Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Z. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 9 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu L. Z. nuteista pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 9 d. nuosprendžiu pakeistas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nuosprendis: L. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad ji aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių nusikaltimo padarinių ir L. Z. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė sumažinta iki septynerių metų laisvės atėmimo. Kita Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Z. nuteista už tai, kad 2005 m. vasario 28 d., laikotarpyje nuo 21 iki 22 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė vieną smūgį peiliu R. A. į krūtinės kairę pusę, tuo padarydama jam durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės kairės pusės priekinio paviršiaus žaizdą su širdies pažeidimu, ko pasėkoje nukentėjusysis, išsivysčius ūmiam nukraujavimui nuo patirto sužalojimo, mirė, t. y. tyčia nužudė R. A.

Kasaciniu skundu nuteistoji L. Z. prašo teismą panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 9 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Skunde kasatorė teigia, kad ji veikė esant būtinosios ginties situacijai, nes nukentėjusysis R. A. kėsinosi į jos sveikatą ar gyvybę. Kaip teigia kasatorė, R. A. ją su virtuviniu peiliu užpuolė pirmas, o ji gindamasi sugriebė jam už dešinės rankos, kurioje buvo peilis, ir besisukdama ją užlaužė, dėl ko peilis susmigo R. A. į kairę krūtinės pusę. Tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai pripažino ją kalta pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai nustatė jos kaltės formą ir rūšį. Kadangi, kaip nurodo kasatorė, nusikalstamą veiką ji padarė gindamasi nuo R. A. pavojingo kėsinimosi, teismai padarė neteisingą išvadą, kad kasatorės veiksmuose yra tyčinė kaltė.

Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nepagrįstai pripažino jos apsvaigimą nuo alkoholio sunkinančia aplinkybe, nes nusikalstamos veikos padarymo metu ji nesijautė apsvaigusi, todėl suvartoto alkoholio kiekis neturėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Taip pat kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismai nepripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe veikos padarymui turėjusį įtakos provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, nes būtent nukentėjusysis R. A. paėmęs peilį kėsinosi į kasatorės sveikatą ar gyvybę, dėl ko ji turėjo gintis.

Kasatorė prašo jai taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir paskirti mažesnę bausmę, negu BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta mažiausia bausmė, nes ji turi du nepilnamečius vaikus, kurių dėl įstatyme paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti.

Kasatorė skunde nurodo, kad be daktiloskopinės nusikaltimo įrankio – peilio, ekspertizės, negalima sutikti su 2005 m. balandžio 28 d. specialisto išvada dėl kvapų identifikavimo Nr. 75, kuria nustatyta, kad kvapų pėdsake, paimtame nuo virtuvinio peilio rankenos įvykio vietos tyrimo metu, rastas kasatorės kvapas, bet nerasta nužudytojo R. A. kvapo, nors būtent jis laikė peilį savo rankoje. Kasatorė pažymi, kad peilį rankose ji laikė labai trumpai (ištraukė iš nužudytojo kūno ir padėjo į stalčių), todėl jos kvapas ant minėto objekto negalėjo būti rastas.

Kasatorė nesutinka su specialisto 2005 m. birželio 15 d. išvada Nr. S 144/05 (01), kurioje užfiksuota, kad ant tyrimui pateikto peilio yra R. A. kraujas su 99,99 % tikimybe (t. 1, b. l. 54-64). Kasatorės kraujo ant šio peilio nebuvo rasta, nors būtent jai šiuo peiliu buvo sužalotas kairės rankos pirštas. Be to, kasatorės pasipriešinimą patvirtina asmens apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad asmens apžiūros metu pas kasatorę buvo nustatytas kairės rankos viduriniojo piršto pirmosios falangos vidiniame paviršiuje matomas į pjautinį panašus sužalojimas (t. 2, b. l. 32-33).

Taip pat kasatorė teigia, kad teismai nepagrįstai rėmėsi dviem iš esmės skirtingomis ekspertų išvadomis dėl R. A. sužalojimo mechanizmo ir aplinkybių. Teismo medicinos eksperto 2005 m. rugpjūčio 19 d. išvada Nr. MK 191/05 (01) nustatyta, kad tikėtina, jog odos žaizda R. A. buvo padaryta tyrimui pateiktu peiliu, tačiau ši išvada nėra kategoriška (t. 2, b. l. 127-134), tuo tarpu papildomoje teismo medicinos eksperto 2005 m. gegužės 30 d. išvadoje Nr. M 20-319/05 (02) nurodyta, kad tikimybė, jog R. A. buvo sužalotas įvykusių grumtynių metu taip, kaip nurodo kasatorė, yra nedidelė. Kadangi pirmosios instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą, apklausti teismo medicinos ekspertai nepašalino abejonės dėl R. A. sužalojimo mechanizmo, anot kasatorės, bet kuriuo atveju išlieka abejonė, kad R. A. galėjo susižaloti pats. Kartu kasatorė pažymi, kad tiek specialisto išvada dėl kvapų identifikavimo, tiek specialisto išvada dėl kraujo buvimo ant nusikaltimo padarymo įrankio ir jo rūšies bei tapatumo nustatymo buvo padarytos praėjus kuriam laikui nuo nusikaltimo padarymo, todėl neatmetama galimybė, kad buvo gauti klaidingi rezultatai, kuriais teismas neturėjo remtis.

Be to, kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė, kodėl atmetė teismo medicinos 2005 m. kovo 1 d. specialisto išvadą Nr. G 1306/05 (02), kuria kasatorei buvo nustatyti sužalojimai, padaryti prieš 2-4 dienas iki apžiūros, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Išvardytos aplinkybės patvirtina, kad R. A. buvo sužalotas tokiu būdu, kaip nurodo kasatorė.

Kasatorė skunde teigia, kad kardomoji priemonė – suėmimas jai buvo paskirta nepagrįstai. Teismas, skirdamas kardomąją priemonę - suėmimą, neatsižvelgę į tai, kad ji augina du nepilnamečius vaikus, nors galėjo paskirti švelnesnę kardomąją priemonę.

Skunde kasatorė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes baudžiamąją bylą, kurioje L. Z. buvo kaltinama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, išnagrinėjo neteisėta teismo sudėtis. Kasatorė pabrėžia, kad teismas pažeidė BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes tas pats Kauno apygardos teismo teisėjas, kuris nagrinėjo kasatorės baudžiamąją bylą, sprendė ir jos kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo klausimą. Tokiu būdu buvo pažeista kasatorės teisė į nešališką teismą.

Nuteistosios L. Z. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Nuteistoji L. Z. teigia, kad jos veiksmai turi būti vertinami kaip padaryti esant būtinajai ginčiai, nes ji gynėsi nuo pavojingo nukentėjusiojo R. A. kėsinimosi, nukreipto į jos sveikatą ar gyvybę. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Įstatyme pasakyta, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi. Nuteistoji tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, kad R. A. ją su virtuviniu peiliu užpuolė pirmas, o ji gindamasi nuo pavojingo kėsinimosi sugriebė jam už dešinės rankos, kurioje buvo peilis, ir besisukdama ją užlaužė, dėl ko peilis susmigo į R. A. į kairę krūtinės pusę. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kasatorės versiją, kad nukentėjusysis R. A. darė pavojingą kėsinimąsi. t.y. su peiliu kėsinosi į nuteistosios sveikatą ar gyvybę, dėl ko nuteistajai atsirado teisė į būtinąją gintį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusiajam buvo pagrindas peiliu pulti savo sugyventinę, kurios bute jis gyveno. Kasatorė negalėjo įvardyti priežasties, dėl ko R. A. galėjo vos ją pamatęs pulti ją peiliu. 2005 m. balandžio 28 d. specialisto išvadoje dėl kvapų identifikavimo Nr. 75 nustatyta, kad kvapų pėdsake, paimtame nuo virtuvinio peilio plastikinės rankenos, įvykio vietos tyrimo metu, rastas įtariamosios L. Z. kvapas, bet nerasta nužudytojo R. A. kvapo (t. 1, b. l. 44). Pagal BPK 295 straipsnį pirmosios instancijos teismo posėdyje atnaujinus įrodymų tyrimą ir apklausus specialistę A. Verseckaitę, ši patvirtino minėtos išvados teisingumą bei paaiškino odorologinio tyrimo atlikimo metodiką. Specialistė pažymėjo, kad šuo reaguoja į dominuojantį kvapą ant objekto, t. y. į kvapą to žmogaus, kuris peilį laikė ilgiausiai. Ši specialisto išvada paneigia nuteistosios versiją, kad nukentėjusysis R. A. laikydamas rankoje peilį ją užpuolė, o ji peilį rankose laikė labai trumpai (laikydama trimis pirštais padėjo į stalčių), nes jei peilį būtų laikęs nukentėjusysis, jo kvapas ant objekto būtų išlikęs. Kolegija neturi pagrindo abejoti minėtos specialisto išvados teisingumu, ir juo labiau, paneigti tokią išvadą, nes teismai konstatavo, kad minėta specialisto išvada atitiko BK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus reikalavimus ir pasirėmė ja priimdami nuosprendį.

Be specialisto išvados dėl kvapų identifikavimo, L. Z. padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, patvirtina specialistų išvados dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo ir padarytų žaizdų pobūdžio. Teismo medicinos 2005 m. kovo 1 d. eksperto išvada Nr. M 319/05 (02) nustatyta, kad durtinis-pjautinis sužalojimas, sukėlęs nukentėjusiojo R. A. mirtį, padarytas su nedidele jėga, kovos, savigynos pėdsakų nėra. Tokį sužalojimą pats sau galėjo pasidaryti ir R. A., tačiau ši tikimybė ekspertiniu požiūriu minimali – vienintelis smūgis, nėra įrankio „bandymo“ požymių (t. 1, b. l. 22-26). Šią išvadą papildo papildoma teismo medicinos 2005 m. gegužės 30 d. eksperto išvada Nr. M 20-319/05 (02), kurioje nurodyta, kad tikimybė, jog R. A. buvo sužalotas įvykusių grumtynių metu taip, kaip nurodo L. Z., yra nedidelė. Tai patvirtina durtinės-pjautinės žaizdos krūtinėje pobūdis (nėra jokių papildomų įbrėžimų žaizdos kraštuose), nukentėjusiojo fizinė būklė (įvykio metu buvo blaivus, dirbantis fizinį darbą, o L. Z. - neblaivi). Faktas, kad R. A. po praeityje patirtos traumos neturėjo dešinės plaštakos I-ojo piršto leidžia teigti, jog suspausti stipriai delne peilį nukentėjusysis negalėjo, nes I-asis pirštas sustiprina, fiksuoja sugniaužtą kumštį ar daiktą (t. 1, b. l. 30-31). Šias išvadas patvirtino pirmosios instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą papildomai apklaustas teismo medicinos ekspertas A. Sutkus. Be to, tuo pačiu metu dėl sužalojimo padarymo mechanizmo apklaustas teismo medicinos ekspertas A. Zakaras parodė, kad labai mažai tikėtina, jog nukentėjusysis R. A. susižalojo pats, nes sužalojimas nukentėjusiajam padarytas tiesioginio smūgio pasėkoje, be to, apie žaizdą nėra kartotinių poveikių, kurie paprastai būna žmogui susižalojant pačiam (t. 2, 172-173). Taigi, priešingai nei teigia nuteistoji, šios teismo medicinos ekspertų išvados ne paneigia, o papildo viena kitą, todėl teismai pagrįstai jomis rėmėsi.

Ta aplinkybė, kad asmens apžiūros metu L. Z. nustatytas kairės rankos viduriniojo piršto pirmosios falangos vidiniame paviršiuje matomas į pjautinį panašus sužalojimas (t. 2, b. l. 32-33) neduoda tvirto pagrindo teigti, kad nuteistoji gynėsi nuo R. A. pavojingo kėsinimosi į jos sveikatą ar gyvybę, nes, kaip nustatyta bylos duomenimis, nukentėjusysis rankose peilio neturėjo, o nukentėjusioji galėjo susižaloti ir kitu būdu. Be to, specialisto 2005 m. birželio 15 d. išvadoje Nr. S 144/05 (01) užfiksuota, kad ant tyrimui pateikto peilio yra R. A. kraujas su 99,99 % tikimybe, tuo tarpu L. Z. kraujo ant šio peilio nebuvo rasta (t. 1, b. l. 54-64).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija laiko, kad teismai L. Z. padarytą veiką kvalifikavo tinkamai, ir naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę tik tais atvejais, jeigu bausmės paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Kolegija laiko, kad baudžiamasis įstatymas bausmės skyrimo dalyje L. Z. pritaikytas tinkamai, todėl švelninti paskirtąją bausmę nėra pagrindo.

Teismas paskyrė bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalimi, teismas įvertino ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė bausmės skyrimo motyvus, įvertindamas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių reikšmę: L. Z. neteista, tačiau charakterizuojama patenkinamai, padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius – žmogaus gyvybės atėmimą, be to, nustatyta L. Z. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o būtent tai, kad ji nusikalstamą veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nors nuteistoji kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai pripažino sunkinančia aplinkybe jos apsvaigimą alkoholiu, šis nuteistosios argumentas nepagrįstas. Priešingai, bylos duomenimis nuteistajai L. Z. ne tik nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (t. 2, b. l. 21), bet ir padaryta išvada, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes tai paskatino agresyvų nuteistosios elgesį susilpnėjus savikontrolei. Nėra pagrindo pripažinti nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nes tokių aplinkybių nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Be to, apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkindamas nuteistosios L. Z. apeliacinį skundą, pripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuteistosios bandymą aktyviais veiksmais išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kaip to reikalauja BK 61 straipsnio 1 dalis, apeliacinės instancijos teismas įvertino šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės reikšmę ir motyvuotai sumažino L. Z. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų laisvės atėmimo, kuri savo dydžiu yra mažesnė negu BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Daugiau mažinti L. Z. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę teismui nebuvo pagrindo.

Kas dėl švelnesnės negu įstatyme numatyta bausmės skyrimo L. Z., teismai pagrįstai netaikė BK 62 straipsnio nuostatų, nes nuteistoji nors turi vaikų, jie yra ne mažamečiai, o nepilnamečiai, be to, gyvena kartu su tėvu, todėl negalima teigti, kad nuteistajai paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę nebus kam jų prižiūrėti. Dėl išvardytų aplinkybių, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo (BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktas)

Kasatorė teigia, kad Kauno apygardos teisme jos baudžiamąją bylą išnagrinėjo neteisėta teismo sudėtis, nes tas pats Kauno apygardos teismo teisėjas A. Paštuolis, kuris dalyvavo nagrinėjant jos bylą Kauno apygardos teisme, Kauno apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi sprendė kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo klausimą.

BPK 58 straipsnyje išvardytas baigtinis aplinkybių sąrašas, kurioms esant, teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą. BPK 58 straipsnio 2 dalis leidžia teisėjui nagrinėjant tą pačią bylą dalyvauti tik vienos instancijos teismo procese. Neleidžiama procese vykdyti ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas (spręsti įtariamojo suėmimo, suėmimo pratęsimo,sankcionuoti procesinių prievartos priemonių taikymą ar nagrinėti proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje) bei vėliau dalyvauti nagrinėjant bylą teisme.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo teisėjas A. Paštuolis, kuris nagrinėjo L. Z. bylą Kauno apygardos teisme, Kauno apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi sprendė klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo kaltinamajai L. Z. BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Byloje nėra duomenų, kad Kauno apygardos teismo teisėjas A. Paštuolis būtų sprendęs įtariamosios L. Z. kardomosios priemonės suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą bylai esant ikiteisminiame tyrime. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia tam pačiam teisėjui spręsti kaltinamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą bylai esant teisme ir dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl to paties asmens. Esant šioms aplinkybėms, kolegija laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimų.

Pagal BPK 369 straipsnį, kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas arba esminiai BPK pažeidimai. Kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria, liudytojų nekviečia ir neapklausinėja, taigi neturi galimybių pervertinti žemesnių teismų padarytus įrodymų vertinimus. Kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ar nutartis tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Todėl nuteistosios L. Z. kasacinio skundo argumentai, kuriais ji ginčija įrodymų vertinimo klausimus, taip pat kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ir pratęsimo klausimą, nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Kartu kolegija pažymi, kad pagal BPK 130 straipsnį suimtasis ar jo gynėjas turi teisę aukštesniajam teismui paduoti skundą dėl suėmimo paskyrimo bei dėl šios kardomosios priemonės termino pratęsimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad įtariamajai L. Z. Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, kuri vėliau to paties teismo 2005 m. balandžio 27 d. ir 2005 m. liepos 29 d. nutartimis buvo pratęsta, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad įtariamoji L. Z. ar jos gynėjas pasinaudojo BPK 130 straipsnyje numatyta teise skųsti Kauno miesto apylinkės teismo priimtas nutartis dėl kardomosios priemonės – suėmimo ar jos pratęsimo aukštesniam teismui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios L. Z. kasacinį skundą atmesti.