- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-09-07
- Bylos Nr.
- 1A-477
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Ražinskaitė (pirm.), Regina Gaudutienė, Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- R. R.
- Kategorijos
Pranešėja V. Ražinskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-477 2005 m.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2005 m. rugsėjo 7 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. R. ir jos gynėjo apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 1 d., ir nubausta laisvės atėmimu 9 m. ir 6 mėn., bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. R. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2005 m. sausio 3 d., apie 23³⁰ val., Šiaulių m., prie (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu tyčia dūrė vieną kartą tyrimo metu nenustatytu plokščiu duriančiai-pjaunančiu įrankiu nukentėjusiajam J. V. į krūtinę, padarydama jam krūtinės ląstos durtinę-pjautinę žaizdą su širdiplėvės ir širdies sužalojimu, dėl to išsivysčius širdies tamponadai krauju ir kraujavimui į pleuros ertmę jis mirė vietoje, taip ji tyčia nužudė J. V. .
Šalies argumentai
Nuteistoji R. R. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti. Nurodo, jog nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, nes ji J. V. nežudė. Byloje nėra jokių jos kaltės įrodymų, jokių liudytojų, nesurastas nusikaltimo įrankis. Prisipažino, nes buvo įkalbėta.
Nuteistosios gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir R. R. išteisinti neįrodžius, kad ji padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 1 dalyje. Nurodo, jog nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismo išvados neatitinka byloje esančių įrodymų. Byloje nustatyta, kad J. V. nužudytas smūgiu į krūtinę duriančiai-pjaunančiu įrankiu, kuris tyrimo metu nesurastas. Kas ir kokiomis aplinkybėmis panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, niekas nematė. Vienintelė teisme apklausta liudytoja A. O. parodė, kad įvykio naktį ji matė ant suoliuko sėdinčius ir besiginčijančius valkatas, o kitą dieną sužinojusi apie įvykį pagalvojo, kad nužudyti galėjo moteris, sėdėjusi kartu su nukentėjusiuoju. Ši subjektyvi liudytojos nuomonė ir buvo pagrindas R. R. patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau jos kaltės įrodymų taip ir nepavyko surasti. Byloje yra duomenų, jog būtent toje vietoje ir tuo metu J. V. sumušė kiti asmenys. Tie sumušimai, pasak ekspertų, nebuvo nukentėjusiojo mirties priežastis, tačiau nepaneigta, jog tie patys asmenys galėjo smogti J. V. ir mirtiną smūgį. Abejotina, kad R. R. , pagyvenusi moteris, nusilpusi nuo nuolatinio badavimo, nenustačius, kad ji būtų turėjusi duriančiai-pjaunantį įrankį, be jokios rimtos motyvacijos būtų galėjusi suduoti nukentėjusiajam tokį taiklų bei stiprų smūgį ir nužudyti žieminiais rūbais apsirengusį vyriškį. Gynėjas nurodo, jog nuosprendis iš esmės pagrįstas prieštaringais pačios nuteistosios parodymais, kuri apklausų metu tai neigė savo kaltę, tai prisipažino nužudžiusi nukentėjusįjį. Jo nuomone, toks parodymų nenuoseklumas paaiškinamas nuteistosios asmenį apibūdinančias duomenimis: protinis atsilikimas, alkoholizmas, degradacija, susitaikymas su likimu. Todėl tokių parodymų negalima laikyti objektyviais, patikimais įrodymais ir, juo labiau, jais pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio.
Teismo posėdyje gynėja prašo nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašo abu skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios R. R. ir jos gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.
Teisėjų kolegijos nuomone, R. R. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Abiejuose apeliaciniuose skunduose nurodyta, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir pačios nuteistosios nenuosekliais parodymais. Su tokiais skundų motyvais negalima sutikti.
Byloje nėra tiesioginių įrodymų, jog R. R. nužudė J. V. , tačiau jos kaltę įrodo įrodymų visuma. Netiesioginių įrodymų įrodomoji vertė nėra mažesnė, negu tiesioginių, ir jie negali būti vertinami kaip prielaidos.
Nuteistosios parodymai iš tiesų nėra nuoseklūs, tačiau tik tuo aspektu, kad vienų apklausų metu ji neigė padariusi nusikaltimą, o kitų – pakankamai detaliai ir iš esmės vienodai, apklausiama skirtingu laiku, dalyvaujant skirtingiems gynėjams, nurodė aplinkybes, kuriomis jį dūrė peiliu ant to paties suoliuko sėdėjusiam J. V. : šiam valgant batoną, kurį pjaustė peiliu, todėl peilis buvo ant suoliuko, ji taip pat norėjo valgyti, tačiau jo neprašė; tuo metu jai ,,kažkas pasidarė”, ji čiupo nuo suoliuko peilį, įdūrė J. V. į krūtinę, po to išmetė peilį į šiukšliadėžę ir nuėjo (b. l. 123, 124, 132-133). Tokius savo parodymus ji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 125), o taip pat apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiesa, ne iš karto, o po prokurorės klausimų (b. l. 136-137).
Viename iš protokolų užfiksuota, kad įtariamoji parodymus davė gera valia, prisipažino geranoriškai, niekieno neįkalbinėta, jai nebuvo daromas joks spaudimas, už prisipažinimą nieko nebuvo siūloma (b. l. 132-133). Taigi, nepagrįstas nuteistosios apeliacinio skundo motyvas, jog ji prisipažino įkalbėta.
Taip pat nepagrįstas gynėjo skundo motyvas, kad nuteistosios parodymų negalima laikyti objektyviais ir patikimais, kadangi jos parodymų nenuoseklumą sąlygojo jos asmenybė.
Iš teismo psichiatrinės, psichologinės, narkologinės ekspertizės akto Nr. 73 duomenų (b. l. 169-170) matyti, jog R. R. priklausoma nuo alkoholio, jai yra asmenybės degradacija ir lengvas protinis atsilikimas, tačiau ji teisingai suvokia savo veiksmų esmę ir gali juos teisingai valdyti.
Taigi, ikiteisminio tyrimo pradžioje ir teisiamajame posėdyje nuteistosios neigimas padarius nusikaltimą vertinamas kaip pasirinktas gynybos būdas.
Abu apeliantai teisūs, kad paties įvykio niekas nematė, o peilis nerastas, tačiau iš to negalima daryti išvados, jog nėra jokių R. R. kaltės įrodymų.
Liudytoja A. O. nuosekliai parodė, kad apie 23³⁰ val. ant suoliuko prie parduotuvės ,,Saulutė” ji matė nuteistąją, besiginčijančią ar besipykstančią su vyriškiu. Kitą dieną iš žinių laidos sužinojusi, jog toje vietoje nužudytas vyriškis, ji susiejo išvakarėse matytą vaizdą su toje vietoje padarytu nusikaltimu ir, norėdama padėti jį išaiškinti, kreipėsi į policiją (b. l. 73-74).
Pasak šios liudytojos, toje vietoje be dviejų konfliktuojančių žmonių daugiau jokių asmenų nebuvo. Liudytoja atpažino, kad su vyriškiu konfliktavo R. R. (b. l. 77-80). Tai, kad ant suoliuko nuteistoji sėdėjo būtent su J. V. , pripažino pati kaltininkė.
Gynėjas savo apeliaciniame skunde teigia byloje esant duomenų, kad toje vietoje ir tuo metu J. V. sumušė kiti asmenys. Šio skundo motyvo nepatvirtina bylos medžiaga.
Pati nuteistoji iš tiesų parodė, jog pro šalį ėję trys nepažįstami vaikinai spyrė J. V. į veidą, tačiau tai buvo žymiai anksčiau, kai dar buvo atidaryta parduotuvė ,,Saulutė”, o iš nuotraukos fotolentelėje prie R. R. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (b. l. 126) akivaizdu, jog parduotuvė dirba tik iki 22 valandos.
Specialisto išvados Nr. PM 13-17/05 (04) duomenys (b. l. 93) įrodo, kad J. V. po širdiplėvės bei širdies sužalojimo mirė staiga ir sąmoningų, aktyvių veiksmų atlikti negalėjo.
Iš specialisto išvados Nr. M 17/05 (04) duomenų (b. l. 83-88) matyti, jog sužalojimas padarytas maždaug prieš dvi valandas iki apžiūrint nukentėjusįjį įvykio vietoje 2005-01-04, 1²⁰ val.
Iš to daroma išvada, kad J. V. galėjo būti sužalotas apie 23²⁰ val. ar kiek vėliau po to, kai jį matė liudytoja A. O. , tačiau tai niekaip negali būti siejama su jau aptartais trijų nepažįstamų vaikinų veiksmais iki 22 valandos. Taigi, gynėjo apeliacinio skundo teiginys, jog tie patys asmenys galėjo smogti nukentėjusiajam ir mirtiną smūgį, atmetamas kaip prieštaraujantis bylos medžiagai.
Gynėjo skunde išdėstyta abejonė, ar nusilpusi nuo nuolatinio badavimo pagyvenusi moteris be jokios rimtos motyvacijos būtų galėjusi suduoti stiprų smūgį ir nužudyti vyriškį, niekuo nepagrįsta, kadangi motyvaciją nurodė pati nuteistoji (buvo alkana ir pamačius valgantį J. V. jai ,,kažkas pasidarė”), o tarp jų buvus konfliktą patvirtino liudytoja A. O. .
Jau aptartos specialisto išvados Nr. M 17/05 (04) duomenys įrodo, kad J. V. mirė nuo krūtinės ląstos durtinės-pjautinės žaizdos su širdiplėvės ir širdies sužalojimu, išsivysčius širdies tamponadai krauju ir kraujavimui į pleuros ertmę. Taigi, R. R. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 dalį.
Teismas motyvavo bausmės paskyrimą.
Teismas atsižvelgė, jog netiesioginės tyčios kaltės forma padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 11 str. 6 d.), sukėlęs negrąžinamus padarinius – žmogaus mirtį, įvertino kaltininkės asmenybę, sveikatos būklę. Ji yra neteista, trečios grupės invalidė (b. l. 154), tačiau girtaujanti (b. l. 172), priklausoma nuo alkoholio (b. l. 169-170).
I instancijos teismas pagrįstai nenustatė nei nuteistosios atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.
Įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui, už nužudymą esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 5 iki 15 metų, teismas R. R. paskyrė trumpesnę, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.
Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.
Apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo keisti nuosprendžio.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistosios R. R. ir jos gynėjo apeliacinius skundus atmesti.