- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-21
- Bylos Nr.
- AS-146-158-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- K., K. V. A.
- Atsakovas
- Ignalinos rajono savivaldybės administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. V. A. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. A. individualios įmonės skundą atsakovui Ignalinos rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjas K. V. A. individuali įmonė (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 18 d. įsakymą Nr. V2-768 „Dėl K. V. A. individualiai įmonei išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba nefasuotu variklių benzinu, dyzelinu (dyzeliniais tepalais), suskystintomis dujomis, skirtomis autotransporto priemonėms, biodyzelinu galiojimo panaikinimo“ .
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šioje byloje sustabdyti ginčijamo akto galiojimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 27 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė.
Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos nurodomas argumentas, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių įmonė patirs neigiamas finansines pasekmes, negali būti vertinamas kaip įrodymas, pagrindžiantis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą. Neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo veiklai ir finansinei padėčiai paprastai nelaikytina išskirtine aplinkybes, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Be to, pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymu dėl esamos bendrovės finansinės situacijos ir galimų nuostolių ar kitų pasekmių.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 66-67), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių tenkinti.
1. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad mažmeninė prekyba degalais yra vienintelė įmonės vykdoma veikla. Sustabdžius licencijos galiojimą iš esmės buvo sustabdyta visos įmonės veikla, kadangi ji neteko galimybės verstis degalų mažmenine prekybą.
2. Teismo sprendimas netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės visiškai apriboja įmonės galimybę išsilaikyti rinkoje, kelia didelę finansinę žalą, pažeidžia Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Žemesnės instancijos teismas
3. Remiasi Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. rekomendacija Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ ir 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacija Nr. R(1989)8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ ir pažymi, jog neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti vengiama, todėl rekomenduotina, kad sprendžiant administracinio akto teisėtumo klausimą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės ginčijamo administracinio akto atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsakovas Ignalinos rajono savivaldybės taryba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad įmonės interesai dėl jos verslo negali būti iškeliami aukščiau atsakovo siekio ginčijamu įsakymu užtikrinti įstatymų ir kitų teisės aktų, nustatančių atitinkamas sąlygas verstis mažmenine naftos prekyba, laikymąsi. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nepadėtų ginti viešojo intereso, o atvirkščiai, užkirstų kelią jo gynimui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Ignalinos rajono agentūra atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis).
Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525–222/2010).
Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ (kuria atskirajame skunde remiasi pareiškėjas), atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Pažymėtina, jog Lietuvos administraciniuose teismuose laikinųjų apsaugos priemonių sampratą atitinka reikalavimo užtikrinimo priemonės, nustatytos ABTĮ 71 straipsnyje. Minėtoje Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje nurodyta, kad spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo (reikalavimo užtikrinimo priemonės), teismas turi įvertinti visus reikšmingus veiksnius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės (reikalavimo užtikrinimo priemonės) gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios kompensavimas būtų sudėtingas, ir yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo.
Apibendrindama reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto prasmę, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti taikomos tuo atveju, jei yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, atsižvelgiant į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).
Pareiškėjas prašo taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. V2-768 „Dėl K. V. A. individualiai įmonei išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba nefasuotu variklių benzinu, dyzelinu (dyzeliniais tepalais), suskystintomis dujomis, skirtomis autotransporto priemonėms, biodyzelinu galiojimo panaikinimo“ galiojimą.
Esminis pareiškėjo argumentas dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra tas, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, žymiai pablogės K. V. A. įmonės finansinė padėtis, įmonė negalės tęsti savo veiklos ir tokiu būdu bus apribota ūkinės veiklos laisvė (Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis). Taigi nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t. y. ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS556-772/2009, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, negalima ignoruoti ir atsakovo, kitų asmenų interesų. Nagrinėjamu atveju galimi pareiškėjo finansiniai nuostoliai, atsiradę dėl licencijos panaikinimo, atsižvelgiant į interesų pusiausvyros principą, negali būti vertinami kaip svaresni už viešąjį interesą, kurio buvimą nagrinėjamoje byloje įrodo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos pasaugos departamento Ignalinos rajono agentūros 2010 m. gegužės 12 d. raštas Nr. 1.80-(09-s)-183-9.16 (b. l. 37), Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos pasaugos departamento Ignalinos rajono agentūros 2010 m. balandžio 14 d. raštas Nr. 1.80-(09-s)-136-1.61 (b. l. 38) ir kiti šios bylos duomenys. Nurodyti įrodymai šios bylos dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių kontekste patvirtina, kad egzistuoja viešasis interesas, šiuo atveju – apsaugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (Konstitucijos 53 straipsnis). Teisėjų kolegija, nevertindama klausimų, susijusių su skundžiamo akto pagrįstumu, dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pažymi, jog iš nurodytų ir byloje pateiktų įrodymų galima spręsti, kad pareiškėjo argumentai negali būti laikytini pagrindžiančiais reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinumą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei motyvuotai atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir jos panaikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. V. A. individualios įmonės atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.