Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio, Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo D. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. išteisinta pagal BK 138 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad ji padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

D. S. ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. S. buvo kaltinama tuo, kad smurtaudama nesunkiai sužalojo savo šeimos narį, dėl to nukentėjęs asmuo ilgai sirgo: 2015 m. lapkričio 16 d., apie 23.30 val., namuose (duomenys neskelbtini), T. S. šeiminio konflikto metu peiliu tyčia dūrė sutuoktiniui D. S. į kairiąją ranką, taip padarydama jam kairės plaštakos delno ir I-ojo piršto pjautines žaizdas su piršto tiesiamosios sausgyslės pažeidimu. Tokiais veiksmais T. S. nesunkiai sutrikdė sutuoktinio D. S. sveikatą.Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendį dėl T. S. išteisinimo panaikinti ir bylą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą nutraukti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (BK 28 straipsnio 2 dalis).Apeliantė nurodo, kad išteisinamasis nuosprendis naikintinas, kadangi T. S. išteisinta nepagrįstai. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė neteisingą išvadą, kad neįrodyta, jog T. S. 2015 m. lapkričio 16 d. namuose (duomenys neskelbtini), tyčiniu smūgio sudavimu sukėlė nukentėjusiam asmeniui – jos sutuoktiniui D. S.– nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas konstatavo, kad susidėliojus visų bylos duomenų visumai, t. y. be galbūt subjektyvių nukentėjusiojo parodymų nesant byloje kitų juos patvirtinančių, nepaneigtų ir kaltinamosios kaltę įrodančių įrodymų, T. S. kaltė padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką – tyčinį smurtavimą prieš savo šeimos narį, jį sužalojant, liko neįrodyta. Nuosprendyje teismas nurodė, kad byloje nebuvo ginčo dėl fakto, kad sužalojimas D. S. buvo padarytas 2015 m. lapkričio 16 d., apie 23.30 val., jo ir T. S. namuose ir kad jo nepadarė joks kitas asmuo, nes sutuoktiniai namuose buvo vieni. Be to, teismas nurodė, kad byloje yra nustatyta, kad sužalojimai D. S. buvo padaryti kaltinamosios T. S. rankoje laikytu peiliu. Nepaisant to, dėl D. S. padarytų sužalojimų teismas padarė išvadą, kad byloje liko nenustatyta, kaip sužalojimai buvo padaryti, ar T. S. pati peiliu smogė, ar D. S., smogdamas jai, pataikė į jos rankoje laikytą peilį. Nuosprendyje nurodyta, kad byloje surinkti duomenys dėl to, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis, yra prieštaringi ir šių prieštaravimų nagrinėjimo metu pašalinti nepavyko atlikus visus reikalingus ir įmanomus įrodymų rinkimo veiksmus – proceso dalyvių akistatą, jų parodymų patikrinimus vietoje, paskyrus papildomą užduotį specialistui ir jį apklausus teisme, įvertinus priešingą išvadą dėl įvykio mechanizmo davusio teismo medicinos eksperto konsultacinę išvadą bei įvertinus teismo medicinos ekspertizės išvadas. Liko neįrodyta, kad kaltinamoji atliko aktyvius veiksmus, t. y. liko neįrodyta T. S. kaltė dėl D. S. sužalojimo.Prokurorės manymu, teismo nuosprendyje padarytos išvados yra nepagrįstos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nukentėjusysis D. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė pakankamai išsamius, iš esmės nuoseklius, tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis sutampančius parodymus, kuriais besąlygiškai netikėti teismas neturėjo pagrindo. Teismas labiau patikėjo T. S. pasirinkta gynybine versija, kad ji buvo pasyvi (tik laikė peilį rankoje), o nukentėjusysis D. S. susižalojo pats – smogdamas kaltinamajai pataikė į jos rankoje laikytą peilį. Tačiau teismas nemotyvavo, kodėl jis atmeta ir nevertina pačios T. S. pirminių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kai ji nurodė: „buvau labai išsigandusi, nes nuo pastovios psichologinės įtampos paskutiniu laikotarpiu aš jo tikrai bijojau, todėl pačiupau ant stalo buvusį peilį, kad juo kaip nors apsiginti nuo jo. Laikydama peilį priešais save ašmenimis į viršų, aš tik šaukiau „neliesk manęs, pamačiau, kad sutuoktinis užsimoja ranka (delnu) man trenkti per galvą ar veidą. Kad save apsiginti, kairę ranką, kurioje buvo peilis ašmenimis į viršų, aš prisitraukiau prie galvos, o tuo metu smogęs Denisas savo ranka ir pataikė į peilio ašmenis ir taip persipjovė sau rankos pirštus“ (t. 1, b. l. 114–120). Taigi pati T. S. nurodė, kad atliko judesius ranka, t. y. atliko aktyvius veiksmus, kuriais gynėsi nuo D. S., dėl to padarė jam žalą. Teismas nurodė, kad fiziškai silpnesnė ir kelių prieš tai suduotų jai smūgių paveikta moteris – kaltinamoji – peilį į rankas griebė ne siekdama ciniškai smurtauti prieš savo vyrą, o nebematydama kitos išeities nuo jo apsiginti. Teismo nuomone, tai patvirtina ir T. S. bei nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje užfiksuota konflikto vieta – virtuvės kampas, įrėmintas baldais, iš kurio pasitraukti jai neprasilenkiant su artėjančiu D. S. galimybė išties buvo ribota. Tačiau teismas nemotyvavo, kodėl jis labiau tiki T. S. pasirinkta gynybine versija, kad ji nuo nukentėjusiojo smūgio į veidą griuvo į kampą tarp baldų, ir atmeta nukentėjusiojo parodymus, nuoseklius nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, kad kaltinamoji nebuvo pargriuvusi, o stovėjo priešais jį ir mosikavo rankoje turėtu peiliu. Nors teismas konstatavo, kad konflikto vieta buvo kaltinamosios bei nukentėjusiojo nurodyta vieta – virtuvės kampas, įrėmintas baldais, tačiau teismas nemotyvavo, kodėl padarė tokią išvadą, nes nukentėjusysis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad konflikto vieta buvo ne virtuvinių baldų kampe, o prie virtuvės spintelių.Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad konstatuodamas, jog konflikto vieta buvo kampas tarp spintelių, teismas nerado pakankamo pagrindo susieti 2015 m. gruodžio 21 d. apžiūros protokolo duomenų (t. l, b. l. 10–15) su T. S. parodymų patikrinimo vietoje 2015 m. gruodžio 3 d. protokolo (t. l, b. l. 125–132) duomenimis. Įvykio vietos apžiūros metu, panaudojus kraujo pėdsakų paieškos reagentą, ant virtuvės grindų plytelių prie praustuvo buvo rastas liuminescencinėje šviesoje švytinčių dėmių plotas, išsidėstęs per dvi grindų plyteles (plytelės matmenys 45x45), ir pavieniai taškai prie virtuvės darbastalio. Rastų kraujo pėdsakų daugeto vieta nurodo, kad įvykio vieta buvo arčiau praustuvo spintelės. Susiejus esamus duomenis, akivaizdžiai paneigiama T. S. versija, kad ji buvo pargriuvusi ant grindų (tupėjo). Kraujo pėdsakai buvo rasti dviejų grindų plytelių plotyje, kaip tik toje vietoje, kur nurodo tupėjusi T. S.. Jos parodymus susiejus su įvykio vietos apžiūros duomenimis matyti, kad ji savo kūnu kaip tik buvo uždengusi tą vietą, kurioje buvo rastas kraujo pėdsakų daugetas. Todėl tai neginčijamai įrodo ir patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad kaltinamoji stovėjo toje vietoje, nes tik jai stovint, t. y. kūnu neuždengus plytelių, iš nukentėjusiojo sužalotos plaštakos kraujas galėjo patekti būtent į tą plotą, kuriame ir buvo rasti pėdsakai. Be to, T. S. nurodė, kad pradėjus Denisui iš rankos tekėti kraujui, jis iš karto atsitraukė iki kriauklės ir plovė ranką, t. y. tuo metu ji dar tupėjo, todėl kraujas nuo Deniso rankos niekaip negalėjo patekti ant grindų plytelių, uždengtų tupinčios T. S. kūno. Įvertinus esamus duomenis matyti, kad kaltinamosios pasirinkta gynybinė pozicija, kad ji buvo pargriuvusi (tupėjo) į kampą tarp baldų, paneigta įvykio vietoje fiksuotais objektyviais duomenimis.Teismas, vertindamas D. S. sužalojimo mechanizmą, vadovavosi teismo medicinos ekspertų komisijos pateikta išvada, kad D. S. kelis kartus ikiteisminiame tyrime ir teisme nupasakota įvykio versija yra atmestina, o T. S. pateikta versija – neatmetama kaip neprieštaraujanti objektyviems medicininiams duomenims. Tačiau teismas, vertindamas tik medicininius duomenis, o ne visetą duomenų, padarė neteisingą išvadą, kad T. S. įvykio metu neatliko aktyvių veiksmų. Teismo medicinos ekspertų komisijos ekspertizės akto išvadoje nėra nurodyta, ar sužalojimai D. S. buvo padaryti aktyviais ar neaktyviais T. S. veiksmais. Ekspertizės akte nurodyta, kad D. S. pateikta jo kairės plaštakos sužalojimo versija atmetama todėl, kad suduodant smūgį peiliu iš kairės jo kūno pusės, peilio ašmenys negalėjo kliudyti ir sužaloti kairio nykščio ir delno sritį, kadangi nurodytos plaštakos sritis yra priešingoje pusėje negu link plaštakos judantis peilis. Iš esmės D. S. versija atmesta tik dėl jo nurodytos sudavimo krypties – iš kairės D. S. kūno pusės, o T. S. pateikta versija neatmesta, nes sužalojimas atitinka T. S. nurodytas aplinkybes (ji nurodė, kad sužalojimą D. S. pasidarė pats, kai peilis buvo jam iš dešinės). Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad ekspertizės akte nurodyta, jog sužalojimo metu D. S. plaštakos pirštai turėjo būti „natūralioje fiziologinėje padėtyje“, t. y. pusiau sulenkti, o tai atitinka D. S. nurodytas aplinkybes, kad jis stovėjo priešais T. S. ištiesęs rankas į priekį, t. y. „laikė jas fiziologinėje padėtyje“ (t. 1, b. l. 78, fotonuotrauka Nr. 4), ir prieštarauja T. S. nurodytai versijai, kad D. S. susižalojo norėdamas jai smogti delnu ir dėl to neįtikėtina, kad smogti būtų galima rankai esant fiziologinėje padėtyje.Prokurorės manymu, dėl aptartų aplinkybių teismas padarė neteisingą išvadą, kad D. S. galėjo susižaloti pats. Jis buvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo ir teisme prisiekęs sakyti tik tiesą, todėl iš viso netikėti nukentėjusiojo parodymais ir labiau tikėti gynybine kaltinamosios versija teismas neturėjo jokio pagrindo. Teismas, suabejojęs nukentėjusiojo parodymais ir patikėjęs išteisintosios versija, neatsižvelgė į esančius prieštaravimus dėl D. S. sužalojimo aplinkybių, o tai kelia abejonių T. S. parodymų teisingumu ir nesudaro pagrindo besąlygiškai jais tikėti ir vien jais remtis išteisinamajame nuosprendyje. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, T. S. pateikta versija yra nepagrįsta ir laikytina kaip jos pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Priimdamas sprendimą teismas neatsižvelgė į T. S. kaltę pagrindžiančius įrodymus, T. S. išteisino jų neaptaręs išteisinamajame nuosprendyje. Išanalizavus nukentėjusiojo D. S. ir T. S. viso baudžiamojo proceso metu duotus parodymus apie konflikto, kilusio tarp jų, priežastis, apie D. S. smurtavimą prieš T. S., suduotus jai smūgius, matyti, kad T. S. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. D. S. neneigia sudavęs smūgį T. S. į veidą, pastarajai yra nustatyti sužalojimai, t. y. D. S. atliko pavojingus veiksmus T. S. atžvilgiu ir tuo metu buvo pavojinga situacija jos sveikatai, nes nukentėjusysis kėlė tiesioginę ir realią jai grėsmę, dėl kurios jai reikėjo gintis. Šioje situacijoje laikytina, kad kėsinimasis prieš T. S. buvo pradėtas ir pavojus tiesiogiai grėsė, o tai reiškia, jog buvo atsiradusi būtinosios ginties situacija, suteikianti T. S. teisę į gynybą. Šioje situacijoje kėsinimasis buvo tikras, egzistavo objektyviai, asmeniui įstatymas toje situacijoje suteikia teisę gintis ir T. S. šia teise pasinaudojo, dėl to padarė žalos D. S. – nesunkiai jį sužalojo, t. y. padarė baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, gindamasi nuo pradėto pavojingo kėsinimosi. Įvertinus nurodytas aplinkybes teismo nuosprendis naikintinas, kadangi T. S. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisinta nepagrįstai. T. S. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tačiau veikė esant būtinosios ginties sąlygoms (BK 28 straipsnio 2 dalis).Atsiliepimu į Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą išteisintosios gynėjas R. Špelveris prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Taip pat prašo išspręsti klausimą dėl išteisintosios T. S. patirtų procesinių išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo ir priteisti iš pareiškimą pateikusio asmens D. S. išteisintosios T. S. naudai jos patirtas proceso išlaidas.Atsiliepime nurodo, kad nesuprantamas apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusysis D. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė pakankamai išsamius, iš esmės nuoseklius, tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis sutampančius parodymus, kuriais besąlygiškai netikėti teismas neturėjo pagrindo. Pažymi, kad T. S., kviesdama greitąją pagalbą ir bendraudama su Klaipėdos greitosios medicininės pagalbos stoties specialiste, į klausimą, ar specialiai čia su peiliu susižeidė, ar netyčia, atsakė, kad netyčia (2016 m. sausio 6 d. garso įrašo apžiūros protokolas). Šis pokalbis užfiksuotas vos kelios minutės po įvykio, kai T. S. nebuvo laiko net pagalvoti apie atsakymus į klausimus, todėl šis pokalbis yra arčiausiai po įvykio egzistuojantis įrodymas. Be to, įvertinus tai, kad pokalbis vyko stresinėje situacijoje, šio pokalbio turinys atskleidžia tikrąsias aplinkybes – netyčinis susižalojimas, kuris įvyko paties D. S. aktyviais veiksmais pataikant į T. S. rankoje laikomą peilį. Be to, kvietimo kortelėje Nr. 1520106683-1-1, kuri užpildyta medicinos darbuotojo, yra nurodyta, kad D. S. aplinkybių nesako. Tai taip pat svarbus įrodymas, vertinant iš karto po įvykio paties D. S. nurodomas aplinkybes, t. y. po įvykio klausiant medikui, D. S. nieko nesako, o tik po 8 dienų išreiškia savo poziciją. D. S. kraujo serume etanolio koncentracija – 1,8 proc. promilės, tačiau skunde ši aplinkybė neminima, nors vertinant parodymų turinį ir nurodomų detalių tikslumą, šios aplinkybės gali turėti įtakos vertinant dviejų asmenų parodymuose esamus prieštaravimus. D. S. į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyrių kreipiasi 2015 m. lapkričio 25 d., t. y. nuo įvykio praėjus 8 paroms (įvykis 2015 m. lapkričio 17 d., apie 00.30 val.). Tą pačią dieną D. S. kreipiasi į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. D. S. 2015 m. lapkričio 25 d. apklausos metu nurodo, kad vieną kartą T. S. trenkė į veidą (2015 m. lapkričio 17 d.), o 2015 m. gruodžio 11 d. apklausos metu nurodo, kad po žmonos gimtadienio (2015 m. lapkričio 12 d.) suimdamas už rankų ties žastais padarė mėlynes. Šios aplinkybės nustatytos 2015 m. lapkričio 17 d. specialisto išvadoje Nr. G 2146/15(03). Nepaisant šių objektyviai esamų aplinkybių, skunde abejojama, kad nuo D. S. rankos smūgio T. S. galėjo pargriūti, ir neva D. S. parodymai apie T. S. negriuvimą yra labiau pagrįsti nei T. S. parodymai (jau net neatsižvelgiant į tai, kad D. S. pateikta jo sužalojimo versija tiek konsultacinę išvadą davusio eksperto, tiek ir teismo medicinos ekspertų komisijos išvadose buvo absoliučiai paneigta). Apeliantė nepateikia nė vieno objektyvaus faktinio argumento, leidžiančio abejoti T. S. parodymų teisingumu, tik deklaratyviai bando juos priešpastatyti D. S. duotų paaiškinimų turiniui ir neva jų teisingumui. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad 2015 m. gruodžio 21 d. apžiūros protokole užfiksuoti kraujo dėmių likučiai (pagrindinė kraujo dėmė yra priešais praustuvą) ir šiuos duomenis sulyginus su 2015 m. gruodžio 21 d. nukentėjusiojo D. S. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotomis aplinkybėmis (kad sužalojimas įvyko ne prieš praustuvą, o kur rastos dvi kitos kraujo vietos, bei D. S. paaiškinimas, kad prie praustuvo priėjo, todėl ten daugiausiai kraujo), leidžia daryti prielaidą, kad toks D. S. paaiškinimas neatitinka užfiksuotų bylos aplinkybių – natūralu, kad asmuo, būdamas sužeistas ir priėjęs prie praustuvo, savo sužeistą ranką laikys ne priešais praustuvą, leisdamas varvėti kraujui ant grindų, o ranką sieks kuo greičiau laikyti virš praustuvo, kad kraujas nebėgtų ant grindų. Priešingai, T. S. 2015 m. gruodžio 3 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys atskleidžia tikrąsias aplinkybes, kad būtent prieš praustuvą D. S. pataikė į T. S. rankoje laikytą virtuvinį peilį, kuriuo ji prisidengė veidą. Būtent iš esamų apžiūros protokolų ir T. S. parodymų išeina, kad D. S. ranka sudavus smūgį į peilį, pasipylė kraujas ant grindų (priešais praustuvą), po to D. S. pasimetė ir sutriko. Byloje nėra duomenų, kad po įvykusio D. S. susižalojimo, T. S. liko sėdėti ant grindų, taip leisdama ant jos varvėti kraujui ar pan., tai bandoma pasakyti apeliaciniame skunde dėl kraujo dėmės susidarymo aplinkybių. 2015 m. spalio 3 d. ekspertizės akte Nr. PEKG 5(88)/2017(01) nustatyta, kad D. S. kelis kartus ikiteisminiame tyrime ir teisme nupasakota įvykio versija yra atmestina, o T. S. pateikta versija – neatmetama kaip neprieštaraujanti objektyviems medicininiams duomenims. Atsiliepime nesutinkama su skundo teiginiu dėl D. S. plaštakos pirštų natūralios fiziologinės padėties, nes nurodomame ekspertizės akte būtent pagal T. S. versiją ekspertai įvertina ir aprašo, kad nukentėjusysis D. S. stovimoje padėtyje kaire ranka, esančia laisvoje fiziologinėje padėtyje, sudavė smūgį. Ekspertai įvertino skunde nurodytą aplinkybę, kad D. S. rankos buvo laisvoje fiziologinėje padėtyje, o ekspertų išvados esmė, kad (pagal D. S. versiją) D. S. kairės plaštakos sužalojimo versija yra atmetama. Kitaip tariant, nėra net menkiausių teorinių galimybių apie D. S. rankos sužalojimą pagal jo paties pateiktą ir ne kartą išdėstytą versiją.Visiškai nesuprantama skunde išreikšta pozicija dėl T. S. parodymų neteisingumo, parodymų teisingumo ir išsamumo prioritetą suteikiant nukentėjusiojo D. S. parodymų turiniui. Šiuo atveju tiek konsultacinėje išvadoje, tiek teismo medicinos ekspertų komisijos išvadose buvo absoliučiai paneigta D. S. sužalojimo versija. Kitaip tariant, šios baudžiamosios bylos pareiškėjas – nukentėjusysis D. S. – atsiskleidė kaip neteisingus parodymus davęs asmuo, dėl kurių kitam asmeniui buvo pradėta baudžiamoji byla, tačiau prokurorė vis tiek šio subjekto parodymų patikimumą nori vertinti labiau negu D. S.. Apibendrinus skundžiamo nuosprendžio motyvus bei anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, kurios ištirtos pirmosios instancijos teismo, byloje nėra duomenų, kurios leistų abejoti T. S. parodymų teisingumu, juo labiau, kad šie duomenys atitinka objektyvią bylos medžiagą: įvykio apžiūrų protokolai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, ekspertizės aktas bei kita rašytinė bylos medžiaga. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas baudžiamosios bylos medžiaga.Prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos nuosprendį, kuriuo T. S. išteisinta, ir baudžiamąją bylą nutraukti esant BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Tačiau tokie prokurorės prašymai visiškai nepagrįsti, nes šiuo atveju nebuvo jokio T. S. aktyvaus veiksmo, kuris atitiktų baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius ir yra privalomas šios sudėties elementas. Šis teisės taikymo klausimas būtų suprantamas situacijoje, nurodomoje pagal D. S. įvykių versiją, t. y. tokiu atveju būtų galima vertinti, kad T. S., matydama realų pavojų savo sveikatai, norėdama atremti fiziškai stipresnio subjekto puolimą, atsakomuoju vienu peilio mostu būtų sužalojusi D. S. ranką ir taip veikusi būtinosios ginties sąlygomis. Tačiau yra nustatyta priešingai, kad T. S., matydama, jog D. S. ruošiasi dar kartą jai smūgiuoti (prieš tai atliktas smūgis į veidą yra nustatytas ne tik iš paties D. S. parodymų, bet ir iš specialisto išvados dėl T. S. sužalojimo masto nustatymo), kaire ranka paėmusi virtuvinį peilį, būdama pritūpusi ir dengdama ranka galvą, kurioje buvo peilis, neatliko jokių aktyvių veiksmų, nukreiptų prieš D. S., todėl negalima konstatuoti būtinosios ginties instituto. Skundžiamame nuosprendyje, pagrįstai yra konstatuota, kad nėra nustatyta T. S. veiksmuose jokių aktyvių veiksmų, nukreiptų prieš nukentėjusįjį D. S., todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apibendrinant teigiama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepadarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisingai ir objektyviai įvertino visų įrodymų visetą ir priėmė teisingą išteisinamąjį nuosprendį, tenkinti apeliacinį skundą prokurorės nurodytais motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo.Atsiliepime taip pat nurodoma, kad T. S. gynėjas pirmosios instancijos teisme iki įrodymų tyrimo pabaigos pateikė jos patirtas proceso išlaidas bei tai patvirtinančius dokumentus, su prašymu priteisti išlaidas (už konsultacinę eksperto išvadą, advokato darbo apmokėjimą), kurie teismo buvo pridėti prie baudžiamosios bylos. Gynėjas pirmosios instancijos teisme baigiamosios kalbos metu paprašė pateiktas kaltinamosios patirtas išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 6 dalimi, paprašė teismo jas priteisti iš nukentėjusiojo – civilinio ieškovo D. S.. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendyje pareikštas prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo nebuvo išspręstas, todėl buvo pateiktas prašymas išspręsti klausimą dėl išteisintosios T. S. patirtų procesinių išlaidų atlyginimo ir priteisti iš pareiškimą pateikusio asmens D. S. jos patirtas proceso išlaidas. Klaipėdos rajono apylinkės teismas pranešimu informavo, kad pateiktas prašymas bus sprendžiamas po nuosprendžio įsiteisėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad ši baudžiamoji byla bus nagrinėjama apeliacinėje instancijoje ir teismas patikrins bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, mano, kad teismas kartu gali išspręsti ir iškilusį procesinį klausimą dėl patirtų proceso išlaidų atlyginimo.Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo D. S. atstovas advokatas V. Žarkovas prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti T. S. kalta pagal BK 138 straipsnio 2 dalį. Skunde nurodo, kad su teismo nuosprendžiu nesutinka, mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas dėl procesinių teisės normų pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Nagrinėjant bylą, po teismo medicinos ekspertizės atlikimo nukentėjusysis pateikė prašymą apklausti ekspertizės aktą surašiusį ekspertą, nes ekspertizės akto prieštaringos išvados neleido nukentėjusiajam įrodyti T. S. tyčinių veiksmų, taip pat nukentėjusysis pateikė prašymą, dalyvaujant teismo ekspertui, atkurti įvykio situaciją, ir tokiu būdu paneigti eksperto nepagrįstas išvadas. Teismas atsisakė tenkinti nukentėjusiojo prašymus ir tokiu būdu dar iki įrodymų tyrimo pabaigos suteikė eksperto išvadai pranašumą prieš kitus įrodymus. Po tokios eksperto išvados kilo pagrįstas klausimas dėl D. S. gauto sužalojimo mechanizmo: kaip nukentėjusysis D. S. stovimoje padėtyje kaire ranka, esančia laisvoje fiziologinėje padėtyje, t. y. pusiau sulenkta, galėjo suduoti smūgį, taip susižaloti, ir dėl to atsirado kairės plaštakos trys pjautinės-durtinės žaizdos ir nykščio tiesiamosios sausgyslės pažeidimas. Iš šio akto neaišku, ar nukentėjusysis sudavė smūgį delnu ar kumščiu, nes nerealu suduoti smūgį pusiau sulenkta plaštaka. Grįžtant prie eksperto R. P. parodymų, duotų teisme, pažymi, kad ekspertas R. P. nurodė priežastį, dėl kurios negalėjo nustatyti smūgio trajektorijos – sužalojimai buvo gydomi ir tiesiogiai neapžiūrėti. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ekspertas R. P. būtų nekvalifikuotas ekspertas arba jo padarytas ekspertinis tyrimas nepagrįstas, todėl liko neaišku, kodėl nukentėjusysis D. S. nebuvo pakartotinai apžiūrėtas. Teismo ekspertizės akte nurodyta, kad T. S. pateikta D. S. kairės plaštakos susižalojimo versija yra neatmetama (versija, kad nukentėjusysis D. S. stovimoje padėtyje kaire ranka, esančia laisvoje fiziologinėje padėtyje, suduoda smūgį tupinčiai T. S., kuri kairėje rankoje laikydama peilį prisidengia galvą šia ranka gindamasi nuo D. S. smūgio). Konsultacinėje išvadoje, analizuojant T. S. versiją, pažymėta, kad tokio pobūdžio sužalojimas galėjo būti padarytas, jeigu peilis yra pasuktas ašmenimis į priekį ir nėra galimas kaire ranka laikant peilį ašmenimis į viršų, ties galvos dešinės pusės viršugalviu. Akivaizdu, kad ekspertizės akte visiškai neanalizuojama peilio ašmens kryptis ir teatsakyta į teismo užduotą klausimą, ar T. S. laikant peilį ašmenimis virš galvos D. S. galėjo gauti tokio pobūdžio sužalojimus. Nurodant, kad T. S. prisidengė galvą, ekspertas neatsakė į nutartimi užduotą klausimą, kur buvo pasuktas peilio ašmuo. Analizuojant T. S. parodymus, kad peilio ašmenys buvo jos dešinėje pusėje, ir teismo nutartimi suformuotą 3 klausimą, galima teigti, kad ekspertizės akte nėra atsakymo į teismo suformuotą klausimą, o T. S. versija dėl sužalojimo mechanizmo ir smūgio trajektorijos paneigta konsultacine išvada. Tokiu būdu galima konstatuoti teismo ekspertizės akto ydingumą ir teismo nuosprendžio nepagrįstumą.Atsiliepimu į nukentėjusiojo atstovo advokato V. Žarkovo skundą išteisintosios gynėjas advokatas R. Špelveris prašo nukentėjusiojo D. S. apeliacinį skundą atmesti. Teigia, kad apeliantas skunde iš esmės aprašo atliktų specialistų, ekspertų padarytas išvadas dėl D. S. padaryto sužalojimo mechanizmo ir kelia abejones dėl konsultacinės išvados bei teismo medicinos ekspertų komisijos išvadų. Apeliantas prioritetą teikia eksperto R. P. pateiktai pirminei išvadai, tačiau pats ekspertas R. P. apklausiamas per teismo posėdį pripažino, kad jam buvo pateikta ne visa medžiaga. Šiuo pagrindu bei tai, kad buvo pateikta visai priešinga konsultacinė eksperto išvada, pirmosios instancijos teismas ir skyrė teismo medicinos trasologinę ekspertizę. 2016 m. spalio 3 d. ekspertizės akte Nr. PEKG 5(88)/2017(01) nustatyta, kad D. S. kelis kartus ikiteisminiame tyrime ir teisme nupasakota įvykio versija yra atmestina, o T. S. pateikta versija – neatmetama kaip neprieštaraujanti objektyviems medicininiams duomenims. Apeliantas kelia klausimą, kad eksperto nebuvo apžiūrėta D. S. žaizda, dėl to negalima nustatyti smūgio trajektorijos. Trumpai atsakydamas į šį argumentą, pažymi, kad būtent ikiteisminio tyrimo pareigūnas apžiūrėjo D. S. žaizdą, tai užfiksavo ne tik protokole, bet ir protokolo priedais – fotonuotraukomis, šie duomenys buvo pateikti teismo medicinos ekspertams. Kita vertus, šią dieną aplinkybė yra tokia, kad yra praėję nemažai laiko, o D. S. žaizda sugijusi, tad nesuprantamas apelianto keliamas klausimas dėl žaizdos apžiūrėjimo tikslingumo ir reikalingumo. Be to, apeliantas skunde nurodo aplinkybę dėl pusiau sulenktos plaštakos ir kelia abejonę dėl sudavimo aplinkybių. Apeliantas klaidingai suvokia 2016 m. spalio 3 d. ekspertizės akto Nr. PEKG 5(88)/2017(01) tiriamąją dalį, kurioje pasakyta, kad analizuojant D. S. veiksmus pagal T. S. versiją, plaštakos pirštų padėtis turėjo būti natūrali fiziologinė, t. y. pirštai pusiau sulenkti. Šiame akte nekalbama apie kumštį ar plaštaką, o kalbama apie pirštų natūralią fiziologinę padėtį, o tai apelianto argumentą daro nepagrįstą. Dėl apelianto nurodomos aplinkybės dėl peilio ašmenų padėties ir peilio laikymo padėties, tai visi duomenys yra užfiksuoti ir aprašyti byloje. T. S. yra pažymėjusi, kad neturėjo laiko peilį kaip nors specialiai paimti ir / ar pasitaisyti. Pastarajai pagal susiklosčiusią situaciją, esant pargriuvusiai kampe, kaire ranka užčiuopus peilį ir numatydama tuoj įvyksiantį smūgio sudavimą, peiliu užsidengė galvą, ir tik pajuto, kaip D. S. pataikė į peilį. Jokių kitų duomenų apie peilio laikymo aplinkybes, vietą ir pan., nėra (nevertinant D. S. įvykio versijos), todėl yra netikslinga ir neobjektyvu atlikinėti apelianto prašomus veiksmus – dalyvaujant ekspertui atkurti įvykio situaciją, juo labiau, kad nuo įvykio yra praėję nemažai laiko. Atsiliepime pažymima, kad tiek konsultacinę išvadą davusio eksperto, tiek ir teismo medicinos ekspertų komisijos išvadose buvo absoliučiai paneigta D. S. sužalojimo versija. Pagal šią D. S. versiją buvo suformuotas ir kaltinimas. Šiuo atveju tiek nukentėjusysis, tiek prokurorė skunduose dėmesį koncentruoja į T. S. nurodomas aplinkybes ir jas analizuoja nekreipdami dėmesio, jog pagrindinė baudžiamosios bylos vada – nukentėjusiojo D. S. įvykio versija, yra absoliučiai paneigta ekspertų.Teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusysis D. S. ir jo atstovas advokatas V. Žarkovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintosios T. S. gynėjas advokatas R. Špelveris prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Skundžiamu 2017 m. balandžio 6 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu T. S. buvo išteisinta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundų argumentus daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis dėl T. S. išteisinimo yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl mano, kad T. S. nepadarė nusikalstamos veikos, ir šių išvadų pateiktų skundų argumentai nepaneigia. Tiek prokurorė, tiek nukentėjusysis apeliaciniuose skunduose ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl T. S. išteisinimo nėra. Sprendžiant asmens kaltės klausimą, nė vienas iš įrodymų pats savaime neturi išskirtinės įrodomosios galios, teismas vertina tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Teismo išvados turi būti paremtos įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi palyginti asmenų parodymus ir visus bylos duomenis, ir tik pripažinus, kad šių duomenų, kaip visumos, pakanka asmens kaltumui nustatyti, gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, T. S. nuo pat pirmosios apklausos neigė aplinkybes, kad ji tyčia sužalojo savo sutuoktinį, nurodė, kad 2016 m. lapkričio 16 d. vakare ji susibarė su savo sutuoktiniu D. S. dėl buitinių priežasčių, jis kelis kartus ją pastūmė, po to virtuvėje jis jai du kartus sudavė per veidą, dėl to atsitūpė spintelių kampe ir pačiupo peilį, kurį laikė pakėlusi virš galvos, taip įspėdama vyrą jos nepulti. Pajutusi kontaktą, ji pažiūrėjo ir pamatė iš sutuoktinio kairės rankos delno bėgantį kraują bei suprato, kad jis vėl norėjo jai suduoti ir persipjovė delną į jos laikytą peilį. Tada ji atnešė jam tvarstį, iškvietė greitąją med. pagalbą (t. 1, b. l. 114–118, 134–140, 142). Nors prokurorė apeliaciniame skunde kritikuoja T. S. parodymus teigdama, kad jie yra prieštaringi, išsamiai analizuoja jos parodymus ir teigia, kad T. S. parodymai ikiteisminio tyrimo pradžioje skiriasi nuo jos vėliau duotų parodymų, tačiau teisėjų kolegijos manymu, jos parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, esminės detalės sutampa. T. S. parodymai turi būt vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, ir šiuo atveju darytina išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina T. S. kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, juo labiau, kai jos parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga. Nukentėjusysis D. S. pateikė kitokią įvykio versiją ir nurodė, kad 2016 m. lapkričio 16 d., apie 23.30 val., jis buvo namuose su sutuoktine, abu buvo šiek tiek vartoję alkoholio, jis bendravo su draugais kompiuteriu, o T. S. pradėjo jam dėl to priekaištauti ir tarp jų virtuvėje prasidėjo konfliktas. Norėdamas ją nutildyti, jis vieną kartą delnu sudavė T. S. per kairįjį skruostą, tačiau ji nenurimo, jie barėsi toliau ir šio barnio metu ji nuo stalo ar nuo spintelės pačiupo virtuvinį peilį ir ėjo link jo, grasindama susidoroti. Norėdamas ją nuraminti ir apsisaugoti, jis ištiesė į priekį rankas, o T. S. užsimojo dešine ranka su peiliu ir vienu mostu perpjovė jam į jos pusę atkištą kairės rankos plaštaką ties nykščio šonu ir delno viduryje ties pirštais. Iš žaizdos jam pradėjo bėgti kraujas, todėl jis pakišo ranką po vandens srove iš plautuvės čiaupo ir liepė T. S. skambinti medikams bei atnešti tvarstį, kuriuo pats susitvarstė ranką. T. S. paskambino medikams, kurie jį išvežė į Klaipėdos universitetinę ligoninę, kur jam buvo padaryta sausgyslių operacija (t. 1, b. l. 54–56, 60–62). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad įvykis įvyko sutuoktinių namuose nakties metu, kitų įvykio liudininkų nėra, santykiai tarp sutuoktinių T. S. ir D. S. – įtempti, buitinio pobūdžio barniai ir nesutarimai tarp jų įvyksta ne pirmą kartą, jie nori nutraukti santuoką, tačiau nesutaria dėl santuokoje įgyto turto dalybų. Esant tokioms aplinkybėms reikia labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, gretinti juos su kita bylos medžiagos, tarpusavyje palyginti, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą. Šiuo atveju nė vienas iš įvykio dalyvių neneigia, kad sužalojimas D. S. buvo padarytas peiliu, tik D. S. nurodo, kad jis buvo sužalotas T. S. smūgiuojant jam peiliu, o T. S. nurodo, kad D. S. pats susižalojo smūgiuodamas jai į galvą, kurią ji buvo užsidengusi rankoje laikydama peilį. Todėl vertinant šias abiejų proceso dalyvių nurodytas aplinkybes, svarbią reikšmę byloje turi pateiktos specialisto išvados bei ekspertizės aktai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta specialisto išvada Nr. G 2205/15(03), kurioje buvo nustatyta, jog D. S. buvo padarytos pjautinės kairės plaštakos delno bei 1 piršto pjautinės žaizdos su piršto tiesiamosios sausgyslės pažeidimu. Sužalojimas padarytas paveikus kairią plaštaką aštriu pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiu daiktu / įrankiu, dėl šio sužalojimo D. S. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 38–39). Papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 129/16(03) nurodyta, kad pjautinės žaizdos pirmojo kairiojo piršto nugariniame paviršiuje bei ant kairiojo delno galėjo atsirasti ir nuo vieno traumuojančio poveikio, jei jis tuo metu buvo pasukęs nykštį ir palenkęs jį į delno pusę. Mažai tikėtina, kad nustatytus pjautinius kairės plaštakos sužalojimus D. S. būtų patyręs kaire ranka smogdamas sėdinčiam ir laikančiam peilį asmeniui (t. 1, b. l. 45–46).Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pateikta teismo medicinos konsultacinė specialisto išvada Nr. 0083/16, kurioje nurodyta, kad D. S. padarytas sužalojimas nėra galimas pagal D. S. versiją – T. S. dešine ranka peiliu mojant iš išorės į vidų ir taip pataikant D. S. į kairę ranką, kuri kontakto metu buvo pečių plotyje, juosmens lygyje, delnas pakeltas į viršų, nykštys nukreiptas į dešinę pusę, nes taip negalima padaryti žaizdos nykščio nugariniame paviršiuje, tačiau galima padaryti žaizdas delne; tokiu atveju sužalojimai turėjo būti padaryti dviem atskirais trauminiais poveikiais. Sužalojimas nebuvo padarytas ir visiškai pagal T. S. įvykio versiją – jai esant pritūpusiai ir kaire ranka laikant peilį ašmenimis į viršų ties savo viršugalvio dešiniąja puse, o D. S. kairės rankos delnu kliudant šį peilį, nes tam prieštarauja žaizdų anatominė lokalizacija, tačiau tai įmanoma, jei peilis buvo pasuktas ašmenimis į priekį, o D. S. bandė suduoti smūgį kaire plaštaka, pusiau sulenktu kumščiu. Jei sužalojimai padaryti vienu trauminiu poveikiu, labiau tikėtina antroji įvykio versija (t. 2, b. l. 58–64).Siekiant pašalinti prieštaravimus tarp šių byloje esančių specialisto išvadų, buvo paskirta teismo ekspertizė ir gautas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktas Nr. PEKG 5988)2017(01), kuriame pateiktos išvados, patvirtinančios specialisto išvadoje Nr. G 2205/15(03) ir papildomoje specialisto išvadoje pG 129/16(03) nurodytą D. S. padaryto sužalojimo pobūdį ir mastą. Šiame ekspertizės akte taip pat buvo konstatuota, kad sužalojimai D. S. galėjo būti padaryti vienu trauminiu poveikiu. D. S. pateikta jo kairės rankos plaštakos sužalojimo versija atmetama, nes jeigu jo rankos buvo jo nurodytoje padėtyje, jo nurodytu būdu iš kairės jo kūno pusės suduodant smūgį peiliu, šio peilio ašmenys negalėjo kliudyti ir sužaloti kairiojo nykščio nugarinio-vidinio paviršiaus ir delno, kadangi šios plaštakos sritys buvo priešingoje pusėje negu link plaštakos judantis peilis, ir tokiu atveju būtų buvusi sužalota kita plaštakos sritis. T. S. pateikta D. S. kairės plaštakos sužalojimo versija neatmetama, nes ji neprieštarauja objektyviems medicininiams duomenims bei nurodytai įvykio situacijai (t. 2, b. l. 94–96).Siekiant motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus ir įvertinti D. S. padaryto sužalojimo aplinkybes nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklausti ekspertai R. P. P. ir V. K..Apeliacinės instancijos teisme ekspertas R. P. P. parodė, kad palaiko savo ikiteisminio tyrimo metu duotą išvadą. D. S. sužalojimai buvo nustatyti remiantis žaizdų lokalizacija kairės rankos nykščio tiesiamajame nugariniame paviršiuje, kur yra tiesiamoji sausgyslė ir sueina su kitų pirštų sausgyslėmis ir prie raumenų tvirtinasi palenkus. Tokiu būdu peilis nupjovė sausgyslę remdamasis viršuje į tarpupirščius, kur buvo antra žaizda, o ginantis ir smogiant, jeigu yra ginamasi, tikimiausia, kad žmogus griebia ir visos žaizdos būna delniniame paviršiuje nuo peilio ašmenų. Šiuo atveju, jei D. S. būtų smogęs ir ranka, sugniaužta į kumštį, būtų kontaktavusi su peilio ašmenimis, tai būtų vieną žaizdą padaręs (jeigu ranka būtų sugniaužta į kumštį), todėl delne negalėjo atsirasti dvi. Ekspertas nurodė, kad apžiūros metu ranka buvo imobilizuota longete, sausgyslės negalėjo matyti, matėsi tik delno žaizda, atrišimui nėra tokių sterilių sąlygų, chirurgas buvo aprašęs operaciją, apžiūros metu matė pačią žaizdą delne antrame tarpupirštyje, nykščio nugarinio paviršiaus žaizdos nematė. Suprato, kad tai yra nukentėjęs žmogus, jam ir dabar apribota funkcija dėl to piršto, atliko reabilitacines fizioterapines procedūras, naudojo atitinkamus vaistus, kurie skatina sausgyslių augimą, vitaminus. Pagal žaizdų anatominę lokalizaciją negalima nustatyti D. S. ir T. S. kūnų padėties, jų tarpusavio išdėstymo kūno sužalojimo padarymo metu. Jei nukentėjusysis tuo metu, kaip teigė, stovėjo, tikėtina, kad ir T. S. stovėjo, tikėtina, kad iš gulimos padėties tikrai nesužalos taip. Pagal jo atliktą modeliavimą nykštys turėjo būti pasuktas ir palenktas prie delninio paviršiaus vieno trauminio poveikio metu. Ekspertas nurodė, kad jis apibūdino nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, kur buvo nykštys ir kaip pasiekiamas delnas, kuris buvo sužalotas, viskas buvo padaryta tuo paties trauminio poveikio metu. Ekspertas V. K. apeliacinės instancijos teisme, komentuodamas pateikto ekspertizės akto Nr. PEKG 5(88)/2017 (01) 3 punktą, nurodė, kad iš bylos medžiagos suprato, kad yra dvi pagrindinės versijos, kurios išdėstytos apibendrinamojoje dalyje ir atsispindėjo nuotraukose, – D. S. versija ir T. S. versija. Tyrimo metu buvo įvertintos abi versijos, nuotraukos ir sugretinta su turimais D. S. sužalojimais. Versija, kurią nurodė D. S., buvo atmesta, nes žaizdų lokalizacija ir peilio judėjimo kryptis pagal jo versiją nesutampa: dešinė ranka, vadinasi, ir peilis D. S. atžvilgiu turėjo judėti iš kairės, labai svarbus momentas, kad nuotraukoje parodyta, kad delnai į apačią nukreipti, pagal jo versiją peilis judėjo iš priešingos pusės arba delnai turėjo į viršų būti, tačiau nuotraukoje aiškiai delnai buvo į apačią. Šioje situacijoje svarbus ne tiek kūno išsidėstymas, o svarbi aplinkybė, kur buvo nukreipti delnai ir iš kur peilis judėjo. T. S. pateikta D. S. kairės plaštakos susižalojimo versija nebuvo atmesta, nes nėra jokios priežasties, kodėl tokia žaizdų lokalizacija negalėtų gautis taip užsidengus peiliu: esant atsikišusiam peiliui neatmetama tokia galimybė, kad kitas asmuo įsidūrė norėdamas suduoti. Peilis turbūt turėjo būti atsikišęs kažkokiu kampu, ranka galėjo būti pasukta plaštaka į vidų ir tokioje padėtyje kontaktuota su peiliu, todėl ši galimybė nebuvo atmesta. Vertinant T. S. pateiktą įvykio versiją buvo įvertinta tai, kad ji sėdėjo ir kad peilis buvo nukreiptas į viršų, galėjo būti nukreiptas ir į šoną, šiuo atveju tai nėra labai svarbu, labiau nuo plaštakos pasukimo priklauso, o ne nuo to, kur nukreiptas peilis, pateiktose nuotraukose nebuvo nurodyta, kokioje padėtyje buvo plaštaka kontakto su peiliu metu, D. S. neparodė, kokioje padėtyje kontaktavo su peiliu, o šiuo atveju svarbiau yra, kokioje padėtyje buvo D. S. plaštaka. Jeigu peilio ašmenys būtų pasukti į apačią, tada smūgiavusio asmens ranka turėtų judėti iš apačios, tačiau tokia galimybė yra, viskas priklauso nuo rankos trajektorijos ir plaštakos padėties. Pateiktoje išvadoje nebuvo pateikta kategoriška išvada, buvo konstatuota, kad tokia versija yra neatmetama. D. S. pateikta versija atmesta kategoriškai, nes tokiu būdu sužalojimai negalėjo atsirasti. Visos padėtys yra svarbios, tačiau pateikiant išvadą buvo nagrinėjamos konkrečios nuotraukos, konkrečios kūno padėtys, užfiksuotose nuotraukose, plaštakų pasukimas į priešingą pusę viską pakeistų, tada išvada būtų kitokia, tačiau šiuo atveju buvo nufotografuotos konkrečios padėtys ir jos buvo išanalizuotos. Kategoriška išvada duodama remiantis fotonuotraukomis, žaizdų lokalizacija, peilio judėjimo trajektorija, laikymu rankoje, D. S. plaštakų padėtimi, randų lokalizacija, abiejų žmonių išsidėstymu, kūnų padėtimi, žaizdų lokalizacija. Iš anksčiau aptartų duomenų matyti, kad net ir atlikus papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigtos skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados. Byloje esantis ekspertizės aktas Nr. PEKG 5(88)/2017 (01) patvirtina T. S. parodymus, kad D. S. susižalojo pats tuo metu, kai jis savo kaire ranka bandė smūgiuoti jai į galvą, kurią ji buvo užsidengusi ranka, kurioje laikė peilį, nes baiminosi, kad D. S. ją gali sužaloti. Abejoti byloje esančiu ekspertizės aktu, kurį apeliacinės instancijos teisme patvirtino ekspertas V. K., nėra pagrindo. Ekspertizė buvo atlikta remiantis visais bylos duomenimis, pats ekspertas V. K. patvirtino, kad atliekant ekspertizę buvo vertinama ir D. S. pateikta versija, tačiau ji buvo atmesta, nes jo nurodytu būdu nėra galimybės padaryti tokius sužalojimus, kurie jam buvo konstatuoti specialisto išvada Nr. G 2205/15(03). Būtent šis ekspertizės aktas ir eksperto V. K. parodymai ir paneigia apeliacinių skundų argumentus, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi T. S. parodymais. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad be galbūt subjektyvių nukentėjusiojo D. S. parodymų nesant byloje kitų juos patvirtinančių, nepaneigtų ir T. S. kaltę įrodančių įrodymų, nėra pagrindo ją pripažinti kalta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde akcentuoja, kad ekspertizės akte visiškai neanalizuojama peilio ašmens kryptis ir teatsakyta į teismo užduotą klausimą, ar T. S. laikant peilį ašmenimis virš galvos D. S. galėjo gauti tokio pobūdžio sužalojimus, ekspertas neatsakė į nutartimi užduotą klausimą, kur buvo pasuktas peilio ašmuo, todėl ekspertizės aktas yra ydingas ir juo negalima remtis priimant nuosprendį. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausto eksperto V. K. parodymų matyti, kad šiuo atveju nėra taip svarbu, į kurią pusę buvo pasukti peilio ašmenys, o didžiausią reikšmę turi tai, kokioje padėtyje buvo D. S. plaštaka, kai jis smūgiavo T. S.. Ekspertas patvirtino, kad D. S. ranką T. S. nurodytu būdu galėjo susižaloti tiek T. S. peilio ašmenis nukreipus į viršų, tiek juos pasukus į šoną. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusysis D. S. nurodė, kad jis tiksliai negali pasakyti, kokioje padėtyje buvo jo plaštakos, kai T. S. smūgiavo jam peiliu, nesureikšmino šios aplinkybės, todėl parodymų patikrinimo vietoje metu parodė bet kokią padėtį, nes negalvojo, kad tai gali būti taip svarbu. Tačiau pažymėtina, kad asmenų parodymai iš karto po įvykio yra labai svarbūs, nes nuo įvykio praėjus nedaug laiko yra lengviau atsiminti visas aplinkybes bei tiksliai jas parodyti. Todėl nustatinėjant D. S. sužalojimų atsiradimo mechanizmo pagrįstai buvo remiamasi jo paties parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytomis aplinkybėmis bei jo nurodyta rankų laikymo padėtimi, ir išanalizavus visus duomenis buvo padaryta išvada, kad D. S. negalėjo būti padaryti sužalojimai jo nurodomu būdu.Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino to, kad įvykio vietos apžiūros metu, panaudojus kraujo pėdsakų paieškos reagentą, ant virtuvės grindų plytelių prie praustuvo buvo rastas liuminescencinėje šviesoje švytinčių dėmių plotas, išsidėstęs per dvi grindų plyteles (plytelės matmenys 45x45) ir pavieniai taškai prie virtuvės darbastalio. Prokurorės teigimu, rastų kraujo pėdsakų daugėto vieta nurodo, kad įvykio vieta buvo arčiau praustuvo spintelės, todėl susiejus esamus duomenis, akivaizdžiai paneigiama T. S. versija, kad ji buvo pargriuvusi ant grindų (tupėjo), nes kraujo pėdsakai buvo rasti dviejų grindų plytelių plotyje, kaip tik toje vietoje, kur nurodo tupėjusi T. S., taigi ji savo kūnu kaip tik buvo uždengusi tą vietą, kurioje buvo rastas kraujo pėdsakų daugetas. Tačiau tokie prokurorės argumentai visiškai nepagrįsti, nes, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, įvykio vietoje rasti kraujo pėdsakų likučiai ant grindų plytelių prie virtuvės plautuvės kaip tik patvirtina T. S. parodymus, kad D. S. susižalojo savo ranką būtent toje vietoje. Iš T. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad jos nurodyta vieta, kur ji buvo atsitūpusi įvykio metu prie virtuvės spintelės ir prie savo galvos dešinės pusės laikė ranką su peiliu, ir sutampa su ta vieta, kurioje įvykio vietos apžiūros metu, panaudojus kraujo pėdsakų paieškos reagentą, ir buvo rasta daugiausia kraujo pėdsakų likučių. Ši aplinkybė kaip tik patvirtina T. S. parodymus ir jos nurodytą D. S. susižalojimo vietą, nes jeigu D. S. būtų sužalotas kitoje vietoje, ir, kaip pats nurodo, iš karto po sužalojimo savo ranką plovęs plautuvėje, tai kraujo pėdsakų šioje vietoje kaip tik nebūtų, nes natūralu, kad asmuo, būdamas sužeistas ir priėjęs prie praustuvo, savo sužeistą ranką laikytų ne priešais praustuvą, leisdamas varvėti kraujui ant grindų, o ranką kuo greičiau plautų vandeniu. Būtent iš įvykio vietos apžiūros protokolo, T. S. parodymų bei ekspertizės akte pateiktų išvadų galima teigti, kad D. S. ranka sudavus smūgį į peilį jam pradėjo bėgti kraujas ant grindų (priešais praustuvą), dėl to šioje vietoje ir liko daugiausia kraujo pėdsakų. Byloje nėra jokių duomenų, kad po įvykusio D. S. susižalojimo, T. S. liko sėdėti ar tupėti ant grindų, taip leisdama ant jos varvėti kraujui ar pan., o kaip tik T. S. nurodė, kad iš karto po įvykio nuėjo į antrą namo aukštą ieškoti, su kuo sutvarstyti D. S. žaizdą. Pagrindinis prokurorės apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino, jog T. S. neatliko jokių aktyvių veiksmų, kuriais gynėsi nuo užpuoliko ir padarė jam žalą. Prokurorės manymu, šiuo atveju T. S. egzistavo būtinosios ginties sąlygos, todėl ji turėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės BK 28 straipsnyje numatytu pagrindu. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi iš šio straipsnio matyti, kad norint taikyti BK 28 straipsnį ir asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, reikia pripažinti, kad asmuo padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis. Šiuo atveju anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad T. S. veiksmuose nėra BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos požymių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad T. S. neturėjo jokios tyčios sužaloti D. S., o priešingai, pati buvo sužalota D. S. kilusio konflikto metu (tai patvirtina specialisto išvada Nr. G 2146/15(03), ir peilį į rankas paėmė bei prie galvos laikė norėdama apsaugoti savo galvą nuo galimų D. S. smūgių. Įvertinus šiuos duomenis, konstatuotina, kad nėra jokio pagrindo svarstyti BK 28 straipsnio taikymo galimybių.Šios bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Kadangi baudžiamojoje byloje T. S. kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o nukentėjusiojo D. S. nurodyta jo sužalojo versija kategoriškai atmesta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino T. S., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pats atlikęs įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismo išvadas pripažįsta teisingomis. Vien tai, kad prokurorė ir nukentėjusysis bei jo atstovas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti jų apeliacinius skundus. Išteisintosios T. S. gynėjas advokatas R. Špelveris pirmosios instancijos teisme pateikė duomenis, kad T. S. patyrė atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, t. y. 540 eurų sumokėjo savo gynėjui advokatui R. Špelveriui ir 250 eurų UAB (duomenys neskelbtini) už konsultacinės specialisto išvados pateikimą (t. 2, b. l. 115–117), ir prašė teismo pripažinti šias išlaidas proceso išlaidomis ir priteisti iš nukentėjusiojo D. S.. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl šių išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir sprendimo dėl to nepriėmė, todėl gynėjas pateikdamas atsiliepimus į apeliacinius skundus prašo priimti sprendimą dėl šių proceso išlaidų. Pažymėtina, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nukentėjusiojo D. S. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus, todėl, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, šis gynėjo nurodytas klausimas dėl proceso išlaidų pirmosios instancijos teisme pripažinimo ir paskirstymo bus sprendžiamas BPK 362 straipsnyje numatyta tvarka įsiteisėjus nuosprendžiui.Išteisintosios T. S. gynėjas advokatas R. Špelveris prašo priteisti 250 eurų išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme ir pateikė išlaidas pagrindžiančius dokumentus (t. 2, b. l. 193–194). Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo ir prokurorės apeliacinius skundus, jų skundai yra atmetami ir pirmosios instancijos nuosprendis paliekamas nepakeistas. Išteisintosios gynėjas advokatas R. Špelveris rengė du atsiliepimus į apeliacinius skundus, dalyvavo 2017 m. birželio 22 d. ir 2017 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdžiuose nagrinėjat bylą Klaipėdos apygardos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas nepakeistas bei į išteisintosios gynėjo darbo ir laiko sąnaudas, teisėjų kolegijos nuomone, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti (250 eurų) yra realios ir pagrįstos, todėl, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priteistinos iš nukentėjusiojo D. S..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Astos Brigevičienės ir nukentėjusiojo D. S. apeliacinius skundus atmesti.

Išteisintajai T. S. iš nukentėjusiojo D. S. priteisti 250 eurų proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.