Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. G., A. S. ir K. D. kasacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. S., S. G., K. D. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir nuteisti: S. G. – areštu keturiasdešimčiai parų, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie šios bausmės visiškai pridėta neatliktoji bausmė – 750 Lt (6 MGL dydžio) bauda, paskirta Tauragės rajono apylinkės teismo 2003 m. spalio 30 d. nuosprendžiu, ir nustatyta subendrinta bausmė areštas keturiasdešimčiai parų ir 750 Lt (6 MGL dydžio) bauda; A. S. – areštu keturiasdešimčiai parų, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie šios bausmės visiškai pridėta neatliktoji bausmė – 1000 Lt (8 MGL dydžio) bauda, paskirta Tauragės rajono apylinkės teismo 2003 m. spalio 30 d. nuosprendžiu, ir nustatyta subendrinta bausmė areštas keturiasdešimčiai parų ir 1000 Lt (8 MGL dydžio) bauda; K. D. – areštu keturiasdešimčiai parų.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 29 d. nutartis, kuria nuteistųjų S. G., A. S. ir K. D. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. G., A. S. ir K. D. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 20 d., apie 16.00 val., Tauragės rajone, (duomenys neskelbtini) šiurkščiai pažeisdami viešąją tvarką, elgdamiesi įžūliai ir rodydami nepagarbą aplinkiniams, matant liudytojams, sudavė V. K. ne mažiau kaip 21 smūgį rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniais skundais nuteistieji S. G., A. S. ir K. D. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 12 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 29 d. nutartį, ir bylą prieš juos nutraukti.

Kasatorių skundai iš esmės vienodi. Juose teigiama, kad jie darant nusikalstamą veiką nedalyvavo, byloje tyrimas buvo atliekamas tendencingai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, o jie nuteisti remiantis tik nukentėjusiojo nenuosekliais parodymais. Be to, teismas netinkamai įvertino visą susidariusią situaciją, nukentėjusiojo veiksmus bei liudytojų parodymus. Visi liudytojų parodymai, įrodantys jų nekaltumą, buvo nepagrįstai atmesti, įvertinti kaip abstraktūs, nekonkretūs, taip pat atmesti nukentėjusiojo parodymai, kuriuose jis nurodė, kad kasatoriai jo nemušė. Taigi, pasak kasatorių, apkaltinamasis nuosprendis grįstas tik nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo artimųjų ir pažįstamų parodymais.

Kasatorių nuomone, kad nukentėjusiojo V. K. parodymų apie tai, jog jį sumušė nuteistieji, nepatikimumą rodo tai, kad dėl sumušimo nukentėjusysis į policiją kreipėsi ne iš karto, o tik po dviejų dienų, taip pat policijos pareigūno tarnybinis pareiškimas, kuriame nurodyta, jog V. K. atsisakė bendrauti ir duoti bet kokius parodymus dėl savo sumušimo.

Kasatoriai mano, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios policija buvo suinteresuota apkaltinti juos nusikaltimo padarymu. Tyrėja tirdama šią bylą padarė daug BPK pažeidimų: apklausė trylikametį ir įspėjo jį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2005 m. rugpjūčio 31 d. vienu metu atliko daug skirtingų procesinių veiksmų, o vėliau nukentėjusysis policijos pareigūno buvo vežamas net į apeliacinės instancijos teismo posėdį. Kasatorių nuomone, tokiais būdais buvo daromas spaudimas liudytojams ir nukentėjusiajam.

Taip pat kasaciniuose skunduose nurodoma, kad BPK pažeidimai buvo padaryti ir apeliacinės instancijos posėdyje. Po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nukentėjusysis buvo pateikęs apeliacinės instancijos teismui tris skirtingo turinio pareiškimus. Viename iš jų nukentėjusysis savo ranka užrašęs, kad jį sumušė ne kasatoriai, antrame kažkieno ranka parašytame pareiškime prašoma griežtinti bausmes, o trečiame, jau prokuroro surašytame ir nukentėjusiojo pasirašytame, pareiškime rašoma, kad nukentėjusysis kasatoriams atleido ir tiki, jog nebebus jų mušamas. BPK 323 straipsnyje nurodyta, ką turi daryti teisėjas su apeliaciniu skundu, todėl kasatoriams nesuprantama, kokiu pagrindu nukentėjusiojo pareiškimai buvo persiųsti Tauragės rajono prokurorui ir kokiu pagrindu jis atliko tyrimą. Kasatorių nuomone, teismas turėjo įpareigoti ikiteisminio tyrimo teisėją atlikti konkrečius tyrimo veiksmus ir tik šiais papildomais duomenimis teismas būtų galėjęs remtis nutartyje. Apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas šių reikalavimų, nutartyje nurodė tokias papildomas aplinkybes, su kuriomis kasatoriai nebuvo supažindinti.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai apeliaciniuose skunduose nurodytų tyrėjos E. T. padarytų BPK pažeidimų (nepilnamečio apklausą ir procesinių veiksmų atlikimą vienu metu 2005 m. rugpjūčio 31 d.) nepripažino procesiniais pažeidimais, neapklausė jos kaip liudytojos teismo posėdyje ir nieko nepasisakė dėl jos parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme.

Kasatoriams nesuprantama, kokiais duomenimis remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad policijos pareigūno tarnybiniame pareiškime apie tai, jog nukentėjusysis atsisako paaiškinti apie įvykio aplinkybes, yra išgalvotos aplinkybės.

Be to, kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl bylos nutraukimo kaltininkams su nukentėjusiuoju susitaikius negalimumo, nors to apeliaciniuose skunduose prašoma nebuvo.

Kasatoriai teigia, kad visos abejonės turi būti traktuojamos teisiamųjų naudai, tačiau apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs byloje esančių trijų skirtingo turinio nukentėjusiojo pareiškimų, nepašalinęs byloje esančių neaiškumų, neatsižvelgęs į tai, kad teismo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, jog kasatoriai jo nemušė, padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis yra bauginamas nuteistųjų ir veikiamas duoti tikrovę neatitinkančias žinias.

Nuteistųjų S. G., A. S. ir K. D. kasaciniai skundai atmestini.

Nuteistųjų S. G., A. S. ir K. D. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Dėl BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies reikalavimų laikymosi

Kasatoriai S. G., A. S. ir K. D. ginčija viešoje vietoje, elgiantis įžūliai ir rodant nepagarbą aplinkiniams, sumušę nukentėjusįjį V. K., nurodo, kad teismas, grįsdamas jų kaltę nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo artimųjų ir pažįstamų parodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais.

Šio straipsnio 5 dalis įpareigoja teisėjus įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, kad kasatoriai 2005 m. rugpjūčio 20 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), šiurkščiai pažeisdami viešąją tvarką, elgdamiesi įžūliai ir rodydami nepagarbą aplinkiniams, rankomis ir kojomis sumušė nukentėjusįjį V. K. ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrindė ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje patikrintų įrodymų visetu, t. y nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas S. G., A. S. ir K. D. kaltę, rėmėsi nukentėjusiojo ir liudytojų J. P. ir G. M. parodymais pagrįstai, nes juos patvirtina nukentėjusiojo V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad jį, beskinantį obuolius sode, užpuolė S. G., A. S. ir K. D., tiksliai papasakojo sumušimo aplinkybes. Tai nukentėjusysis patvirtino akistatų su įtariamaisiais metu, taip pat ir teismo posėdyje. Pagal liudytojos J. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, V. K. sode sumušė trys atėję vyriškiai, o dviejų V. K. sumušusių asmenų – A. S. ir K. D. – pavardes iš karto po įvykio jai pasakė kartu su jais skynęs obuolius (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas T. M., be to, ji iš T. M. elgesio suprato, kad ir jis šių asmenų labai bijo. G. M. nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes. Ši liudytoja teigė, kad po V. K. sumušimo priėjęs T. M. paaiškino, kad po nukentėjusiojo sumušimo prie jos (G. M.) priėjęs vyriškis – tai K. D., ir patarė geriau nieko nesakyti, nes bus blogai. Liudytojos J. P. ir G. M. apklaustos teisme nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. G. M. ir J. P. parodymų patikimumą teismas patikrino apklausęs ikiteisminio tyrimo tyrėją V. T., kuri nurodė, kad šioms liudytojoms jokio psichologinio spaudimo nebuvo daryta, J. P. ir G. M. davė parodymus savo noru ir pasirašė po duotais parodymais. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad netikėti šių liudytojų parodymais nėra juridinio pagrindo, nes jų parodymai nuoseklūs, patvirtinantys nusikaltimo įvykio aplinkybes. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad, pagal įvykio liudytojų D. A. ir E. B. parodymus teisme bei K. G. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jie buvo taip išsigandę dėl trijų asmenų žiauraus elgesio, kad nebandė pagelbėti mušamam nukentėjusiajam.

Kasatorių argumentai, kad buvo netinkamai įvertinti liudytojų, patvirtinančių jų alibi, parodymai, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas tikrino kaltinamųjų versiją, kad jie kaltinime nurodytu laiku įvykio vietoje nebuvo ir nusikaltimo nepadarė. Teismas, apklausęs liudytojus Z. L. ir J. G., pagrįstai jų parodymus atmetė, o visų trijų kaltinamųjų parodymus, kad jie 2005 m. rugpjūčio 20 d., apie 16.00 val., nusikaltimo vietoje nebuvo ir nusikaltimo nepadarė, įvertino kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytojas Z. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad 2005 m. vasaros pabaigoje jis su visa K. D. šeima laukuose kūlė grūdus, tačiau tikslios dienos, kada tai buvo, nenurodė. Liudytoja J. G. parodė, kad sugyventinis A. S. 2005 m. rugpjūčio 20 d. nuo 13.00 val. iki maždaug 15.00 val. iš namų buvo išvykęs, taip paneigdama pastarojo ir S. G. parodymus apie tai, kad apie 14.00 val. jie visi trys išvažiavo į Jurbarką. Taigi ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nei Z. L., nei J. G. nepaneigia nuteistųjų dalyvavimo darant nusikaltimą, nes jų parodymai pernelyg abstraktūs, negalintys patvirtinti konkrečių byloje tiriamų aplinkybių, teisinga.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio reikalavimų laikymosi

Nuteistųjų S. G., A. S. ir K. D. kasacinių skundų argumentai, kad ikiteisminis bylos tyrimas tendencingas, darytas poveikis liudytojams (kaip pavyzdys – nepilnamečio K. G. apklausa), kad 2005 m. rugpjūčio 31 d. tyrėja atliko daugelį procesinių veiksmų tuo pačiu metu, kad nebuvo tinkamai įvertintas nukentėjusiojo elgesys po įvykio, neatsižvelgta į tai, kad jis kreipėsi į policiją tik po dviejų dienų, taip pat liko neįvertintas tarnybinis pareiškimas, kuriame nurodyta, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio atsisakė duoti parodymus, pakartoti iš apeliacinių skundų. Juos, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs ir motyvuotai pasisakęs dėl kiekvieno, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė.

Kasatorių argumentai, kad nepilnametis liudytojas K. G. buvo apklaustas nesilaikant BPK reikalavimų, klaidingi, nes ikiteisminio tyrimo tyrėja K. G. apklausė, atstovaujant jo motinai, ir jis nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje nepatenkino jų gynėjo prašymų atlikti teisminį tyrimą, apklausti ikiteisminio tyrimo tyrėją V. T. ir nutartyje nepasisakė dėl 2005 m. rugpjūčio 31 d. padarytų procesinių pažeidimų.

Teismo posėdžio protokolo duomenimis, apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas atliktas, nukentėjusysis apklaustas. Tai, kad teismas nepatenkino gynėjo prašymo iškviesti į teismo posėdį ir apklausti tyrėją V. T., nelaikytina procesiniu pažeidimu, nes ši liudytoja buvo apklausta pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie apeliantų nurodytus 2005 m. rugpjūčio 31 d. ikiteisminio tyrimo tyrėjos neva padarytus pažeidimus, atliekant procesinius veiksmus, apeliacinėje nutartyje išsamiai ir aiškiai pasisakyta.

Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs visus byloje surinktus įrodymus, ištyręs papildomai gautus duomenis, apklausęs nukentėjusįjį, sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Šią išvadą teismas motyvavo tuo, kad nukentėjusiojo parodymai nuo pat tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, jų patikimumą patvirtina įvykio vietoje buvusių asmenų parodymai, taip pat ir liudytojos O. K. parodymai, jog nukentėjusįjį sumušusių asmenų pavardes pasakė pats nukentėjusysis, kai tik sumuštas grįžo namo. Kolegija nurodė, kad aptarti duomenys iš esmės sutampa su nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, patvirtinančiais tiek apeliantų dalyvavimą darant nusikaltimą, tiek nusikalstamais veiksmais kilusius padarinius. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada teisinga.

Kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, pavesdamas Tauragės rajono apylinkės prokuratūrai ištirti gautus po teismo nuosprendžio tris skirtingo turinio nukentėjusiojo pareiškimus, pažeidė BPK 323 straipsnio reikalavimus, nepagrįsti. Kasatoriai klysta teigdami, kad šie pareiškimai turėjo būti nagrinėjami kaip apeliaciniai skundai. Bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teisme 2006 m. gegužės 17 d. buvo gautas nukentėjusiojo V. K. atsikirtimas į nuteistųjų apeliacinius skundus. Nukentėjusysis teigė, kad jį sumušė visi trys nuteistieji, pareiškė savo nuomonę dėl per švelnių bausmių. 2006 m. birželio 27 d. nukentėjusysis raštu pateikė prašymą nutraukti nuteistiesiems bylą, tvirtino, kad jį sumušė kiti asmenys. Pavesdamas Tauragės rajono apylinkės prokuratūrai išsiaiškinti tokio prašymo atsiradimo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymų nepažeidė, nes dėl tokios situacijos buvo pagrindas įžvelgti nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnyje už poveikį nukentėjusiajam, požymius. Dėl to apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nukentėjusįjį. Teismo posėdžio protokolo duomenimis, nukentėjusysis V. K. paprašė panaikinti nuosprendį, teigė dėl pablogėjusios atminties nežinąs, kas jį sumušė. Kolegija, kruopščiai patikrinusi pirmosios instancijos teisme surinktus duomenis ir įvertinusi tokį nukentėjusiojo elgesį apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pagrįstai sprendė, kad nukentėjusysis yra veikiamas ar net bauginamas nuteistųjų, ir, darydamas išvadą dėl nuteistųjų dalyvavimo darant nusikaltimą, rėmėsi pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.

Kasatorių teiginiai dėl nesupažindinimo jų su prokuratūros medžiaga dėl anksčiau paminėto nukentėjusiojo pareiškimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat klaidingi. Bylos duomenimis, 2006 m. liepos 3 d. apeliacinės instancijos teismas gavo nuteistųjų S. G., A. S. ir K. D. gynėjo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta ir tai, kad byloje yra du skirtingo turinio nukentėjusiojo pareiškimai. Iš teismo posėdžio protokolo šios instancijos teisme matyti, kad pradėjus bylos nagrinėjimą iš esmės ir svarstant klausimą dėl įrodymų tyrimo atlikimo, nuteistųjų gynėjas buvo susipažinęs su nukentėjusiojo pateiktais pareiškimais, taip pat ir su prokuroro A. Ž. ranka surašytu paaiškinimu. Taigi šiuo atveju BPK 324 straipsnio 5 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti.

Taip pat kasatoriai klaidingai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl kaltininkų susitaikymo su nukentėjusiaisiais negalimumo (BK 38 straipsnis), nes, pasak jų, apeliaciniuose skunduose to nebuvo prašoma. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, nes apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. yra nurodęs apie, jo nuomone, nepagrįstą nusikalstamos veikos perkvalifikavimą ikiteisminio tyrimo metu iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas tuo, kad nėra duomenų, jog buvo pažeista viešoji tvarka, taip pat užsiminęs apie tai, kad dėl pakeistos kvalifikacijos nebėra galimybių taikyti BK 38 straipsnio nuostatų.

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šį apeliacinio skundo argumentą, teisingai nurodė, kad veika kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagrįstai, nes nukentėjusysis buvo viešoje vietoje užpultas ir stipriai sumuštas be aiškios priežasties, nepaisant jokios pagarbos nei pačiam nukentėjusiajam, nei šalia jo buvusiems pašaliniams asmenims, kurie buvo išgąsdinti brutalių nuteistųjų veiksmų, ir tokiais veiksmais kaltininkai akivaizdžiai pademonstravo nepagarbą aplinkai bei joje buvusiems asmenims, taip pat paaiškino, jog BK 38 straipsnio taikymo sąlygų nėra, nes nuteistieji savo kaltės nepripažino.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų S. G., A. S. ir K. D. kasacinius skundus atmesti.