Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 27 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su V. K. metu, tyčia vieną kartą dūrė peiliu V. K. į kairės pusės krūtinės ląstos priekį, padarydamas jam durtinę-pjautinę krūtinės kairės pusės priekinio paviršiaus žaizdą su širdies sužeidimu, tai sukėlė ūmų nukraujavimą ir dėl to nukentėjusysis mirė. Tokiu būdu S. K. nužudė V. K. .

Teismo posėdyje nuteistasis S. K. ir jo gynėja prašo nuteistojo S. K. apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusioji E. K. irgi prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Prokurorė nuteistojo S. K. apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas visas šios bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, o išnagrinėtų įrodymų visumą įvertino teisingai, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką, teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai.

BPK 276 str. 1 d. yra išvardinti atvejai, kuriais kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi. Vienas iš tokių atvejų yra tada, kai asmuo teisiamajame posėdyje duoda parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Perskaityti kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, gali būti pripažįstami įrodymais ir vertinami vadovaujantis BPK 20 str. nuostatomis. Be to, BPK 276 str. 4 d. yra nurodyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ir kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui. Šioje nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis S. K. iš esmės pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad jį patį tariamai su peiliu užpuolė jo brolis V. K. , tik teisiamajame posėdyje. Todėl teismas turėjo teisę perskaityti S. K. pirmosios įtariamojo apklausos bei jo parodymų patikrinimo vietoje protokolus. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, vadovaujantis BPK 276 str. nuostatomis, buvo perskaityti ir kiti ankstesni nuteistojo parodymai, taip pat ir duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išdėstė išsamius ir įtikinančius motyvus, dėl kurių atmetė S. K. parodymus teisiamajame posėdyje ir dėl kurių rėmėsi būtent jo perskaitytais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kolegijos nuomone, toks teismo sprendimas yra pagrįstas, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, nes jas patvirtina ne tik nuosprendyje išdėstyti, bet ir apeliacinės instancijos teisme išnagrinėti papildomi įrodymai. Iš to, ką visų apklausų metu parodė pats nuteistasis S. K. , matosi, kad apie naujas nusikaltimo padarymo aplinkybes, t. y. apie jo paties užpuolimą peiliu ir apie peilio atėmimą iš jį tariamai užpuolusio brolio, nuteistasis pirmą kartą parodė tik teisiamajame posėdyje. Šiuos nuteistojo parodymus paneigia jo paties parodymai, duoti visų ankstesnių apklausų metu. Jau buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad apie peilio atėmimą iš brolio V. K. nuteistasis nieko nenurodo ir savo apeliaciniame skunde, o papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas faktiškai savo parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdyje, nepatvirtino. Jis parodė, kad nepajuto, kaip įdūrė broliui peiliu, nurodė, kad lyg ir matė jo rankose peilį, tačiau negalėjo paaiškinti, kaip tas peilis atsirado jo paties rankoje. Todėl daroma išvada, kad versiją apie tariamą veikimą būtinosios ginties situacijoje, V. K. grasinimus suduoti smūgį peiliu ir apie peilio atėmimą iš nukentėjusiojo visiškai paneigia paties S. K. parodymai, duoti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams, ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir apeliacinės instancijos teismui. Be to, nuteistojo parodymus ne tik apie peilio atėmimą iš V. K. , tačiau ir kitas jo nurodomas įvykio aplinkybes paneigia ir kiti šioje byloje išnagrinėti įrodymai. Apie įrodymus, patvirtinančius nusikaltimo padarymo vietą, laiką, V. K. sužalojimo būdą ir jo mirties priežastį, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Be to, teisme išnagrinėtos teismo medicinos specialistų išvados dar ir paneigia nuteistojo parodymus, kuriais jis bando suversti kaltę pačiam nužudytajam V. K. , o pats mėgina išvengti atsakomybės už savo brolio nužudymą. Nuteistasis, apie tai irgi nieko nenurodęs savo pirmojoje apklausoje, vėliau parodė, kad brolis V. K. pirmasis kažkuo sudavė jam į nugarą, o po to, jau vykstant susistumdymui, pirmas tariamai sudavė S. K. maždaug tris smūgius kumščiu į krūtinę. Šių aplinkybių nuteistasis irgi nenurodė ikiteisminio tyrimo pradžioje, vėlesnių apklausų metu apie tai jo duoti parodymai irgi prieštaringi, nuteistasis negalėjo ir iki šiol negali nurodyti, kuo ir į kokią konkrečiai kūno vietą jam tariamai buvo suduotas smūgis, kai jis dar gulėjo lovoje. Tokius jo parodymus visiškai paneigia ir teismo medicinos specialisto išvada (b. l. 103), iš kurios matosi, kad netrukus po sulaikymo vykusios medicininės apžiūros metu visame S. K. kūne nebuvo rasta jokių išorinių sužalojimų. Tai paneigia nuteistojo aiškinimus apie jam suduotus smūgius ir į nugarą, ir į krūtinę. Be to, ši specialisto išvada dar kartą visiškai paneigia apelianto versiją apie peilio atėmimą iš jį tariamai užpuolusio brolio. Pjautinių arba durtinių-pjautinių sužalojimų S. K. kūne, taip pat ir jo rankose, irgi nenustatyta, tuo tarpu tikrai neįtikėtina, kad tokie sužalojimai galėjo būti nepadaryti atiminėjant iš kito asmens jo rankoje laikomą peilį. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo apie tai, jog kaimyno J. M. prašė, kad šis iškviestų jo broliui greitąją pagalbą, o dukrai A. K. pats pasakė, kur padėjo nusikaltimo įrankį – peilį. Tačiau iš bylos matosi, kad ir šių liudytojų parodymai nuteistojo nurodomas įvykio aplinkybes ne patvirtina, o kaip tik labiau jas paneigia. Liudytojas J. M. parodė, kad padėjo nuteistajam iš lauko pernešti V. K. į namo virtuvę. Liudytojas tikrai patvirtino, kad S. K. jo prašė iškviesti greitąją pagalbą. Tačiau jis taip pat parodė, kad atnešus V. K. į namo vidų ir paguldžius jį ant grindų, nuteistasis pakėlė V. K. drabužius, parodė žaizdą ir pasakė, kad brolį nudūrė. Apie kokius nors neteisėtus paties V. K. veiksmus nuteistasis liudytojui J. M. nieko nepasakė, apie tai šis liudytojas teisme nieko neparodė, o tai irgi paneigia nuteistojo teisme pakeistus parodymus. Be to, liudytojo J. M. parodymai paneigia ir kai kuriuos kitus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kuriais apeliantas savo nužudytąjį brolį bando apibūdinti kaip išskirtinai neigiamą asmenybę. Liudytojas J. M. parodė, kad abu broliai K. gyveno pas savo motiną ir būdavo atvejų, kai būdami girti mušdavosi tarpusavyje. Liudytojas dar parodė, kad V. K. agresyvaus nebuvo matęs, taip pat nieko negirdėjo apie tai, kad kuris nors iš brolių K. būtų mušęs savo motiną. Liudytoja A. K. parodė, kad to, kaip V. K. buvo sužalotas peiliu, ji nematė, tą vakarą ji atėjo, kai nukentėjusysis jau buvo negyvas. Liudytoja parodė, kad kai jos tėvą S. K. jau išvežinėjo policija, šis jai pasakė „ieškok virtuvėlėje“. Iš pradžių ji nesuprato, apie ką tėvas jai pasakė, bet po to nuėjo į lauko virtuvę ir ten lubų angoje rado padėtą peilį. Tokius pačius parodymus davė ir kita liudytoja E.Ka. . Tai, kad nuteistasis pats nepasakė policijai, kur padėjo nusikaltimo įrankį, pats jo neatidavė, o tik slapta nurodė to peilio ieškoti savo dukteriai, irgi paneigia apelianto argumentus apie jo nuoširdumą nagrinėjant šią bylą. Be to, nuteistojo bandymas paslėpti nusikaltimo įrankį paneigia ir jo apeliacinio skundo argumentus apie jo buvimą šoko būsenoje ir tariamą įvykio aplinkybių nesuvokimą nusikaltimo metu ir iš karto po jo padarymo. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad išskirtinę reikšmę šioje byloje turi jo ir nužudytojo V. K. motinos nukentėjusiosios E. K. parodymai. Apelianto nuomone, E. K. patvirtino jo paties parodymus apie konfliktišką V. K. būdą, jo smurtavimą prieš motiną, o taip pat apie jo agresyvų elgesį nusikaltimo įvykio dieną. Su šiais apelianto argumentais galima sutikti tik iš dalies, be to, iš to, ką parodė nukentėjusioji E. K. , matosi, kad ji nei nuteistąjį apkaltinančių, nei jį teisinančių aplinkybių faktiškai nenurodė. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji E. K. parodė, kad įvykio dieną grįžusi namo rado S. K. miegantį, po to grįžo V. K. ir taip pat užmigo prie stalo. Išėjusi iš namų ir vėl grįžusi ji girdėjo, kaip V. K. „burnojo“ prieš S. K. dėl jo užimtos lovos. Nukentėjusioji nurodė, kad savo sūnų konflikto ir V. K. nužudymo nematė, rado jį jau gulintį negyvą. Tačiau ji parodė, kad būdamas girtas V. K. neduodavo jai ramybės, anksčiau yra ją sumušęs ir bandęs smaugti. Teisme buvo perskaityti nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (b. l.50-51) apie tai, kad brolių žodinio konflikto metu S. K. pasakė broliui „aš tau padarysiu“. Teisme nukentėjusioji šiuos parodymus paneigė, tačiau iš kur tokie parodymai atsirado jos apklausos protokole, paaiškinti nesugebėjo. Papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji E. K. vėl parodė, kad 2007 m. gruodžio 27 d. grįžo iš savo giminaičių namo apie 16-17.30 val. S. K. miegojo lovoje, o V. K. miegojo prie stalo, tačiau pabudęs pradėjo ant savo brolio kažką burbėti dėl užimtos jo lovos. Ji išėjo iš namų į ūkinį pastatą, o kai grįžo atgal, V. K. jau rado gulintį ant grindų. Netrukus atėjo kaimynas J. M. ir pasakė, kad V. K. nudūrė kitas jos sūnus S. K. . Papildomai paklausta, ką V. K. konkrečiai sakė savo broliui arba kaip jį išvadino, nukentėjusioji vėl parodė, kad V. K. priekaištavo broliui dėl jo užimtos lovos, vadino jį paleistuviu, nes S. K. turėjo sugyventinę. Nukentėjusioji ir šios apklausos metu patvirtino, kad būdamas girtas V. K. ją skriausdavo. Iš to, ką parodė nukentėjusioji E. K. , matosi, kad jos parodymai kai kurių nuteistojo nurodomų aplinkybių irgi nepatvirtina, o jas kaip tik paneigia. Nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad nukentėjusioji, būdama ir nužudytojo, ir nuteistojo motina, teisme savo parodymus iš dalies pakeitė norėdama padėti išvengti griežtesnės bausmės S. K. . Įvertinus šios bylos aplinkybes, su tokia išvada, kolegijos nuomone, galima sutikti. Jau buvo nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu E. K. buvo parodžiusi, jog girdėjo, kad būtent nuteistasis žodžiu grasino savo broliui sakydamas „aš tau padarysiu“. Šie parodymai patvirtina, kad konflikto iniciatoriumi ar bent aktyviu jo dalyviu buvo pats nuteistasis S. K. , o jo pasakyti žodžiai reiškė būtent jo grasinimus savo broliui. Iš dalies tai patvirtina net ir paties nuteistojo parodymai. Jis pats parodė, kad pasakė broliui „nelįsk, nes įdursiu“, tą patį nurodė ir savo apeliaciniame skunde. Tai irgi paneigia apelianto versiją, kad jis grumtynių metu peilį atėmė iš savo brolio, nes pasakymas „nelįsk, nes įdursiu“ reiškia, kad peilį turėjo pats nuteistasis. Kolegijos nuomone, nukentėjusiosios E. K. siekimu palengvinti nuteistojo padėtį galima paaiškinti ir jos parodymus apie ankstesnį agresyvų V. K. elgesį ir apie jo prieš nukentėjusiąją vartotą smurtą. Visų pirma, tai paneigia K. šeimą gerai pažinojusio jų kaimyno liudytojo J. M. parodymai. Jau buvo nurodyta, kad šis liudytojas patvirtino ankstesnius girtų brolių abipusius tarpusavio konfliktus, tačiau nieko neparodė apie anksčiau V. K. vartotą smurtą prieš savo motiną. Tai paneigia ir kiti bylos duomenys. Apeliantas nurodo, kad apie jo brolio smurtą prieš motiną buvo žinoma policijai. Tačiau prie bylos pridėtoje policijos pažymoje nurodyti visai priešingi duomenys. Šioje pažymoje (b. l. 108-113) nurodyta, jog policijoje buvo gautas E. K. pranešimas apie tai, kad ją sumušė ne V. K. , o būtent nuteistasis S. K. , nukentėjusiajai buvo pasiūlyta dėl to kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios E. K. parodymus apie jos matyto ir girdėto brolių K. konflikto pradžią. Nukentėjusioji parodė, kad V. K. priekaištavo savo broliui tik dėl to, kad šis miegojo ne savoje, o jo lovoje. Šią aplinkybę pripažįsta ir pats nuteistasis, todėl tokias V. K. nuteistajam pareikštas pretenzijas galima laikyti visiškai pagrįstomis. Be to, net ir siekdama palengvinti nuteistojo padėtį bei to netgi neslėpdama E. K. nepatvirtino nuteistojo parodymų apie tai, kad brolis jį koliojo necenzūriniais ir labai įžeidžiančiais žodžiais. E. K. parodė, kad girdėjo tik tai, kaip V. K. brolį pavadino paleistuviu. Taigi šie nukentėjusiosios parodymai faktiškai paneigia ne tik nuteistojo parodymus apie brolio prieš jį vartotą smurtą, bet ir jo parodymus bei versijas apie tariamą didelį jo įžeidimą. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad brolis kaltinime nurodyto konflikto metu rėkavo ir ant motinos, tačiau pačios nukentėjusiosios parodymai paneigė ir šį apelianto teiginį.

Visos jau išdėstytos išnagrinėtos bylos aplinkybės, kolegijos nuomone, paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų pagrįstumą. Visuma išnagrinėtų įrodymų patvirtina, kad nuteistasis S. K. nusikaltimą padarė būtent nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis. Pagrįsta ir teismo išvada apie tai, kad esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes pats nuteistasis teisingai nurodė būtent savo pirminiuose parodymuose, o vėlesnių apklausų metu parodymus keisdamas bei teisminio nagrinėjimo metu juos iš esmės pakeitęs, S. K. tokiu būdu tik mėgina išvengti atsakomybės ir bausmės.

Kvalifikuojant nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai. Jau buvo nurodyta, kad apeliantas apklausų metu buvo iškėlęs įvairių savo brolio gyvybės atėmimo versijų. Nuteistasis parodė, kad konfliktą pradėjo pats nukentėjusysis ir kad jis savo broliui peiliu sudavė nuo jo gindamasis. Taip pat parodė, kad brolis jį iškoliojo necenzūriniais ir žeminančiais žodžiais. Apeliaciniame skunde nuteistasis jau prašo jo nusikalstamą veiką įvertinti nužudymu labai susijaudinus ir ją perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 130 str. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad jis savo brolį nužudė tyčia. Tačiau visos šios nuteistojo versijos ir jo apeliacinio skundo argumentai buvo paneigti jau aptartais ir nuosprendyje bei šioje nutartyje išdėstytais įrodymais. BK 28 str. nustato asmens teisę į būtinąją gintį. Asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, taip pat kitas teises nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tačiau įstatymas leidžia gintis tik nuo tokio pavojingo kėsinimosi, kuris yra realus ir akivaizdus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Šis kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neįvertino paties nukentėjusiojo V. K. neteisėtų veiksmų, tačiau iš tikrųjų tokių veiksmų, dėl kurių nuteistasis būtų turėjęs teisę gintis, nustatyta nebuvo. Jau aptartais įrodymais buvo paneigta, kad nukentėjusysis pats puolė nuteistąjį, grasino jam peiliu ir S. K. iš jo tą peilį atėmė. Priešingai, buvo įrodyta, kad tą peilį savo drabužių kišenėje laikė pats nuteistasis, konflikto metu tą peilį išsitraukė ir sudavė juo smūgį savo broliui. Nepasitvirtino ir nuteistojo versijos apie kitokį nukentėjusiojo prieš jį panaudotą smurtą, smūgių sudavimą kumščiais ar kokiu nors daiktu. Net ir darant prielaidą, kad V. K. iš tikrųjų sudavė kokį nors nestiprų ir jokių sužalojimų nesukėlusį smūgį jo lovą užėmusiam ir joje gulinčiam nuteistajam, tokio smūgio, apie kurį pats apeliantas nieko konkretesnio parodyti negali, sudavimas tikrai nereikštų, kad S. K. gyvybei ar sveikatai būtų kilusi kokia nors reali grėsmė. Net ir tokiu atveju nukentėjusiojo veiksmai negalėtų būti laikomi pavojingu kėsinimusi, nuo kurio nuteistasis būtų turėjęs teisę gintis, juo labiau, suduodamas broliui smūgį peiliu. Todėl šios ir kitos jau aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad suduodamas broliui peiliu nuteistasis veikė nei esant būtinosios ginties situacijai, nei peržengiant tokios ginties ribas. BK 130 str. numato atsakomybę už nužudymą labai susijaudinus. Pagal šį baudžiamąjį įstatymą atsako tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 str. (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Tačiau aplinkybių, patvirtinančių, kad nužudydamas savo brolį nuteistasis buvo nurodytoje, t. y. fiziologinio afekto, būsenoje, šioje byloje irgi nebuvo nustatyta. Priešingai, galimybę, kad nuteistasis buvo tokioje būsenoje, bylos aplinkybės paneigia. Apie tai, kad nukentėjusysis nepavartojo prieš nuteistąjį fizinio smurto, negrasino jam tokiu smurtu arba bent jau tikrai nepavartojo prieš nuteistąjį tokio smurto, kuris būtų galėjęs sukelti S. K. fiziologinio afekto būklę, šioje nutartyje jau buvo aptarta. Net ir tikint paties nuteistojo parodymais apie nestiprų brolio jam suduotą smūgį, apie po to vykusį abipusį stumdymąsi ir tik po to broliui suduotą smūgį peiliu, tokio smūgio sudavimas vis tiek negalėtų būti laikomas staigiu ir greitu atsaku į nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus. Be to, tokie nukentėjusiojo veiksmai tikrai negalėjo sukelti nuteistajam tokios būsenos, dėl kurios jis būtų praradęs galimybę kontroliuoti savo veiksmus. Kita vertus, nuteistojo parodymai net ir apie tokius tariamai neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus buvo paneigti jau aptartais įrodymais. Nuteistojo parodymai ir jo apeliacinio skundo argumentai dėl kitų nukentėjusiojo veiksmų, t. y. dėl itin įžeidžiančio nuteistąjį poelgio, taip pat atmetami. Net ir tikint nuteistojo parodymais apie tai, kad brolis jį išvadino necenzūriniais ir žeminančiais žodžiais, tai irgi negalėjo sukelti S. K. fiziologinio afekto būklės. Iš tikrųjų kaltininko fiziologinio afekto būsena gali kilti tiek dėl netikėto ir nelaukto nukentėjusiojo poelgio, tiek ir tuo atveju, kai toks poelgis buvo paskutinis iš ankstesnių nevienkartinių panašaus pobūdžio nukentėjusiojo poelgių. Apie tai nuteistasis kaip tik ir nurodo savo apeliaciniame skunde. Vis dėlto šiuo atveju S. K. buvimo fiziologinio afekto būsenoje dėl įžeidimo galimybę paneigia ir paties nuteistojo parodymai, ir kitos nustatytos bylos aplinkybės. Dar apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu S. K. parodė, kad jo konfliktai su broliu vykdavo beveik kiekvieną dieną, jie ne tik bardavosi, bet ir mušdavosi, tai jau buvo įprastas dalykas. Teisme nuteistasis parodė, kad toks jo brolio elgesys jį tiesiog išnervino. Tą patį jis patvirtino ir papildomos apklausos teisme metu. Taigi net ir iš paties nuteistojo parodymų matosi, kad konflikto metu nukentėjusiojo tariamai pasakyti jį įžeidžiantys žodžiai pačiam nuteistajam tikrai ir nebuvo netikėti, ir negalėjo jam sukelti tokios būsenos, dėl kurios nuteistasis nebūtų galėjęs suprasti arba kontroliuoti savo veiksmų. Iš jo paties parodymų matosi, kad smūgį peiliu savo broliui jis sudavė tiesiog iš pykčio. Apie tai, kad tarp girtų brolių Kazlauskų kildavo abipusės muštynės, parodė ir jų kaimynas liudytojas J. M. . Kita vertus, ir patys nuteistojo parodymai apie brolio jam pasakytus necenzūrinius žodžius faktiškai buvo paneigti jau aptartais nukentėjusiosios E. K. parodymais. Vis dėlto pagrindinė aplinkybė, paneigianti nuteistojo buvimo fiziologinio afekto būsenoje galimybę, yra paties S. K. girtumas dar iki konflikto su savo broliu ir nusikaltimo padarymo metu. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nužudytojo V. K. kraujyje buvo rasta 3,14, o šlapime – 3,22 promilės etilo alkoholio, tai atitinka sunkų girtumo laipsnį. Jau buvo nurodyta, kad ir praėjus po brolio nužudymo net keletui valandų, S. K. buvo nustatytas vidutinis 1,74 promilės girtumas. Tai reiškia, kad nusikaltimo padarymo metu ir pats nuteistasis buvo panašaus sunkaus girtumo kaip ir jo brolis. Akivaizdu, kad buvusiam sunkaus apsinuodijimo alkoholiu būsenoje nuteistajam kokie nors irgi girto jo brolio veiksmai ar jo pasakyti necenzūriniai žodžiai tikrai tuo pačiu metu negalėjo sukelti ir fiziologinio afekto būsenos. Didžiausią ir lemiamą reikšmę nuteistojo veiksmams šiuo atveju turėjo apsvaigimas nuo alkoholio ir tai teisme pripažino pats apeliantas, parodęs, kad nebūdamas girtas šio nusikaltimo jis nebūtų padaręs. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jam turėjo būti paskirta teismo psichologinė, psichologinė-psichiatrinė arba kitokia ekspertizė, kuri būtų nustačiusi tikrąją jo būseną. Šiuos apelianto argumentus kolegija irgi atmeta. Iš bylos matosi, kad nei pats S. K. , nei jo gynėjas prašymų paskirti kokią nors ekspertizę niekada nebuvo pareiškę ir apie tai nuteistasis pirmą kartą nurodė tik savo apeliaciniame skunde. Kita vertus, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei teismui dėl nuteistojo psichinės būklės nusikaltimo padarymo metu ir po to nekilo ir dabar nekyla jokių abejonių. Iš prie bylos pridėtų pažymų matosi, kad S. K. dėl jokių psichinių ligų niekur niekada nesigydė ir jokie psichikos sutrikimai jam nebuvo nustatyti. Tai apklausos metu patvirtino pats S. K. . Dėl to, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistasis nebuvo ir laikino psichikos sutrikimo, taip pat ir fiziologinio afekto, būsenoje, irgi nekyla jokių abejonių. Pažymėtina, kad apie tokią savo būseną nieko nenurodė ir pats nuteistasis. Apeliaciniame skunde jis nurodo, kad iki konflikto su savo broliu dažnai vartojo alkoholį, girtavo ir nusikaltimo išvakarėse, ir konflikto dieną buvo girtas. Skunde pats apeliantas nurodo, kad tik po to, kai išsiblaivė, suprato, kas įvyko, o tai supratęs netgi norėjo nusižudyti. Tai reiškia, jog pats nuteistasis pripažįsta, kad jo veiksmams padarant nusikaltimą didžiausią reikšmę turėjo būtent jo paties girtumas, dėl to nuteistasis negali gerai prisiminti ir visų smulkių konflikto su savo broliu detalių. Šioje nutartyje jau buvo paminėtas AT senato nutarimo išaiškinimas apie tai, kad kaltininko fiziologinio afekto būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama atitinkama ekspertizė. Kolegijos nuomone, skirti šioje byloje nuteistajam teismo psichologinę, teismo psichologinę-psichiatrinę ar kitokią ekspertizę nėra pagrindo dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, šioje byloje išnagrinėtais ir jau aptartais įrodymais buvo nustatyta, kad nukentėjusysis V. K. neatliko nei neteisėtų, nei itin įžeidžiančių veiksmų, dėl kurių nuteistasis būtų galėjęs staiga labai susijaudinti. Apie tai pagrįstai nurodyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Todėl, atmetus tokių aplinkybių galimybę, iš viso nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis buvo fiziologinio afekto būsenoje. Dėl tų pačių priežasčių nėra pagrindo skirti atitinkamą ekspertizę. Skirti ekspertizę nėra pagrindo ir dėl to, kad, kaip jau buvo nurodyta, konflikto pradžią, jo eigą ir smūgio sudavimą peiliu V. K. šiuo atveju nulėmė nuteistojo girtumas. Manyti, kad trumpalaikį psichikos sutrikimą S. K. galėjo sukelti jo piktnaudžiavimas alkoholiu ir stiprus apsvaigimas nuo alkoholio nusikaltimo padarymo metu, irgi nėra jokio pagrindo. Tokia išvada daroma įvertinus nuteistojo elgesį ir paties konflikto metu, ir iš karto po nusikaltimo padarymo, taip pat įvertinus paties nuteistojo parodymus. Byloje nustatyta, kad nužudęs savo brolį S. K. suprato apie jam gresiančią baudžiamąją atsakomybę, jautė baimės jausmą, dėl to pasišalino iš namų, pasislėpęs iš tolo stebėjo atvykusius policijos pareigūnus. Jis taip pat lauko virtuvėje specialiai paslėpė nusikaltimo įrankį – peilį. Visos šios aplinkybės išsklaido bet kokias abejones dėl nuteistojo psichikos būklės ir jo galėjimo suprasti bei valdyti savo veiksmus tiek nusikaltimo padarymo metu, tiek ir po jo padarymo. Pažymėtina dar ir tai, kad apie visas šias aplinkybes nuteistąjį papildomai apklausus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pats apeliantas nuo savo skunde dėstomų prašymų atsisakė ir pareiškė, kad skirti jam kokią nors ekspertizę nereikalinga. Visos šios bylos aplinkybės patvirtina, kad nužudydamas savo brolį nuteistasis nebuvo fiziologinio afekto būsenoje, todėl perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką į BK 130 str. nėra pagrindo. Išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad konflikto priežastimi buvo abiejų brolių Kazlauskų apsvaigimas nuo alkoholio, šis konfliktas buvo abipusis ir jo metu S. K. , suduodamas savo broliui smūgį peiliu, jį nužudė būdamas paprasto girtumo būsenoje.

Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad savo brolio nežudė tyčia, durdamas peiliu norėjo jį tik pagąsdinti, o išsiblaivęs ir supratęs kilusias pasekmes, dėl to labai gailėjosi ir net buvo ištiktas šoko. Šie apelianto argumentai irgi atmetami. Apie tai, kad suduodamas smūgį peiliu nuteistasis savo brolį norėjo tik pagąsdinti, S. K. irgi nurodė tik jau pakeitęs savo pirminius parodymus. Be to, ši apelianto versija iš viso yra neįtikinanti įvertinant konkrečias nusikaltimo padarymo aplinkybes. Nors ir daug kartų keitęs savo parodymus, visų apklausų metu pats nuteistasis pripažino, kad smūgis peiliu V. K. buvo suduotas ne abipusių grumtynių ir ne kitokio fizinio kontakto su broliu metu. Nuteistasis pats pripažįsta, kad sudavė smūgį peiliu priešais jį stovėjusiam savo broliui į krūtinę. Todėl akivaizdu, kad šis smūgis peiliu negalėjo būti atsitiktinis ir jis buvo suduotas sąmoningai. Šioje dalyje kolegija dar atkreipia dėmesį į tos pačios teismo medicinos specialisto išvados (b. l. 15-21) 9 ir 12 punktus, kuriuose išdėstytas V. K. mirtį sukėlusio kūno sužalojimo padarymo mechanizmas. Specialisto išvadoje nurodyta, kad V. K. krūtinės durtinė-pjautinė žaizda kairėje krūtinės pusėje odoje ir poodėje yra viena, tačiau gilesniuose minkštųjų audinių sluoksniuose, t. y. tarpšonkauliniuose raumenyse, yra dviejų poveikių morfologiniai požymiai - tikėtina, kad peilio geležtė, pilnai jos neištraukus iš kūno, buvo dar sykį įdurta gilyn į kūną. Durtinė pjautinė žaizda krūtinėje yra viena, padaryta vienu įrankiu ir vienu veiksmu, tačiau su papildomu judesiu. Toks nustatytas kūno sužalojimo mechanizmas irgi neabejotinai patvirtina, kad smūgis peiliu į krūtinę buvo suduotas tyčia. Iš apeliacinio skundo argumentų taip pat matosi, kad nesutikdamas su teismo išvada dėl tyčinio V. K. nužudymo nuteistasis faktiškai ginčija patį savo brolio nužudymo tikslą ir siekimą būtent tokių pasekmių. Tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatė ir pats nuosprendį priėmęs teismas, padaręs išvadą, kad nužudymas buvo padarytas netiesiogine tyčia. Tokia teismo išvada yra pagrįsta. Suduodamas savo broliui smūgį peiliu į krūtinę S. K. tikrai suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokiu būdu S. K. V. K. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

Skiriant nuteistajam S. K. bausmę teismas BK 54 str. 2 d. ir kitų BK bendrosios dalies normų reikalavimų irgi nepažeidė. Teismo posėdyje sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę prašo pati nukentėjusioji E. K. , tačiau net ir įvertinus tokią nukentėjusiosios poziciją, švelninti bausmę, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Iš nuosprendžio matosi, kad jokių S. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Nors nuteistasis nurodo, kad dėl kilusių pasekmių gailisi, tačiau nagrinėjant šią bylą jis daug kartų keitė savo parodymus, bandė versti kaltę pačiam nužudytajam savo broliui, įvairiais kitokiais būdais mėgino išvengti atsakomybės ir bausmės, nepripažino ir iki šiol nepripažįsta kai kurių nustatytų esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių. Todėl daryti išvadą, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindo. Kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių irgi nenustatyta. Tačiau teismas pagrįstai nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Apie tai, kad nuteistojo girtumas buvo pagrindine nusikaltimo padarymo priežastimi, šioje nutartyje jau buvo išdėstyta, tai pripažįsta pats nuteistasis S. K. . Todėl nėra jokių abejonių, kad nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir šią nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismas nustatė pagrįstai. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją ir kaltininko asmenybę. Nors ir veikdamas netiesiogine tyčia, S. K. savo brolį nužudė dėl menkavertės priežasties ir faktiškai tik dėl ilgalaikio girtavimo kilusio konflikto metu. Nužudymas padarytas panaudojant peilį. Nusikaltimas buvo pabaigtas. Kitam žmogui buvo atimta gyvybė ir tai sukėlė jau neatstatomas pasekmes bei padarė ypatingą žalą ne tik nužudytojo motinai, bet ir kitiems artimiesiems, taip pat ir visai visuomenei. Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad nors to ir nepripažinęs atsakomybę lengvinančia aplinkybe, skiriant bausmę S. K. teismas vis dėlto atsižvelgė ir į netinkamą paties nukentėjusiojo elgesį. Vertinant kaltininko asmenybę matosi, kad bylos duomenys nuteistąjį S. K. apibūdina beveik išimtinai neigiamai. Byloje nustatyta, kad S. K. piktnaudžiavo alkoholiu, jam daugybę kartų skirtos administracinės nuobaudos, dažniausiai už alkoholinių gėrimų gėrimą viešose vietose (b. l. 108-113). Jo gyvenamosios vietos seniūnijos pateiktoje charakteristikoje nuteistasis irgi apibūdintas kaip piktnaudžiaujantis alkoholiu asmuo, nurodoma, kad išgėręs jis elgiasi neprognozuojamai ir agresyviai. Taip pat nustatyta, kad S. K. šį nusikaltimą padarė dar neišnykus jo ankstesniam teistumui. Iš Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio (b. l. 119-120) matosi, kad S. K. jau buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme irgi už sunkų smurtinį nusikaltimą pagal BK 135 str. 1 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir ankstesniu nuosprendžiu S. K. irgi buvo nuteistas už tai, kad būdamas girtas dūrė peiliu į pilvą kitam nukentėjusiajam ir padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Šie kaltininko asmenybę apibūdinantys duomenys rodo, kad nuteistojo antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nužudymo padarymo ir tai parodo didesnį kaltininko asmenybės pavojingumą. Atlikęs anksčiau paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis iš to nepadarė jokių išvadų, toliau girtavo ir vėl padarė naują, šį kartą labai sunkų nusikaltimą. S. K. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 129 str. 1 d. sankcija numatė ir numato laisvės atėmimo nuo 7 iki 15 metų bausmę. Teismas paskyrė nuteistajam bausmę, atitinkančią šios sankcijos vidurkį. Įvertinus visas jau išdėstytas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, S. K. paskirtoji bausmė negali būti laikoma per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.