Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas JaliniauskasTeisėjas Daiva Jankauskienė (S) Baudžiamosios bylos Nr. 1A-196-317-2014Teisminio proceso Nr. 1-26-1-01324-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7.; 1.2.7.1.2.2.; 2.1.15.3.3.2.;

2014 m. kovo 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorui Virginijui Sokolovui, nuteistojo V. Š. gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, nukentėjusiosios R. S. įstatyminei atstovei R. S., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu pagal LR BK 22 str. 1 d., 149 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš V. Š. nepilnametės nukentėjusiosios R. S. naudai 8000 (aštuoni tūkstančiai) litų nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimui, šių lėšų tvarkytoju paskiriant įstatyminę atstovę R. S..

Teismas nusprendė išieškoti R. S. naudai iš V. Š. – 2000 (du tūkstančius) litų išlaidoms už advokato pagalbą atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 149 str. 3 d. už tai, kad 2012-10-04 apie 21.20 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) namu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pasikėsino išžaginti nepilnametę R. S., gim. (duomenys neskelbtini), kurią, panaudodamas fizinį smurtą-apkabinęs iš nugaros pusės, jėga nusitempė į krūmus, ten pargriovė ant žemės, užgulęs savo kūnu kėsinosi su ja lytiškai santykiauti prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių- kadangi nusikalstamą veiką nutraukė pro šalį einantys pašaliniai asmenys.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinime inkriminuota BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d. sudėtis aprašyta teoriškai, pagrįsta tik samprotavimais, nukentėjusiosios ir liudytojų manymu, o kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės prieštarauja vienos kitoms, tos pačios faktinės aplinkybės liudytojų yra skirtingai nurodomos. Anot apelianto, kaltinime nurodyti abstraktūs teiginiai, pateiktos prieštaringos faktinės aplinkybės, dėl to jo veiksmai nekonkretizuoti, neobjektyviai įvertinta ir apibrėžta jo veiksmų tyčia, bendros tyčios ribos, tikslai ir motyvai.

Skunde teigiama, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apylinkės teisme bylos medžiaga buvo renkama ir vertinama šališkai. Teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad 2013-11-26 nuosprendis buvo priimtas esant prieštaringoms faktinėms aplinkybėms. V. Š. nurodo, kad taip buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jam iš kaltinimo nebuvo aišku, ką jis atliko ar neatliko.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekamos medicininės teismo ekspertizės, kurių metu buvo siekiama patvirtinti ar paneigti esančias ar menamas faktines aplinkybes. Buvo imamos jo panagėse esančios mikrodalelės. Nukentėjusiosios teigimu jis buvo pakišęs rankas po jos drabužiais, liemenėle, graibė įvairiose vietose. Nei ant nukentėjusiosios kūno, nei jo panagėse med. ekspertas neaptiko jam ar jai priskiriamų mikrodalelių, ant nukentėjusiosios kūno nerasta ir nenustatyta jokių žymių, kurios galėjo likti, jei jis būtų atlikęs fizinius veiksmus, kuriuos nurodo nukentėjusioji. Nuteistojo teigimu, faktinių aplinkybių, kurias nurodo nukentėjusioji dėl jo veiksmų jos atžvilgiu-lietimo, graibymo, spaudimo ar trynimosi, nepatvirtina teismo medicinos ekspertizė. Nubrozdinimas ant nukentėjusios riešo galėjo atsirasti ne nuo jo veiksmų, o nuo šuns pavadėlio. Nukentėjusiosios parodymus dėl jo veiksmų – jos lietimo, rankų kišimo po drabužiais – nepatvirtina į įvykio vietą atskubėję asmenys.

Nuteistojo skunde teigiama, kad iš liudytojų parodymų matosi, jog išgirdę šauksmą ir pamatę įvykio vietoje jį nugriuvusį kartu su nukentėjusiąja, jie padarė išvadą, kad vyksta išžaginimas, todėl apeliantas buvo sumuštas, o ne šakos ar sausa žolė jam padarė ant kūno rastus sužalojimus. Anot jo, ant bylos nagrinėjimo metu teisme apžiūrėto jam priklausančio džinsinio švarko ir ant jo nugarinės dalies, ties mentimi, yra dėmė panaši į kraujo dėmę. Jo rūbų ekspertizė nebuvo padaryta sąmoningai, nes juos apžiūrėjus, negalima būtų teigti, kad jam sužalojimai atsirado nuo šakų ar sausų žolių.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios mama R. S. ir sesuo S. T. savo parodymų davimo metu davė analogiškus parodymus, tačiau jie nėra išsamūs, objektyvūs ir neabejotinai paruošti dirbtinai, neatitinkantys realybės, teatrališki. R. S. teiginiai nėra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, kad ir dėl dukros mokymosi prieš ir po įvykio, kur ji teigia, kad jos dukra iki įvykio mokėsi dešimtukais, o po įvykio 7-8. Šio teiginio nepatvirtino jokiais dokumentais ar išrašais.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo V. Š. gynėjos motyvus, prašiusios skundą tenkinti, prokuroro – prašiusio skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pagal BPK 332 straipsnio 5 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartyje, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Be to, aprašomojoje nutarties dalyje trumpai išdėstomos apskųstame nuosprendyje nurodytos apelianto ginčijamos bylos aplinkybės, nurodoma apeliacinio skundo esmė, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalyvavusių proceso dalyvių prašymai, išdėstomos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo (BPK 332 straipsnio 3 dalis). Tačiau šios nuostatos nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas privalo smulkmeniškai išnagrinėti kiekvieną apeliacinio skundo teiginį (argumentą) ir pateikti dėl jų detalius atsakymus. Vien tai, kad teismo padarytos išvados nesutampa su apelianto pozicija, nereiškia, kad jos teisiškai nepagrįstos.

Kolegija atmeta nepagrįstus nuteistojo teiginius, kad byloje yra prieštaravimų, neatitikimų tiek nukentėjusios, tiek liudytojų parodymuose, ekspertų išvadose, apžiūros protokoluose. Visi netikslumai buvo pašalinti tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, o byloje surinkti ir nuosprendyje aptarti įrodymai tik patvirtino vieni kitus.

Visiškai nemotyvuoti nuteistojo V. Š. teiginiai, jog teismas ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo šališki jo atžvilgiu. To nepatvirtina ne tik bylos medžiaga, tačiau ir paties nuteistojo skundo teiginiai, kurie nėra pagrįsti faktiniais duomenimis. Pagrindo tikėti V. Š. versija, kad jis įsikibo į R. S. tik dėl to, kad neprarastų savo turimų pinigų, kad nugriuvo ant jos neišsilaikęs ant kojų pastumtas ar patrauktas, o gal ir užkliuvęs už ko nors, nes ją paneigia ne tik liudytojai, bet ir nukentėjusioji, kurios parodymais kolegija nemato objektyvaus pagrindo, nes ji nuteistojo anksčiau nepažinojo ir nėra nustatyta duomenų, leidžiančių manyti, kad ji suinteresuota jį apkalbėti. Kaltinime nurodytus kaltininko veiksmus ir tikslą patvirtina visuma teisme ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų, todėl nėra jokio pagrindo tikėti ir vadovautis jo skunde nurodytais teiginiais, kad nukentėjusioji, būdama jauna, galėjo labai išsigąsti ir neteisingai suprasti jo veiksmus, kad jo veiksmuose ar mintyse nebuvo kėslų ją išprievartauti. Pats nuteistasis skunde patvirtina, jog nors ir buvo neblaivus, tačiau puikiai prisimena savo veiksmus. Kolegija tokią V. Š. pateiktą savo veiksmų versiją vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl ją atmeta.

Apeliantas nepripažįsta savo kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d., nesutinka su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis. Apylinkės teismas pripažino V. Š. padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d., vadovaujantis ne kokiais tai prieštaringais duomenimis, o byloje surinktais neginčijamais įrodymais. Teismas tinkamai juos įvertino, o skirdamas bausmę tinkamai ir pagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio, 61 straipsnio nuostatomis, LR BPK normų reikalavimų nepažeidė. Civilinio ieškinio dydžio klausimas išspręstas taip pat tinkamai.

Apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistojo V. Š. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra įrodyta nukentėjusiosios R. S., jos įstatyminės atstovės R. S., liudytojų V. K., P. G., G. N., S. T., ekspertės psichologės D. T. parodymais, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr.(duomenys neskelbtini), įvykio vietos apžiūros protokolu, papildomu įvykio vietos apžiūros protokolu, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei kitais byloje surinktais įrodymais.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto nuomone, kad kaltinimas surašytas neaiškiai, dėl ko buvo pažeista jo teisė į gynybą. Kolegija konstatuoja, kad kaltinamasis aktas yra surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio. BPK 219 str. 1 d. 3 p. numato, kad nusikalstamos veikos aprašyme turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data) bei įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Kaltinime yra nurodyta konkreti nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir įtariamojo, bei nukentėjusiosios asmens duomenys. Kaltinime nurodomos faktinės aplinkybės neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Šis kaltinimas buvo įrodytas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu surinktais ir ištirtais įrodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo įtarimo pareiškimo iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo V. Š. buvo žinoma jam inkriminuota veika ir jis turėjo galimybę gintis nuo jo ir pateikti jį teisinančius įrodymus. Nuo 2012-10-05 (nusikalstama veika padaryta 2012-10-04) V. Š. buvo paskirtas gynėjas, tad jam buvo tinkamai užtikrinta jo teisė į gynybą.

Kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai dėl nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, kuriais yra patvirtinamos kaltinime nurodytos aplinkybės. Apeliaciniame skunde keliamos nepagrįstos abejonės nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų teisingumu. Skundžiamame teismo nuosprendyje tokios abejonės išsamiai aptartos ir motyvuotai paneigtos. Apylinkės teismas pripažino, kad liudytojų V. K., G. N. ir P. G. nurodomos aplinkybės šiek tiek skiriasi. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad visi apklausti įvykio liudytojai priėjo prie įvykio vietos ne vienu metu, iš skirtingų pusių. Tuo metu tarp nukentėjusiosios ir V. Š. vyko grumtynės, todėl visiškai natūralu, jog šių liudytojų parodymai apie kaltinamojo buvimo vietą nukentėjusios atžvilgiu kai kuriose detalėse yra skirtingi. Tačiau tiek tyrimo metu surinktais duomenimis, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog visi įvykio liudytojai patvirtino, kad nukentėjusioji garsiai šaukėsi pagalbos, muistėsi, o V. Š. ją tvirtai laikė tuo metu, kuomet jie abu gulėjo prie krūmų. Netikėti V. K., G. N. ir P. G. parodymais, kolegija neturi objektyvaus pagrindo, nes nėra duomenų, jog šie liudytojai būtų kažkaip tai suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusiosios parodymai dėl bandymo išžaginti - jos lietimo, vilkimo, yra neteisingi, atmestina, nes V. Š. smurtinius veiksmus patvirtina ne tik nukentėjusios bei liudytojų iš esmės nuoseklūs parodymai, bet ir medicininės ekspertizės išvada (nukentėjusiosios sužalojimas riešo srityje).

Skunde minimos liudytojos R. S. ir S. T. įvykio nematė, apie patį įvykį žino tik iš kitų liudytojų ir nukentėjusiosios pasakojimų, todėl apelianto teiginiai, kad jų ir kitų parodymai yra prieštaringi, nepagrįsti. Šios liudytojos savo akimis nematė, kas kokius veiksmus atliko, tačiau priešingai nei nurodo nuteistasis, jų parodymai patvirtina ir papildo liudytojų V. K., P. G. ir G. N. parodymus apie nusikalstamus V. Š. veiksmus.

Apylinkės teismo nuosprendyje sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio nukentėjusiajai R. S., buvo atsižvelgta į tai, kad R. S. teismui nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog R. S. mokymosi rezultatai po įvykio suprastėjo. Apelianto skundo teiginys apie tai jau buvo aptartas pirmosios instancijos teisme, todėl jis negalėjo turėti reikšmės neturtinės žalos dydžiui. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais bei teismų praktika teisingai nustatė neturtinės žalos dydį ir pagrįstai priteisė R. S. patirtas išlaidas už advokato pagalbą.

Atmestinas apelianto argumentas dėl to, kad jo pirminė apklausa buvo padaryta esant jam nevisiškai blaiviam, o tyrėja apklausos turinį išdėstė savais žodžiais. Kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad atsižvelgus į jo apklausos laiką, akivaizdu, jog jis apsvaigęs nebuvo. Prieš apklausą, jam buvo tikrinamas girtumas ir 2012-10-05 apie 8 val. 08 min. alkotesterio parodymai buvo 0,46 promilės. Teigti, jog dar po keturių valandų jis buvo apsvaigęs – nėra jokio objektyvaus pagrindo. Kolegija pažymi, kad V. Š. nuo pirmos apklausos buvo apklausiamas dalyvaujant gynėjui, po savo parodymais protokole pasirašė ir patvirtino protokolo turinio teisingumą savo ranka atlikęs įrašą „protokolą perskaičiau, surašytas teisingai“ (2 t., 11 b.l.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi subjektyvų aspektą, kad nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Jo asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jei nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Objektyvusis šio reikalavimo aspektas reiškia, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su jo nešališkumu susijusią abejonę.

Apelianto argumentai, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas, yra nepagrįsti, nes nėra nustatyta BPK 58 ir 59 straipsnių aplinkybių. Apeliantas I instancijos teismo metu turėjo galimybę pareikšti nušalinimus teismui, tačiau tas nebuvo padaryta. Vien tai, kad teismas priėmė nuosprendį, kuris netenkina apelianto, nėra pagrindas teigti, jog teismas buvo šališkas.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo pa­da­ry­ti esminiai BPK pažeidimai, kuriais su­var­žytos įstatymų garan­tuotos nu­teistojo tei­sės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apy­lin­kės teismas ap­kal­ti­namajame nuosprendyje išva­das dėl nuteistojo kal­tės, bausmės rūšies ir jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir reikiamai moty­vavo, todėl nuosprendis pa­liktinas ga­lioti, o nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

Nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo.