- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-26
- Bylos Nr.
- A-662-689-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- B. Š.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- P. A. S.
- Kategorijos
- 11.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. Š. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (tretysis suinteresuotas asmuo – P. A. S.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja B. Š. skundu (b. l. 139-166, III t.) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Kauno miesto savivaldybę (toliau – ir Institucija) priimti sprendimą dėl grąžinamo nekilnojamojo turto, įvertinat turtą 82 450 Lt, priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 61 135,35 Lt ir 235,31 Lt turtinę bei 35 000 Lt neturtinę žalą.
Nurodė, kad 1991 m. gruodžio 23 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo J. G. iki nacionalizacijos valdytą turtą - du namus, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune. Kartu pateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Pažymėjo, kad Institucijos darbuotojos neatliko Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ numatytų veiksmų. Pabrėžė, kad prašymo padavimo metu grąžintinas turtas nepateko į valstybės išperkamo turto kategoriją. Paaiškino, jog po prašymo padavimo apie 9 mėnesius ir daugiau su turtu buvo atliekami teisei priešingi veiksmai - buvo leista grąžintinuose namuose gyvenantiems asmenims privatizuoti butus. Paaiškino, kad tiek ji, tiek jos sesuo G. S. parašė prašymus atkurti nuosavybės teises, išmokant kompensaciją pinigais. 2003 m. balandžio 14 d. raštu Institucija informavo, kad trūksta giminystės ryšį su J. G. patvirtinančių dokumentų. Nurodė, kad šiuos dokumentus buvo pateikusi su pirminiu prašymu atkurti nuosavybės teises, tačiau savivaldybės pareigūnai juos pametė. 2003 m. gegužės 28 d. Kauno miesto apylinkės teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatus (duomenys neskelbtini), Kaune, valdė J. G.. Pažymėjo, kad 2003 m. liepos 4 d. raštu Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vadovas kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą dėl minėto turto įvertinimo. 2003 m. liepos 14 d. ataskaita grąžintinas turtas buvo įvertintas 36 000 Lt. 2003 m. liepos 4 d. pasirašė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo vertybiniais popieriais. Minėtą VĮ Registrų centro Kauno filialo ataskaitą Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimu panaikino. Teismo paskirto eksperto išvadoje nurodyto grąžintino turto vertės pusė sudarė 82 450 Lt. Priėjo prie išvados, kad šią sumą savivaldybė jai privalo išmokėti. Taip pat pažymėjo, kad dėl Institucijos pareigūnų veiksmų jai padaryta 35 000 Lt neturtinė žala, kuri pasireiškė 18 metų nuosavybės teisių atkūrimo vilkinimu, bei turtinė žala, kuri skaičiuotina 5 procentų metinių palūkanų nuo kompensuojamo turto rinkos kainos už praleistą terminą.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą (b. l. 115-120, III t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Institucijos direktorius 2003 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. A-1504 buvo atkurtos nuosavybės teisės į tėvo J. G. valdytą po ½ pastatų, (duomenys neskelbtini), Kaune, nustatant, kad už natūra negražintinus pastatus atlygintina valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais. Sprendimas priimtas gavus 2003 m. gegužės 28 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu pavirtintą juridinę reikšmę turintį faktą, kad turtas iki nacionalizacijos priklausė pareiškėjos tėvui. Grąžintino turto vertė 36 000 Lt nustatyta VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. liepos 14 d. turto įvertinimo ataskaita. Nurodė, kad Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 1445 1 punkte numatyta, kad šio turto vertę įvertina savivaldybės administracijos ar valstybės institucijos, priimančios sprendimą atkurti nuosavybės teises, darbuotojai, turintys atitinkamą kvalifikacinį turto vertintojo pažymėjimą, o jeigu tokių darbuotojų nėra, nurodytų institucijų užsakymu, turtą įvertina turto vertintojai. Paaiškino, kad šiuo pagrindu Institucijos administracija yra sudariusi sutartį su VĮ Registrų centro Kauno filialu, šios institucijos turto vertintojai atlieka turto vertinimą ir pateikia turto įvertinimo ataskaitas. Minėtą 2007 m. liepos 14 d. turto vertinimo ataskaitą pareiškėja apskundė ir 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Kauno apygardos administracinis teismas patenkino pareiškėjos skundą bei ataskaitą panaikino. Pabrėžė, kad sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti nurodyta turto vertė, todėl 2007 m. spalio 24 d. raštu Nr. 10-2-2299 atsakovas pateikė VĮ Registrų centro Kauno filialui užsakymą, kurio pagrindu 2008 m. spalio mėnesį pateiktoje ataskaitoje pareiškėjai kompensuojamo turto vertė nurodyta 57 000 Lt. Dėl to buvo paruoštas 2003 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. A-1504 pakeitimas. Nesutiko su pareiškėjos reikalavimu priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kadangi savivaldybės darbuotojai teisės pažeidimų nepadarė, žalos padarymo faktas neįrodytas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalį, Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. 1455 ir pažymėjo, kad VĮ Registrų cento Kauno filialo turto vertintojas įvertino gyvenamųjų namų, ūkinio pastato ir kiemo rūsio (duomenys neskelbtini), Kaune, vertę 2003 m. liepos 14 d. kainomis ir 2008 m. balandžio 1 d. pateikė ataskaitą, kurioje nurodyta minėtų pastatų vertė 57 000 Lt (b. l. 65-82). Atkreipė dėmesį, kad nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymas ir išvados pateikimas piliečiams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises, pats savaime teisinių pasekmių nesukelia. Nustatyto turto vertė turi būti įtvirtinta administraciniu aktu. Institucijos administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 9 d. įsakymu pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos jos pasirinktu būdu. Konstatavo, kad 2007 m. rugsėjo 21 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu panaikinta tik turto įvertinimo ataskaita. Pareiškėjai nagrinėjamos bylos procese buvo išaiškinta jos teisė prašyti atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. 2009 m. kovo 26 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija šio termino neatnaujino, o pareiškėja teise apskųsti šį procesinį dokumentą nepasinaudojo (b. l. 181-182). Teismas priėjo prie išvados, kad 2003 m. spalio 9 d. įsakymas Nr. A-1504 galioja, jis reglamentuoja visus su pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimu į pastatus (duomenys neskelbtini), Kaune, susijusius klausimus. Konstatavo, kad reikalavimas teismui įpareigoti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendžiančią instituciją kaip ir kokius konkrečius klausimus ji turi išspręsti vykdydama šį procesą, t. y. nurodyti konkrečią nekilnojamojo turto vertę, laikytinas viešo administravimo funkcijų vykdymu, o tai nėra teismo kompetencija (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d.), dėl to šį pareiškėjos reikalavimą teismas laikė nepagrįstu ir atmetė.
Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246-6.249 straipsnius ir pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų (ABTĮ 57 str.). Nustatė, kad B. Š. jau 1994 m. gruodžio 20 d. prašymu pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Konstatavo, kad nėra pateikta įrodymų, jog reikiamų dokumentų trūkumas susijęs su neteisėtais Institucijos darbuotojų veiksmais. Priėjo prie išvados, kad teismo konstatuotas neteisingas vertės nustatymas nėra padarytas neteisėtais Kauno miesto savivaldybės darbuotojų veiksmais, todėl nėra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pareiškėjos nurodoma turtine žala.
Teismas nurodė CK 6.250 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį Nr. A556-95/2009 ir konstatavo, kad vien tik pareiškėjos paaiškinimų apie neturtinę žalą nepakanka, jie turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais.
III.
Pareiškėja B. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 24-35, IV t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pripažinti ir priteisti jos naudai 82450 Lt kompensaciją už grąžintiną turtą; pripažinti ir priteisti iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto jos naudai 35000 Lt moralinę žalą, patirtą dėl Kauno miesto savivaldybės 18 metų neteisėtos veikos; pripažinti ir priteisti iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto pareiškėjai 66452,94 Lt materialinę žalą (CK 6.210 str.) dėl trukdymo naudotis savo turtu bei vilkinimo.
Paaiškina, kad ji 1991 m. padavė pareiškimą Kauno miesto savivaldybės Nuosavybės teisių atkūrimo skyriui, kuriuo prašė atkurti nuosavybės teises natūra. Institucijos darbuotojai, remdamiesi pastatų numeracijos kaitos faktu, ginčo pastatus pardavė. Prieina prie išvados, kad 1992 metais Institucijos darbuotojai neatidžiai pardavė ginčo pastatus, padarydami jai žalą. Pabrėžia, kad Kauno apygardos administracinio teismo paskirto nepriklausomo eksperto ataskaita, kurioje nustatyta ginčijamų pastatų vidutinė rinkos kaina – 164900 Lt, yra galiojanti. Pažymi, kad turto vertinimas atliekamas pagal Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. 1455, kuriame nurodyta, kad vertinti gali savivaldybės pasirinkti asmenys. Konstatuoja, kad toks reglamentavimas kelia abejonių, ar tikrai valstybės institucija teisingai įvertins išperkamo turto kainą, kurį turi išpirkti valstybė. Mano, kad minimas Vyriausybės nutarimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas paskyrė nepriklausomus turto vertintojus, kurie nustatė, kad turto vertė yra ne 36000 Lt, bet 56850 Lt. Mano, kad ši ekspertizė yra galiojanti ir nenuginčyta, todėl skundžiamą sprendimą priėmusi teisėjų kolegija negali ignoruoti tokios ekspertizės rezultatų ir pripažinti 2008 m. balandžio 1 d. ekspertizės. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamame sprendime neteisingai konstatuota, jog 2003 m. spalio 9 d. Kauno miesto savivaldybės įsakymo Nr. A-1504 dalies, kurioje įvardinta kaina, Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-2618-413/07, nepanaikino. Pabrėžia, kad minimo teismo sprendimo pabaigoje po žodžio „nusprendžia“ antroje pastraipoje įrašyta, jog teismas panaikina 2003 m. liepos 14 d. turto vertinimo ataskaitą ir dalį savivaldybės 2003 m. spalio 9 d. įsakymo, kurioje įrašyta turto vertinimo kaina – 36000 Lt. Konstatuoja, kad teismas, nepripažindamas įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl to paties ginčo ir pripažindamas panaikintą savivaldybės įsakymą, pažeidė ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį, 56, 92 ir 3 straipsnius.
Žemesnės instancijos teismas
Prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 81, 86 straipsnius, kadangi nenagrinėjo ir netyrė nei vieno įrodymo, vertė pateikti savivaldybės darbuotojų kaltės įrodymus, Seimo kontrolieriaus išvadas, fiktyvaus susirašinėjimo su savivaldybe įrodymus, tačiau jų netyrė ir dėl jų įrodomosios galios nepasisakė. Be to, nemotyvavo savo teiginio, jog neįrodyta civilinė atsakomybė, nepasisakė dėl savivaldybės darbuotojų savivalės, dėl pakartotinių fiktyvių raštų siuntimo teisėtumo. Nesupranta, kodėl teismas konstatavo, jog savivaldybė negniuždė pareiškėjos, jeigu savivaldybė nepaisė net Seimo kontrolieriaus išvadų.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 39-42, IV t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Pažymi, jog teiginys, kad klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko 18 metų dėl atsakovo kaltės, neatitinka tikrovės, kadangi J. G. teises į turtą patvirtinantis dokumentas Institucijai buvo pateiktas tik 2003 m. birželio mėnesį. Nurodo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnį ir pažymi, kad G. S. ir B. Š. nuosavybės teisės į pastatus (duomenys neskelbtini), Kaune, natūra negalėjo būti atkurtos, nes nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo sąlygotas B. Š. ir G. S. prašymais. Nurodo Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 1455 1, 1.2, 3 punktus ir pažymi, kad užsakymą apskaičiuoti valstybės išperkamo iš savininko turto rinkos vertę, už kurį savininkui turi būti atlyginama, institucijos administracija galėjo pateikti tik VĮ Registrų centro Kauno filialui, o ne bet kuriam kitam turto vertintojui, todėl prieš priimant Institucijos administratoriaus direktoriaus 2003 m. spalio 9 d. įsakymą Nr. A-1504, VĮ Registrų centro Kauno filialas atliko pastatų įvertinimą rinkos verte ir pateikė 2003 m. liepos 14 d. turto įvertinimo ataskaitą Nr. 03-07-S4, pagal kurią buvo nustatyta pastatų rinkos vertė – 36000 Lt. Ši ataskaita Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimu buvo panaikinta. Atkreipia dėmesį, kad minėtoje byloje V. Č. parengtas ekspertizės aktas buvo vertinamas tik kaip vienas iš įrodymų, siekiant nustatyti 2003 m. liepos 14 d. turto įvertinimo ataskaitos Nr. 03-07-S4 pagrįstumą, bet ne pareiškėjai mokėtinos kompensacijos vertybiniais popieriais dydį. Nurodo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalį ir prieina prie išvados, kad valstybės iš savininkų išperkamo nekilnojamojo turto vertė yra būtinoji sąlyga, suponuojanti priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir atlyginimo už natūra negrąžinamą turtą, teisėtumą. Panaikinus pareiškėjai natūra negrąžinamo turto vertės nustatymo faktinį pagrindą, mano, kad sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmusi institucija privalėjo iš naujo nustatyti ir sprendime įrašyti nekilnojamojo turto rinkos vertę. Pažymi, kad VĮ Registrų centro Kauno filialo ataskaita buvo pateikta teismui ir pareiškėjai susipažinti 2008 m. gruodžio 2 d. teismo posėdyje, tačiau pareiškėja šio turto įvertinimo neginčijo. Konstatuoja, kad pastaroji ataskaita yra teisinga ir teisėta, nes paskaičiuota vadovaujantis įstatymų leidėjo nustatyta tvarka. Pabrėžia, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti dėl turtinės ir neturtinės žalos. Pažymi, kad pareiškėjos samprotavimai dėl bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos kompetencijos ir šališkumo yra nepagrįsti. Pastebi, kad pareiškėja byloje daug kartų teismui teikė patikslintus skundus ir pareiškimus, kurių teismas negalėjo priimti, nes jie neatitiko ABTĮ keliamų reikalavimų. Prieina prie išvados, kad bylos nagrinėjimas vyko ilgai dėl pačios pareiškėjos netinkamų veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto – pastatų – įkainojimo, kuriuos valstybė išperka, remdamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu.
Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, jog nustatant natūra negrąžinamų pastatų vertę turi būti vadovaujamasi Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. nutartimi paskirta turto vertės nustatymo ekspertize, kurią atliko V. Č. turto vertinimo paslaugų įmonė. Pareiškėja siekia, kad jai natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto rinkos vertė būtų nustatyta ne sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo data (2003 m. spalio 9 d.), o pirmosios instancijos teismo paskirtos ekspertizės atlikimo data, t. y. 2007 m. balandžio 1 d.
Dėl natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertės nustatymo.
Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 21 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. liepos 14 d. nekilnojamojo turto – gyvenamųjų namų, ūkinio pastato ir kiemo rūsio, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune – turto įvertinimo ataskaitą Nr. 03–07–S4 bei Kauno miesto savivaldybės administracijos 2003 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. A–1504 1 punktą dalyje dėl nekilnojamojo turto, kurio vertė 36 000 Lt, nustatymo. Pareiškėja Kauno apygardos administraciniam teismui 2007 m. lapkričio 6 d. pateikė skundą, kuriuo prašė įpareigoti Kauno miesto savivaldybę ir VĮ Registrų centro Kauno filialą nedelsiant priimti įsakymą dėl išperkamo nekilnojamojo turto kainos ir kviesti juos pasirašyti dėl įvertinimo tinkamumo (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų pastatų Nr. 35 ir Nr. 37, ūkinio pastato, kiemo rūsio ir kitų kiemo įrenginių. Vėlesniais patikslintais skundais B. Š. modifikavo keliamą materialinį teisinį reikalavimą iš įpareigojimo atlikti veiksmus į konkrečios turto vertės nustatymą bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimą.
Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII–359 redakcija) 18 straipsnio 5 dalį (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VII–1181 redakcija), sprendime (dėl nuosavybės teisių atkūrimo) nurodoma ir valstybės išperkamo nekilnojamojo turto vertė. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismui 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimu panaikinus Kauno miesto savivaldybės administracijos 2003-10-09 direktoriaus įsakymo Nr. A–1504 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietėms G. S. ir B. Š.“ 1 punktą dalyje dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo, įsakymo papildymas dėl natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertės nustatymo nepriimtas. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju tokio įsakymo nėra, todėl neaišku, kaip pažeidžiamos pareiškėjos teisės. Kita vertus, pareiškėja iš naujo kelia nekilnojamojo turto vertės (įkainojimo) klausimą, kai šiuo atveju sprendimas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalies prasme (dėl turto vertės) dar nepriimtas. Be to, Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimas iš esmės grindžiamas nekilnojamojo turto įkainojimo analize, ko pasėkoje nustačius skirtumus buvo panaikinta ataskaita ir dalyje minėtas įsakymas. Nesant priimto naujo sprendimo dėl nekilnojamojo turto vertės, B. Š. dar kartą kelia nekilnojamojo turto vertės nustatymo klausimą, kuris iš esmės jau buvo išspręstas minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. kartojant turto vertės nustatymo procedūrą.
Atsakovas pagrįstai nurodo, jog panaikinus VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. liepos 14 d. nekilnojamojo turto ataskaitą Nr. 03–07–S4, natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertė teisės aktų nustatyta tvarka turėjo būti nustatoma iš naujo, todėl Kauno miesto savivaldybės administracija objektyviai negalėjo priimti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2003-10-09 įsakymo Nr. A–1504 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietėms G. S. ir B. Š.“ 1 punktą papildančio sprendimo iki B. Š. kreipimosi su tokiu reikalavimu į Kauno apygardos administracinį teismą. Taigi pareiškėja siekia įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją nustatyti jos pageidaujamą natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto konkrečią vertę, nustatytą V. Č. turto vertinimo paslaugų įmonės 2007 m. balandžio 1 d., tačiau atsakovas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 1455 „Dėl valstybės išperkamo iš savininkų turto bei savininkams sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kuriuose gyvena nuomininkai, vertės nustatymo“ (2004 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 87 redakcija) 1.1 punktu, kartojant natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertės nustatymo procedūrą, privalo atlikti natūra negražinamo nekilnojamojo turto vertinimo procedūrą iš naujo bei tik po to priimti sprendimą dėl turto vertės nustatymo. Vadinasi, kadangi natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertė laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos yra nustatoma administracinės procedūros metu, todėl priteisti pareiškėjos naudai už grąžintiną turtą kompensaciją, nustatytą pirmosios instancijos teismo paskirtos V. Č. turto vertinimo paslaugų įmonės vidutine rinkos kaina 2007 m. balandžio 1 d., nėra jokio teisinio pagrindo.
Administraciniai teismai remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis spręsdami ginčą patikrina, ar administravimo subjektas veikė jam suteiktos kompetencijos ribose ir nustatęs pažeidimą, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsniu, privalo nustatyti teismo sprendimu viešojo administravimo subjektui atitinkamus įpareigojimus. Pažymėtina, kad administracinis teismas taip pat privalo išspręsti bylą taip, kad pažeista teisė būtų apginta ir kad ginčas teismo sprendimu būtų išspręstas iš esmės ir kad nebūtų sukuriama tokia situacija, jog priimtas sprendimas sudaro sąlygas kilti naujam ginčui dėl to paties dalyko. Šiuo atveju pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti sprendimą nustatyti konkrečią turto vertę gali būti siejamas su viešojo administravimo subjekto pavadavimu (dalinės (dėl turto vertės nustatymo) administracinės procedūros atlikimu, t. y. jo kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymu) ir sprendimo, priskirto jo kompetencijai, priėmimu. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad reikalavimas teismui įpareigoti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendžiančią instituciją, kaip ir kokius konkrečius klausimus ji turi išspręsti, vykdydama šį procesą, t. y. nurodyti konkrečią nekilnojamojo turto vertę, laikytinas viešojo administravimo funkcijų vykdymu, o tai nėra teismo kompetencija ...>. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.
B. Š. prašo priteisti iš Kauno miesto savivaldybės administracijos 66452,94 Lt turtinės žalos atlyginimą. Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuotos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (6.245-6.250 straipsniai). Savivaldybės pareiga atlyginti už savivaldybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą įtvirtinta šio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 d. reglamentuoja, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi sprendžiant pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą, pirmiausia būtina nustatyti, ar dėl savivaldybės valdžios institucijų – šiuo konkrečiu ginčo atveju Kauno miesto savivaldybės administracijos – neteisėtų veiksmų pareiškėjai nustatytais terminais ir tvarka nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į natūra negrąžinamą nekilnojamąjį turtą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo J. G. išlikusį nekilnojamąjį turtą – namą ir žemę. B. Š. 1995 m. gruodžio 20 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad neprieštarauja, jog už išlikusį nekilnojamąjį turtą (pastatus), esančius (duomenys neskelbtini), būtų išmokėta piniginė kompensacija. Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. gegužės 28 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovės B. Š. tėvas J. G. iki 1940 m. okupacijos nuosavybės teise valdė pastatus (duomenys neskelbtini) (dabartiniai adresai (duomenys neskelbtini)), Kaune ... >. Pareiškėja 2003 m. liepos 7 d. prašymu prašė, kad už natūra negražinamą turtą, adresu (duomenys neskelbtini), išduoti valstybės vertybinius popierius. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2003-10-09 direktoriaus įsakymu Nr. A–1504 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietėms G. S. ir B. Š.“ atkurtos piliečių G. S., gyvenančios (duomenys neskelbtini), Kaune, ir B. Š., gyvenančios (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teisės į po ½ tėvo J. G. turėtų 36 000 (trisdešimt šešių tūkstančių) Lt vertės pastatų (duomenys neskelbtini) ir nustatė, kad už šiuos natūra negrąžinamus pastatus G. S. ir B. Š. lygiomis dalimis atlyginama valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas praėjus truputį daugiau kaip penkiems mėnesiams nuo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmė įsakymą, kuriuo pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 111 punktą, šios tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytos sprendimus priimančios institucijos turi išnagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus – per 6 mėnesius nuo šios tvarkos 12 punkte nurodytų dokumentų pateikimo dienos. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad neteisingas vertės nustatymas nėra padarytas neteisėtais Kauno miesto savivaldybės darbuotojų veiksmais (pagal Turto vertinimo paslaugų sutartį turto vertinimą atlieka ir teikia turto vertinimo ataskaitas atsakovui VĮ Registrų centro Kauno filialas), todėl nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pareiškėjos deklaruojama turtine žala. Taigi priteisti B. Š. prašomą turtinę žalą nėra jokio pagrindo. Kita vertus, remiantis anksčiau išdėstytu, nėra pagrindo pripažinti, jog minėta įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nėra vienos iš būtinos sąlygos (savivaldybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų) žalai atsirasti.
Pareiškėja taip pat prašo priteisti 35 000 Lt neturtinę žalą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais savivaldybės valdžios institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą. Pabrėžtina, kad turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Nenustačius, jog savivaldybės valdžios institucijos atliko neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo priteisti ir neturtinę žalą, t. y. nėra ir būtinos Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje nustatytos savivaldybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Visumoje įvertinus bylos medžiagą konstatuotina, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmai buvo neteisėti bei dėl atsakovo veiksmų B. Š. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Byloje nenustatyti Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėti veiksmai, pareiškėja taip pat nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kaip anksčiau nurodyto atsakovo veiksmai jai sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą. Tariami padarytos neturtinės (moralinės) žalos faktai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Pareiškėjos B. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos B. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.