davė ir apklausos, vykusios 2013 m. spalio 22 d., metu ikiteisminiame tyrime (1 t., b. l. 51, 52).
Apeliantas teigia, kad nukentėjusysis davė visiškai kitokius parodymus jo pirmosios apklausos, vykusios 2013 m. spalio 14 d., metu. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šiose apklausose buvusių neatitikimų priežastis ir jas motyvavo. Dėl pirmosios instancijos teismo pateiktų argumentų abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismas joms pritaria. Nukentėjusysis paaiškino, kad pirmojoje apklausoje galėjo duoti netikslius parodymus, kadangi jis buvo ligoninėje, veikė vaistai, narkozė, tačiau šiuo metu gali neabejotinai patvirtinti, kad jį sužalojo būtent nuteistasis T. K.. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo paaiškinimas apie parodymų prieštaravimų priežastį yra gyvenimiškas ir įtikinamas. Apeliantas taip pat teigia, kad nuosprendyje nepagrįstai teismas akcentuoja, kad nukentėjusysis M. M. nenuoseklius parodymus davė dar ir dėl to, kad jis įvykio vietoje buvo bauginamas, ir teigia, kad šiuos teismo vertinimus paneigė pats nukentėjusysis teisminio bylos nagrinėjimo metu, nurodydamas, kad jam niekas negrasino, tuo labiau su juo gulinčiu niekas nekalbėjo. Tačiau kolegija pažymi, kad teismo posėdžio metu nukentėjusysis šios aplinkybės nepaneigė, nurodęs, kad žodžiai „galėčiau užmušti, jei norėčiau“ gal ir buvo, nors jų ir neatsimena, bei paneigė apelianto nurodomą aplinkybę, kad su juo gulinčiu niekas nekalbėjo. Nurodė, kad nuteistasis prie jo pribėgo, pasakė adresą, kur jie yra, kad jis galėtų išsikviesti greitąją pagalbą. Nors grasinimo fakto nukentėjusysis patvirtinti pats negalėjo, tačiau šią aplinkybę nurodė liudytojas K. T.. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl šios priežasties pirmosios apklausos metu nukentėjusysis galėjo nutylėti reikšmingas bylai aplinkybes ar neteisingai jas paaiškinti. Nustatytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui nekelia jokių pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų neatitikimo pirmosios apklausos metu, kadangi nustatytos priežastys įtikinamos ir nesudaro pagrindo abejoti vėlesnių nukentėjusiojo parodymų nuoseklumu ar logiškumu. Jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad nukentėjusiojo parodymai galėjo būti pakoreguoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, kaip tą nurodo apeliantas, nėra. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė patikimais nukentėjusiojo parodymus apie T. K. atliktus nusikalstamus veiksmus. Taip pat pagrįstai juos laikė įrodymu, nes nukentėjusiojo parodymai užfiksuoti apklausos protokole, jis parodymus davė gera valia ir būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o nukentėjusiojo parodymai gauti teisėtu būdu ir nepažeidžiant LR BPK normų reikalavimų. Be to svarbi ir ta aplinkybė, kad nenustatyta jokios priežasties, dėl kurios nukentėjusiajam būtų pagrindas apkalbėti nuteistąjį.
Apeliantui neaišku, dėl kokių priežasčių teismas visiškai nevertino Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2013-11-04 specialisto išvados Nr. 140-(5219)-ISI-5542, kurioje nurodyta, kad ant tyrimui pateiktų jo drabužių – striukės, marškinėlių, marškinių, kelnių (dvi poros) – šūvio pėdsakų nerasta, nors visi šie jo rūbai buvo paimti tuoj pat po įvykio, t. y. po 4 val. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog tam tikri byloje esantys duomenys nepatvirtina aplinkybės (kaip teigia apeliantas - šūvio pėdsako neradimo), savaime nepatvirtina fakto, jog asmuo padarant nusikalstamą veiką nedalyvavo. Nagrinėjamu atveju tai, jog ant tyrimui pateiktų T. K. drabužių – striukės, marškinių, marškinėlių ir kelnių šūvio pėdsakų nerasta, niekaip nepatvirtina fakto, kad nuteistojo nusikaltimo padarymo vietoje nebuvo ar jis nešovė. Pažymėtina, kad šaudant kai kurių rūšių ginklais tūtelės lieka ginkle, ginklai tūtelių neišmeta, todėl tūtelė nerandama įvykio vietoje. Be to, nustatyta, kad iš įvykio vietos apeliantas pasišalino tuoj pat po nukentėjusiojo sužalojimo. T. K. sulaikytas ne įvykio vietoje ir praėjus kuriam laiko po nusikaltimo padarymo. Todėl negalima tvirtinti, kad tyrimui buvo paimti tikrai tie jo rūbai, kuriais jis dėvėjo įvykio metu. Kolegija pažymi, kad vadovaujantis LR BPK 20 straipsniu, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o tai reiškia, kad teismas asmenį pripažįsta kaltu vadovaudamasis ne pavieniais įrodymais, o jų visuma. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog tai, kad specialisto išvada nepatvirtina tam tikrų aplinkybių, savaime paneigia kitus teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ant nukentėjusiojo rūbų šūvio pėdsakų dalelių neieškota, jau nekalbant apie tai, kad neieškota šių pėdsakų ir ant pačio nukentėjusiojo rankų. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai neieškojo ginklo, iš kurio buvo sužalotas nukentėjusysis bei kulkos. M. M. konstatuotas sužalojimas galėjo būti padarytas jam esant bet kokioje padėtyje, todėl visiškai netirta versija, ar susižaloti nukentėjusysis negalėjo pats. Tačiau kolegija pažymi, kad šios apelianto keliamos versijos visiškai neatitinka byloje esančiais įrodymais nustatytų aplinkybių. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodoma, kad įvykio vieta yra Marijampolės mieste, Karaliaučiaus gatvės dešinėje pusėje, prie namų valdos sklypų Nr. 14 ir Nr. 16, o apieškojus vietovę su metalo ieškikliu įtartinų metalinių daiktų nerasta, kas paneigia apelianto nurodomą aplinkybę, jog ginklo, iš kurio buvo šauta, nebuvo ieškoma. Teismas neturi jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, kadangi iš įvykio vietos jis pats pasišalinti negalėjo dėl patirtų sužalojimų, taigi negalėjo ir iš įvykio vietos pašalinti ginklo. Be to, liudytojas K. T. patvirtino, kad iš karto po šūvio nukentėjusysis buvo ne vienas, iš kito asmens girdėjo grasinimų, todėl apelianto versija dėl nukentėjusiojo susižalojimo pačiam yra visiškai nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir nebuvo tirta. Nagrinėjamu atveju fakto, ar ant pačio nukentėjusiojo rankų ar rūbų yra šūvio pėdsakų dalelių, nustatymas negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti, jog šaunamuoju ginklu susižalojo pats nukentėjusysis.
Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas K. T. nurodė, kad jis užkalbino praeinantį pro jį asmenį, su juo kalbėjosi, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai jam nepateikė nei jo balso, nei kito asmens balso atpažinimui, be to, minėtas liudytojas nurodė, kad pro jį praeinantis asmuo buvo 18-20 m. amžiaus, o jis yra 30 metų amžiaus. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, vertinant liudytojo K. T. parodymus, reikia vertinti įvykio situaciją, t. y. tai, kad buvo tamsu, asmuo, su kuriuo jis prasilenkė, buvo su gobtuvu, paklausus, ką jis čia mėto, jis kažką neaiškiai atsakė, todėl nuteistojo balso pateikimas liudytojui atpažinti būtų buvęs beprasmis. Taip pat aplinkybė, kad liudytojas ne visai tiksliai nurodė asmens amžių, negali būti priežastis kritiškai vertinti liudytojo parodymus dėl paties fakto, t. y. dėl to, kad jis matė prie nukentėjusiojo kitą asmenį, kuris jam grasino. Pažymėtina, kad liudytojo K. T. parodymai nepatvirtina fakto, jog įvykio vietoje buvo būtent nuteistasis, tačiau patvirtina kitas svarbias ir nukentėjusiojo parodymus atitinkančias aplinkybes – tai, kad įvykio vietoje nukentėjusysis buvo ne vienas, jam buvo grasinama, šauta. Todėl apelianto argumentai dėl liudytojo parodymų nepatikimumo nustatant įvykio aplinkybes yra laikytini nepagrįstais.
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pagrindinis jo kaltės įrodymas – tarnybinis pranešimas dėl tarnybinio šuns naudojimo, tačiau prie šio tarnybinio pranešimo nėra nubraižytos šuns judėjimo schemos, neapklausta ir tyrėja D. Kvedarienė, kuri dirbo su tarnybiniu šunimi, todėl tarnybinio šuns panaudojimo rezultatai, nesant kitų tas pačias aplinkybes patvirtinančių duomenų, neleidžia daryti neabejotinų išvadų apie jo kaltumą.
Kolegija konstatuoja, kad tarnybiniu pranešimu Nr. 64-36-PR5-1549 dėl tarnybinio šuns panaudojimo nustatyta, kad tyrėja Daiva Kvedarienė buvo iškviesta su tarnybiniu šunimi dirbti į Marijampolės m., Karaliaučiaus g. 25, kur 2013-10-13, apie 06.27 val., galimai netoli šios vietos buvo pašautas M. M.. Šuo, pauostęs nuteistojo T. K. striukę, nuvedė iki įvykio vietos, o nuo šios vietos nuvedė į Karaliaučiaus g. 25 namo kiemą (1 t., b. l. 39). Kaip jau buvo minėta, teismas vertina ne pavienius byloje esančius įrodymus, o jų visumą. Pagrindiniu nuteistojo T. K. kaltės įrodymu yra nukentėjusiojo M. M. parodymai, kuomet jis paaiškino, jog tiksliai matė, kad jį sužalojo nuteistasis. Apeliantas iš esmės ginčija tarnybinio pranešimo dėl tarnybinio šuns patikimumą, teigia, jog nebuvo apklausta tyrėja Daiva Kvedarienė, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju, kuomet nukentėjusysis buvo sužalotas ir negalėjo paaiškinti, kas jį sužalojo, tarnybinis šuo buvo reikalingas tam, kad būtų galima nustatyti su įvykiu susijusius asmenis. Kaip matyti iš bylos duomenų, tarnybinis šuo pagal kvapą nuvedė iki nuteistojo T. K., kuris, kaip paaiškėjo vėliau iš nukentėjusiojo parodymų, ir buvo tas asmuo, kuris buvo įvykio vietoje ir sužalojo nukentėjusįjį. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti tarnybiniame pranešime esančiais duomenimis, kadangi panaudojus tarnybinį šunį surastas asmuo įvykio kaltininku buvo įvardintas ir nukentėjusiojo.
Apeliantas taip pat teigia, kad byloje taip ir liko neišaiškintas šios nusikalstamos veikos padarymo paskatos, motyvas, t. y. ar chuliganiškos, ar dėl neatsargumo, ar asmeninės.
Pažymėtina, kad pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamas tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto norma yra specialioji BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos normos atžvilgiu. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Chuliganiškos paskatos konstatuojamos įvertinus, kad veika padaryta dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant supriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati.
Nagrinėjamu atveju tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis nurodė, kad konflikto tarp jų nebuvo, taip pat byloje nenustatyta jokių kitų priežasčių ar motyvų, dėl kurių nuteistasis būtų galėjęs sužaloti nukentėjusįjį. Todėl laikytina, kad nuteistojo veika buvo padaryta be jokios dingsties, tai neabejotinai atitinka chuliganiškų paskatų esmę, o pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo veiką kvalifikuojančią aplinkybę pripažino visiškai pagrįstai. Apelianto argumentas, kad nusikalstamos veikos motyvai nebuvo nustatyti, atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis sužalotas ginklu viešoje vietoje, tuo metu tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo jokio konflikto nebuvo. Taigi, ta aplinkybė, kad jeigu girtaujant namo viduje ir buvo kilęs konfliktas tarp jų, tai jis jau buvo pasibaigęs vėlesnių įvykiu metu (šaunant).
Konstatuojama, kad byloje surinkti įrodymai, kurie vieni kitus papildo, sudaro logišką visumą, patvirtina nuteistojo T. K. padarytus nusikalstamus veiksmus, numatytus LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl nuteistojo kaltumo, todėl apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini.
Apeliantas prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau šis nuteistojo prašymas yra nepagrįstas, jį tenkinti įstatyminio pagrindo nėra, nes teisėjų kolegijos manymu, nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai ir objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.
Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).
Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.
Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, šias anksčiau paminėtas įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad T. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Įvertino tai, kad T. K. padarytas nusikaltimas yra apysunkis, tyčinis, baigtas, padaryta žala neatlyginta, pasekmės nukentėjusio sveikatai ilgalaikės, nustatyta tik jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. T. K. teistas du kartus, nusikaltimą padarė nepraėjus ilgesniam laikotarpiui po apkaltinamojo nuosprendžio dėl tyčinės nusikalstamos veikos priėmimo, baustas administracine tvarka. Taip pat teismas įvertino aplinkybę, kad jis vedęs, augina mažamečius vaikus, registruotas darbo biržoje. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, kaltinamojo asmenybę, nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį teismas sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam skiriant Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje numatytą, tiktai realią laisvės atėmimo bausmę, bausmės dydį nustatant artimą, tačiau didesnį už sankcijos vidurkį. Todėl įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tik realios terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali padėti pasiekti bausmės tikslus, t. y. sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principą.
Teisėjų kolegijos nuomone, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, įstatyminio pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Kauno apygardos teisme 2014-08-25 gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir joje nurodyta, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkimu byloje teisinę pagalbą nuteistajam T. K. teikia advokatė Rasa Kalkauskienė ir antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2014-08-25 sudaro advokato užmokestis 60 litų. Pažymoje nurodyta, kad ši suma priteistina valstybei. Šis prašymas atmestinas, kadangi bylos nagrinėjime advokatė R. Kalkauskienė nedalyvavo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti.