- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-16
- Bylos Nr.
- 2S-1063-883/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-31-3-00656-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Stasiūnienė
- Atsakovas
- P. G.
- Ieškovas
- A. G.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. G. atskirąjį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-775-287/2015 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui P. G., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl kelio servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pakruojo rajono apylinkės teismas 2015-08-05 priėmė ieškovo A. G. ieškinį atsakovui P. G., Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, kuriuo ieškovas prašo nustatyti kelio servitutą, suteikiantį teisę: važiuoti transporto priemonėms per žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) iki žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pagal matininko T. M. parengtą planą, kuriame kelias pažymėtas „S“; ir nustatyti, kad ieškovas A. G. moka atsakovui P. G. 1200 Eur vienkartinę išmoką kaip dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių atlyginimą. Ieškovas ieškinyje taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kol įsiteisės sprendimas šioje civilinėje byloje, įpareigoti atsakovą P. G. leisti ieškovui A. G. pasinaudoti žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu susiformavusiu keliu: palei valstybinės reikšmės kelią Nr. 209 Joniškėlis-Žeimelis-Pasvalys – griovį – Plonės upę, privažiuoti transporto priemonėmis prie žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad būtina žemės sklypą iki 2015-11-01 apsėti arba apsodinti žemės ūkio augalais, nes priešingu atveju jam gresia sankcijos, o rudeninė sėja vykdoma rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Pirmosios instancijos teismas 2015-08-05 nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – įpareigojo atsakovą P. G. leisti ieškovui A. G. pasinaudoti žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu susiformavusiu keliu palei valstybinės reikšmės kelią Nr. 209 Joniškėlis-Žeimelis-Pasvalys – griovį – Plonės upę, privažiuoti transporto priemonėmis prie žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kol įsiteisės galutinis sprendimas šioje civilinėje byloje.
Teismas nurodė, kad šalys yra gretimų žemės sklypų savininkai ir ieškovas neturi privažiavimo prie savo žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), sklypų pakraščiu teka upė Plonė, eina griovys, dėl ko patekti į ieškovui priklausantį žemės sklypą galima tik per atsakovo žemės sklypą, todėl nepritaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, iš esmės būtų paneigta jo teisė naudotis turimu nekilnojamuoju turtu, kas sąlygotų ieškovo teisių pažeidimą, žalos atsiradimą bei teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį esmė
Atskiruoju skundu atsakovas P. G. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015-08-05 nutartį. Atskirąjį skundą grindžia tuo, kad vienas ieškinio dalykas sutampa su laikinųjų apsaugos priemonių dalyku (teismo sprendimu atsakovą įpareigoti sudaryti sąlygas ieškovui naudotis jo sklypu), todėl ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra netikslinga, nes jos pritaikymas niekaip neįtakotų ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo, jos nesiėmus, nepiniginio pobūdžio teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų. Nurodo, kad ieškinio dalykui (kelio servituto nustatymui) sutampant su laikinųjų apsaugos priemonių dalyku ir teismui tenkinus šį reikalavimą, tarp šalių kylantis ginčas yra išsprendžiamas jau ieškinio priėmimo stadijoje, kas pažeidžia CPK 144 straipsnį, CPK esminius principus bei ginčo šalių ir trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus bei įtakoja naujus teisinius ginčus. Taip pat ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, bei įrodymų, kad ieškinio pateikimo dienai pravažiavimas yra užtvertas, ir dėl to kilusios kažkokios žalingos pasekmės, kurias būtina šalinti tik taikant laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą ieškovas A. G. su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. O toks sureguliavimas šiuo metu reikalingas, nes ieškovas privalo būtent dabar (šiuo metu) savo žemės sklypą apsėti žemės ūkio kultūromis, o ne ateityje. Jeigu taip nebus padaryta, pagal atitinkamus teisės aktus ieškovui gali grėsti sankcijos ir tuo pagrindu atsirasti žalos. Teismas ginčo nutartimi būtent šią situaciją laikinai sureguliavo, o tai atitinka laikinųjų apsaugos priemonių tikslus. Laiku nesureguliavus situacijos, bylos nagrinėjimo metu šalies ar kitų suinteresuotų asmenų teisių pažeidimai gali visiškai eliminuoti ginčo objektą ir bylos nagrinėjimą padaryti beprasmį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas tenkino ieškovo A. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Visų pirma pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pažymėtina tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės, juo labiau, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra ribotos laike ir galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas. Taigi įprastai laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais. Tik prevencinio ieškinio padavimo atveju (CK 6.255 str.) teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės sutampa su ieškinyje pareikštais reikalavimais. Tokie atvejai yra išimtiniai ir susiję su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-07-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009). Nagrinėjamu atveju ieškovas nereiškia prevencinio ieškinio, kuriuo būtų siekiama uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, galinčius sukelti realios žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 str.), nes tam nėra jokio pagrindo. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis per žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) iki žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pagal matininko T. M. parengtą planą, kuriame kelias pažymėtas „S“. Ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – kol įsiteisės sprendimas šioje civilinėje byloje, įpareigoti atsakovą P. G. leisti ieškovui A. G. pasinaudoti žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu susiformavusiu keliu: palei valstybinės reikšmės kelią Nr. 209 Joniškėlis-Žeimelis-Pasvalys – griovį – Plonės upę, privažiuoti transporto priemonėmis prie žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) – ir pareikšto ieškinio dalykas iš esmės sutampa, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog taikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų išspręstas ginčas iš esmės ir nepriėmus galutinio teismo sprendimo.
Atkreiptinas dėmesys, kad laikinosios apsaugos priemonės turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, kas reiškia, jog laikinąsias apsaugos priemones tikslinga taikyti tuo atveju, kai yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme, įtvirtintas proceso šalių lygiateisiškumo principas, reikalauja, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str. 178 str.). Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą tenka prašymą dėl jos taikymo pateikusiam proceso dalyviui, kuris turi įrodyti siekiamos suteikti apsaugos poreikį. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti aplinkybių, patvirtinančių grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą, o priešinga šalis, siekdama išvengti tokių priemonių pritaikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindo buvimą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovui, kad šiuo atveju ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis neturi galimybės naudotis ginčo keliu ir dėl to kilusios žalingos pasekmės, kurias būtina šalinti tik taikant laikinąsias apsaugos priemones, o ieškovo argumentai, jog būtina jo turimą žemės sklypą iki 2015-11-01 apsėti arba apsodinti žemės ūkio augalais, nes priešingu atveju gresia sankcijos, o rudeninė sėja vykdoma rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, nėra susiję su teismo sprendimo įvykdymu ir yra labiau deklaratyvūs, nei patvirtinantys būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones iš esmės tam tikram terminui sureguliavo teisinę situaciją tarp ginčo šalių, t.y. ieškovas tam tikrą laiką turėjo teisę naudotis atsakovo žemės sklype esančiu keliu, kad pasiektų savo žemės sklypą ir įvykdytų rudeninės sėjos darbus, todėl toliau taikant laikinąsias apsaugos priemones būtų suteikiama išimtinai per daug teisių vienai šaliai – šiuo atveju ieškovui, negu to reikalauja susidariusi situacija, taip būtų pažeidžiamas šalių lygiateisiškumo ir proporcingumo principai (CPK 17 str., CK 1.2 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad su ieškinio reikalavimu sutampančios laikinosios apsaugos priemonės taikymas nėra susijęs su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu, todėl ši ieškovo prašoma laikinoji apsaugos priemonė netaikytina.
Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas pasakyta, mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį, o atskirojo skundo motyvai sudaro pagrindą ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymo netenkinti (CPK 337 str. 1 d. 2 p., CPK 339 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo A. G. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.