Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. D. ir I. B. solidariai priteista Šiaulių teritorinei ligonių kasai 1385,56 Lt, nukentėjusiajam R. Š. 293 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista I. B., tačiau jos atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad su I. B. 2009-07-23 apie 21.30 val. Šiauliuose, ties (duomenys neskelbtini) namu, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. Š. – I. B. smogus nukentėjusiajam R. Š. pagaliu du kartus į galvos sritį, A. D. smogus nukentėjusiajam R. Š. vieną kartą į veidą, to pasėkoje nukentėjusiajam R. Š. nukritus, ir I. B. spyrus nukentėjusiajam į galvos sritį ir nugarą, to pasėkoje padarant nukentėjusiajam R. Š. kairiojo skruostikaulio lūžį, sukėlusį kraujo išsiliejimą į kairį žandinį antį, muštinę žaizdą ir nubrozdinimą pakaušio dešinėje pusėje, kraujosruvas kairės akies obuolio odenoje, kairės akies vokuose, nosies nugarėlėje ir kaktoje, nubrozdinimą kairiame paakyje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pagrobė iš nukentėjusiojo R. Š. 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Motorolla L6" su jame buvusia 15 Lt vertės ,,Tele 2 pildyk" SIM pokalbių kortele, 200 Lt vertės sidabrinę grandinėlę, iš viso turto už 415 Lt.

Apeliaciniame skunde nuteistasis reiškia manymą, kad teismas, nuteisdamas jį pagal LR BK 180 str. 1 d., neįvertino visų svarbių aplinkybių, įrodančių, kad tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko tik buitinio pobūdžio konfliktas, kurio metu buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Nuteistojo teigimu, jis nežino, kas įvyko tada, kai buvo išėjęs į degalinę, iš nukentėjusiojo daiktų nepaėmė ir tokio tikslo neturėjo, tai patvirtina aplinkybė, kad jį apžiūrėję policijos pareigūnai jokių pagrobtų daiktų nerado.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. D. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. D. kaltu dėl plėšimo ir teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacija ir teigia, kad jis turėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už nežymų nukentėjusiojo R. Š. sveikatos sutrikdymą pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir pagal 189 str. 1 d. už nusikalstamu būdu gauto turto (nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefono ,,Motorolla L6“) realizavimą.

Šiuos teiginius apeliantas argumentuoja tuo, kad jis, gindamasis nuo agresyviai nusiteikusio nukentėjusiojo, sudavė vieną smūgį pastarajam į veidą ir tikslo užvaldyti nukentėjusiojo turtą neturėjo. Visgi, toks savitas apelianto įvykio aplinkybių vertinimas yra paneigtas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis R. Š. būtų puolęs ant A. D., nuo ko pastarajam tektų gintis. Priešingai, kita nuteistoji byloje I. B. (t. 2, b. l. 109-110), liudytojai E. M. (t. 2, b. l. 158), D. S. (t. 2, b. l. 112) ir iš dalies pats nuteistasis A. D. (t. 2, b. l. 110-111) teisiamajame posėdyje aiškiai patvirtino, kad ne nukentėjusysis R. Š. užpuolė A. D., o pastarasis, pribėgęs tuo metu, kai I. B. mušė R. Š. su pagaliu, trenkė pastarajam vieną smūgį į veidą, nuo ko nukentėjusysis pargriuvo ant žemės, o I. B. dar įspyrė gulinčiam nukentėjusiam į galvą ir nugarą. Visiškai suprantama, kad I. B. su pagaliu mušamas R. Š. negalėjo būti geranoriškai nusiteikęs jį mušančių asmenų atžvilgiu, tačiau jokio nei realaus, nei tariamo kėsinimosi į A. D. nebuvo, taigi jis nesigynė, o tyčia užpuolė R. Š. ir kumščiu smūgiavo į veidą.

Nuteistasis A. D., apeliuodamas į nukentėjusiojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 54-55), skunde iškėlė versiją, kad jis R. Š. tik nežymiai sutrikdė sveikatą, o daugiau nukentėjusįjį galėjo sumušti kitas asmuo, kurį apklausoje minėjo R. Š.. Dėl tokių apelianto argumentų pažymėtina, kad įvykyje dalyvavę liudytojai E. M., D. S., nuteistoji I. B. ir pats A. D. niekada neminėjo apie su jais buvusius dar kažkokius asmenis, galimai mušusius R. Š.. Byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad R. Š. mušė I. B. ir A. D., teisiamajame posėdyje pats pripažinęs – ,,...nukentėjusiajam sudaviau 1 smūgį į veidą (į skruostą, į veido sritį)....jam smūgiavau, atrodo, dešine ranka.“ (t. 2, b. l. 111). Nukentėjusiajam buvo konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl kairio skruostikaulio lūžio (t. 1, b. l. 20), todėl apelianto teiginiai, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, visiškai nepagrįsti.

Iš tikrųjų, protokole-pareiškime (t. 1, b. l. 7) nukentėjusysis R. Š. nurodė, kad jį užpuolė mergina vardu I. ir pastarosios draugas D.. I., nukentėjusiojo teigimu, lazda sudavė jam į galvą, I. draugas ranka smogė jam į galvos sritį, po to dar vienas vaikinas sudavė jam į galvą, ir po smūgių jis pargriuvo ant žemės praradęs sąmonę. Tačiau, kolegijos nuomone, negalima vienareikšmiai vertinti tokių nukentėjusiojo teiginių, kaip objektyviai ir tiksliai atspindinčių įvykio aplinkybes. Jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad prie R. Š. buvo priėję du vaikinai – liudytojas D. S. ir nuteistasis A. D.. Nors R. Š. pareiškime policijai teigė, jog jį mušė du vaikinai, tačiau pagal fotonuotraukas atpažino tik A. D., kaip jį sumušusį asmenį, o D. S. neatpažino (t. 1, b. l. 60-62; 63-64), nors pastarasis įvykio vietoje buvo, ir šios aplinkybės neneigė nei nuteistieji, nei pats D. S.. Konkrečiu atveju negalima nekreipti dėmesio į tai, kad prieš įvykį R. Š. vartojo alkoholinius gėrimus, tai pripažino jis pats, tai patvirtina ir specialisto išvada (t. 1, b. l. 20). Atkreipiamas dėmesys, kad po pavartoto smurto nukentėjusysis buvo praradęs sąmonę. Kolegijos nuomone, visos paminėtos objektyvios aplinkybės galėjo įtakoti R. Š. gebėjimą tiksliai atkurti įvykio aplinkybes. Be to, nukentėjusiojo teiginio apie jį mušusius du vaikinus nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Todėl nėra pagrindo remtis tokiais nukentėjusiojo aiškinimais, į kuriuos apeliuoja nuteistasis A. D..

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. Š. sumušė ir nesunkiai sutrikdė jam sveikatą ne kas nors kitas, o bendrais veiksmais A. D. su I. B..

Skundu apeliantas neigia įvykdęs plėšimą ir tvirtina, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo neturėdamas tikslo užvaldyti pastarojo turtą. Kolegija pažymi, kad plėšimo atveju asmens sumanymas pagrobti svetimą turtą nebūtinai turi susiformuoti prieš pradedant naudoti smurtą – pakanka nustatyti, kad toks sumanymas kilo smurto panaudojimo metu.

Nuteistasis neigia pagrobęs nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną su SIM kortele ir sidabrinę grandinėlę. Tačiau byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina priešingas aplinkybes. Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. D. nukentėjusiojo sidabrinę grandinėlę atidavė I. B., to fakto neneigia ir apeliantas, tačiau teisindamasis dėl grandinėlės vagystės pateikia nelogiškus ir jokiais kitais bylos duomenimis nepagrįstus argumentus. Pasak apelianto, sudavęs smūgį nukentėjusiajam į veidą, jis vienas išėjo į degalinę, o grįždamas ant tako pamatė grandinėlę, kurią atidavė I. B., nes pamanė, jog grandinėlė yra jos (t. 2, b. l. 110). Tokių A. D. parodymų nepatvirtino nei nuteistoji I. B., nei liudytojai D. S. ir E. M.. Pirmiausia, minėti asmenys vienodai tvirtino, kad į degalinę, palikę sumuštą, gulintį R. Š., jie išėjo keturiese, o ne vienas A. D.. Pasak nuteistosios I. B., po kelių dienų ji sužinojo, kad pas A. D. yra nukentėjusiojo grandinėlė, ir pati paprašė A. D. atiduoti grandinėlę (t. 2, b. l. 110). Liudytojas D. S. taip pat nurodė, kad matė ant A. D. rankos uždėtą grandinėlę (t. 2, b. l. 112). Šios byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad apeliantas aiškiai suvokė, kad grandinėlė yra nukentėjusio, o ne I. B.. Taigi vėliau apeliantas nuteistajai I. B. atidavė sidabrinę grandinėlę, o I. B. ikiteisminio tyrimo metu pateikė minimą grandinėlę ikiteisminio tyrimo pareigūnams (t. 1, b. l. 32) ir ją nukentėjusysis R. Š. atpažino, kaip tą, kurios pasigedo kartu su mobiliuoju telefonu po to, kai 2009-07-23 buvo sumuštas (t. 1, b. l. 49-50). Šie aptarti įrodymai paneigia nuteistojo teiginius, kad sidabrinę grandinėlę jis rado ant tako grįždamas iš degalinės. Akivaizdu, kad A. D. buvo visiškai aišku, kad jis neteisėtai užvaldo svetimą, nukentėjusiajam priklausančią, sidabrinę grandinėlę.

Apeliantas savo skundu taip pat neigia paėmęs iš nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną, tačiau liudytojas D. S. patvirtino, jog matė pas A. D. ir telefoną ,,Motorola“. Teisiamajame posėdyje nuteistoji I. B. nurodė – ,,...lygtai mačiau, kad A. D. kraustė kišenes.“, tačiau negalėjo prisiminti, kaip nukentėjusiojo telefonas atsirado pas ją, nors tvirtino, kad ji neištraukė telefono iš R. Š. rūbų (t. 1, b. l. 109-110). Iš tikrųjų, nuteistosios I. B. parodymai, atpasakojant kai kurias aplinkybes, detalėse prieštaringi. Vienu metu ji tvirtina, kad nukentėjusiojo sidabrinę grandinėlę jai padavė A. D., o kaip pas ją atsirado nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefonas nepamenanti. Vėliau ji teigia – ,,Telefoną man padavė D., o kas davė grandinėlę – neprisimenu.“ (t. 2, b. l. 160). Vertindama tokius I. B. parodymus kolegija atkreipia dėmesį į paties nuteistojo aiškinimą, kuomet jis prisipažino, kad nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną jis paėmė iš I. B., nes manė, kad ši telefonu nori pasinaudoti, ir tada pats jį pardavė nepažįstamam žmogui (t. 2, b. l. 111). Iš I. B. parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad A. D., tik grįžęs iš policijos (A. D. nebuvo laikinai sulaikytas ar suimtas) nustačius asmenybę (t. 1, b. l. 9-11), tai yra sekančią dieną po įvykio, atėjo pas ją ir pareikalavo atiduoti telefoną (t. 2, b. l. 110). Taigi apeliantas aiškiai žinojo, kur ir pas ką yra nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefonas, todėl nėra pagrindo netikėti I. B. parodymais, kuriuose ji tvirtino, jog nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną jai padavė būtent A. D., o ji, atvykus policijos pareigūnams, tą telefoną slėpė po suoliuku (t. 2, b. l. 109). Liudytoja E. M. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad dar iki muštynių 2009-07-23 R. Š. telefoną ir grandinėlę turėjo (t. 2, b. l. 158). Aptarti ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti bylos duomenys rodo, kad po to, kai nukentėjusysis buvo sumuštas A. D. ir I. B., savo daiktų (mobilaus ryšio telefono ir sidabrinės grandinėlės) nukentėjusysis neberado, šiuos daiktus neteisėtai užvaldė A. D. kartu su I. B..

Taigi, byloje esančiais ir ištirtais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad apeliantas kartu su I. B., naudodamas fizinį smurtą, atėmė galimybę nukentėjusiajam R. Š. ginti savo nuosavybę ir taip neteisėtai užvaldė svetimą, nukentėjusiajam priklausantį, turtą. Kolegijai nekyla abejonių, kad A. D. suprato visą nusikalstamo veikimo esmę – suprato, kad nukentėjusiojo turtą grobia panaudojęs fizinį smurtą, kaip priemonę tam tikslui pasiekti. Nors apeliantas teigia, kad minčių tokiu būdu užvaldyti nukentėjusiojo turtą neturėjo, tačiau jis savo aktyviais veiksmais – tiesiogiai naudodamas smurtą R. Š. atžvilgiu, pagrobdama pastarojo turtą, vėliau dalį jo realizuodamas – betarpiškai įgyvendino visus būtinus plėšimo sudėties objektyviuosius požymius, kurie aiškiai atskleidžia ir subjektyvinės nusikaltimo (BK 180 str. 1 d.) pusės buvimą apelianto veikoje. Išanalizuotoje situacijoje nėra svarbu, ar A. D. iš anksto buvo numatęs įvykdyti plėšimą, ar toks pasiryžimas jam atsirado nusikalstamos veikos darymo metu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto nusikalstamą veikimą kvalifikavo kaip plėšimą pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nėra teisinio pagrindo kvalifikuoti A. D. nusikalstamą veiką pagal kitus Baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnius, kaip prašoma apeliaciniu skundu.

Apelianto kritika dėl I. B. parodymų teisiamajame posėdyje, neva, ji buvo primokyta D. S. jį apkalbėti, yra niekuo nepagrįsti deklaratyvūs pareiškimais. Pati I. B. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad su A. D. susipykusi nebuvo, jų santykiai normalūs (t. 2, b. l. 110), taigi nėra pagrindo manyti, kad ji tikslingai apkalbėjo A. D.. Pats apeliantas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jo santykiai ir su I. B. buvo normalūs ir jis netikintis, jog I. B. norėjo jį apkalbėti.

Nepaneigia apelianto kaltės ir tai, kad policijos pareigūnai sulaikę įvykio dieną nerado pas jį jokių pagrobtų nukentėjusiojo daiktų. Skundžiamu nuosprendžiu ir šia nutartimi nustatyta, kad A. D. pagrobtą mobilaus ryšio telefoną buvo padavęs taip pat už plėšimą nuteistai I. B.. Todėl logiška, kad nukentėjusiojo telefono aparato su savim jis turėti negalėjo. Dėl nukentėjusiojo sidabrinės grandinėlės pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik sekančią dieną po įvykio, o tada, kai 2009-07-23 A. D. buvo pristatytas į policijos įstaigą, dar nebuvo žinoma, kas iš R. Š. buvo pagrobta. Taigi, nebuvo pagrindo ir ieškoti konkrečių daiktų pas apeliantą.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. D. laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo pobūdį (padarė tyčinį apysunkį smurtinį nusikaltimą), jo asmenį apibūdinančius duomenis (teistas, baustas administracine tvarka, nusikalto neišnykus teistumui už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl, remiantis BK 27 str. 1 d., yra recidyvistas, nedirba), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių ar (ir) lengvinančių aplinkybių, taip pat į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė apeliantui laisvės atėmimo bausmę mažesnę už Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų).

Apeliantas savo skundu prašydamas sumažinti jam paskirtą bausmę, nenurodė jokių aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantui paskirta bausmė neprieštarauja BK VIII skyriaus nuostatoms, teisingumo principui, savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo švelninti A. D. paskirtą bausmę.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.