Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-48-881/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-04-03
Bylos Nr.: e2A-48-881/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-37884-2016-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Vaclovas Paulikas, Jūra Marija Strumskienė
Atsakovas: ERGO Insurance SE
Ieškovas: V. B.

Kategorijos

2.6.39.2.5.1.3Kitų pastatų draudimas

Civilinė byla Nr. e2A-48-881/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37884-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.5.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ERGO Insurance SE apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2390-809/2017 pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. B. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo ERGO Insurance SE 13 770,06 Eur draudimo išmokos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. lapkričio 11 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Įmonių turto draudimo sutartis (toliau – ir draudimo sutartis), pagal kurią buvo apdraustas nekilnojamasis turtas: sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), administracinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai (tvora, kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2016 m. sausio 12 d. viename iš apdraustų statinių – administraciniame pastate – įvyko avarija: trūkus vamzdžiui pastato trečiame aukšte buvo užlietos pirmojo ir antrojo pastato aukštų patalpų lubos, sienos, sugadinta elektros instaliacija. Apie įvykį nedelsiant buvo pranešta atsakovo atstovams, kurie atvykę apžiūrėjo patalpas. Pagal draudimo sutartį, šalys buvo susitarusios, kad draudžiamojo įvykio atveju atsakovas ieškovui atlygins faktiškai patirtus turto atstatymo kaštus. Siekdamas pašalinti įvykio padarinius, ieškovas kreipėsi į rangovą UAB „Versina“, kuri parengė remonto darbų sąmatą. Sąmata buvo nusiųsta atsakovui, kurio atstovas R. M. 2016 m. vasario 11 d. elektroniniu laišku patvirtino, kad sąmatoje numatyti darbai ir jų kaštai yra tinkami. Atsakovo atstovas taip pat patvirtino, kad baigus darbus ir pateikus darbų priėmimo akto bei PVM sąskaitos faktūros kopiją, draudimo išmoka bus sumokėta. 2016 m. vasario 22 d. ieškovas su UAB „Versina“ sudarė rangos sutartį Nr. 585, kuria rangovas įsipareigojo pagal su atsakovu suderintą sąmatą atlikti visus remonto darbus. 2016 m. vasario 29 d. ieškovo atstovas dar kartą pasitikslino, ar gali pradėti užlietų patalpų remonto darbus. 2016 m. kovo 1 d. atsakovo atstovas patvirtino, kad ieškovas gali pradėti vykdyti pateiktoje sąmatoje nurodytus remonto darbus. Remonto darbai buvo baigti 2016 m. gegužės mėn. Buvo pasirašytas atliktų darbų perdavimo aktas, ieškovui išrašyta PVM sąskaita faktūra, kurios bendra suma 12 819,37 Eur. 2016 m. liepos 15 d. atsakovas informavo ieškovą, kad įvykis pripažintas nedraudžiamuoju. Tokį sprendimą atsakovas grindė aplinkybe, neva įvykio metu patalpos buvo rekonstruojamos. Ieškovui pateikus papildomus dokumentus, pagrindžiančius, kad patapos nebuvo remontuojamos, o paprasčiausiai buvo atliktos formalios procedūros ir įregistruotas 100 proc. statybos baigtumo laipsnis, atsakovas peržiūrėjo sprendimą žalos byloje. 2016 m. rugsėjo 13 d. atsakovas pateikė ieškovui naują sprendimą, kuriuo atsisakė pakeisti ankstesnį sprendimą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju, tik pateikė naujus tokio sprendimo motyvus. Nurodė, kad įvykio metu patalpos buvo išnuomotos UAB „Versina“, kuri atliko užlietų patalpų remonto darbus. Pagal nuomos sutartį, UAB „Versina“ buvo prisiėmusi įsipareigojimą savo sąskaita likviduoti avarijų padarinius, taigi ji ir buvo tas asmuo, kuris turėjo patalpas suremontuoti. Dėl nurodytos priežasties atsakovas atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Galiojant draudimo sutarčiai įvyko dar vienas įvykis – transporto priemonė atsitrenkė į teritoriją juosiančios tvoros vartus, taip sugadindama vartus ir dalį tvoros. Dėl įvykio pradėta žalos byla Nr. 42907-0312_l-002. Tvarkydamas sugadintus vartus, ieškovas patyrė 1 528,69 Eur išlaidų. 2016 m. rugsėjo 20 d. atsakovas priėmė sprendimą ir šį įvykį pripažinti nedraudžiamuoju, kadangi, pasak atsakovo, sugadintas turtas nebuvo apdraustas. Tačiau įvykio metu sugadintas turtas – teritoriją juosianti tvora – buvo apdrausta, ir tai yra nurodyta draudimo liudijime, todėl atsakovo argumentas, kad tvora ir / ar jos vartai yra neapdrausti, yra nepagrįstas.Atsakovas ERGO Insurance SE su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2016 m. liepos 15 d. priėmė sprendimą pripažinti įvykį nedraudžiamuoju, nes įvykio metu galiojo tik apsauga nuo ugnies ir gamtinių jėgų rizikų, o apsauga nuo vandens rizikos negaliojo. Be to, žalos administravimo metu nebuvo gauti jokie dokumentai, patvirtinantys, kad nėra rangos sutarties, darbų atlikimo ir priėmimo perdavimo aktų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad statybos/ rekonstrukcijos darbai buvo baigti iki 2016 m. sausio 28 d. Nauju sprendimu, kuris buvo priimtas 2016 m. rugsėjo 8 d., įvykis buvo pripažintas nedraudžiamuoju pagal Įmonių turto draudimo taisyklių 17.3 ir 23.10 punktus, kadangi atsakingas už įvykį asmuo atlygino nuostolį (įvykdė sugadintų patalpų remontą), todėl draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos. Draudėjas su UAB „Versina“ buvo sudarę negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (2014 m. sausio 2 d. susitarė dėl 3-iojo aukšto patalpų, 2014 m. liepos 16 d. dėl 1-ojo ir 2-ojo aukštų). Minėtų sutarčių 5.2.4 punkte įtvirtintas nuomininko įsipareigojimas savo sąskaita likviduoti patalpose įvykusias avarijas ar gedimus bei jų pasekmes, kas ir buvo padaryta po 2016 m. sausio 12 d. įvykio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 13 770,06 Eur draudimo išmokos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 110 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad, pagal Įmonių turto draudimo taisyklių (toliau –Taisyklės) 17.3.1 punktą, neatsižvelgiant į draudėjo pasirinktus draudžiamuosius įvykius sudarant draudimo sutartį, pastato statybos, rekonstrukcijos, renovacijos ar remonto metu tam pastatui ar jame esančiam turtui galioja draudimo apsauga tik nuo ugnies rizikos. Taisyklių 17.3.2 punkte numatyta, kad draudimo apsauga nuo audros ir kitų gamtinių jėgų galioja tik tuo atveju, jeigu pastato pagrindinės konstrukcijos (išorės ir vidaus sienos, perdangos, kitos laikančios bei atitvarinės konstrukcijos) jau yra pastatytos, uždengtos ir pilnai sutvarkytas stogas, tinkamai įstatyti visi langai bei durys, kitos angos uždengtos taip, kad nebaigti statybos ir rekonstrukcijos darbai nekelia pavojaus patirti žalą dėl audros ir kitų gamtinių jėgų. Pagal Taisyklių 17.3.3 punktą, baigus statybos, rekonstrukcijos, renovacijos ar remonto darbus įsigalioja draudimo apsauga nuo visų tų draudžiamųjų įvykių, kuriuos draudėjas įvardino draudimo liudijime.VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad ginčo pastato statyba buvo baigta 1984 m., pastatas rekonstruotas 2007-2009 m., tuo metu pastato baigtumas buvo registruotas 95 proc. Pastato paskirtis yra administracinė. Teismo posėdžio metu liudininkas E. V., būdamas projektų valdymo statybos direktoriumi, patvirtino, jog nuo 2009 m. pastate nebuvo vykdomi jokie rekonstrukcijos darbai ir 2016 m. sausio 28 d. buvo parengtas formalus statybos užbaigimo aktas, kadangi Telšių rajono savivaldybė atsiuntė ieškovui raštą, jog pažeidus Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) reikalavimus bus skiriama administracinė bauda. Šio liudytojo parodymus patvirtina ir į bylą pateiktas Telšių rajono savivaldybės administracijos 2015 m. gegužės 27 d. raštas – įspėjimas dėl sandėlio naudojimo ir reikalavimas ieškovui iki 2015 m. gruodžio 31 d. pateikti statinio statybos užbaigimo aktą. Be to, remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, nuo 2012 m. kovo 21 d. pastatą nuomos sutarties pagrindu nuomojosi UAB „Transefektas“, nuo 2014 m. liepos 16 d. pastatą nuomos sutarties pagrindu dešimties metų terminui nuomojosi UAB „Versina“. Todėl, anot teismo, sutiktina su ieškovu, jog pats faktas, kad nuomininkai šiame pastate vykdė (-o) komercinę veiklą, reiškia, kad pastato rekonstrukcija / statyba jau buvo užbaigta.Tai, jog įvykio metu pastatas nebuvo rekonstruojamas, teismo vertinimu, taip pat patvirtina ir kiti į bylą pateikti įrodymai: 2015 m. gruodžio 2 d. pažyma apie statinio atitikimą projektui, 2015 m. lapkričio 2 d. Pastato energetinio naudingumo sertifikatas, 2013 m. gruodžio 11 d. turto perdavimo-priėmimo aktas ir kt. Ieškovo pateiktos 2008-0328 elektros įrenginių techninės būklės patikrinimo aktai - pažymos įrodo, kad 2008 m. kovo 28 d. pastato vidaus elektros tinklai buvo visiškai baigti, tvarkingi ir galėjo būti naudojami pagal paskirtį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog draudikas kaip savo srities profesionalas, kuris nuolat sudarinėja panašaus pobūdžio draudimo sutartis ir kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, neabejotinai prieš sudarydamas Turto įmonių draudimo sutartį buvo susipažinęs su VĮ Registrų centro duomenimis, be to, kaip nurodo ieškovo atstovė, buvo nuvykęs ir į vietą, todėl realią padėtį dėl pastato 95 proc. statybos baigtumo žinojo ir ši aplinkybė nesutrukdė jam tartis su ieškovu dėl draudiminės apsaugos suteikimo.Taigi teismas konstatavo, jog 2016 m. sausio 12 d. įvykio metu jokie rekonstrukcijos / statybos darbai nevyko, o formalus statybos dokumentų sutvarkymas negali būti pagrindas atsakovui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, kadangi pastatui draudimo apsauga įvykiams dėl staigaus ir netikėto vandens ar garų išsiveržimo ne pagal paskirtį dėl vamzdžių ar kitų su jų sistema susijusių stacionariai sujungtų įrengimų trūkimo ar sprogimo galiojo.Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad net ir įvykį pripažinus draudžiamuoju, draudimo išmoka turi būti sumažinta, kadangi patalpos buvo nuomojamos juridiniems asmenims, kas, anot atsakovo, turėjo įtakos rizikos padidėjimui. Teismas pažymėjo, kad administracinis pastatas buvo apdraustas Įmonių turto draudimu, kuriuo draudžiamas būtent turtas, naudojamas komercinei veiklai, be to, faktai apie nuomą buvo išviešinti viešuose registruose dar iki sudarant šią sutartį, todėl atsakovas sudarydamas sutartį turėjo visas galimybes įvertinti rizikos padidėjimą.Teismas konstatavo, kad į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo teiginį, jog už žalą kaltas asmuo yra nuomininkas UAB „Versina“, todėl UAB „Versina“ nekyla pareiga atlyginti nuostolius. Teismas nurodė, kad ieškovas ir nuomininkas UAB „Versina“ 2016 m. vasario 22 d. sudarė patalpų Rangos sutartį ir būtent šios sutarties pagrindu rangovas įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl ieškovui, gavusiam PVM sąskaitą faktūrą iš rangovo, atsirado prievolė sumokėti rangovui už rangos darbus.Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo ir atsakovo atstovo A. K. elektroninis susirašinėjimas patvirtina, jog su minėta Rangos sutartimi dar prieš pradedant rangos darbus atsakovas buvo susipažinęs ir tuo metu ieškovui neišreiškė jokių abejonių dėl rangovo netinkamumo, dėl draudimo apsaugos negaliojimo, dėl nuomininko UAB „Versina“ galimos atsakomybės už žalos padarymą ir kt., kas, teismo vertinimu, pagrįstai sukėlė ieškovui teisėtus lūkesčius, kad atsakovas tinkamai ir laiku išmokės visą draudimo išmoką.Teismas nurodė, kad pagal Taisyklių C skyriaus 16.1.8. punktą, draudimo apsauga galioja įvykiams, kai apdraustas turtas sugadinamas arba sunaikinamas dėl transporto priemonės atsitrenkimo. Remiantis Taisyklių 10.2. punktu, pastatai ir statiniai yra apdraudžiami kartu su visomis konstrukcijomis, įrenginiais ir elementais. Iš Įmonių turto draudimo liudijimo Nr. 310-042907 matyti, jog įvykio metu sugadintas turtas, tvora - inžinerinis statinys, buvo apdraustas.Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad tvoros vartai taip pat turėjo būti nurodyti draudimo liudijime kaip konkretus draudimo objektas, nes vartai, anot teismo, yra tvoros dalis, kuri nėra individualizuota, t. y. vartams kaip nekilnojamajam daiktui nėra suteikiamas unikalus numeris. Draudimo sutartyje jokios išimtys, numatančios tik dalies statinio draudimą, nėra numatytos. Taigi įvykis, kurio metu transporto priemonė atsitrenkė į ieškovui priklausančią teritoriją juosiančią tvorą bei vartus, teismo vertinimu, laikytinas draudžiamuoju, ir atsakovas turėjo pareigą ieškovui išmokėti draudimo išmoką.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas ERGO Insurance SE apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Nekilnojamuoju turtu naudojosi nuomininkas, todėl jis turėjo juo naudotis taip, kad niekam nebūtų padaryta žalos.Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 straipsnio 1 dalimi, statinio valdytojo kaltė preziumuojama, todėl šioje byloje atsakovas neturėjo įrodyti, kad žala įvyko dėl statinio valdytojo kaltės, tai yra ieškovo pareiga. Taigi teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą.Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Atsakovas pateikė teismui ieškovo su UAB „Versina“ sudarytas negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kuriose įtvirtintas nuomininko įsipareigojimas savo sąskaita likviduoti patalpose įvykusias avarijas ar gedimus bei jų pasekmes, kas ir buvo padaryta po 2016 m. sausio 12 d. įvykio. Ieškovas pateikė dokumentus, įrodančius, kad nuomininkas sutvarkė apgadintas patalpas, t. y. atlygino draudėjo turėtus nuostolius. Be to, šioje byloje atsakovui, remiantis CK 6.266 straipsniu, nereikėjo įrodinėti UAB „Versina“ atsakomybės, kadangi kaltė preziumuojama. Taigi šiuo atveju už žalą atsakingas asmuo atlygino žalą – savo lėšomis sutvarkė apgadintas patalpas, todėl, pagal Taisyklių 23.10 ir 23.11 punktus, draudikas gali nemokėti draudimo išmokos.Ieškovas nepateikė jokio įrodymo, patvirtinančio, kad atsiskaitė su UAB „Versina“ už suteiktas paslaugas. Be to, teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad (duomenys neskelbtini), todėl atsakovui kilo pagrįstų abejonių, ar draudėjas atsiskaitė su rangovu.Skundžiamas teismo sprendimas naikintinas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nes teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų – nuomininko UAB „Versina“ – materialiųjų teisių ir pareigų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad statyba užbaigiama surašant statybos užbaigimo aktą. Atlikus statybos užbaigimo procedūras, statinį ir daiktines teises į jį privaloma įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Statybos įstatymo 28 straipsnio 5 dalis). Taigi, remiantis šiuo teisės aktu, akivaizdu, kad statybos darbai laikomi baigtais, kai šis faktas įregistruojamas viešajame registre. Teismas netinkamai rėmėsi Statybos įstatymo nuostatomis, netinkamai aiškino statybos pabaigą, kurią, pagal įstatymą, įvertina speciali komisija ir tik tada pripažįsta, kad pastatas atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir jį galima tinkamai eksploatuoti. Šiuo atveju draudėjas akivaizdžiai aplaidžiai prižiūrėjo jam priklausančias patalpas, nesusitvarkė reikiamų dokumentų, todėl draudimo apsauga nuo vandens rizikos įvykio metu jam negaliojo.Liudytojas nurodė, kad vyko pastato rekonstrukcija, kas visiškai atitinka Taisyklių 17.3.1 punkto reikalavimus. Speciali statybos užbaigimo komisija buvo sudaryta 2016 m. sausio 15 d., kuri nustatė, kad pastatas baigtas rekonstruoti ir 2016 m. sausio 28 d. Statybos užbaigimo akto pagrindu gali būti registruota statybos baigtis. Žalos administravimo metu nebuvo gauti jokie dokumentai, patvirtinantys, kad nėra rangos sutarties, darbų atlikimo ir priėmimo perdavimo aktų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad statybos/ rekonstrukcijos darbai buvo baigti iki 2016 m. sausio 28 d.Pagal Taisyklių 17.2.4 punktą, draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką neatsiranda, jei nuostoliai gali būti atlyginti pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygas. Todėl šiuo atveju žalą už sugadintus vartus turėjo atlyginti transporto priemonės, kuria buvo atsitrenkta į draudėjo turtą, valdytojo draudikas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas V. B. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Apelianto parengtų Taisyklių 10.2 punkte numatyta, kad draudimo objektu esantys pastatai turi būti inventorizuoti VĮ Registrų centre arba dar neinventorizuoti, tačiau pastatyti laikantis statybos leidimų, projektinių dokumentų, atitinkantys Lietuvos Respublikos statybos normas. Taigi paties apelianto parengtos turto draudimo taisyklės draudimo apsaugos nesiejo su pastato rekonstrukcijos baigtumo įregistravimu VĮ Registrų centre. 2015 m. gruodžio 2 d. pažyma apie statinio atitikimą projektui patvirtina, kad statinys buvo pastatytas laikantis statybos leidimo ir projektinių dokumentų, taip pat statybas reguliuojančių teisės normų.Sisteminė draudimo taisyklių 17 skyriaus analizė leidžia spręsti, kad įvykių pripažinimą nedraudžiamaisiais lemiančios aplinkybės yra išvardytos dėl to, kad jos didina nuostolių atsiradimo tikimybę ir atitinkamai – draudiko riziką. Taigi rekonstrukcija, kaip nedraudžiamasis įvykis, Taisyklių 17.3.1 punkte įtvirtinta todėl, kad statinio rekonstrukcijos / statybos metu vykdomi statybos darbai padidina įvairių avarijų, taigi ir nuostolių, atsiradimo tikimybę (draudiko riziką), o šios sąlygos paskirtis yra išvengti nuostolių atsiradimo rizikos padidėjimo. Kadangi byloje įrodyta, kad rekonstrukcijos darbai 2016 m. sausio 12 d. nebuvo vykdomi, statinio rekonstrukcija buvo seniai baigta, statinys ir jame esančios patalpos buvo naudojamos pagal paskirtį, akivaizdu, kad formalus statinio rekonstrukcijos baigtumo neįregistravimas neturėjo jokios įtakos nuostolių atsiradimo rizikos padidėjimui. Priešingai nei teigia apeliantas, liudytojas paliudijo, kad 2016 metais rekonstrukcija (remontas) nebuvo vykdoma. Prieš apdrausdami pastatą apelianto atstovai jį apžiūrėjo, taigi nustatė, kad pastato statyba faktiškai baigta. Be to, jie patikrino Registrų centro duomenis ir matė, kad įregistruotas 95 proc. baigtumas, tačiau tai nebuvo kliūtis sudaryti draudimo sutartį ir draudimo liudijime pažymėti draudimo rizikas. Kadangi formalus pastato baigtumo neįregistravimas nebuvo kliūtis sudaryti draudimo sutartį ir susitarti dėl individualių jos sąlygų, tai negalėjo būti ir kliūtis išmokėti draudimo išmoką.Šalių valia buvo būtent susitarti dėl apsaugos nuo visų draudimo liudijime pažymėtų rizikų. Jokių pastabų, susijusių su pastato rekonstrukcijos baigtumu, apeliantas draudimo liudijime (ar bet kokia kita forma) nepateikė. Draudimo įmoka buvo paskaičiuota taip pat atsižvelgiant į visas pažymėtas rizikas. Taigi akivaizdu, kad tiek ieškovas, tiek apeliantas laikė, kad susitarta dėl draudimo apsaugos nuo draudimo liudijime išvardytų rizikų.Apelianto teiginys, neva ieškovas neįrodė, kad 2016 m. sausio 12 d. nebuvo galiojančių rangos sutarčių, nebuvo priimti darbai, teisiškai nereikšmingas, nes neįmanoma įrodyti to, kas neegzistuoja. Kita vertus, apeliantas pakeitė poziciją ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad ne faktiškai vykdyti statybos darbai, o formalus rekonstrukcijos baigtumo neįregistravimas buvo pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina apelianto nenuoseklumą ir siekį išvengti draudimo išmokos mokėjimo.Teismas teisingai konstatavo, kad ieškovą ir UAB „Versina“ siejo rangos teisiniai santykiai, t. y. UAB „Versina“ rangos darbus atliko ne nuomos sutarties, o atlygintinės rangos sutarties pagrindu. Už atliktus darbus UAB „Versina“ ieškovui pateikė PVM sąskaitą-faktūrą, taigi ieškovui atsirado prievolė sumokėti už atliktus darbus. Aplinkybė, ar ieškovas už atliktus darbus atsiskaitė, yra teisiškai nereikšminga, nes draudimo sutarties sąlygose aiškiai numatyta, kad draudimo išmoka sumokama pateikus suderintą statybos bendrovės parengtą sąmatą, sąskaitą už atliktus darbus ir darbų priėmimo-perdavimo aktus. Nurodytus dokumentus ieškovas apeliantui pateikė, todėl pastarasis neturi teisės reikalauti kokių nors papildomų duomenų. Be to, apelianto prašymas išreikalauti dokumentus, pagrindžiančius atsiskaitymą už atliktus darbus, buvo pateiktas pavėluotai, todėl teismas pagrįstai jį atmetė.Aplinkybė, turi ar neturi teisės ieškovas reikalauti iš UAB „Versina“ nuostolių atlyginimo, neturi jokios įtakos šiai bylai. Be to, apelianto argumentai, neva UAB „Versina“ atsakomybė už padarytą žalą yra preziumuojama, remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, draudžiančia apeliacinį skundą grįsti naujais argumentais ir aplinkybėmis, kurios nebuvo išdėstytos pirmosios instancijos teisme, neturi būti vertinami bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas nereiškė prašymo įtraukti į bylą UAB „Versina“ trečiuoju asmeniu, taip pat neįrodinėjo, kad sprendimas šioje byloje gali turėti įtakos šios įmonės teisėms ir pareigoms. Apie tai, kad nukreips reikalavimus į UAB „Versina“, apeliantas nurodė tik apeliaciniame skunde, todėl teismas neturėjo galimybės svarstyti UAB „Versina“ įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu klausimo. Be to, teismas neturėjo įtraukti UAB „Versina“ į bylą trečiuoju asmeniu, nes UAB „Versina“ atsakomybės klausimas šioje byloje nebuvo nei keliamas, nei nagrinėjamas. Skundžiamu teismo sprendimu nebuvo nuspręsta dėl UAB „Versina“ materialiųjų teisių ir pareigų, todėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nėra.Teismas visiškai pagrįstai nevertino apelianto argumentų, susijusių su Taisyklių 17.2.4 punkto taikymu, kadangi jie buvo pateikti tik baigiamojoje kalboje. Be to, apeliantas atsisakė išmokėti draudimo išmoką už sugadintus vartus visiškai kitu pagrindu, todėl keisti savo pozicijos apeliacinės instancijos teisme nebeturi teisės, nes taip būtų užkertamas kelias ieškovo pažeistų interesų gynimui.Tikroji apelianto atsisakymo mokėti draudimo išmokas priežastis yra ieškovo sprendimas nutraukti bendradarbiavimą su apeliantu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl draudiko atsisakymo išmokėti draudimo išmoką, be kita ko, įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju, pagrįstumo.

Dėl draudimo išmokos, trūkus vandentiekio sistemos vamzdžiui, priteisimo

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu priteisti iš jo draudimo išmoką, įvykus pastato vandentiekio avarijai, nes, anot jo, už žalą atsakingas asmuo – patalpų nuomininkas UAB „Versina“, atlygino žalą, kas pagal Taisyklių 23.10 ir 23.11 punktus, yra pagrindas draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką; be to, žalą sukėlusio įvykio metu nebuvo baigti pastato statybos darbai, todėl, pagal Taisyklių 17.3.1 punktą, draudimo apsauga nuo vandens rizikos tuo metu negaliojo.Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad dėl minėto įvykio atsiradusią žalą ieškovui atlygino UAB „Versina“.Byloje nustatyta, kad avarijos likvidavimo darbus minėta įmonė atliko ne su ieškovu sudarytų negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių pagrindu, kaip patalpų nuomininkė, o pagal su ieškovu sudarytą atlygintinę rangos sutartį. Atlikusi pastato remonto darbus, UAB „Versina“ išrašė ieškovui PVM sąskaitą faktūrą, kuriam teko pareiga ją apmokėti. Todėl teigti, kad tokiais veiksmais UAB „Versina“ atlygino žalą, nėra jokio faktinio pagrindo. Šiame kontekste apelianto argumentas, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių minėtos PVM sąskaitos faktūros apmokėjimą, neturi esminės teisinės reikšmės, nes sąskaitos apmokėjimo / neapmokėjimo faktas savaime nepaneigia atlygintinio šalių sudarytos rangos sutarties pobūdžio (atitinkamai to, kad tai nebuvo žalos atlyginimas), o kad šalių sudaryta rangos sutartis būtų tariama (CK 1.86 straipsnis), byloje nekonstatuota (ir nebuvo įrodinėta). Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertina ieškovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktos pažymos apie atsiskaitymą su UAB „Versina“, kaip neturinčios įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.Taisyklių 23.10 punkte nustatyta (Taisyklių 23.11 punktas nagrinėjamu atveju nėra aktualus, nes apdraustas turtas buvo sugadintas, o ne prarastas), kad, jeigu atsakingas už padarytą žalą asmuo atlygina nuostolį ar jo dalį, tai draudimo išmoka mokama atskaičiavus sumą, kurią draudėjas ar naudos gavėjas gavo iš atsakingo už padarytą žalą asmens.Taigi pagrindas draudikui nemokėti draudimo išmokos (mokėti tik jos dalį) yra visiškai (ar iš dalies) už žalos padarymą atsakingo asmens atlyginti nuostoliai.Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nenustatyta, kad dėl ginčo įvykio atsiradusius nuostolius ieškovui būtų atlyginęs kitas (už žalos padarymą atsakingas) asmuo, todėl apeliantas negali remtis Taisyklių 23.10 punktu kaip pagrindu atsisakyti mokėti draudimo išmoką.Atsižvelgdamas į tai, kad pagal Taisyklių 23.10 punktą, pagrindas draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką yra žalos atlyginimo faktas, o ne kalto už žalos padarymą asmens nustatymas, teismas konstatuoja, kad apelianto argumentai dėl UAB „Versina“ kaltės dėl žalą sukėlusio įvykio išeina už šios bylos nagrinėjimo dalyko, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.Tuo pačiu, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra (ir nebuvo) sprendžiamas UAB „Versina“ kaltės dėl žalos padarymo klausimas, teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad skundžiamu teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl neįtrauktos dalyvauti byloje UAB „Versina“ materialiųjų teisių ir pareigų.Minėta, kad atsisakymą mokėti draudimo išmoką apeliantas taip pat motyvuoja Taisyklių 17.3.1 punktu, kuriame numatyta, kad neatsižvelgiant į draudėjo pasirinktus draudžiamuosius įvykius sudarant draudimo sutartį, pastato statybos, rekonstrukcijos, renovacijos ar remonto metu tam pastatui ar jame esančiam turtui galioja draudimo apsauga tik nuo ugnies rizikos.Apelianto teigimu, statybos darbai yra laikomi baigti tik tuomet, kai šis faktas įregistruojamas viešame registre; nagrinėjamu atveju speciali statybos užbaigimo komisija buvo sudaryta 2016 m. sausio 15 d., o Statybos užbaigimo aktas, kurio pagrindu įregistruota statybos pabaiga, surašytas 2016 m. sausio 28 d., todėl apeliantas daro išvadą, kad ginčo įvykio metu – 2016 m. sausio 12 d. – statybos (pastato rekonstrukcijos) darbai nebuvo baigti, atitinkamai draudimo apsauga nuo vandens rizikos negaliojo. Taigi byloje kilo ginčas dėl draudimo sutarties sąlygos aiškinimo.Pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; ir kt.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo pozicija, kad, aiškinant minėtą draudimo sutarties sąlygą, esminę reikšmę turi tikslas, kurio šalys, konkrečiai, draudikas siekė, įtraukdamas ją į draudimo sutartį.Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju statyba, rekonstrukcija, renovacija bei remontas nurodyti kaip draudimo apsaugos apribojimas dėl to, kad jie didina nuostolių atsiradimo tikimybę, o tuo pačiu ir draudiko riziką. Akivaizdu taip pat tai, kad nuostolių atsiradimo riziką padidina faktiniai statybos, rekonstrukcijos, renovacijos bei remonto darbai, o ne pats statybos užbaigimo fakto neįregistravimas viešame registre (kas netiesiogiai atsispindi ir Taisyklių 17.3.2 punkte, numatančiame sąlygas, kurioms esant galioja draudimo apsauga nuo audros ir kitų gamtinių jėgų).Nors apeliantas yra teisus, teigdamas, kad statybų pabaigą turi įvertinti speciali komisija, kuri patikrina, ar pastatas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir jį galima tinkamai eksploatuoti, teismas sprendžia, kad nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste tai neįrodo, kad įvykio metu, dėl neįregistruoto statybos užbaigimo fakto, draudimo rizika buvo padidėjusi.Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs jam pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat liudytojo parodymus (kuris, priešingai nei teigia apeliantas, neparodė, jog įvykio dieną vyko pastato rekonstrukcijos darbai), nustatė, kad įvykio dieną jokie rekonstrukcijos / statybos darbai pastate nebevyko. Ieškovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti pastato kadastrinių matavimų bylos duomenys įrodo, kad jau 2016 m. sausio 5 d. buvo užfiksuotas 100 proc. pastato baigtumas, o vėliau sudaryta statybos užbaigimo komisija ir surašytas Statybos užbaigimo aktas tik patvirtino faktą, kad statybos (rekonstrukcijos) darbai buvo atlikti tinkamai (t. y. pagal statinio projekto sprendinius).Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad apelianto aiškinimas, jog įvykio metu negaliojo apsauga nuo vandens rizikos, nes tuo metu nebuvo įregistruota statybos pabaiga (surašytas Statybos užbaigimo aktas), prieštarauja minėtos draudimo sutarties sąlygos tikslui bei sąžiningo sutarčių aiškinimo principui.Apelianto argumentas, kad žalos administravimo metu nebuvo gauti jokie dokumentai, patvirtinantys, kad nėra rangos sutarties, darbų atlikimo ir priėmimo perdavimo aktų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad statybos/ rekonstrukcijos darbai buvo baigti iki 2016 m. sausio 28 d., yra teisiškai ydingas, nes, kaip teisingai nurodo ieškovas, neįmanoma įrodyti to, ko nėra. Be to, kaip minėta, remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad įvykio dieną statybos/ rekonstrukcijos darbai faktiškai buvo baigti. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad apeliantas neturėjo pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką ir pagal Taisyklių 17.3.1 punktą.

Dėl draudimo išmokos, transporto priemonei atsitrenkus į tvoros vartus, priteisimo

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsisakymą mokėti draudimo išmoką dėl įvykio, kurio metu transporto priemonė atsitrenkė į tvoros vartus, apeliantas motyvavo tuo, kad įvykio metu sugadintas turtas nebuvo apdraustas pagal šalių sudarytą draudimo sutartį. Būtent šį atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindą analizavo ir jo pagrįstumą vertino pirmosios instancijos teismas.Apeliaciniame skunde apeliantas tvirtina, kad neturi pagrindo mokėti draudimo išmokos, nes atsiradę nuostoliai gali būti atlyginti pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygas (Taisyklių 17.2.4 punktas), t. y. nurodo visiškai kitą atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindą.Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad apeliaciniame skunde apeliantas nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teisme, kas, pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį, yra draudžiama.Teismas konstatuoja, kad naujų aplinkybių nurodymu būtų laikomas ir tas atvejis, jeigu šios aplinkybės būtų nurodytos pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu, nes, remiantis CPK 253 straipsnio 4 dalimi, baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė.Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentų, susijusių su atsisakymu mokėti draudimo išmoką pagal Taisyklių 17.2.4 punktą, nevertina.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta. Remiantis CPK 98 straipsniu, ieškovui iš apelianto priteisiama 720 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. B. iš atsakovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, 720 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Vilija MikuckienėVaclovas PaulikasJūra Marija Strumskienė