Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-06-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-481-581-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-23
Bylos Nr.
1A-481-581-2014
Teisminio proceso Nr.
1-45-1-00968-13-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Eligijus Gladutis, Pranas Šimkus
Nuteistasis
V. T.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-481-581/2014Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00968-13-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.;
(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 23 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Eligijaus Gladučio ir Prano Šimkaus,

sekretoriaujant Neringai Aukšuolienei,dalyvaujant:prokurorei Linai Šimonienei,gynėjai advokatei D. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. T., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį areštu 60 (šešiasdešimt) parų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, 65 straipsniu paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-10 nuosprendžiu skirta 10 mėnesių laisvės apribojimo bausme iš dalies sudedant, bei V. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 90 (devyniasdešimt) parų. Bausmę paskirta atlikti areštinėje. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2014-03-20 iki 2014-04-07 (17 dienų).

N. R. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš V. T. priteista 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti R. G. naudai.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos 1690,04 Lt civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš V. T. priteista 1690,04 Lt žalą Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už R. G. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK)103 straipsniu, iš V. T. priteista 30 Lt turėtų proceso (pašto) išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis 2013 m. rugsėjo 14 d., apie 10.15 val., Panevėžyje, bute adresu Klaipėdos 25-321, sudavė smūgį koja R. G. į veidą, po to sudavė R. G. ne mažiau 2 smūgių į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas jam poodines kraujosruvas kairės akies srityje, nosies kaulų lūžį, dešinės pusės dešimto šonkaulio lūžį, dešinio plaučio pažeidimą, kraujo ir oro susikaupimą krūtinplėvės ertmės dešinėje pusėje, tai yra nesunkiai sutrikdė R. G. sveikatą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo surašant nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnis) ir vertinant įrodymus (BPK 20 straipsnis), taip pat dėl teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir neteisingai paskirtos bausmės. Teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi vien nukentėjusiojo ir jo sugyventinės liudytojos G. G. prieštaringais parodymais, jų nevertino ir nelygino tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais duomenimis, nepagrįstai atmetė apelianto duotus parodymus ir dėl to padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

Šiems teiginiams pagrįsti nuteistasis cituoja nukentėjusiojo R. G. bei liudytojos G. G. parodymus bei teigia, kad dėl juose esančių prieštaravimų dėl paties įvykio aplinkybių (kalbėjimo telefonu, smurtinių veiksmų stebėjimo bei reakcijos į juos ir pan.) minėtų parodymų nėra pagrindo laikyti patikimais. Teigia, jog tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja yra susitarę duoti vienodus parodymus – jį apkalbėti, bei, įvertinus tai, kad nukentėjusysis kurį laiką negalės dirti, o ligoninę buvo pristatytas neblaivus ir dėl to negaus nedarbingumo pašalpos – iš jo pasipelnyti. Be to, ir pats nukentėjusysis pirmosios apklausos metu nurodęs, jog buvo sumuštas gatvėje. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus apie tai, kad ne jis, o būtent nukentėjusiojo sugyventinė sumušė nukentėjusįjį R. G.. Teigia, kad jo ir nukentėjusiojo santykiai visuomet buvo geri, jokių konfliktų nėra kilę, todėl jis neturėjo jokios priežasties užpulti bei sumušti savo krikšto tėvą.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi bei dydžiu. Teigia, kad teismas nepagrįstai paskyrė jam arešto bausmę, kadangi tai, jog jis naują nusikalstamą veiką padarė praėjus tik keturioms dienoms po nuosprendžio kitoje byloje priėmimo, kuriuo apeliantui buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog ankstesnė laisvės apribojimo bausmė nepasiekė bausmės tikslų ir yra pagrindas skirti griežtesnę bausmę. Tokios išvados, anot apelianto yra nelogiškos, kadangi minėtas nuosprendis naujos veikos padarymo metu buvo neįsiteisėjęs ir nepradėtas vykdyti. Anot apelianto, atsižvelgus į tai, kad jis yra jauno amžiaus, mokosi, neturi galiojančių administracinių nuobaudų ir byloje nustatytos aplinkybės rodo mažesnį jo asmenybės pavojingumą, jam turėtų būti paskirta laisvės apribojimo bausmė.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas bei priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą.

Dėl veikos kvalifikacijos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 5 dalies nuostatos įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla. Kalbant apie įrodymus neabejotina, kad surašydamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį teismas turi vadovautis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį tokio nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi, bet kuris teismo nuosprendis turi būti konkretus, logiškas, aiškus, teisėtas ir pagrįstas. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo nuosprendyje įrodymų turi būti tiek, kiek jų pakanka neabejotinai išvadai apie kaltininko kaltumą ar nekaltumą daryti. Perteklinis įrodymų kiekis daro nuosprendį neaiškų, sukelia rimtų abejonių dėl jo pagrįstumo, o atskirais atvejais – ir dėl jo teisėtumo. Taigi, tik teismas konkrečioje byloje turi nuspręsti kiek byloje surinktų įrodymų yra būtina pagrįsti ar paneigti konkretaus asmens kaltę, juos išdėstyti nuosprendyje, aiškiai suformuluoti savo išvadas dėl konkrečių įrodymų priimtinumo, jų pagrįstumo bei ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis. Aprašinėti ir vertinti faktinius duomenis, kurių teismas nelaiko esminiais, nėra būtina. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą.

Bylos duomenys rodo, jog 2013-09-14 apie 10.15 val. bute, esančiame Klaipėdos g. 25-321, Panevėžyje, nukentėjusiajam R. G. buvo suduoti ne mažiau 2 smūgiai į įvairias kūno vietas, tokiu būdu jam padarant poodines kraujosruvas kairės akies srityje, nosies kaulų lūžį, dešinės pusės dešimto šonkaulio lūžį, dešinio plaučio pažeidimą, kraujo ir oro susikaupimą krūtinplėvės ertmės dešinėje pusėje, tai yra buvo nesunkiai sutrikdyta R. G. sveikata. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G 1439/13(05) šias aplinkybes patvirtina, todėl dėl R. G. padaryto sveikatos sutrikdymo fakto ir mąsto abejonių ir prieštaravimų nėra. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nustatyta, jog šį sužalojimą nukentėjusiajam R. G. padarė nuteistasis V. T.. Tačiau pateikdamas apeliacinį skundą, nuteistasis tvirtina priešingai, tai yra, kad jis šios nusikalstamos veikos nepadarė. Tačiau baudžiamąją bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija sutikti su nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais neturi pagrindo.

Apeliantas tvirtina, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, o nukentėjusysis R. G. ir liudytoja G. G. jį apkalba. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad joje esantys tiesioginiai ir netiesioginiai parodymai neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nukentėjusysis R. G. viso baudžiamojo proceso metu (išskyrus pirminius nukentėjusiojo parodymus) nuosekliai tvirtino esmines įvykio aplinkybes, tai yra, kad 2013-09-14 apie 10.15 val. pas jį į butą atėjo krikšto sūnus V. T., kuris jam sėdinti ant sofos ir kalbant telefonu spyrė koja į nosį ir iškart ją sulaužė. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad po to jam buvo suduoti smūgiai į dešinį šoną, dėl ko jis savo sugyventinei G. G. pasakė kviesti policijos pareigūnus. Po šių žodžių V. T. iš buto išbėgo (1 t., 24, 25,180-182 b. l.). Tokius savo parodymus R. G. iš esmės patvirtino ir akistatos metu (1 t., 32-34 b. l.). Tiesioginė įvykio liudytoja G. G. taip pat viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai patvirtino esmines įvykio aplinkybes. Ji nurodė, kad įvykio dieną į namus atėjo R. G. krikštasūnis V. T., kuris sudavė smūgius R. G.. Pastarajam buvo sumuštas veidas bei kūnas. Po smūgių sudavimo R. G. sakė jai kviesti policijos pareigūnui, o V. T. tuo metu išbėgo iš buto (1 t., 43, 182-184 b. l.). Ši liudytoja tokius parodymus taip pat patvirtino ir akistatos metu (1 t., 48-50 b. l.). Netikėti šių asmenų parodymais apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo. Byloje nėra, o pats apeliantas taip pat nepateikė, jokių duomenų, patvirtinančių, kad R. G. ir G. G. būtų suinteresuoti apkalbėti V. T. ar siekia iš jo pasipelnyti, ir šie apelianto teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs. Priešingai, bylos duomenys rodo, jog R. G. iki įvykio su krikštasūniu palaikė gerus tarpusavio santykius, dėl ko ikiteisminio tyrimo pradžioje net nurodė melagingas įvykio aplinkybes, tai yra tvirtino buvęs sumuštas prie parduotuvės nepažįstamų asmenų. Tokio poelgio motyvas, kaip teigė nukentėjusysis, buvo siekis apsaugoti savo krikštasūnį V. T. nuo galimų nemalonumų (1 t., 24 b. l.). Taigi R. G., priešingai nei teigia apeliantas, ne tik jo neapkalba, tačiau iš pradžių stengėsi jį apsaugoti, dėl ko už melagingų parodymų davimą yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kartu pažymėtina ir tai, jog R. G., 2013-09-15 apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, dar nurodė, jog buvo sumuštas nepažįstamų asmenų, o tikrąsias įvykio aplinkybes parodė tik apklausiamas 2013-10-10 (1 t., 23, 24 b. l.), nors po dviejų dienų po įvykio, t. y. 2013-09-16, apklausta G. G. iškart nurodė, kad jos sugyventinį R. G. įvykio metu sumušė būtent V. T. (1 t., 43 b. l.). Tai paneigia apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus apie sugyventinių susitarimą melagingai apkalbėti V. T.. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nukentėjusysis bei jo sugyventinė palaikė santykius su nuteistuoju, taigi turėjo žinoti, kad V. T. mokosi ir niekur nedirba, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad R. G. ir G. G. apeliantą apkalba norėdami pasipelnyti, yra atmetamas, kaip nepagrįstas. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija abejoti pirmiau išdėstytais nukentėjusiojo R. G. ir liudytojos G. G. dėl esminių įvykio aplinkybių sutampančiais parodymais neturi pagrindo. Esminių prieštaravimų, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apygardos teismas aptartų asmenų parodymuose neįžvelgia. Tuo tarpu, remiantis vieningai suformuota teismų praktika, tam tikri mažareikšmiai liudytojų parodymų nesutapimai negali būti laikomi pagrindu atmesti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Kartu pažymėtina ir tai, jog bylos duomenys rodo, kad nukentėjusiajam ir jo sugyventinei V. T. smurtiniai veiksmai buvo netikėti bei sukėlė išgąstį ir šoką, todėl negalėjimas nurodyti tikslių smulkmenų ir itin konkrečių įvykio aplinkybių šiuo atveju negali būti vertinamas kaip esminis šių asmenų parodymų prieštaringumas, leidžiantis jais netikėti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo R. G. ir liudytojos G. G. parodymų prieštaringumo atmestini, kaip nepagrįsti, juo labiau kad juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Liudytojas A. G. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2013-09-14 apie 10 val. jam paskambinusi motina G. G. nurodė, jog į namus buvo atėjęs V. T., kuris sumušė R. G.. Motina sakė, kad R. G. gali būti sulaužyta nosis ir šonkauliai. Vakare nuvykęs pas motiną liudytojas matė, kad R. G. yra stipriai sumuštas, o motina ir R. G. tvirtino, kad tai padarė būtent V. T.. Šias aplinkybes liudytojas taip pat nurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu praėjus vos 2 dienoms po įvykio. A. G. taip nurodė, jog žino, kad R. G. iš pradžių policijos pareigūnams sakė melagingus parodymus apie sužalojimo aplinkybes nenorėdamas įskųsti krikštasūnio V. T. (1 t., 42, 184-185 b. l.). Kaip liudytoja apklausta B. G. taip pat viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, jog įvykio dieną kalbėjo su sūnumi R. G. telefonu, girdėjo triukšmą ir kito vyro balsą. Tuomet telefono ryšys nutrūko. Nujautė, kad kažkas atsitiko. Vėliau vakare paskambinęs sūnus papasakojo, jog buvo sumuštas V. T.. Kitą dieną nuvykusi į ligoninę matė sūnų sumuštą (1 t., 51, 185 b. l.). Be to, iš byloje esančio 2013-11-11 tarnybinio pranešimo dėl telefoninių pokalbių analizės matyti, kad išnagrinėjus 2013-09-14 R. G. telefono 8-676-28901 telefoninių pokalbių išklotinę, nuo 10.14 val. iki 10.15 val. įeinantys skambučiai buvo iš Nr. 8-603-43179, priklausančio jo motinai B. G.. (1 t., 65 b. l.). Tai patvirtina nukentėjusiojo R. G. bei liudytojų G. G. ir B. G. parodymus, kad įvykio metu R. G. išties kalbėjo telefonu su savo motina. Kartu tai įrodo ir liudytojos B. G. parodymus, kad įvykio metu kalbėdama su sūnumi girdėjo kito vyriškio balsą.

Išdėstytų įrodymų visuma leidžia pagrįstai atmesti nuteistojo V. T. parodymus, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė bei kad R. G. įvykio metu sumušė jo sugyventinė G. G.. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti neginčijamą išvadą dėl V. T. kaltės įvykio metu nesunkiai sutrikdžius R. G. sveikatą.

Kartu pažymėtina ir tai, jog nuteistojo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių BPK pažeidimų, nėra pagrindas keisti skundžiamą nuosprendį. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininkui nepriimtinos apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Dėl paskirtos bausmės

Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis taip pat nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad sutikti su šiuo apelianto argumentu nėra jokio pagrindo, kadangi pirmosios instancijos teismas nuteistajam bausmę paskyrė teisingai, atsižvelgdamas į visas bausmę skiriant reikšmingas aplinkybes bei išdėstydamas motyvus, kodėl apeliantui paskirta būtent tokia bausmė.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 straipsnyje reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose. Tai bendroji taisyklė, nustatanti, kokia bausmės rūšis ir kokio dydžio gali būti skiriama kaltinamajam už padarytą nusikalstamą veiką. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Skundžiamu nuosprendžiu V. T. nuteistas už nesunkaus tyčinio baigto nusikaltimo padarymą, susijusio su kito asmens sveikatos sutrikdymu (BK 138 str. 1 d.) Už šio nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato ne tik laisvės apribojimo bei arešto bausmes, tačiau ir laisvės atėmimo bausmę iki 3 metų. Svarbu ir tai, kad nuteistasis skundžiamu nuosprendžiu buvo teisiamas antrą kartą, o naują nusikalstamą veiką padarė praėjus vos keturioms dienoms, nuo ankstesnio nuosprendžio, kuriuo buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 10 mėn. laisvės apribojimo bausme, kitoje byloje priėmimo. Be to, vienas ikiteisminis tyrimas V. T. atžvilgiu buvo nutrauktas, duodamas parodymas tame ikiteisminiame tyrime jis prisipažino smūgiavęs nukentėjusiajam į nosį. Šios aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad V. T. P. miesto apylinkės teismo 2013-09-10 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį numatyto nusikaltimo padarymą, už šį nusikaltimą jam buvo skirta viena švelniausių straipsnio sankcijoje numatytų bausmių, o skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už tai, kad savo krikštatėviui nesunkiai sutrikdė sveikatą (be kitų sužalojimų padarė nosies kaulo lūžį, dešinės pusės dešimto šonkaulio lūžį, dešinio plaučio pažeidimą), leidžia pagrįstai konstatuoti, kad nuteistasis yra pakankamai pavojingas bei agresyvus, nedaro išvadų dėl savo netinkamo elgesio bei nesiekia pasitaisyti. Be to, apylinkės teismas, skirdamas V. T. bausmę, taip pat atsižvelgė ir į tai, kad jis yra nedirbantis, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, mokosi, tačiau mokymosi įstaigos charakterizuojamas kaip nelankantis pamokų. Be to, nors apeliantas ir pagrįstai nurodo, jog naują nusikalstamą veiką padarė dar neįsiteisėjus ankstesniam nuosprendžiu, dėl ko nėra galima tvirtinti, kad švelnesnė bausmės rūšis neleido pasiekti bausmės tikslų, tačiau aplinkybė, jog asmuo, ką tik išklausęs apkaltinamąjį teismo nuosprendį, kurį priimant visiškai prisipažino savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, padaro naują, nusikaltimą, leidžia pagrįstai spręsti apie šio asmens neigiamą požiūrį į visuomenę, nenorą laikytis visuotinai priimtų elgesio normų bei tai, kad jis yra linkęs nusikalsti.

Atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus duomenis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus V. T. arešto bausmę yra pagrįsta ir motyvuota. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyta V. T. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, jam už padarytą nusikalstamą veiką paskirtos arešto bausmės dydis yra artimas šios bausmės vidurkiui. Be to, skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirta bausmė su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-10 nuosprendžiu yra subendrinta vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, tai yra subendrinta taikant palankesnį – dalinio bausmių sudėjimo būdą.

Taigi apeliantui paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota ir nėra per griežta. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad apylinkės teismas atsižvelgė į visas nustatytas reikšmingas faktines bylos aplinkybės, jas įvertino ir teisingai taikė bausmių paskyrimo, subendrinimo pagrindus reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų nuostatas, todėl paskirta bausmė, priešingai nei tvirtina apeliantas, atitinka jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo asmenybę, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus, todėl skirti švelnesnę bausmę nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat yra tinkamai išspręsti ir kiti nuosprendžio klausimai.

Atsižvelgus į pirmiau išvardintas aplinkybes, konstatuotina, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Nuteistojo V. T. gynėja pateikė pažymą, kurioje prašoma už valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimą apeliacinės instancijos teisme valstybei iš nuteistojo priteisti 20 Lt.

Šis prašymas netenkinamas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju procesas pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose iš esmės skiriasi. O būtent, pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo. Kolegijos vertinimu tai reiškia, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš jų nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo V. T. apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkė Jolanta RaščiuvienėTeisėjai: Eligijus GladutisPranas Šimkus