- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-11-05
- Bylos Nr.
- 1A-742-303-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-12-1-00980-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audronė Kartanienė (pirm.), Artūras Šumskas, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- R. B.
- Nukentėjusysis
- J. B.
- Advokatai
- Tatjana Benetė
- Kategorijos
Pranešėja Audronė KartanienėTeisėja Nijolė ŽimkienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-742-303/2013Teisminio proceso Nr. 1-12-1-00980-2010-5Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.(S)
2013 m. lapkričio 5 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.
BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu dalinio sudėjimo būdu subendrinus skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes, galutinė subendrinta bausmė R. B. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams.
BK 64 straipsnio 1, 3 dalių pagrindu skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, galutinė subendrinta bausmė R. B. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš R. B. nukentėjusiajam J. B. priteistas 500 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas, taip pat iš nuteistojo priteista 7 901,23 Lt proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. nuteistas už tai, kad jis 2010-03-31, apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), užkalbintas nukentėjusiojo J. B., sudavė nukentėjusiajam smūgį į veidą su daiktu, panašiu į kastetą, padarydamas kairės pusės skruostikaulio bei akiduobės lūžimą su aplinkine kraujosruva, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Po ko, R. B. ištraukė iš striukės daiktą, panašų į peilį, nukentėjusiajam grasino susidorojimu, sakydamas, kad jį papjaus. Nukentėjusiajam pradėjus nuo jo bėgti, R. B., rankose laikydamas minėtą daiktą, panašų į peilį, jį vijosi, tokiu būdu sudarydamas nukentėjusiajam pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas bus įvykdytas, tuo grasino nužudyti nukentėjusįjį, t.y. R. B. nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį, kadangi yra pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatos, bei atsižvelgus į visus skunde išdėstytus argumentus jį iš kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinti. Mano, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino visas įvykio aplinkybes, nukentėjusio parodymus, rėmėsi tik liudytojos, kuri su įvykiu nėra susijusi, parodymais, dėl ko pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Apelianto teigimu, į teismo posėdį nepagrįstai nebuvo iškviestas nukentėjusiojo brolis, kuris apie nagrinėjamą įvykį žino daugiausia, tuo pažeidžiant BPK 78 straipsnio nuostatas, kuriose nurodyta, kad kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių.
Skunde keliama abejonė, ar nukentėjusysis po jam padarytų sužalojimų galėjo greitai bėgti link savo namų kaip jis pats teigia. Nurodoma, kad nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis visą laiką buvo su broliu, kadangi tą dieną jie abu remontavo savo automobilį. Apelianto teigimu, nukentėjusiojo brolis teigė, kad jokio kasteto nematė, taip pat nematė, kaip buvo suduotas smūgis į veidą, apie įvykį nieko pasakyti negali, nors buvo kartu. Tuo tarpu nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs: pradžioje jis teigė, jam į veidą buvo trenkta daiktu, panašiu į kastetą, tačiau jis jo nematė; po to nurodė, kad kaltinamasis iš kišenės išsitraukė daiktą, panašų į peilį, ir grasino susidoroti, dėl ko jis pradėjo bėgti į laiptinę, paaiškindamas, kad kaltinamasis jo nepavijo, nors laiptinės durys buvo su koduota spyna ir atstumas iki namų buvo 50 metrų. Dar vėlesniuose parodymuose teigė, kad po smūgio jis pradėjo bėgti ir tik tada pamatė, kad kaltinamasis turi daiktą, panašų į peilį, kurį tiksliai apibūdino. Apelianto teigimu, nėra aišku, kodėl nukentėjusysis keičia parodymus, kita vertus, jei nukentėjusysis teigia, jog įvykį matė kaimynai, kodėl pareigūnai nenustatė šių žmonių ir jų neapklausė, nors jie padėtų bylą išspręsti teisingai.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad į policijos pareigūnus dėl nagrinėjamo įvykio buvo kreiptasi tik po 2 parų, be to, pareiškimą parašė nukentėjusiojo žmona, o pastarasis tik pasirašė, kas, apelianto teigimu, rodo, jog pats nukentėjusysis nenorėjo kreiptis į pareigūnus. Be to, antras nusikaltimo įrankis, apie kurį pasakojo nukentėjusysis, nebuvo rastas, dėl ko, apelianto nuomone, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiam grėsė realus pavojus, jog kaltinamasis su juo susidoros. Kita vertus, kaip teigia apeliantas, aplinkybė, jog į pareigūnus buvo kreiptasi po ilgo laiko tarpo, sudaro pagrindą manyti, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys ir kitomis aplinkybėmis, be to, yra galimybė, kad nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir savo elgesiu galėjo išprovokuoti kaltinamąjį suduoti smūgį. Apelianto nuomone, šios skunde išdėstytos aplinkybės turi būti ištirtos iš naujo. Taip pat, kaip teigia apeliantas, į teismo posėdį kaip liudytoją būtina iškviesti nukentėjusiojo brolį, kuris patvirtintų, ar jie tą vakarą vartojo alkoholinius gėrimus ar ne, galėtų tiksliai įvardinti užpuoliką.
Apeliantui nesuprantamas teismo sprendimas priteisti jam su jo ekstradicija susijusias išlaidas, kadangi D. B. pareigūnai užtikrino, kad jie šias išlaidas padengs. Todėl jis prašo teismo išsiųsti užklausą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, kad atsakingi jos tarnautojai kreiptųsi į D. B. pareigūnus, prašydami atsiųsti patikslinimą dėl ekstradicijos išlaidų apmokėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo R. B. gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas, jo ribose, tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir to pasėkoje neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl R. B. kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, jo veiksmų juridinis vertinimas teisingas.
Priešingai nei skunde teigia nuteistasis, įrodymai byloje surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei remdamasis įstatymu. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, tame tarpe ir netiesioginius įrodymus, kuriais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (BPK 20 straipsnis), teismas priima galutinį sprendimą byloje.
Analizuojant baudžiamojoje byloje surinktus dokumentus, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis bei skundžiamo teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 145 straipsnio 1 dalį buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais R. B. kaltę padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus. Priešingai nei teigia apeliantas, visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Teismo argumentuotai įvertinta ir tai, jog R. B. inkriminuojamų nusikaltimų įrankiai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rasti, ko pasėkoje, kaltinimas patikslintas. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinio skundo argumentai, kuriais nuteistasis kelia versiją, jog nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys, neatitinka objektyviai byloje nustatytų aplinkybių. Iš bylos dokumentuose užfiksuotų duomenų matyti, kad dėl 2010-03-31 patirto sužalojimo (pirminė diagnozė: galvos sumušimas ir nosies kaulų lūžimas) J. B. kreipėsi į ligoninę 2010-04-01. Apie įvykį policijos įstaigai pranešusios medicinos darbuotojos teigimu, nukentėjusysis paaiškino, kad 2010-03-31, apie 20.00 val., prie (duomenys neskelbtini) namo jį sumušė iš matymo pažįstamas asmuo, vardu R. 2010-04-01 pareiškimu, kurio pagrindu 2010-04-02 buvo surašytas protokolas-pareiškimas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, nukentėjusysis kreipėsi į teisėsaugos instituciją, jame nurodydamas iš esmės analogiškas aplinkybes, t.y. kad 2010-03-31, apie 18.00 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme jį sužalojo iš matymo pažįstamas kaimynas, vardu R. Iš nukentėjusiojo bei liudytojos J. B. parodymų matyti, kad į ligoninę nukentėjusysis nuvažiavo kitą dieną po įvykio, t.y. 2010-04-01, pastarajam pasijutus blogai. Nustatytos aplinkybės, pirmosios instancijos teismui leido padaryti neabejotiną išvadą, jog J. B. padaryti sužalojimai – kairės pusės skruostikaulio bei akiduobės lūžimas su aplinkine kraujosruva, specialisto įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, atsirado nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad tai, jog 2010-04-01 pareiškimo turinį iš J. B. žodžių surašė pastarojo sutuoktinė, priešingai nei mano apeliantas, nepaneigia nukentėjusiojo valios inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl nagrinėjamo įvykio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškime išdėstytas aplinkybes ir siekį, kad jas ištirtų teisėsaugos pareigūnai, nukentėjusysis patvirtino savo parašu ir tokios savo pozicijos laikėsi viso proceso metu.
Nuteistojo R. B. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį taipogi yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pakankama, pagrįsta faktiniais bylos duomenimis.
Analizuojant bylos medžiagą matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme nukentėjusysis parodė, jog nagrinėjamo įvykio dieną priėjo prie iš matymo pažįstamo R. B., ketindamas pasikalbėti, dėl ko šis kabinėjasi prie jo žmonos. Tačiau R. B. netikėtai smogė jam į veidą daiktu, panašiu į kastetą, po ko išsitraukė daiktą, panašų į peilį, ir vydamasis jį grasino, kad papjaus. Tokie dėl esminių aplinkybių duoti nukentėjusiojo J. B. parodymai, priešingai nei mano apeliantas, yra nuoseklūs.
Reikia pažymėti ir tai, kad objektyviosios tikrovės reiškiniai žmogaus atmintyje fiksuojami per sąmonės psichinius procesus, todėl kiekvienu atveju individo padarytos išvados yra nulemtos ne tik individualių tikrovės suvokimo psichologinių veiksnių, bet ir konkrečių aplinkybių, kuriomis buvo padarytas nusikaltimas. Nagrinėjamu atveju, netikėti ir agresyvūs nuteistojo veiksmai nukentėjusiajam sukėlė tam tikrą emocinį sukrėtimą, kas, be jokių abejonių, turėjo įtakos pastarojo subjektyviajam aspektui suvokiant, o vėliau ir žodžiu perteikiant nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kaip objektyvią tikrovę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įvykio aplinkybių vaizdas laikui bėgant žmogaus atmintyje kinta priklausomai nuo naujos informacijos gavimo ir apdorojimo, kitų aplinkybių. Todėl vieni ar kiti nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiojo parodymuose esantys netikslumai nemenkina jų, kaip įrodymų šaltinio patikimumo, juolab, kad, kaip minėta, dėl esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių jie yra analogiški, be to, juos vienu ar kitu aspektu patvirtina kiti byloje surinkti duomenys: liudytojos J. B. parodymai, specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad J. B. sužalojimai padaryti, paveikus kietu buku daiktu, asmens parodymo atpažinti bei akistatos protokoluose užfiksuoti duomenys, kuriuos įvertinęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Todėl apelianto argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimas, atmestini. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuteistojo R. B. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje, BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtį.
Apelianto argumentai, kuriais akcentuojamas tikslingumas dėl įvykio apklausti nukentėjusiojo brolį, nepagrįsti ir atmestini. Aplinkybė, kurią prašo nustatyti apeliantas, apklausiant nukentėjusiojo brolį, t. y. ar nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nagrinėjamu atveju nėra esminė. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo brolis būtų matęs įvykį, atkreipiant dėmesį ir į tai, kad šis gyvena Baltarusijoje.
Apelianto prašymas tikslinti informaciją, susijusią su ekstradicijos išlaidų apmokėjimu, taipogi nepagrįstas ir atmetamas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotą nuostatą ekstradicijos išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos iš kaltininko, kai tas išlaidas sąlygoja pats nuteistasis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, po nusikalstamos veikos padarymo R. B. pasislėpė, buvo paskelbta jo paieška, paskirta kardomoji priemonė – suėmimas ir išduotas Europos arešto orderis (b.l. 25, 26, 37-38, 42-46). Sprendžiant iš Vestminsterio magistratų teismo Tarptautinio skyriaus pateiktų procesinių dokumentų, 2012-12-19 buvo priimtas sprendimas išduoti R. B. 1 kategorijos teritorijai, kuri išdavė orderį ir paskyrė kardomąjį kalinimą, laukiant jo ekstradicijos į tą teritoriją (b.l. 90-93). 2013-01-15, 00.15 val. R. B. buvo perimtas iš Jungtinės Karalystės, perduotas ikiteisminį tyrimą Nr. 12-1-00980-10 tuo metu atlikusios tyrėjos žinion ir vėliau pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmę pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendį (b.l. 61-62, 63, 74). Dėl R. B. ekstradicijos iš Jungtinės Karalystės buvo patirtos 7 901,23 Lt dydžio išlaidos (b.l. 75-80), kurias pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino proceso išlaidomis (BPK 103 straipsnio 6 punktas) ir, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nusprendė išieškoti iš nuteistojo (BPK 105 straipsnio 1 dalis).
Skirdamas nuteistajam R. B. bausmes už jam inkriminuojamų veikų padarymą, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.
Skundžiamu teismo nuosprendžiu R. B. nuteistas už dviejų nesunkių nusikaltimų padarymą. Tačiau šios, R. B. padarytos nusikalstamos veikos jam nėra atsitiktinės: pastarasis jau ne kartą buvo teistas, naujus nusikaltimus padarė neatlikęs ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės. Reikia pažymėti ir tai, kad R. B. niekur nedirba, sprendžiant iš bylos duomenų, linkęs piktnaudžiauti alkoholiu (b.l. 97, 123). Nustatytos aplinkybės rodo, jog apeliantas yra socialiai pavojingas. Todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai R. B. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, nes akivaizdu, jog švelnesnio pobūdžio bausmių, jo kriminaliniams polinkiams pakeisti nepakanka.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aukščiau paminėtas aplinkybes, bei tai, kad R. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nėra, už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių kiekviena savo dydžiu mažesnė nei sankcijose numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. R. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 145 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės adekvačios padarytoms veikoms bei jo asmenybei.
Tačiau pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam R. B. skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
BK 63 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti.
Bausmių, paskirtų už kelias nusikalstamas veikas, apėmimo taikymo privalomi pagrindai numatyti BK 63 straipsnio 5 dalyje. Čia nustatyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtingose BK specialiosios dalies straipsniuose. Tačiau sutaptis yra ideali ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos, jos buvo padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009). Tokiais atvejais atskiri kaltininko nusikalstami veiksmai yra apjungti vieningo kaltininko sumanymo, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo, tačiau kvalifikuojami pagal skirtingus specialiosios dalies BK straipsnius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).
Byloje nustatyta, kad nuteistasis R. B. nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarė to paties nukentėjusiojo atžvilgiu, BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtyje įtvirtintus veiksmus atlikdamas tuoj po to, kai prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą ir to pasėkoje J. B. padarė sužalojimus, įvertintus nežymiu sveikatos sutrikdymu (BK 140 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei įvertinus tai, kad tiek fizinė, tiek psichinė agresija prieš nukentėjusįjį buvo panaudota po to, kai jis išreiškė priekaištą nuteistajam dėl ko šis kabinėjasi prie jo žmonos, darytina išvada, jog visi nuteistojo R. B. nukentėjusiojo J. B. atžvilgiu atlikti veiksmai buvo nukreipti bendram sumanymui įgyvendinti, t.y. įbauginti nukentėjusįjį, ir tokia situacija prilygintina idealiai sutapčiai. Todėl pirmosios instancijos teismas, subendrindamas skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistajam R. B. paskirtas bausmes tarpusavyje, turėjo vadovautis ne BK 63 straipsnio 4 dalyje, o BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, ir taikyti R. B. paskirtų bausmių apėmimo principą, t.y. griežtesne bausme apimti švelnesnę (BK 63 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendį pakeisti:
BK 63 straipsnio 1 dalies, 5 dalies 1 punkto pagrindu nuteistajam R. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo šešiems mėnesiams bausmę subendrinti su laisvės atėmimo aštuoniems mėnesiams bausme, paskirta pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę R. B. paskirti laisvės atėmimą aštuoniems mėnesiams.
BK 64 straipsnio 1, 3 dalių pagrindu skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir galutinę subendrintą bausmę R. B. skirti laisvės atėmimą vienuolikai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kitą nuosprendžio dalį, apeliacinio skundo ribose, palikti nepakeistą.