Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. T. ir J. V. (J. V.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 3 metams;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 4 metams;

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 8 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, po to, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, bausmė subendrinta su Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, D. T. pripažintas pavojingu recidyvistu;

J. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 3 metams;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 3 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 7 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, po to, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, bausmė subendrinta su Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, J. V. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš D. T. ir J. V. išieškota: 2 316,76 Lt Valstybinei ligonių kasai R. R. gydymo išlaidoms atlyginti, 199,50 Lt R. R. ir 60,20 Lt D. S. turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

J. V. bei D. T. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtą bei peilį pagrobė svetimą turtą, o būtent:

jie 2008 m. vasario 20 d., apie 23 val., būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, priėjo prie D. S. bei J. V., stovėjusių prie namo (duomenys neskelbtini), kur pastariesiems pagrasinę, jog tuoj išsitrauks peilį ir juos papjaus, pagrobė jų turtą – D. T. iš J. V. pagrobė neturintį turtinės vertės maišelį su jame buvusiais 6 sultinio „Maggi“ kubeliais, J. V. nuo jo (J. V.) rankų numovė vyriškas juodos spalvos pirštines, taip pat neturinčias turtinės vertės, bei iš D. S. striukės kišenės ištraukė 60 Lt vertės juodos spalvos piniginę, o D. T. ištraukė 20 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono „Siemens“ pakroviklį, taip pat 40 Lt vertės du buto durų raktus, 20 Lt vertės automobilio raktą su turtinės vertės neturinčiu raktų pakabuku bei 20 centų, tokiu būdu D. S. padarė 140,20 Lt turtinę žalą;

be to, J. V. bei D. T. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrai, panaudodami fizinį smurtą bei peilį, apiplėšė žmogų ir jį sunkiai sužalojo iš savanaudiškų paskatų, o būtent:

jie 2008 m. vasario 20 d., apie 23.30 val., būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, (duomenys neskelbtini), D. T. sudavė vieną smūgį ranka R. R. į krūtinę, šiam nuo smūgio nugriuvus ant žemės, J. V. laikė jį už kaklo ranka prispaudęs prie žemės, o D. T. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius ranka R. R. į veidą bei dūrė jam peiliu į krūtinės ląstos dešinę pusę, mynė koja jo veidą, tokiu būdu R. R. nežymiai sutrikdė sveikatą dėl padarytos kraujosruvos ir muštinės žaizdos dešinės akies vokuose, taip pat nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl padarytų nosikaulių lūžio ir dešinio viršutinio žandikaulio ančio priekinės sienelės lūžio bei sunkiai sutrikdė sveikatą dėl padarytos kiauryminės durtinės žaizdos krūtinės ląstos dešinėje pusėje su dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimu, ir tuo pačiu metu J. V. nurengė R. R. 180 Lt vertės striukę, kurią tokiu būdu pagrobė su joje buvusiais daiktais – 18 Lt vertės dviem telefono „Teo“ kortelėmis bei 1,50 lito, padarydami nukentėjusiajam R. R. 199,50 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis J. V., jo ir nuteistojo D. T. gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo skundus atmesti. Nuteistasis paaiškino, kad jis nesutinka dėl nuteisimo už abi veikas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. T. ir J. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistasis D. T. neginčija savo kaltės ir veikų kvalifikavimo, nesutikdamas tik su paskirta bausme bei pripažinimu pavojingu recidyvistu, todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jo nuteisimo patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegijos nuomone, J. V. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai kvalifikavo J. V. veikas.

Teismas abiem kaltininkams paskyrė tinkamas bausmes, juos pagrįstai pripažino pavojingais recidyvistais.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

DĖL J. V. KALTĖS IR VEIKŲ KVALIFIKAVIMO

Iš nuteistojo J. V. teisme duotų parodymų matyti, kad apeliantas ginčija nusikalstamos veikos padarymo būdą teigdamas, jog jis nukentėjusiesiems įvykio metu negrasino.

J. V. kaltę, kad veikdamas bendrininkų grupe padarė plėšimą, įrodo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas.

Nukentėjusysis J. V. teisme parodė, jog jis su D. S. ėjo (duomenys neskelbtini) gatve, o dviese pribėgo prie jų iš nugaros. Pribėgę pasakė: ,,Duokit paskambint, o, jeigu šauksit, papjausim.“ Neprisimena, kuris tai pasakė. Jiems atsakius, kad neturi telefono, šie ėmė kraustyti kišenes: vienas kraustė Dariaus (D. S. ) kišenes, o kitas – jo. Jam numovė pirštines ir paėmė maišelį, kuriame buvo ,,Maggi“ sultinio rinkinukas. Užpuolimo metu jis nesipriešino, nes bijojo dėl savo gyvybės.

Nukentėjusysis D. S. teisme parodė, jog juos pasivijo dviese, vienas iš jų sustabdė Juozą (J. V. ), o kitas – jį. Prie jo priėjęs D. T. liepė duoti telefoną, pradėjo grasinti, kad papjaus, ėmė kraustyti kišenes. J. V. taip pat kraustė jo kišenes. Tuo metu jis tiesiog stovėjo, nesipriešino, nes bijojo dėl savo gyvybės. Iš kišenių ištraukė piniginę ir raktus, dokumentus grąžino. D. T. pasakė, jog, jei nukentėjusysis neduos telefono, tai jis neatiduos raktų. Tada prie nukentėjusiojo priėjo J. V. ir iš striukės kišenės ištraukė dokumentus, paliko tik pasą.

Nukentėjusiųjų D. S. ir J. V. parodymai nuoseklūs bei išsamūs, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo jais abejoti.

Jų parodymai vienareikšmiai patvirtina, kad nukentėjusieji dėl bendrų J. V. ir D. T. veiksmų pajuto grėsmę, išsigando nuteistųjų, bijojo dėl savo gyvybės ir piniginę, raktus, telefono pakroviklį, pirštines bei kitus daiktus prarado ne savo noru.

Buvus grasinimą parodė ne tik abu nukentėjusieji, bet teisme kategoriškai to nepaneigė ir nuteistasis D. T. Į teisėjos klausimą jis atsakė, jog ,,gal ir grasino“ (t. 3, b. l. 89).

Įvertinus tai, kad veiksmas vyko vėlų vakarą, tamsiu paros metu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nukentėjusieji turėjo realų pagrindą išsigąsti.

Aplinkybė, kad nukentėjusieji konkrečiai nenurodė, jog įvykio vietoje, reikalaudamas duoti telefoną, grasino būtent J. V., neturi reikšmės jo veikos kvalifikavimui.

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, plėšimas yra svetimo turto pagrobimas, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis.

Taigi plėšimo objektyviąją pusę apibūdina ne tik turto pagrobimas, bet ir fizinio ar psichinio smurto panaudojimas arba grasinimas panaudoti fizinį smurtą plėšimo metu.

Pažymėtina, kad grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais, tačiau grasinimas taip pat gali būti ir be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiam asmeniui.

Atkreipiamas dėmesys, jog tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami (BK 24 straipsnio 1 dalis), baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus BK 180 straipsnio dispozicijoje. Nusikaltimo bendrininku – vykdytoju yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusį asmenį bei grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyvius plėšimo požymius, nurodytus BK 180 straipsnio 1 dalyje (pvz., tik grobė nukentėjusio asmens turtą).

Dėl to šioje byloje neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų grasino tuoj pat panaudoti smurtą. Svarbu tai, jog J. V. savo elgesiu daromam nusikaltimui pritarė, t. y. po išsakytų grasinimų numovė pirštines nuo J. V. rankų, kraustė D. S. striukės kišenes.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog J. V., veikdamas su D. T. bendrininkų grupe, plėšimo būdu užvaldė jiems svetimą D. S. ir J. V. turtą, t. y. nustatė, kad J. V. realizavo nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

Dėl išdėstytų motyvų nuteistojo J. V. veiksmai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimą – plėšimą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad J. V. su D. T., veikdami bendrai, panaudodami fizinį smurtą ir peilį, pagrobė nukentėjusiajam R. R. priklausantį turtą, o grobimo metu dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Nuteistasis J. V. apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai įvertino jo veiksmus, nes jis jokio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl J. V. nusikalstamų veiksmų įvertinimo ir veikos kvalifikavimo.

Byloje surinktų įrodymų visetas (nuteistųjų J. V., D. T., nukentėjusiojo R. R. parodymai, specialistų išvados ir kt.), pačios nusikalstamos veikos analizė rodo, kad J. V. su D. T. nukentėjusiajam R. R. sunkiai sutrikdė sveikatą būtent plėšimo metu, turėdami tikslą užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį turtą.

Šie faktiniai duomenys kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Nukentėjusysis R. R. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus (t. 1, b. l. 82-84, 94-95), akistatose su D. T. ir J. V. (t. 1, b. l. 198-199; t. 2, b. l. 13-14) bei teisme nuosekliai parodė, jog 2008 m. vasario 20 d. vakare prie geležinkelio stoties esančioje troleibusų stotelėje sutiko nuteistuosius ir paprašė, kad pavaišintų cigarete. Šie kažką pasakė, ir jie visi kartu nuėjo truputį toliau į kiemą. Tada D. T. jam sudavė į krūtinę, ir jis iš karto nugriuvo ant žemės, tuo metu sudužo jo akiniai, o J. V. laikydamas už gerklės jį smaugė. D. T. šaukė, jog jis atiduotų telefoną ir pinigus. Tada jam nuvilko striukę, kurioje buvo dokumentai. Visą tą laiką nukentėjusysis gulėjo ant žemės, o D. T. jį mušė, dar sudavė alkūne į akį. Kažkuris iš jų dūrė peiliu į nugaros dešinę pusę. Jam gulint ant žemės, vienas iš jų spyrė į veido sritį, pataikė į nosį ir ją sulaužė.

Šių nukentėjusiojo parodymų iš esmės neginčija ir nuteistasis J. V., tik teigia, kad jo veiksmai, t. y. nukentėjusiojo laikymas prispaudus prie žemės, vertintini kaip bandymas apsaugoti R. R. nuo D. T. veiksmų.

Su tokiu apelianto išdėstytu savo nusikalstamų veiksmų vertinimu negalima sutikti.

Nuteistasis J. V. teisme parodė, jog tarp D. T. ir R. R. kilo konfliktas. D. R. R. sudavė, ir šis nugriuvo ant žemės. Apeliantas ranka laikė gulintį R. R. už kaklo, o D. T. jį mušė. Jis R. R. laikė, kad nepabėgtų, jo nesmaugė, tiesiog laikė. Tuo metu D. T. mušė R. R. Pirmiausia dūrė peiliu, o vėliau mušė rankomis ir spardė.

Ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 44-45) J. V. taip pat parodė, jog jis R. R. nemušė, tik laikė, kad pastarasis nepabėgtų.

Nuteistasis D. T. teisme patvirtino, jog R. R. gulint ant žemės J. V. jį laikė prispaudęs koja už kaklo, kad šis nesikeltų.

Taigi iš išdėstytų apelianto, nuteistojo D. T., nukentėjusiojo R. R. parodymų matyti, jog J. V. laikė nukentėjusįjį prispaudęs prie žemės, kad šis nepabėgtų, taip prisidėdamas prie nusikaltimo. Dėl to nėra pagrindo galvoti, jog tokiu prievartiniu veiksmu J. V. saugojo R. R. nuo D. T. smurto.

Nepagrįstas J. V. apeliacinio skundo argumentas, kad įvykio metu jis bandė raminti D. T.

Beje, šią aplinkybę apeliantas nurodė tik apeliaciniame skunde.

Priešingai, iš nuteistojo D. T. teisme duotų parodymų matyti, jog tuo metu, kai jis pakėlė R. R. už striukės ir šis iš jos išsimovęs pabėgo, J. V. jam sakė, kad paliktų R. R. ramybėje, nes tuoj atvažiuos policija.

Tai reiškia, jog J. V. neva D. T. ramino jau pasibaigus konfliktui, t. y. nukentėjusiajam pabėgus.

Negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad apeliantas D. T. nesipriešino fiziškai, nes jo bijojo.

Šį skundo argumentą paneigia jau aptartas paties apelianto elgesys įvykio metu.

Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog D. T. liepė ar kitokiu būdu vertė apeliantą atlikti nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį. Viskas priklausė nuo paties apelianto valios ir pasirinkimo.

Dėl to nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jis ne savo noru buvo įtrauktas į nusikaltimą.

Atmetamas kaip nepagrįstas nuteistojo J. V. apeliacinio skundo teiginys, jog jis, tik pamatęs D. T. rankose peilį, iš karto atitraukė pastarąjį nuo R. R.

Šią apelianto versiją, nenuosekliai išdėstytą tik pirmosios instancijos teisme, paneigia jo paties bei nuteistojo D. T. parodymai.

Nuteistasis D. T. teisme parodė, kad po to, kai pakėlė R. R. nuo žemės, pastarasis išsimovė iš striukės ir pabėgo.

Nuteistasis J. V. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 44-45) parodė, jog R. R. bandė pabėgti, todėl D. T. spyrė dar kartą jam į veidą, o, kai jis bandė vėl pabėgti, čiupo jį už striukės apykaklės, po to nukentėjusysis išsinėrė iš striukės ir pabėgo.

Analogiškas pabėgimo aplinkybes nuteistasis J. V. nurodė ir teisme.

Išdėstyti parodymai rodo, kad nukentėjusysis pasitaikius galimybei pats pabėgo. Teisėjų kolegija neįžiūri jokių J. V. pastangų sulaikyti D. T. nuo smurto panaudojimo arba padėti R. R.

Priešingai, teisme J. V., pagal vienus parodymus, parodė nematęs smūgio, kai D. T. dūrė peiliu R. R., nes buvo tamsu. Taigi pagal šį parodymų variantą, jis neturėjo pagrindo atitraukti bendrininko nuo aukos. Pagal kitą parodymų variantą, D. T. pirmiausia dūrė peiliu, o vėliau mušė rankomis ir spardė. Nustatyta, jog atliekant šiuos smurto veiksmus J. V. laikė R. R. prispaudęs prie žemės. Taigi ir pagal šią versiją, po D. T. dūrio peiliu apeliantas atliko veiksmus, kuriais prisidėjo prie plėšimo, o ne padėjo nukentėjusiajam.

Aptariant ankstesnę J. V. ir D. T. nusikalstamą veiką jau konstatuota, kad įstatymas nereikalauja, jog, keliems asmenims darant nusikaltimą bendrai, visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus BK 180 straipsnio dispozicijoje.

Plėšimo byloje vykdytoju pripažįstamas ir tas kaltininkas, kuris panaudoja fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti bei pagrobia svetimą turtą, ir tas, kuris tik panaudoja fizinį smurtą ar grasinimus, bet turto neužvaldo, arba vien tik pagrobia svetimą turtą pasinaudodamas kitų asmenų panaudoto smurto sukeltais padariniais. Pastaruoju atveju toks asmuo atlieka tik dalį veiksmų, sudarančių plėšimo nusikaltimo sudėtį, tačiau to pakanka, kad nusikaltimas būtų padarytas ir kiekvienas kaltininkas būtų pripažintas vykdytoju.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog D. T. panaudojo intensyvų fizinį smurtą (sudavė smūgius, peiliu dūrė į krūtinę) ir pagrobė nukentėjusiojo turtą (striukę su joje buvusiais daiktais), t. y. visiškai įgyvendino BK 180 straipsnio 2 dalyje aprašytą plėšimo sudėtį, o J. V. tuo metu laikė nukentėjusįjį prispaudęs prie žemės, kad šis nepabėgtų, t. y. palengvino D. T. įgyvendinti bendrą sumanymą.

Taigi apeliantas savo veiksmais atliko dalį objektyviųjų plėšimo požymių.

Dėl to teismas J. V. pagrįstai pripažino plėšimo vykdytoju, nors jis pats intensyvaus fizinio smurto nenaudojo ir turto tiesiogiai neužvaldė.

Tiesa, reikia pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašydamas nusikalstamą veiką, suklydo nurodęs, kad būtent J. V. nurengė R. R. striukę, kadangi to nepatvirtina bylos duomenys. Tačiau šis netikslumas neturi įtakos nei apelianto veikos kvalifikavimui, nei bausmės dydžiui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 18 punkto 4 dalies nuostatos numato, jog tais atvejais, kai plėšimas padaromas panaudojant peilį, kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, šaunamąjį, nešaunamąjį ginklą ar sprogmenį, tų asmenų, kurie žinojo apie minėtą įrankį ir numatė jo panaudojimo galimybę, taip pat tų, kurie apie tai nežinojo, tačiau panaudojant įrankį tam neprieštaravo ir tęsė savo nusikalstamus veiksmus, veika kvalifikuojama kaip plėšimas panaudojant nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, šaunamąjį ginklą ar sprogmenį.

Taigi ginklo ar kito įrankio panaudojimo aplinkybė inkriminuojama ir tam bendrininkui, kuris pats šio daikto plėšimo metu nenaudojo, tačiau apie jį žinojo ir numatė panaudojimo galimybę arba, kad ir nežinojo, bet neprieštaravo bendrininkui jį naudojant.

Dėl nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstytų motyvų J. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nors jis pats peilio nenaudojo.

Jau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 11 punkto 1 dalyje nurodyta, jog tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Fizinio smurto padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas. Jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika turi būti kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes BK 180 straipsnio 3 dalis neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, o BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto dispozicija apima tik sveikatos sutrikdymo pasekmes dėl savanaudiškų paskatų, tačiau nenumato nuosavybės pagrobimo.

Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis J. V. kartu su D. T. svetimą turtą pagrobė plėšimo būdu, t. y. panaudoję prieš nukentėjusįjį R. R. skirtingo intensyvumo fizinį smurtą – D. T. suduodamas smūgius, o J. V. jį spausdamas prie žemės.

Specialisto išvados Nr. G 1786/08 (01) duomenys (t. 1, b. l. 61-62) ir papildomos specialisto išvados Nr. G 2860/08 (01) duomenys (t. 1, b. l. 64-65) įrodo, jog dėl J. V. bei D. T. panaudoto fizinio smurto R. R. padaryti sužalojimai: kiauryminė durtinė-pjautinė žaizda krūtinės ląstos dešinėje pusėje su dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimu; kraujosruva ir muštinės žaizdos dešinės akies vokuose; nosikaulių lūžis; dešinio viršutinio žandikaulio ančio priekinės sienelės lūžis. Sužalojimai padaryti neilgai trukus iki kreipimosi į gydymo įstaigą ne mažiau kaip 4 trauminių poveikių (1 dūrio ir 3 smūgių). Kiauryminė durtinė-pjautinė žaizda krūtinės ląstos dešinėje pusėje su dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimu padaryta vieno dūrio aštraus, plokščio duriančių-pjaunančių savybių įrankio (galimai peilio) ir vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Kiti sužalojimai vertinami kaip nesunkus ir nežymus sveikatos sutrikdymas.

Taigi pirmosios instancijos teismas nuteistojo J. V. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą kaip plėšimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų idealiąją sutaptį.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą, kiekvienam kaltininkui paskyręs individualizuotą bausmę.

Teismas atsižvelgė, kad D. T. ir J. V. padarė vieną apysunkį (BK 11 straipsnio 4 dalis), vieną sunkų (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir vieną labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimus. Visi nusikaltimai padaryti tyčia.

Atsižvelgė į kiekvieno apelianto asmenybę: abu nuteistieji anksčiau teisti – D. T. dešimt kartų, o J. V. septynis kartus (t. 2, b. l. 67-72, 145-148), abiejų teistumai neišnykę ir nepanaikinti; abu bausti administracinėmis nuobaudomis (t. 2, b. l. 121-130, 197-199); abu niekur nedirbo.

D. T. pats pripažino, jog jo pajamų šaltinis yra vagystės.

J. V. daugiau kaip prieš 15 metų gydytas psichiatrijos ligoninėje (t. 2, b. l. 201), tačiau iš specialisto išvados Nr. 90TPK - 41 nustatyta, kad jam netikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizės, kadangi jam nustatytas sutrikimas neturi esminės įtakos asmens gebėjimui suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, o byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog nusikaltimo padarymo metu jis galėjo būti laikino psichinės veiklos sutrikimo būsenos (t. 2, b. l. 208).

Teismas atsižvelgė į D. T. aktyvų vaidmenį darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte.

Teismas pagrįstai nenustatė apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir teisingai pripažino jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė, veikdami bendrininkų grupe.

Nepagrįsti abiejų apeliacinių skundų argumentai, jog teismas neatsižvelgė, kad apeliantai nuo tyrimo pradžios neneigė savo kaltės, nuoširdžiai gailisi padarę nusikaltimus.

Priešingai, teismas į šias aplinkybes atsižvelgė ir pagrįstai konstatavo, jog, nors kaltinamieji pripažino esmines padarytų nusikaltimų aplinkybes, tačiau to negalima vertinti kaip visiško prisipažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi, kadangi jie neigė tai padarę dėl savanaudiškų paskatų, davė prieštaringus parodymus dėl grasinimų ir peilio panaudojimo.

Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą vertinti tų pačių aplinkybių.

Beje, priešingai, nei nurodo apeliaciniame skunde J. V., byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, kad jis atlygino padarytą žalą. Tai irgi rodo, jog apeliantas nėra nuoširdus.

Nuteistasis J. V. apeliaciniame skunde teigia teismą neatsižvelgus į jo šeiminę padėtį, kad žmona bedarbė, augina tris vaikus ir negauna jokių pajamų, jis yra vienintelis šeimos maitintojas.

Iš tiesų pagal bylos medžiagą (t. 2, b. l. 195) matyti, jog J. V. turi tris mažamečius vaikus. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie apelianto pajamas, t. y. legalų pragyvenimo šaltinį. Dėl to teiginys, kad jis yra vienintelis šeimos maitintojas, šiuo atveju yra deklaratyvus.

J. V. manipuliuoja vaikais, siekdamas sušvelninti savo padėtį. Tokią išvadą leidžia daryti jo analogiškas elgesys, skiriant kardomąją priemonę – suėmimą. Iš Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato Transporto policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo poskyrio tyrėjo tarnybinio pranešimo (t. 3, b. l. 1) matyti, jog J. V. skiriant kardomąją priemonę – suėmimą jis pareiškė, kad savo tris nepilnamečius vaikus paliko pas giminaitę. Vėliau konvojuojamas į areštinę jis prisipažino melavęs, siekdamas išvengti suėmimo, ir pasakė, jog vaikus prižiūri jo motina N. V.

Antra vertus, duomenys apie apelianto šeimą negali turėti esminės reikšmės bausmės dydžiui, nes skiriant bausmę atsižvelgiama į bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų visumą, numatytą BK 54 straipsnyje.

Nuteistojo D. T. apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl nukentėjusiųjų J. V. ir D. S. elgesio nepaneigia teismo išvadų dėl apelianto kaltės ir neturi reikšmės paskirtos bausmės dydžiui.

Nepagrįstas ir kitas nuteistojo D. T. apeliacinio skundo teiginys, kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis R. R.

Priešingai, teisme apeliantas pats patvirtino, jog R. R. jo paprašė cigaretės. Jis davė cigaretę, po to šis dar paprašė alaus. Tai apeliantą labai papiktino, todėl jis pasiūlė nueiti už kiosko, kur iš karto pradėjo naudoti smurtą prieš R. R.

Priklausomai nuo nuosprendyje išdėstytų bausmės dydžiui reikšmingų aplinkybių, teismas J. V. paskyrė vidutinio dydžio bausmes, o D. T. – didesnes nei vidutines bausmes.

Teisėjų kolegijos nuomone, D. T. ir J. V. už kiekvieną nusikaltimą paskirtos bausmės bei subendrintos galutinės bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pripažino J. V. ir D. T. pavojingais recidyvistais.

Toks teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas.

Pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo, būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą.

Iš bylos medžiagos matyti, jog paskutinius tris nusikaltimus, už kuriuos nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, J. V. ir D. T. padarė, būdami jau ne kartą (J. V. septynis kartus, iš jų penkis kartus būdamas pilnametis, D. T. – dešimt kartų, iš jų tris kartus būdamas pilnametis) teisti už tyčinius nusikaltimus. Tai reiškia, kad jau iki paskutinių nusikaltimų, už kuriuos jie nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, padarymo J. V. ir D. T. buvo recidyvistai (BK 27 straipsnio 1 dalis).

Šiems teistumams neišnykus ir jiems esant nepanaikintiems įstatymų nustatyta tvarka, J. V. bei D. T. padarė tris naujus nusikaltimus. Vienas iš šių trijų nusikaltimų – sunkus R. R. sveikatos sutrikdymas dėl savanaudiškų paskatų – priskiriamas prie labai sunkių.

Tai atitinka BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą, kuriai esant asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu.

BK 27 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja teismą, prieš priimant sprendimą pripažinti asmenį pavojingu recidyvistu, įvertinti jo asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes.

Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog ir šią įstatymo keliamą sąlygą teismas įvykdė, t. y. išsamiai pagrindė savo sprendimą pripažinti J. V. bei D. T. pavojingais recidyvistais.

Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad, pripažindamas J. V. ir D. T. pavojingais recidyvistais, teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Tai būtina, siekiant juos sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Akivaizdu, jog jų daromi nusikaltimai tampa sunkesni, o iš ankstesnių teistumų jie nedaro jokių išvadų.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

nuteistųjų D. T. ir J. V. apeliacinius skundus atmesti.