- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-16
- Bylos Nr.
- 1A-170/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Bajerčiūtė, Svajūnas Knizleris, Kęstutis Jucys (pran.)
- Nukentėjusysis
- Rs
- Advokatai
- Valdas Venckūnas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal S. O. (S. O. ) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 15 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla S. O. , jo nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 1961 m. BK 14¹ straipsnį, 104 straipsnį, BK 146 straipsnio 2 dalį, nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui (1961 m. BK 49 straipsnis).
Kardomoji priemonė - suėmimas S. O. panaikinta ir iš suėmimo jis paleistas teismo salėje.
Nukentėjusiosios Rs. V. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kauno apygardos teismas 2008 m. sausio 15 d. nutartyje nurodė, kad S. O. Šilainių plente, Kaune, 70 m atstumu nuo Romainių tuberkuliozės ligoninės teritorijos, esančios Šilainių pl. 21, 1990 m. gruodžio 17 d. laikotarpiu tarp 18.00 val. ir 20.00 val., peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia rankomis ir galva sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius nukentėjusiajam R. V. į kaktą, dešinį smilkinį, viršutinę lūpą, kaklą, tuo padarydamas odos nubrozdinimus kaktoje, dešiniame smilkinyje, viršutinėje lūpoje, kakle, bei, tris kartus tyčia smogdamas peiliu R. V. į dešinį skruostą, krūtinę, nugarą, tuo padarė durtinę pjautinę žaizdą dešiniame skruoste, durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės kairės pusės žaizdą su kiauriniais krūtinkaulio, širdaplėvės ir širdies dešinio skilvelio sužalojimais, durtinę-pjautinę kiauryminę nugaros dešinės pusės žaizdą su aklu dešinio plaučio užpakalinio paviršiaus sužalojimu, kas komplikavosi širdies tamponada, ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę, taip tyčia nužudė R. V. .
Be to, S. O. toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu slapta pagrobė nužudytojo R. V. turtą - 600 rublių, kas atitinka 600 litų, bei 30 000 rublių, kas atitinka 30 000 litų, vertės automobilį „VAZ -2109“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
S. O. , kuriam byla nutraukta, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nutartyje nepagrįstai pripažino, jog jis tyčia, peržengdamas būtinosios ginties ribas, nužudė R. V. bei slapta pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą - 600 rublių. Teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jo paaiškinimą apie tai, jog dėl kilusio konflikto R. V. nužudė kartu buvęs jo pažįstamas Dima. S. O. nurodo, jog apklausų metu Rusijos Federacijoje prisipažino padaręs šį nusikaltimą, nes prieš tai iš Dimos gavo grasinantį raštelį nepasakoti teisybės ir jo neišduoti. Jeigu jis būtų neįvykdęs Dimos, kuris Voroneže buvo žinomas kaip kriminalinis autoritetas pravarde Kamar, reikalavimų, iš įkalinimo vietos jis nebūtų grįžęs gyvas. Teismas neįvertino jo, kaip įtariamojo, parodymų, todėl jie negali būti pripažįstami įrodymais. Anot apelianto, įtariamasis yra ikiteisminio tyrimo stadijos dalyvis, todėl jo parodymų teismas negali tiesiogiai išgirsti ir vertinti. Anot apelianto, įtariamojo parodymai negali būti įrodymai, o tik laikomi ikiteisminio tyrimo duomenimis, kuriais gali būti grindžiamas tam tikrų sprendimų priėmimas. Be to, teismas nuosprendyje konstatavo, jog tiesioginių liudytojų, mačiusių nusikaltimą, nėra.
S. O. teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatytais būdais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Įrodymais pripažįstami duomenys, gauti Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Šioje byloje yra tik 1991 m. sausio 25 d. Kauno m. VPK KPS viršininko paklausimas Voronežo m. teisėsaugos pareigūnams apie tai, ar Voronežo mieste nebuvo užregistruotas pavogtas R. V. automobilis (t. 2, b. l. 1-3), prašymo dėl kaltų asmenų baudžiamojo persekiojimo nėra, nors Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 59 straipsnyje nurodoma, kad kiekviena Susitariančioji Šalis, prašant kitai Susitariančiajai Šaliai, pagal savo įstatymus pradeda savo piliečių, įtariamų padarius nusikaltimus kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, baudžiamąjį persekiojimą.
Nurodo, jog tuo metu Rusijos Federacijoje dėl jo padarytų nusikaltimų buvo atliekami du atskiri ikiteisminiai tyrimai (dėl išžaginimo ir automobilių vagysčių), tačiau 1992-03-09 iš Voronežo srities vidaus reikalų valdybos gauto atsakymo su pridėtomis prisipažinimo ir kaltinamojo apklausos kopijomis neaišku, kurio ikiteisminio tyrimo yra šių dokumentų kopijos. Nurodo, kad šiose bylose jis nerašė prisipažinimo, jose nebuvo papildomos kaltinamojo apklausos protokolo. Mano, kad oficialaus Lietuvos Respublikos teisėsaugos žinybų kreipimosi nebuvo, tačiau jam liepė parašyti paaiškinimą (prisipažinimą) ir, paėmus papildomos kaltinamojo apklausos protokolą, nepareiškus jokio kaltinimo dėl R. V. nužudymo (protokole nėra nei bylos numerio, nei BK straipsnio), jį apklausė, o vėliau šių dokumentų kopijas atsiuntė Lietuvos pareigūnams. Apeliantas pažymi, kad 1991 m. balandžio 22 d. R. V. nužudymo byla buvo sustabdyta tuo metu galiojančio BPK 218 straipsnio 3 punkto pagrindu, t. y. nenustačius trauktino baudžiamojon atsakomybėn asmens. Šis nutarimas panaikintas tik 1995 m. vasario 6 d. (iki šios datos jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami), o Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras tik 1995 m. liepos 3 d. kreipėsi į Rusijos Federaciją dėl teisinės pagalbos.
Apeliantas nurodo, kad iš prisipažinimo teksto matyti, jog jam buvo užduodami klausimai, faktiškai tai buvo įtariamojo apklausa, tačiau jos eiga nebuvo tinkamai fiksuojama, todėl buvo pažeista apelianto teisė į gynybą (BPK 179 straipsnis, 188 straipsnis, 10 straipsnis, 21 straipsnio 4 dalis, 44 straipsnio 8 dalis). S. O. taip pat nurodo, kad apklausiant jį kaip kaltinamąjį, net jeigu jis ir nepageidavo gynėjo, jo dalyvavimas buvo būtinas, kadangi Rusijos Federacijoje už šį nusikaltimą jam grėsė mirties bausmė (Lietuvoje - laisvės atėmimas iki gyvos galvos). Tai numatė tuo metu galiojančio Rusijos Federacijos BPK 49 straipsnio 5 dalis bei dabartinio Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalies 5 punktas bei 52 straipsnio 2 dalis. Todėl jam buvo suvaržytos įstatymu garantuotos teisės ir pažeista įrodymų gavimo tvarka. Todėl prisipažinimo raštas ir papildomos kaltinamojo apklausos protokolas negali būti vertinami kaip dokumentai pagal BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kadangi tai nėra dokumentų originalai ar nustatyta tvarka patvirtintos jų kopijos, o tik šviesokopijos, kurios, nesant originalų, negali būti pripažintos tinkamais dokumentais.
Apeliantas mano, kad turi būti kritiškai vertinami liudytojo J. Švitinsko parodymai. Šioje byloje J. Švitinskui, kuris tuo metu dirbo Kauno m. VPK vyresniuoju tyrėju, įstatymo nustatyta tvarka buvo leista jo atžvilgiu atlikti slaptus tyrimo veiksmus. J. Švitinskas 2007 m. liepos 10 d. apklausinė jį apie R. V. nužudymo aplinkybes. S. O. mano, kad šiuo atveju, kai vieno pareigūno atliekamos funkcijos apima slaptus ir visus kitus proceso veiksmus, tai akivaizdžiai neatitinka teisingo (sąžiningo) proceso principo reikalavimų. Nurodo, kad minėtose apklausose jis sąmoningai buvo klaidinamas dėl galimybės pasinaudoti gynėjo paslaugomis, nebuvo užtikrinama teisė neduoti parodymų prieš save patį. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-02-05 bylos Allan prieš Jungtinę Karalystę (Case of Allan v. The United Kingdom) 50 punkte nurodoma: „Kadangi teisė tylėti ir neduoti prieš save parodymų yra pirmiausiai skirta apsaugoti nuo valdžios netinkamos prievartos ir įrodymų gavimo prievartos ir spaudimo būdu prieš kaltinamojo valią, teisės apimtis neapsiriboja bylomis, kuriose naudojama prievarta, susijusi su kaltinamuoju arba kur kaltinamajam valia kažkuriuo būdu buvo primesta. Teisė, kurią Teismas mini aukščiau, yra teisingo proceso sąvokos šerdis, tarnauja iš principo apsaugoti įtariamojo laisvei pasirinkti kalbėti ar tylėti, kuomet yra apklausiamas policijos. Tokiai pasirinkimo laisvei buvo pakenkta šioje byloje, kurioje, įtariamajam pasirinkus teisę tylėti per apklausą, gudravimo būdu iš įtariamojo buvo išgauti prisipažinimai ar inkriminuojamo pobūdžio pareiškimai, kurių buvo neįmanoma gauti per apklausą, ir kur tokiu būdu gauti prisipažinimai ar pareiškimai pateikti kaip įrodymai teismo proceso metu.“ Todėl teismas konstatavo, kad buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 8 punktai. Apeliantas mano, kad minėtos įtariamojo apklausos metu taip pat buvo pažeista jo teisė į gynybą, įtariamojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu tvarka, jos eigos ir rezultatų fiksavimas (BPK 21 straipsnio 4 dalis, 45 straipsnis, 179 straipsnis, 188 straipsnis). S. O. pažymi, kad J. Švitinskas apie tai, kad apeliantas jam tariamai 2007 m. gegužės 2 d. prasitarė (ko iš tiesų nebuvo), kad gindamasis nužudė R. V. , savo kabineto kolegai vyr. tyrėjui A. Zavtrakovui nurodė tik 2007 m. rugsėjo 13 d., t. y. prieš pat ikiteisminio tyrimo pabaigą, kada, matyt, reikėjo sustiprinti kaltinimo pozicijas.
Apeliantas taip pat teigia, kad niekuo nepagrįsta teismo išvada, jog jis slapta pagrobė nužudytajam R. V. priklausančius 600 rublių. Teigia, kad pinigų pas nužudytąjį nematė ir jų neėmė, taip pat nematė, kad juos būtų paėmęs Dima, nes nužudytasis nebuvo apieškotas. Tai patvirtina aplinkybė, kad įvykio vietos apžiūros metu R. V. rūbuose buvo rastas automobilio techninis pasas, laikinas vairuotojo pažymėjimas, asmens pasas. Pažymi, kad šie dokumentai jiems būtų pravertę kelionėje iš Lietuvos per Baltarusiją į Rusiją. Pinigai, jeigu R. V. juos iš tiesų turėjo, galėjo iškristi jį velkant, juos galėjo paimti kiti asmenys. Apeliantas mano, kad teismas turėjo priimti jį išteisinantį nuosprendį (o ne nutartį) neįrodžius, kad jis nužudė R. V. bei pagrobė 600 rub., o pagal 1961 m. BK 146 straipsnio 1 dalį dėl automobilio „VAZ-2109“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
S. O. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
S. O. gynėjas prašo skundą tenkinti. Prokurorė prašo skundą tenkinti iš dalies ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui.
Motyvuojamoji dalis
S. O. skundas tenkinamas iš dalies.
Skunde S. O. teigia, kad 1992 m. vasario 10 d. rašytas prisipažinimas bei papildomos kaltinamojo apklausos protokolas šioje byloje negali būti laikomi įrodymais, nes įrodymais gali būti pripažinti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad šie skundo motyvai yra pagrįsti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra S. O. 1992 m. vasario 10 d. rašyto prisipažinimo šviesokopija, kurioje išdėstyti duomenys abejotini, ir svarstytina, ar jie gali būti pripažinti įrodymais.
Baudžiamojo proceso įstatymas iš tikrųjų reikalauja, kad duomenys, kurie gali būti pripažinti įrodymais, turi būti gauti įstatymų nustatyta tvarka. Tai pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos apžvalgos „Dėl baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo“ išvadų 8 punkte: BPK 96 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose išvardyti dokumentai reiškia jų originalus arba nustatyta tvarka patvirtintas jų kopijas. Nustatyta tvarka nepatvirtintos dokumento kopijos (šviesokopijos, faksogramos ir pan.) nesant originalo gali būti pripažintos tinkamu dokumentu BPK 96 straipsnio 1 dalies prasme tik tuo atveju, kai BPK nustatytais proceso veiksmais yra nustatyta, kad kopija atitinka dokumento originalą.
Šioje byloje tiek prisipažinimo, tiek kaltinamojo S. O. apklausos protokolo nepatvirtintos kopijos yra gautos atliekant parengtinį tardymą kitoje baudžiamojoje byloje, kuri buvo pradėta Rusijos Federacijoje, tačiau ne baudžiamojoje byloje dėl R. V. nužudymo. Teismas minėtame prisipažinime nurodytų aplinkybių nepatikrino BPK numatytais proceso veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas negali šių duomenų nei patvirtinti, nei paneigti bei nustatyti, ar S. O. nurodytos aplinkybės atitinka tiesą, ar tokiu būdu jis siekė suklaidinti pareigūnus.
Nepatvirtintas minėtų dokumentų kopijas kitos valstybės ikiteisminio tyrimo įstaiga atsiuntė Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigai. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek S. O. prisipažinimo, tiek kaltinamojo apklausos protokolo kopijos Kauno miesto vyriausiajame policijos komisariate buvo gautos 1992 m. kovo 9 d. (t. 2, b. l. 6-11). Parengtinis tardymas baudžiamojoje byloje buvo sustabdytas 1991 m. balandžio 22 d. ir vėl atnaujintas tik 1995 m. vasario 6 d. (t. 1, b. l. 178, 182). Minėti dokumentai iš Voronežo vidaus reikalų įstaigos buvo atsiųsti į Kauno m. VPK pagal Kauno miesto vidaus reikalų valdybos raštą Nr. 91-01-25 (t. 2, b. l. 1-3), kuris nėra nei pavedimas atlikti parengtinio tardymo veiksmus, nei oficialus vienos valstybės kompetentingos institucijos kreipimasis į kitos valstybės kompetentingą instituciją dėl teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje. Šį susirašinėjimą galima vertinti tik kaip ikiteisminio tyrimo įstaigų pasikeitimą operatyvine informacija. 1992 m. kovo 9 d. gavus iš Voronežo vidaus reikalų valdybos raštą bei dokumentų kopijas su informacija, jog konkretus asmuo gali būti padaręs Lietuvoje nusikalstamas veikas, Lietuvos teisėsaugos institucijos turėjo atlikti atitinkamus BPK numatytus veiksmus, kad patikrintų šią informaciją ir dėl R. V. nužudymo surinktų duomenis, kuriuos būtų galima patikrinti, įvertinti, pripažinti ar nepripažinti įrodymais.
Iš bylos medžiagos matyti, kad parengtinis tardymas byloje buvo atnaujintas 1995 m. kovo 6 d., tačiau 1995 m. balandžio 4 d. vėl sustabdytas vadovaujantis 1961 m. BPK 218 straipsnio 4 punktu, t. y. dėl to, kad negaunama pagal pavedimą iš užsienio valstybės turinti reikšmės bylai medžiaga arba neišduodamas kaltinamasis, be kurių negalima pabaigti parengtinio tardymo. 1995 m. liepos 3 d. prašymu Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi į Rusijos Federacijos generalinį prokurorą dėl teisinės pagalbos. Atsakydama į šį prašymą Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra atsiuntė medžiagą, tačiau iš šios medžiagos matyti, kad Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos surinko duomenis apie kaltinamojo S. O. teistumą ir apžiūrėjo daiktinius įrodymus, o pats kaltinamasis S. O. nebuvo apklaustas dėl minėtame prisipažinime bei papildomos kaltinamojo apklausos protokole nurodytų aplinkybių (t. 2, b. l. 43-83). Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl R. V. nužudymo Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnai įtarimą S. O. pareiškė pirmą kartą ir jį apklausė kaip įtariamąjį tik 2007 m. gegužės 2 d. (t. 5, b. l. 36-39).
Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas turi svarstyti, ar 1992 m. vasario 10 d. S. O. neva jo paties ranka parašyto prisipažinimo ir jo apklausos protokolo kopijos gali būti pripažintos tinkamais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje.
Iš skundžiamos Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 15 d. nutarties matyti, kad apygardos teismas, priimdamas sprendimą dėl S. O. veikos kvalifikavimo ir bylos nutraukimo dėl senaties, taip pat rėmėsi procesinių veiksmų atlikimo protokolu, kuris buvo surašytas tyrėjui Jonui Švitinskui atliekant tyrimo veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos 2007 m. birželio 19 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 158 straipsnio nuostatomis ir esant prokuroro prašymui, tyrėjui J. Švitinskui buvo leista neatskleidžiant savo tapatybės atlikti slaptus tyrimo veiksmus - panaudoti technines priemones kontroliuojant ir fiksuojant pokalbius su S. O. , kitokį susižinojimą bei veiksmus, kai S. O. apie tokią kontrolę nėra žinoma, užmegzti ryšius su asmenimis, tapusiais nusikalstamos veikos tyrimo objektais, ir šių kontaktų metu daryti slaptą vaizdo ir garso įrašą (t. 4, b. l. 158, 159). Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad 2007 m. gegužės 2 d. taip pat ir vėlesnėse apklausose dalyvaujant gynėjui apklausiamas kaip įtariamasis S. O. pasinaudojo savo teise ir atsisakė duoti parodymus (t. 5, b. l. 39, 41, 42, 44). Atlikus tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės buvo surašytas procesinių veiksmų atlikimo protokolas ir prie jo pridėta vaizdajuostė Nr. 20-7/2-LOK-612. Šioje vaizdajuostėje užfiksuotas S. O. ir tyrėjo J. Švitinsko pokalbis, iš kurio stenogramos matyti, kad pareigūnas J. Švitinskas derasi su S. O. ir įkalbinėja jį duoti parodymus šioje byloje. J. Švitinskas siūlo S. O. neoficialiai susipažinti su byloje esančiu jo ranka rašytu prisipažinimu bei papildomos kaltinamojo apklausos protokolu, tačiau už tai S. O. turės duoti parodymus byloje. S. O. atsisako be advokato duoti bet kokius oficialius parodymus ir pasirašyti bet kokius dokumentus. S. O. be advokato sutinka tik pakalbėti, taip pat sutinka garsiai perskaityti prisipažinimą ir papildomos kaltinamojo apklausos protokolą. Tačiau pareigūnas J. Švitinskas toliau užduoda įvairius klausimus, susijusius su dokumentuose aprašytais įvykiais, siekdamas iš S. O. išgauti prisipažinimą (t. 4, b. l. 172-183).
Iš paminėtų aplinkybių matyti, kad ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai iš S. O. oficialiai negalėjo gauti jiems naudingų parodymų dėl R. V. nužudymo aplinkybių, kadangi jis pasinaudojo savo, kaip įtariamojo, teise dėl pareikšto įtarimo atsisakyti duoti bet kokius parodymus. Todėl pareigūnai pasinaudojo slaptu tyrimu bei gudraudami išgavo iš S. O. parodymus, kuriais jis pripažino kai kurias įvykio aplinkybes. Šio slapto tyrimo metu gautus S. O. kaltinančius duomenis prokuroras pateikė teismui.
Kita vertus, slaptą tyrimą atliko netgi ne slaptasis policijos bendradarbis, o policijos pareigūnas. Todėl svarstytinas apelianto skundo motyvas, ar tyrėjo J. Švitinsko 2007 m. liepos 10 d. atliekama apklausa atitiko slapto sekimo reikalavimus.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu galiojusio Rusijos Federacijos BPK 49 straipsnio 5 dalis (atitinkamai 2000 m. BPK 51 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 52 straipsnio 2 dalis) numatė, kad asmenį apklausiant kaip kaltinamąjį, net jeigu pastarasis ir nepageidauja gynėjo, jo dalyvavimas yra būtinas. Kadangi Rusijos Federacijoje už šį nusikaltimą apeliantui grėsė mirties bausmė, o Lietuvoje - laisvės atėmimas iki gyvos galvos, pirmosios instancijos teismas privalo atidžiai svarstyti ir įvertinti, ar tokia policijos pareigūnų veikla akivaizdžiai nepažeidė įtariamojo S. O. teisės tylėti ir neduoti parodymų prieš save, taip pat teisingo (sąžiningo) proceso principo, ar nebuvo pažeista apelianto teisė į gynybą (BPK 10 straipsnis, 21 straipsnio 4 dalis, 44 straipsnio 8 dalis, 179 ir 188 straipsniai). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į analogišką situaciją Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-02-05 byloje Allan prieš Jungtinę Karalystę (Case of Allan v. The United Kingdom). Šio sprendimo 50 punkte Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, jog teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save yra teisingo proceso sąvokos esmė, sauganti įtariamojo teisę policijos apklausos metu pasirinkti duoti parodymus ar tylėti. Šioje byloje teismas taip pat pažymėjo, kad įtariamojo pasirinkimo teisė ypatingai pažeidžiama tais atvejais, kai įtariamasis nusprendžia neduoti parodymų apklausų metu, o teisėsaugos institucijos (authorities) gudraudamos išgauna iš įtariamojo prisipažinimą ar kitokius jį kaltinančius parodymus, kurių negalėjo gauti oficialių apklausų metu, ir šiuos prisipažinimus ar parodymus pateikia kaip įrodymus teismo proceso metu.
Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau paminėti pažeidimai laikomi esminiais. Šių pažeidimų ištaisyti apeliacinio proceso metu nėra galimybės, nes apeliacinės instancijos teismas negali priimti nei išteisinamojo, nei apkaltinamojo nuosprendžio. Pirmosios instancijos teismas net nesvarstė S. O. išteisinančio nuosprendžio dėl R. V. nužudymo priėmimo galimybės. Kuomet baudžiamoji byla yra nutraukiama BPK 254 straipsnio 4 dalyje numatytais pagrindais dėl to, kad suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijos procesas nėra išsamus. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties gali priimti tik vienos rūšies procesinį sprendimą - nutartį. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas privalo iš naujo ištirti visas bylos aplinkybes, įvertinti byloje esančius duomenis ir jų pagrindu padaryti atitinkamas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir S. O. veikos kvalifikavimo. Būtent nuo pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių priklauso S. O. padarytos veikos baudžiamasis teisinis vertinimas ir sprendimas dėl senaties taikymo.
Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, ji turi būti panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Kitų S. O. skundo motyvų apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja, kadangi jie susiję su įrodymų vertinimu, o apeliacinės instancijos teismas šiame proceso etape iš anksto negali vertinti įrodymų ir taip daryti įtaką pirmosios instancijos teismo sprendimui.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.