Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteistas 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. D. nuteistas už tai, kad 2009-11-24 apie 20.50 val. viešoje vietoje – kavinės-baro (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, įžūliais veiksmais, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu, kavinės-baro lankytojų akivaizdoje, garsiai reikšdamas nepasitenkinimą kavinės darbu, teikiamomis paslaugomis, siūlydamas kavinėje buvusiam lankytojui, kurio asmenybė tyrimo metu nenustatyta, pasimušti, įžeidžiančiais žodžiais vadindamas jį „tešliumi”, kavinės-baro savininką A. T. vadindamas „mužiku”, kavinės-baro savininkams A. T. ir L. T. paprašius jo nusiraminti ir išeiti iš kavinės-baro, nereagavo, todėl A. T. bandant išstumti jį iš kavinės-baro, priešinosi, norėdamas sugrįžti į kavinę-barą ranka stipriai pastūmė šalia stovėjusią nukentėjusiąją L. T., dėl ko ši nuo smūgio atsitrenkė į baro kėdę ir nukrito ant žemės, tuo padarydamas nukentėjusiajai L. T. kraujosruvą kairio peties užpakalinėje dalyje, tai yra, nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajai L. T. papurškus į jį pipirinių-ašarinių dujų, A. T. išstūmus pro kavinės-baro duris, jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, vandališkais veiksmais, o būtent, netrukus po to, kai buvo išstumtas iš kavinės-baro, sugrįžęs prie kavinės-baro (duomenys neskelbtini) durų, spardydamas kojomis kavinės duris, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. D. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendi ir priimti naują nuosprendį.

Skunde apeliantas teigia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi tik nukentėjusiosios, jos sutuoktinio A. T. ir nuolatinio baro lankytojo V. T. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir gali būti šališki, nesivadovavo liudytojo V. B. ir apsaugos darbuotojų parodymais. Nurodo: liudytojas V. T. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog jis (S. D.) siūlė muštis, o teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad V. T. negirdėjo, kad S. D. kam nors būtų siūlęs muštis; L. T. teigė, kad S. D. siūlė muštis A. T., o A. T. nurodė, kad S. D. siūlė muštis baro lankytojui, pavadindamas jį ,,tešliumi“. Taip pat teigia, kad teismas nesivadovavo apsaugos darbuotojų parodymais, kad incidento metu S. D. nebuvo agresyvus, liudytojo E. P. parodymais, kad jis (S. D.) nukentėjo labiau nei L. T. ir policijos pareigūnai siūlėsi vežti S. D. į ligoninę.

Skunde nurodoma, kad teismo nuosprendyje nusikalstama veika įvardyta „reiškė nepasitenkinimą kavinės darbu", bet išsakyti pastabas dėl kavinės darbo, nevartojant necenzūrinių žodžių, nėra joks nusikaltimas, o kavinės darbo – „netinkamų ir nederamų faktų", nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme niekas netyrė.

Be to apeliantas skunde teigia, kad nuosprendyje nusikalstama veika įvardijama, kaip jis pavadino A. T. ir baro lankytoją įžeidžiančiais žodžiais, bet A. T. ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad jis neįsižeidė, o baro lankytojas taip pat jokių pretenzijų nepareiškė ir jam inkriminuotą siūlymą pasimušti teisme paliudijo tik sutuoktiniai T.. Apelianto teigimu, jeigu kas nors ir buvo pasakyta apie muštynes, tai šie žodžiai buvo ištarti jo pokalbio su V. B. metu, o be to siūlymas pasimušti yra tik siūlymas pažeisti viešąją tvarką, kas nėra nusikaltimas.

Skunde apeliantas reiškia nuomonę, kad nuosprendyje nusikalstama veika įvardijama, kaip jo priešinimasis A. T., bandant jį išstumti iš kavinės, kas reiškia, jog jis buvo nuteistas už tai, kad gynėsi nuo užpuolimo. Be to nurodo, kad apie L. T. pastūmimą liudija tik nukentėjusioji, jos sutuoktinis ir nuolatinis baro lankytojas V. T., kurie gali būti šališki, o be to jei jis ir pastūmė L. T., stumiamas lauk iš baro, tai jam turėjo būti pritaikyta lengvinanti aplinkybė.

Apeliantas reiškia manymą, kad teismas faktą, jog kelis kartus jis spyrė į kavinės baro duris, nepagrįstai įvardijo kaip vandalizmą ir pritaikė LR BK 284 str. l d., nes vandalizmas – tai kultūros vertybių naikinimas. Be to pažymi, kad durims žala nepadaryta, civilinis ieškinys nepareikštas.

Be to apeliantas teigia, kad teismas, kaip tariamo nusikaltimo pasekmę, nepagrįstai įvardijo visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą, nes liudytojas V. T. teisme parodė, kad kavinės darbas nesustojo, naujų klientų į kavinę neatėjo, o du lankytojai išėjo po pusvalandžio, kai išvyko S. D.. Apeliantas deklaruoja abejonę, kas iš tikrųjų pažeidė lūkesčius visiems priimtina forma leisti laisvalaikį, nes, kaip teigia skunde nuteistasis, baro savininkai T., pažeisdami Alkoholio kontrolės įstatymą, pardavė neblaiviems jam (S. D.) ir V. B. alkoholį, pats A. T. buvo smurto iniciatorius kavinėje, T. panaudojo ašarines dujas be pagrindo ir pavėluotai iškvietė apsaugos darbuotojus ir policiją. Tokiu būdu mano, kad jo ir V. B. lūkesčiai priimtina forma leisti laisvalaikį, nebūti užpultiems ir negauti ašarinių dujų nėra įvertinti, o V. T. – sureikšminti.

Apeliantas skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo meru buvo klastojami apklausos protokolai, nes tyrėja jo ir A. T. akistatos metu netiksliai užrašė A. T. žodžius, dėl ko jis įrašė pastabas, nors pareigūnai privalo parodymus užrašyti pažodžiui ir tiksliai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė atleisti S. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, neatleisti S. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes, prokurorės manymu, tam nėra visų būtinų sąlygų – visiško kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir, nustatęs pavojingos veikos, atitinkančios BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, teisingai konstatavo, kad S. D. pažeidė viešąją tvarką.

Apeliacinės instancijos teisme S. D., iš esmės, atsisakė savo apeliacinio skundo reikalavimų, pateikė teismui 2011-02-06 savo žmonos D. D. laidavimo raštą (2 t., 19 b. l.) ir prašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

Apylinkės teismas nesvarstė S. D. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimo, nes tam nebuvo pagrindo – asmens prašymo perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 str. 1 d.).

Iš tikrųjų, BK 40 str. yra numatyta galimybė asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismų praktikoje nustatyta, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 str. 2 d. numatytų visų sąlygų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008; 2K-31/2010; 2K-51/2010) ir, kolegijos nuomone, taikyti minėtą institutą S. D. atžvilgiu kliūčių nėra.

BK 40 str. 2 d. 2 p. esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi „visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką“. Toks visiškas kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Tačiau visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis neturi būti siejamas su kaltininko pareiga detaliai patvirtinti visas kaltinime esančias aplinkybes, pačiam duoti savo veikos teisinį įvertinimą. Negali būti preziumuojamas kaltės nepripažinimas, jei kaltininkas nemano savo veiksmais padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir savo veiksmams teikia kitokio pobūdžio kvalifikaciją.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme S. D. pripažino visas kaltinime suformuluotas faktines nusikaltimo aplinkybes. Apeliantas nurodė, kad lankytojų akivaizdoje, garsiai reiškė nepasitenkinimą kavinės darbu, siūlė muštis, vartojo įžeidžiančius žodžius (,,tešlius“, ,,mužikas“) kavinės-baro lankytojo ir kavinės-baro savininko A. T. atžvilgiu, aiškiai pripažino, kad buvo neblaivus ir nereagavo į kavinės savininkų prašymus išeiti iš baro, todėl pastarieji jį stūmė iš baro, o jis besipriešindamas tam galėjo pastumti L. T., po to papurškus į jį pipirinėmis-ašarinėmis dujomis ir išstūmus pro kavinės-baro duris, tvirtina, labai supykęs ir neneigia spardęs kavinės-baro (duomenys neskelbtini) duris.

S. D. nurodė ikiteisminio tyrimo metu ir pripažino teisiamajame posėdyje visas apylinkės teismo nustatytas aplinkybes ir tai yra pagrindas spręsti, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl savo elgesio. Apeliantas savo elgesio nelaikė nusikalstamu, tačiau teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme savo elgesį įvertino kaip priešingą moralės ir etikos normoms ir neprieštaravo tam, kad galimai padarė net nusikalstamą veiką. Vadinasi, S. D. subjektyviai suvokia visuotinai priimtinoms elgesio normoms priešingą savo elgesio pobūdį ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme reiškė apgailestavimą dėl savo veiksmų, žadėjo daugiau taip nebesielgti.

Aptarti apelianto parodymai, jo atgailos momentai ir kitos S. D. palankios aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl savo elgesio 2009-11-24 kavinėje-bare (duomenys neskelbtini).

BK 40 str. 2 d. 3 p. nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Byloje nėra duomenų apie padarytą žalą – nėra pareikšti civiliniai ieškiniai, todėl nėra pagrindo tikėtis iš kaltininko kažkokio pozityvaus veikimo žalos atlyginimo srityje.

Sprendžiant klausimą dėl siūlomos laiduotojos – D. D., kolegijai nekyla abejonių dėl galimybes daryti nuteistajam teigiamą įtaką. D. D. yra nuteistojo žmona ir gyvena kartu su apeliantu, yra bendrovės direktorė, darbe charakterizuojama tik teigiamai, niekada nebuvo įtariama, kaltinama ar nuteista už nusikalstamų veikų padarymą. Iš apeliacinės instancijos teisme duotų D. D. parodymų matyti, kad ji suvokia savo vyro elgesio neteisėtą pobūdį ir garantavo, kad daugiau S. D. įstatymų nepažeis – neleis jam vartoti alkoholio ir eiti į tą kavinę-barą, nes, jos manymu – ,,...nebūtų buvę alaus, tai nebūtų buvę konflikto.“. Visuma paminėtų aplinkybių rodo, kad D. D. supranta situacijos esmę, gerai pažįsta savo vyrą ir yra pajėgi kontroliuoti S. D. kasdienį elgesį, todėl kolegija mano, kad D. D. atitinka laiduotojams keliamus reikalavimus.

Esant BK 40 str. numatytų sąlygų visumai ir teismo pasitikėjimo vertai laiduotojai, atsižvelgus į S. D. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą), konkrečias veikos padarymo aplinkybes, pasižyminčias tuo, kad konflikto metu nukentėjo ne tik L. T. – jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 13 b. l.), bet ir S. D. – jam buvo padarytos kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke, abiejuose blauzdose, ir kairiajame žaste, nubrozdinimas apatinėje lūpoje, abiejų akių junginės ir ragenos I laipsnio cheminis nudegimas (1 t., 14-15 b. l.), kaltininko asmenybę (jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, yra individualios įmonės savininkas, policija dėl jo elgesio nusiskundimų negauna), kolegija daro išvadą, kad S. D. nedarys naujų nusikalstamų veikų ir yra pagrindas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Tokiu būdu skundžiamas nuosprendis panaikinamas ir byla nutraukiama (BPK 327 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 40 str., S. D. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį D. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiai (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, atsakomybei pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 metų ir 6 mėnesių laidavimo terminą, ir baudžiamąją bylą nutraukti.