Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

į teismo posėdį neatvykus pareiškėjui P. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Kybartų pataisos namų atstovui,

rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 5‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde (b.l. 4) pareiškėjas nurodė, jog nuo 2013-07-08 iki 2014-01-08 Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Kybartų PN), dėl paskirtos nuobaudos, 6 mėnesius bausmę atlikinėjo drausmės grupėje, kameroje Nr. 106, orumą žeminančiomis sąlygomis. Minėtoje kameroje jam nebuvo užtikrinta minimalaus ploto norma, buvo prastas dieninis bei dirbtinis apšvietimas, kameroje gyveno trise, o kėdės buvo dvi. Dėl šių priežasčių pareiškėjui suprastėjo regėjimas, netinkamos gyvenimo sąlygos jam sukėlė nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, kuriuos pareiškėjas vertina 5‘000 Eur, prašo priteisti patirtos žalos atlyginimą.

Atsakovo atstovas Kybartų pataisos namai su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l. 8-10) nurodė, jog pareiškėjas buvo perkeltas iš paprastos grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams, kadangi jam buvo skirta nuobauda. Nesutinka, kad drausmės grupės kameroje Nr. 106, pareiškėjui buvo pažeista vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi visada buvo užtikrinta 3,6 kv.m. ploto norma. Dėl apšvietimo, atsakovas nurodė, jog tam, kad natūralus apšvietimas atitiktų teisės aktų reikalavimus, būtina iškirsti didesnius langus, o tai susiję su pastato rekonstrukcija, todėl šiuo metu galiojanti Higienos normos HN 76:2010 reikalavimas natūraliai kalinimo įstaigų apšvietai Kybartų PN netaikomas. Tamsiu paros metu patalpos apšviečiamos kaitrinėmis lempomis. Atsakovas nurodė, jog drausmės grupė Nr. 106 aprūpinta baldais, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, tačiau atkreipia teismo dėmesį į tai, jog nuteistieji piktavališkai niokoja įstaigoje esantį turtą, gadina kietąjį inventorių, tai daro, jog galėtų kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo. Prašė paraiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas skunde pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Kybartų PN pareigūnų veiksmais, laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų drausmės grupės kameroje Nr. 106.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas nurodė jog prašoma priteisti žala jam kilo nuo 2013-07-08 kai buvo paskirtas 6 mėnesiais į drausmės grupės kamerą Nr. 106.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2013-07-08 pareiškėjui dėl nustatyto pareiškėjo alkoholio vartojimo fakto, jam pataisos namų direktoriaus buvo skirta nuobauda – perkelti pareiškėją iš paprastos grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams (b.l. 19-20). Kybartų pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus pažyma apie P. L. laikymo sąlygas drausmės grupėje patvirtina jog pareiškėjas atliko bausmę drausmės grupėje laikotarpiu 2013-07-09 – 2014-01-09 (b.l. 13). Taigi, byloje ginčo laikotarpius yra 2013-07-09 – 2014-01-09.

Dėl drausmės grupės kameroje Nr. 106 pareiškėjui tekusios ploto normos.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹. 2. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Byloje nustatyta, Kybartų pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus pažyma apie P. L. laikymo sąlygas drausmės grupėje patvirtina jog pareiškėjui laikotarpiu 2013-07-09 – 2014-01-09 atliekant bausmę drausmės grupėje, mažiausia tekusi ploto norma vienam asmeniui ginčo laikotarpiu buvo 3,69 kv.m., taigi, visu ginčo laikotarpiu ji viršijo minimalų 3,6 kv.m. ploto normos dydį (b.l. 13).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog aukščiau nurodytais laikotarpiais nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog drausmės kameroje Nr. 106 buvo prastas natūralus apšvietimas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų siejami su aukščiau nurodytoje Higienos normoje HN 76:2010 įtvirtintų higienos reikalavimų neužtikrinimu, t.y. kameroje buvusio netinkamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Higienos normos HN 76:2010 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Kybartų PN pastatų pripažinimo tinkamais naudoti metu galiojo Higienos norma HN 76:1999, todėl pripažįstant pastatus tinkamais naudoti (2005-2006 m.) buvo vadovaujamasi joje įtvirtintais reikalavimais. Kadangi natūralios patalpų apšvietos padidinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl Kybartų PN gyvenamųjų patalpų natūraliai apšvietai Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai netaikomi (Higienos normos HN 76:2010 2 p.), todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai, dėl dieninės apšvietos normos neužtikrinimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl prastos dirbtinės apšvietos ir vienos kėdės trūkumo kameroje Nr. 106.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kameroje Nr. 106 buvo prastas dirbtinis apšvietimas, dėl ko jam suprastėjo regėjimas, taip pat nurodė, jog kameroje Nr. 106 gyveno trise, o kėdės buvo dvi. Atsakovas nepateikė šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tačiau, teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys, dėl Kybartų PN kameroje higienos normų užtikrinimo, leidžia manyti, jog pareiškėjas galėjo ginčo laikotarpiu patirti tam tikrų nepatogumų, diskomfortą, dėl higienos normų neužtikrinimo jo gyvenamose kamerose, atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, dėl kameroje Nr. 106 buvusios dirbtinės apšvietos bei kėdės trūkumo. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Kybartų PN turi laikytis Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymu nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, Kybartų PN nepateikus informacijos apie kameros Nr. 106 buvusias sąlygas dėl patalpoje buvusios dirbtinės apšvietos bei kėdžių kiekio, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjo teisė į tinkamą patalpos dirbtinę apšvietą bei tinkamą kietojo inventoriaus, t.y. kėdžių kiekį buvo pažeista.

Dėl pareiškėjo sveikatos ginčo laikotarpiu.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl prastos apšvietos ir mažo patalpos ploto, jį kankino depresija, suprastėjo regėjimas, tačiau Kybartų pataisos namų psichologinės grupės pateikta pažymoje, nurodyta, jog su nuteistuoju bendrauta du kartus ir abu įstaigos iniciatyva. Pažymoje, akcentuota, jog nuteistasis pats dėl psichologinių ar emocinių problemų, susijusių su kalinimo sąlygomis, nesikreipė (b.l. 14). Taip pat, prie bylos pridėtoje Asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui būtų sutrikusi psichinė sveikata ar suprastėjęs regėjimas. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl suprastėjusio regėjimo, bei kamavusių didelių emocinių išgyvenimų yra nepagrįstos jokiais įrodymais. Taip pat, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas pažymi, jog sprendžiant skundo, dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t.y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Minėta, kad neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams, ir dėl tokio veikimo arba neveikimo atsiranda asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės), o reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo yra nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-345/2013).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pataisos įstaigoje sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas, įvertinęs šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (kameros Nr. 106 dirbtinį apšvietimą bei kietojo inventoriaus (kėdžių) kiekį), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2013-07-09 iki 2014-01-09 buvo pažeista P. L. , a/k (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kybartų pataisos namuose sąlygas.

Pareiškėjo P. L. , a/k (duomenys neskelbtini) reikalavimą dėl 5‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.