Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2012-07-20 · Civilinė byla Nr. 2A-377/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-07-20
Bylos Nr.
2A-377/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė, Vytas Milius, Rimvydas Norkus
Atsakovas
Lietuvos
Pareiškėjas
M. P.
Civilinė byla Nr. 2A-347/2012Procesinio sprendimo kategorijos 92. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rimvydo Norkaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos advokatūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-898-661/2011 pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos advokatūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas advokatas M. P. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo 2010-06-10 sprendimą drausmės byloje Nr.30/2010 arba švelninti bausmę ir skirti jam įspėjimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2009-10-07 buvo gautas Lietuvos advokatūros 2009-10-05 raštas Nr.620, kuriuo nurodoma pateikti paaiškinimą ir kitus duomenis dėl Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės A.P. 2009-09-23 rašto Nr.9-7118, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas nesilaikė Advokatūros įstatymo 49 str. 1 d. nuostatos ir nepateikė advokato orderio baudžiamajame procese ir tuo piktybiškai siekė vilkinti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas 2009-10-08 pateikė paaiškinimą Lietuvos advokatūrai, kuriame nurodė, kad prokurorės A.P. rašte išdėstyti kaltinimai yra neteisingi. Advokatas M. P. taip pat nurodė, jog 2009-09-14 į pareiškėją kreipėsi L., kurių nepilnametis sūnus A. L. yra įtariamasis ikiteisminiame tyrime Nr.57-1-856-09, nes anksčiau A.L. atstovavęs advokatas R. J. B. mirė. Visi dokumentai liko pas buvusį advokatą, A.L. neturėjo pranešimo apie įtarimą. Buvo pasirašyta atstovavimo sutartis. Apie įtarimo ir bylos esmę pareiškėjui, kaip advokatui, buvo paaiškinta tik bendrais bruožais ir pasakyta, kad prokurorė ir tyrėja nori tą pačią savaitę užbaigti bylą, todėl pareiškėjui buvo būtina susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Norėdamas kuo skubiau pradėti gynybą ir siekdamas neužvilkinti proceso, tą pačią 2009-09-14 dieną pareiškėjas pateikė prašymą ir išsiuntė faksu prokurorei A.P., kuriuo paprašė leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiagos dalimi baudžiamojoje byloje Nr.57-1-856-09, kurioje yra užfiksuoti duomenys, gauti atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus su įtariamuoju, taip pat prašė pateikti kopijas ar leisti daryti šios ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas, išrašus. Prie prašymo buvo pridėta atstovavimo sutarties kopija. 2009-09-25 buvo gautas Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2009-09-23 nutarimas, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas. Kitą darbo dieną 2009-09-28 dėl šio nutarimo pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris buvo išnagrinėtas ir 2009-10-27 nutartimi buvo atmestas. Prokurorė A.P. dėl minėtos situacijos pateikė pranešimą Lietuvos advokatų tarybos pirmininkui, dėl kurio buvo pradėtas drausminės bylos procesas ir priimtas skundžiamas sprendimas. Pareiškėjas nesutiko su priimtu sprendimu, nes mano, kad atstovavimo sutartis yra pagrindinis dokumentas, patvirtinantis atstovavimą byloje, o orderis yra papildomas, išvestinis, pavedimą patvirtinantis dokumentas ir nesutiko, kad jo veiksmai buvo traktuojami kaip ikiteisminio tyrimo vilkinimas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos advokatūra pateikė atsiliepimą į ieškinį, su kuriuo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad drausmės byla advokatui pareiškėjui M. P. iškelta už Advokatūros įstatymo 39 str. 1 d. 1 p. ir 2 p., 49 str. 1 d. bei Lietuvos advokatų etikos kodekso 1.2 p. pažeidimą. Advokatas M.P. ikiteisminio tyrimo pareigūnų raginimu nepateikdamas tinkamo jo įgalinimus ginti A.L. baudžiamajame procese pagrindžiančio dokumento, inicijuodamas nepagrįstus ginčus su ikiteisminio tyrimo įstaiga ir dėl to beveik 2 mėnesius iš esmės nevykdydamas savo kaip A.L. gynėjo baudžiamajame procese funkcijų, elgėsi nesąžiningai ir vilkino ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.57-1-856-09. Advokatų garbės teismas laikė nepagrįstais advokato teiginius, esą jis pateikė Advokatūros įstatymo 49 str. 1 d. reikalavimus atitinkantį atstovavimo dokumentą, kad savo veiksmais siekė kuo greičiau ir profesionaliau atlikti savo kaip advokato pareigas atstovaudamas savo kliento interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo advokato M. P. skundą Lietuvos advokatūrai dėl Advokatų garbės teismo sprendimo panaikinimo patenkino: panaikino Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo 2012 m. birželio 10 d. sprendimą drausmės byloje Nr. 30/2010 ir priteisė iš Lietuvos advokatūros į valstybės biudžetą 134 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas, sistemiškai aiškindamas Advokatūros įstatymo 48 ir 49 str. normas, laikė, kad atstovavimo sutartis yra pagrindinis dokumentas, patvirtinantis advokato įgaliojimus baudžiamajame procese. Nurodė, jog šiuo atveju nėra tiek svarbu kas yra pateikiama ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui – ar advokato orderis, ar atstovavimo sutartis, svarbu yra tai, ar šių procesinių dokumentų turinys patvirtina advokato (advokato padėjėjo) įgaliojimus atstovauti (ginti) konkretų asmenį. Konstatavo, kad tiek advokato orderis, tiek atstovavimo sutartis yra laikytini procesiniais dokumentais, patvirtinančiais advokato (advokato padėjėjo) teisę atstovauti (ginti) konkretų asmenį baudžiamajame procese. Advokato orderis gali būti kaip pagrindinis dokumentas ir kaip supaprastintas, papildomas, išvestinis dokumentas, pateikiamas kartu su atstovavimo sutartimi. Pripažino, jog nagrinėjamu atveju atsakovas neteisingai aiškino ir taikė Advokatūros 49 str. 1 d. teisės normas, o pareiškėjas, pateikdamas atstovavimo sutartį, nepadarė baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimo, nes BPK nereglamentuoja būtino advokato orderio pateikimo baudžiamajame procese.

Nurodė, jog atsakovas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas nepateikdamas advokato orderio ikiteisminiame tyrime vilkino ikiteisminį tyrimą. Teismas vertino, kad pareiškėjo teisėti veiksmai ginant savo, kaip atstovo, teises – paduoti skundus ir prašymus kompetentingoms institucijoms, negali būti pripažinti kaip ikiteisminio tyrimo vilkinimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Lietuvos advokatūra pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimus atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 49 str. 1 d. nustatyta, kad atlikdamas pavedimus pagal susitarimą ar paskyrimą, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar šios sutarties išrašą, advokato orderį baudžiamajame procese arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Iš įstatymų leidėjo pasirinktos teisės normos konstrukcijos akivaizdžiai matyti, kad baudžiamajame procese veikiančio advokato įgalinimai patvirtinami specialia forma – advokato orderiu, todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atstovavimo sutartis yra pagrindinis dokumentas, patvirtinantis advokato įgaliojimus baudžiamajame procese, o advokato orderis gali būti ir kaip pagrindinis, ir kaip papildomas dokumentas. Atkreiptinas dėmesys, kad atstovavimo sutartis patvirtina advokato įgalinimus tik civilinėse bylose, o atstovavimo sutartys baudžiamajame procese nenaudojamos, tokio procesinio dokumento naudojimo baudžiamajame procese nenumato jokie teisės aktai.

2. Pagal CPK 270 str. 4 d. teismas, byloje priimdamas sprendimą, privalo išanalizuoti visus dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti. Atsisakymas analizuoti vieną ar kitą argumentą, aplinkybę privalo būti motyvuotas. Teismo sprendimo motyvų nebuvimas yra laikomas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nevertino dalies atsakovo pateiktų argumentų ir net nenurodė priežasčių, dėl kurių jie buvo nevertinami. Konkrečiai teismas nevertino tos aplinkybės, kad ieškovas ne tik nepateikė advokato orderio, bet ir nepateikė tinkamai patvirtintos teisinių paslaugų sutarties (buvo pateikta tik faksimilinė sutarties kopija); kad ieškovas vilkino ikiteisminį tyrimą nenuvykdamas į su jo ginamuoju ketinamus atlikti procesinius veiksmus; kad drausminė nuobauda ieškovui buvo paskirta ne už tai, jog jis apskundė prokurorės nutarimą.

3. Iš atsakovo į valstybės biudžetą yra priteista 134 Lt bylinėjimosi išlaidų, tačiau nėra nurodyta, kas sudaro minėtas išlaidas. Manytina, kad tai galėtų būti žyminis mokestis, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų jį mokėjęs, nuo jo atleistas ar jis būtų atidėtas. Dėl šios priežasties ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimas yra apmokestinamas žyminiu mokesčiu, laikytina, kad ieškinys negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas. Tai rodo, kad teismas buvo šališkas, tendencingai siekė priimti palankų ieškovui teismo sprendimą, o tai yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepimas

Ieškovas M. P. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš apelianto teismo išlaidas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes bei tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, kas lemia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Vertina, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas formaliais motyvais. Nurodo, kad pagal CPK 329 str. 1 d. sprendimas negali būti panaikintas formaliais pagrindais, jei byla iš esmės yra išspręsta teisingai. Pažymi, kad jokie veiksmai su jo ginamuoju nebuvo atliekami, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog ieškovas nevykdė savo, kaip gynėjo, pareigų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Ginčas tarp šalių kilo dėl dokumento, kuris suteikia advokatui teisę dalyvauti baudžiamajame procese. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad atstovavimo sutartis tarp advokato ir atitinkamo kliento yra tinkamas procesinis dokumentas, kuris suteikia advokatui teisę atstovauti konkretų asmenį baudžiamajame procese.

Apeliantas pagrįstai nurodo, kad klientas su advokatu susitaria dėl teisinių paslaugų teikimo ir honoraro už teisines paslaugas dydžio pasirašydami sutartį dėl teisinių paslaugų teikimo ar teisinės pagalbos, o tuo tarpu atstovavimo sutartis yra išvestinis dokumentas iš kliento ir advokato pasirašytos teisinių paslaugų sutarties, patvirtinantis advokato įgalinimus civiliniame procese (Lietuvos Respublikos CPK 57 str.).

Lietuvos Respublikos advokatūros 2005 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. X-334 redakcijos (įsigaliojusios nuo 2005 m. liepos 21 d.) 49 str. 1 d. nustato, kad atlikdamas pavedimus pagal susitarimą ar paskyrimą, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų teikimo ar šios sutarties išrašą, advokato orderį baudžiamame procese arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Akivaizdu, kad baudžiamajame procese advokatas turi pateikti advokato orderį. Pažymėtina, kad taip įstatymų leidėjo pasirinktą teisės normos konstrukciją aiškina ir teismų praktika bei Lietuvos advokatūra, todėl nėra pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad advokato orderis gali būti ir kaip pagrindinis dokumentas, ir kaip supaprastintas, papildomas, išvestinis dokumentas, pateikiamas kartu su atstovavimo sutartimi.

Pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 49 str. 1 d. konstrukcijos negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad advokatas nagrinėjamu atveju turi pateikti atstovavimo sutartį ir orderį kartu, yra nepagrįsta, nes atstovavimo sutartys baudžiamajame procese nenaudojamos. Pažymėtina, kad nei ieškovas, nei atsakovas nekėlė klausimo taip, kaip jį suformulavo teismas, t. y. kad advokatas M. P. turėjo pateikti atitinkamiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir advokato orderį, ir sutartį su klientu. Pareiškėjo manymu, advokatas turėjo teisę pasirinkti vieną iš nurodytų dokumentų, o atsakovo manymu, advokatas baudžiamojoje byloje gindamas klientą privalėjo pateikti advokato orderį, kaip tai numato Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 49 str. 1 d.

Atsakovas pagrįstai nurodo, kad teismas pažeidė pareigą išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir motyvuoti teismo sprendimą, nes nepasisakė dėl esminių argumentų, kuriais buvo grindžiamas drausminės nuobaudos paskyrimas advokatui M. P.

Visų pirma, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas ikiteisminio tyrimo pareigūnams nebuvo pateikęs ne tik advokato orderio, bet ir tinkamai patvirtintos teisinių paslaugų sutarties. Aiškindamas šią situaciją advokatas M. P. rėmėsi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso komentaru, išleistu 2003 m., kuriame atsižvelgta į BPK pataisas, padarytas 2003 m. balandžio 10 d., tačiau 2005 m. liepos 7 d. buvo priimta nauja Advokatūros įstatymo redakcija, šio įstatymo IX skirsnio 49 str. 1 d. nuostatos aiškiai nurodo kokius dokumentus turi pateikti advokatas.

Netgi vadovaujantis paties advokato M. P. nurodytais argumentais, kad jo įgaliojimus dalyvauti baudžiamosios bylos tyrime patvirtina A. L. ir advokatų bendrijos ,,Legal.lt“ 2009 m. rugsėjo 14 d. sutarties dėl teisinės pagalbos kopija, kurią advokatas išsiuntė faksu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad minėta sutarties kopija yra tinkamas procesinis dokumentas nagrinėjamu atveju, nes ši kopija neatitinka nustatytų reikalavimų, t. y. sutartis nepatvirtinta advokato parašu ir advokato kontoros antspaudu. Atsisakydamas pateikti advokato orderį, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokio dokumento, todėl sukomplikavo savo galimybę dalyvauti ikiteisminiame tyrime ginant įtariamojo A. L. interesus, tuo pačiu akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas buvo užvilkintas beveik dviem mėnesiais. Dėl šios priežasties nėra pagrįsta teismo išvada, kad advokatas M. P. galėjo dalyvauti baudžiamajame procese.

Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo argumento, kad advokatas M. P. vilkino ikiteisminį tyrimą neatvykdamas į procesinių veiksmų atlikimą su jo ginamuoju A. L. Būtent šią aplinkybę Advokatų garbės teismas pripažino ikiteisminio tyrimo vilkinimu. Ieškovas, 2009-10-15 iš Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus Antrojo poskyrio vyresniosios tyrėjos E. E. sužinojęs apie 2009-10-19 numatomą atlikti jo ginamojo A. L. apklausą ir žinodamas, kad nepateikus tinkamų jo įgalinimus patvirtinančių dokumentų, jis nebus laikomas baudžiamojo proceso dalyviu iki paskirtosios apklausos, nepateikė ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams gynėjo įgalinimus tinkamai patvirtinančių dokumentų ir 2009-10-19 procesiniuose veiksmuose nedalyvavo, dėl ko A. L. apklausa neįvyko.

Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad advokatas M. P. buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn už tai, kad teikė prašymus bei skundus atitinkamoms kompetentingoms institucijoms. Iš 2010 m. birželio 10 d. Advokatų garbės teismo sprendimo matyti, kad jis buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn, nes jis ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų raginimu nepateikdamas tinkamo jo įgalinimus ginti A. L. baudžiamajame procese pagrindžiančio dokumento, inicijuodamas nepagrįstus ginčus su ikiteisminio tyrimo įstaiga ir dėl to beveik du mėnesius iš esmės nevykdydamas savo, kaip A. L. gynėjo baudžiamajame procese, funkcijų, elgėsi nesąžiningai ir vilkino ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 57-1-856-09.

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 49 str. 1 d. aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta kokį dokumentą turi pateikti advokatas baudžiamajame procese atstovaudamas klientą. Nagrinėjamojoje byloje advokatas M. P. ikiteisminio tyrimo institucijoms pateikė faksimilininę teisinių paslaugų sutarties kopiją, o ne advokato orderį, t. y. neįvykdė visų įtariamojo teisės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiagą įgyvendinimo sąlygų.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 27 d. nutartimi byloje Nr. IKS-944- 626/2009 atmetė įtariamojo A. L. atstovo advokato M. P. skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės A. P. 2009 m. rugsėjo 23 d. nutarimo neleisti susipažinti su duomenimis ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 57-1-856-09 bei 2009 m. spalio 27 d. nutartimi byloje Nr. IKS-1044-626/2009 atmetė advokato M. P. pareiškimą dėl Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės A. P. nušalinimo. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 49 str. 1 d. numatyta, kad suteikiant teisinę pagalbą baudžiamame procese advokatas pateikia advokato orderį arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Minėta teismo nutartis nėra pakeista ar panaikinta. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 182 str. 2 p. nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (prejudicinis faktas), šios reikšmingos aplinkybės nevertino pirmosios instancijos teismas.

Advokatūros įstatymo 39 str. 1 d. 1 p. įtvirtintas advokato veiklos sąžiningumo reikalavimas reiš­kia, kad advokatas, vykdydamas savo profesines pareigas, turi veikti ne tik kompetentingai, bet ir atsakingai bei rūpestingai, dėti visas įmanomas pastangas tam, kad jo klientui būtų suteiktos kvalifi­kuotos paslaugos, be to, per įmanomai trumpiausią laiką bei skiriant maksimalų prioritetą kliento interesams, tačiau tuo pačiu nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Sąžiningumo ir doros, kaip tradicinių vertybių, laikymasis yra advokato profesinė pareiga, kurios pažeidimas neišvengia­mai sąlygoja advokato vardo diskreditavimą. Teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo sprendime nurodytomis išvadomis, kad advokatas M. P. netgi ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų raginimu nepateikda­mas tinkamų jo įgalinimus ginti A. L. baudžiamajame procese pagrindžiančių doku­mentų, inicijuodamas nepagrįstus ginčus su ikiteisminio tyrimo įstaiga ir dėl to beveik du mėnesius iš esmės nevykdydamas savo, kaip A. L. gynėjo baudžiamajame procese, funkcijų, elgėsi ne­sąžiningai ir vilkino ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 57-1-856-09. Advokatas, tei­kiantis prioritetą savo ambicijų įgyvendinimui jam atstovaujant klientą, pažeidžia Lietuvos advoka­tų etikos kodekso 1.2 punkte aptartus įsipareigojimus, iškreipia teisinę sistemą, kurios dalimi jis yra, ir veikia priešingai teisingumo interesams, todėl tokia advokato praktika yra negalima ir neturi būti toleruojama. Dėl šių priežasčių negalima sutikti su advokato M. P. aiškinimu, kad jis elgėsi ir protingai, ir sąžiningai, laikėsi Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų ir bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo bei prokuratūros pareigūnais.

Advokatų garbės teismas pagrįstai konstatavo, kad advokatas M. P. pažeidė Advokatūros įstatymo 39 str. 1 d. 1 ir 2 p., 49 str. 1 d., taip pat Lietuvos advokatų etikos kodekso 1.2 p. reikalavimus ir dėl to paskyrė drausminę nuobaudą.

Pažymėtina, kad pats M. P. iš esmės pripažįsta pažeidęs įstatymą bei advokato etikos kodekso reikalavimus, nes prašo paskirtą nuobaudą švelninti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju advokatui M. P. paliktina galioti paskirta nuobauda.

Ieškovas turėjo sumokėti nustatytą žyminį mokestį, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos CPK 80 str., tačiau byloje nėra duomenų, kad advokatas M. P. būtų sumokėjęs įstatyme nurodyto dydžio žyminį mokestį, būtų atleistas nuo žyminio mokesčio ar šis mokestis būtų atidėtas. M. P. nesumokėjus ir nepateikus teismui prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio arba atidėti žyminio mokesčio mokėjimą pirmosios instancijos teisme, šis klausimas išspręstinas apeliacinės instancijos teisme, priteisiant iš ieškovo 134 Lt valstybės biudžetui.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - advokato M. P. skundą atmesti.

Priteisti iš M. P. (duomenys neskelbtini) 134 Lt (vieną šimtą trisdešimt keturis litus) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

Teisėjai Audronė JarackaitėVytas MiliusRimvydas Norkus