- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-1132-520/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-12883-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- V. Z.
- Atsakovas
- Danske Bank A
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagal ieškovo V. Z. ieškinį atsakovams Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ (byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja UAB „Bokšto valda“),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančia 2009-12-16 tarp atsakovų Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ir kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir įpareigoti atkurti padėtį, buvusią iki 2009-12-16 reikalavimo teisių perleidimo sutarties. Nurodė, kad jis su AB „Sampo bankas”, kurio teises ir pareigas perėmė Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą (toliau ir bankas), 2002-07-17 sudarė kreditavimo sutartį Nr. BPL102002072, kurios pagrindu jam buvo suteiktas 89 300 Lt kreditas. Jis įsipareigojo dalimis grąžinti kreditą, be to, savo prievolės įvykdymui užtikrinti įkeitė butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2009-12-16 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi bankas perleido kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ reikalavimo teisę į jį pagal 2002-07-17 kreditavimo sutartį Nr. BPL102002072. Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta neteisėtai, kadangi kreditavimo sutartyje nebuvo numatyta kredito įstaigos teisė perleisti reikalavimo teisė, bankas ieškovui turėjo esminę reikšmę kaip sutarties šalis (kreditorius), kadangi su jokiu kitu subjektu ieškovas nebūtų sudaręs kreditavimo sutarties. Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ neturėjo teisės perimti reikalavimo, kadangi tai nėra numatyta jos įstatuose, todėl reikalavimo teisės perleidimas pažeidžia imperatyvias teisės normas. Perleidus reikalavimo teisę, jis neturėjo galimybės pasinaudoti būsto paskolų draudimu, kadangi kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ nedelsdama pradėjo išieškojimą iš įkeisto turto. Tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės, todėl nurodytų aplinkybių pagrindu pripažintina, jog reikalavimo teisės į ieškovą perleistos neteisėtai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. spalio 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir banko 2002-07-17 buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. BPL102002072, kurios pagrindu bankas suteikė ieškovui kreditą, o pastarasis įsipareigojo jį grąžinti dalimis bei prievolės įvykdymui užtikrinti įkeitė butą, esantį (duomenys neskelbtini), kad reikalavimo teisių perleidimo sutartimi 2009-12-16 bankas perleido kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ reikalavimo teises į ieškovą pagal kreditavimo sutartį Nr. BPL102002072, kad 2009-12-17 pranešimu bankas informavo ieškovą apie reikalavimo teisės perleidimo faktą, kad kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ 2010-01-13 pranešimu prašė ieškovą per 30 kalendorinių dienų sumokėti negrąžintą kreditą, priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas bei delspinigius, iš viso– 62 886 Lt, nurodė, jog neįvykdžius šios prievolės, kreditavimo sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2010-02-13. Teismas taip pat nustatė, kad, ieškovui savo prievolių per nustatytą terminą neįvykdžius, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyrius 2010-04-20 nutartimi nutarė išieškoti iš V. Z. kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ skolą pagal kreditavimo sutartį bei 2009-12-16 reikalavimo teisių perleidimo sutartį, išieškojimą nukreipiant į įkeistą butą, esantį (duomenys neskelbtini), kad 2006-12-15 paskolos sutarties Nr. 103/06/LTL turinys liudija, jog I. Z., kuri yra ieškovo sutuoktinė, turi skolinių įsipareigojimų kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Kredito unijų įstatymo 4 str. 4 d. kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ neturi teisės ieškovui suteikti kredito, kad reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovui buvo iš esmės perleista tik teisė reikalauti ieškovą vykdyti pareigą grąžinti negrąžinto kredito dalį, nes bankas jau buvo įvykdęs pareigą suteikti ieškovui kreditą, padarė išvadą, jog kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ turėjo teisę perimti teises ir likusias pareigas pagal kreditavimo sutartį Nr. BPL102002072. Teismas, įvertinęs tai, kad kreditavimo sutartyje nėra numatyta ieškovo ir banko susitarimo dėl draudimo bankui perleisti reikalavimo teisę į skolininką, konstatavo, kad bankas neturėjo gauti ieškovo leidimo perleisti reikalavimo teisę, kad pagal reikalavimo teisių perleidimo sutarties sąlygas, ieškovui išlieka pareiga kreditavimo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka grąžinti negrąžinto kredito dalį, o naujasis kreditorius įgyja banko turėtą reikalavimo teisę į ieškovą dėl kreditavimo sutarties sąlygų vykdymo, kad tokiu būdu ieškovo teisių ir pareigų apimtis pagal kreditavimo sutartį išlieka nepakitusi, pasikeičia tik prievolės vykdymo subjektas. Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, jog reikalavimo teisių perleidimo sutartis naujajam kreditoriui nesuteikia daugiau teisių į skolininką, todėl šiuo pagrindu reikalavimo perleidimas kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ nepažeidžia ieškovo teisių ir nesuvaržo jo labiau, nei įsipareigojimai bankui. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teisės aktai neįtvirtina kredito įstaigų reikalavimo teisių į skolininkus, susijusius paskolos santykiais, kaip išimtinių, siejamų tik su kredito įstaiga, kad įstatymais nėra numatyta ir kredito įstaigos skolininko prievolė grąžinti paskolą, kaip neatsiejamai susijusi tik su konkrečiu skolininku, padarė išvadą, kad reikalavimas pagal kreditavimo sutartį nelaikytinas neatsiejamai susijęs su banko, kaip kreditoriaus, asmeniu. Teismas taip pat pažymėjo, jog kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ reikalavimai į ieškovą ir jo sutuoktinę yra savarankiški, atsiradę skirtingais pagrindais, todėl ieškovas negali remtis aplinkybe, kad reikalavimo teisių perleidimo sandorio tikslas yra išieškoti skolą, kuri atsirado iš žmonos prievolių. Teismas, remdamasis tuo, kad byloje nenustatyta aplinkybių, jog reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja imperatyviai įstatymo normai, kad šiam sandoriui būtų reikalingas ieškovo sutikimas, kad reikalavimo teisės perleidimu būtų pažeistos ieškovo teisės ir labiau suvaržytos jo prievolių vykdymo galimybės, kad reikalavimas neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu ar kad kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ neturėjo teisės perimti reikalavimą, konstatavo, jog 2009-12-16 reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra sudaryta teisėtai, todėl ieškovo ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Ieškovas V. Z. apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkintas. Nurodo, kad pagal CK 6.881 str. kreditoriumi pagal kreditavimo sutartį gali būti tik bankai ir kitos kredito įstaigos, kad Finansų įstaigų įstatyme išaiškinta, jog kredito įstaiga yra įmonė, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu arba elektroninių pinigų išleidimu ir tvarkymu. Kreditavimas yra vienas iš skolinimo rūšių, teikiamų CK 6.881-6.892 str. nustatyta tvarka. Kredito unijų įstatymo 4 str. 2 d. numatyta, kad kredito unijos, be kitų finansinių paslaugų, užsiima indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir skolinimu, tačiau šio straipsnio 4 d. apriboja subjektų, kuriems kredito unija turi teisę teikti finansines paslaugas, ratą, t. y. kredito unijos finansines paslaugas gali teikti kredito unijų nariams ir savo asocijuotiems nariams, kredito unijų asociacijoms, kredito unijoms, centrinei kredito unijai. Jis, kredito unijai perimant reikalavimo teises, nebuvo kredito unijos nariu, todėl, nepaisant to, kad kreditas jam jau buvo suteiktas pirminio kreditoriaus, antrinis kreditorius, priimdamas iš jo grąžintinas pagal kredito sutartį lėšas, įsipareigojo ir dėl finansinių paslaugų teikimo. Nesant jo valios tapti kredito unijos nariu, toks reikalavimo teisių perėmimas prieštarauja Kredito unijų įstatymo 4 str. 4 d., nes įsipareigojimus pagal finansinių paslaugų teikimo sutartį perėmė asmuo, neturintis teisės jam teikti tokių paslaugų. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad nors kredito unijai įstatymas ir nedraudžia perimti pirminio kreditoriaus reikalavimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad toks reikalavimo perėmimas yra susijęs su finansinių paslaugų teikimu (lėšų iš jo priėmimu), tai prieštarauja imperatyviai įstatymo normai. Kadangi reikalavimo teisės yra perimtos pagal kreditavimo sutartį, negalima laikyti, kad teikiamos paslaugos patenka į Kredito unijų įstatymo 4 str. 8 d. apibrėžiamą kitokią veiklą. Kadangi jis nepatenka į antrinio kreditoriaus galimų skolinimosi subjektų ratą ir nesiekia tapti šios kredito unijos nariu, laikytina, kad reikalavimo teisės perėmimas pagal šią sutartį yra negalimas. Aplinkybė, kad jis laiku neatsiskaitė su pirminiu kreditoriumi, nesudaro pagrindo teigti, kad reikalavimo perleidimas yra teisėtas ir kad tai sudaro pagrindą ignoruoti įstatymuose įtvirtintas imperatyvias įstatymų normas. Kredito unijų pagrindinis tikslas teikti finansines paslaugas iš esmės tik savo nariams, todėl jos nėra tiek profesionalios, patikimos ir stabilios kaip bankai. Jam teko įsitikinti, kad ši kredito unija nevengia ir kliento apgaulės ar kitokių neteisėtų veiksmų. Pirminis kreditorius- bankas, kaip profesionalesnė ir labiau klientą „branginanti“ ir į jo poreikius atsižvelgianti kredito įstaiga tolerantiškiau ir supratingiau atsižvelgė į jo ir jo šeimos sunkią padėtį, kurioje jis atsidūrė aukštomis kainomis įsigijęs nekilnojamąjį turtą, kurio vertė krizės metais gerokai numažėjo. Bankas neskubėjo nutraukti sutarties ir tik aktyvūs antrinio kreditoriaus veiksmai paskatino banką sudaryti įstatymui prieštaraujančią reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Bankas reikalavimo teises pagal kreditavimo sutartį perleido nenutraukęs kredito sutarties. Tai reiškia, kad pirminis ir teisėtas kreditorius jį, kaip skolininką, vertino palankiau ir buvo linkęs į kitokius sutarties užbaigimo variantus. Įsiteisėjusia Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009-07-16 nutartimi kredito unijos veiksmai jo ir jo žmonos atžvilgiu yra pripažinti neteisėtais. Tarp jo ir jo žmonos bei kredito unijos iki šiol vyko ir vyksta keli teismo procesai Vilniaus apygardos teisme. Reikalavimo teisės perleidimas šiam atsakovui buvo esminė prielaida sutarties nutraukimui tokiu būdu, kuris pasibaigia greitu priverstiniu turto išieškojimu. Kompromiso paieška, atidedant mokėjimus iki nekilnojamojo turto rinkos stabilizavimosi pradžios, teisinga, logiška ir sąžininga išeitis iš susidariusios situacijos, tačiau naujasis kreditorius nesiekė kooperuotis ir bendradarbiauti, jo ketinimai, perimant reikalavimą pagal kreditavimo sutartį, susieti su galimybėmis išieškoti iš pagal sutartį įkeisto turto ir kitas sumas, kylančias iš jo sutuoktinės prievolių pagal kitas esamas ir ginčijamas prievoles. Reikalavimo teisių perėmimu kredito unija siekė jo, kaip skolininko, teisių pažeidimo, nepagrįsto jų suvaržymo. Nors I. Z. yra jo žmona, tačiau jų skolinių įsipareigojimų turinys nesutampa. Butas, kuris yra įkeistas, yra jo asmeninė nuosavybė, todėl siekis išieškoti iš šio turto pagal žmonos prievoles ribojasi su galimybe pažeisti jo privačius interesus. Ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos, reikalavimą pagal kreditavimo sutartį perėmė netinkamas asmuo, neturintis teisės teikti jam finansinių paslaugų, jau anksčiau nepagrįstai pažeidęs jo teisėtus interesus ir siekiantis toliau juos pažeidinėti.
Atsiliepimas
Atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu, perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Reikalavimo perleidimo teisei galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 str.). Kasacinis teismas savo formuojamoje praktikoje perleidžiant reikalavimo teises, yra išaiškinęs, kad reikalavimo perleidimo teisėtumas turi būti vertinamas trimis aspektais: 1) prievolės, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorio, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę, reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorio, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės). Atsakovai, 2009-12-16 sudarydami reikalavimo teisių perleidimo sutartį, vadovavosi įstatymais ir 2002-07-17 Kreditavimo sutartimi. Kreditavimo sutartis nenumatė jam draudimo perleisti pagal šią sutartį teises ir pareigas be atskiro kitos sutarties šalies sutikimo, todėl ieškovo teiginys, kad reikalavimo perleidimui jis turėjo gauti ieškovo raštišką sutikimą, yra nepagrįstas. Nepagrįstas ir ieškovo teiginys, kad kreditoriaus (banko) asmuo turėjo jam esminės reikšmės. CK 6.102 str. 3 d. įtvirtinta, jog draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, tačiau šiuo atveju ieškovas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė nei vienos aplinkybės, kas, jo manymu, neatsiejamai siejo jį su pradiniu kreditoriumi. Kredito unijų įstatymo 4 str. 2 ir 3 d. įtvirtintos finansinės paslaugos, kurias turi teisę teikti kredito unijos, o to paties straipsnio 4 d. nurodyta, jog kredito unijos finansines paslaugas gali teikti savo nariams ir savo asocijuotiems nariams, kreditų unijų asociacijoms bei kredito unijoms. Finansinių įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. nurodytos paslaugos, kurios laikomos finansinėmis paslaugomis. Pagal šią teisės normą trečiųjų asmenų pradelstų (problematinių) įsipareigojimų perėmimas (reikalavimo teisių perleidimo sutarčių sudarymas) nėra laikomas finansinių paslaugų teikimu. Ieškovas, nebūdamas nei kredito unijos nariu, nei kredito unijos asocijuotu nariu, pagal Kredito unijų įstatymo 4 str. 4 d. nepatenka į subjektų, kuriems kredito unija gali teikti finansines paslaugas, ratą, tačiau pagal Finansinių įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymas nėra laikomas finansinių paslaugų teikimu, o Kredito unijų įstatymo 4 str. 8 d. be finansinių paslaugų teikimo kredito unijai suteikia teisę verstis kita veikla, be kurios neįmanoma teikti finansinių paslaugų arba kuri padeda teikti finansines paslaugas, arba yra kitaip tiesiogiai susijusi su finansinių paslaugų teikimu. Dėl šių priežasčių konstatuotina, jog kredito unija, sudarydama reikalavimo teisių perleidimo sutartį, nepažeidė jokių jos veiklą reglamentuojančių ar kitų teisės aktų, todėl kredito unija turėjo teisę su juo sudaryti reikalavimo teisių perleidimo sutartį.
Atsakovas kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju jis neturi teisės ieškovui suteikti kredito, tačiau reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovui buvo iš esmės perleista tik teisė reikalauti ieškovą vykdyti pareigą grąžinti negrąžinto kredito dalį, nes bankas jau buvo įvykdęs pareigą suteikti ieškovui kreditą. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu jam neatsirado pareiga suteikti finansinę paslaugą- kreditą, o tik teisė reikalauti skolos. Nei kredito unijų įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato draudimo kredito unijai perimti reikalavimo teises. Kreditavimo sutartis nenumatė draudimo perleisti teises ir pareigas be atskiro kitos sutarties šalies sutikimo. Kreditoriaus (banko) asmuo neturėjo ieškovui esminės reikšmės. Ieškovas nenurodė, kas neatsiejamai siejo jį su pradiniu kreditoriumi. Pasikeitus kreditoriui prievolės prigimtis nepasikeitė, kredito grąžinimo terminas nepasikeitė, įvykdymo būdas liko tas pats- grąžinti kreditą nustatytais terminais, mokant palūkanas, kredito grąžinimo užtikrinimo priemonės liko tos pačios, ieškovo atsakomybės taip pat nepadaugėjo, todėl darytina išvada, kad ieškovo teisių ir pareigų apimtis pagal kreditavimo sutartį išliko nepakitusi, pasikeitė tik prievolės vykdymo subjektas- kreditorius. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimo perleidimo sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kad šiam sandoriui nereikėjo ieškovo sutikimo, kad reikalavimo teisės perleidimu nebuvo pažeistos ieškovo teisės ir labiau suvaržytos jo prievolių vykdymo galimybės, kad perleistas reikalavimas nebuvo neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, o kredito unija turėjo teisę sudaryti tokį sandorį, nėra pagrindo pripažinti reikalavimo teisių perleidimo sandorį negaliojančiu.
Trečiasis asmuo UAB „Bokšto valda“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nors ieškovas, nebūdamas nei kredito unijos nariu, nei kredito unijos asocijuotu nariu, pagal Kredito unijų įstatymo 4 str. 4 d. nepatenka į subjektų, kuriems kredito unija gali teikti finansines paslaugas, ratą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagal Finansinių įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymas nėra laikomas finansinių paslaugų teikimu, o Kredito unijų įstatymo 4 str. 8 d. be finansinių paslaugų teikimo kredito unijai suteikia teisę verstis kita veikla, be kurios neįmanoma teikti finansinių paslaugų arba kuri padeda teikti finansines paslaugas, arba yra kitaip tiesiogiai susijusi su finansinių paslaugų teikimu, konstatuotina, jog kredito unija, sudarydama reikalavimo teisių perleidimo sutartį, nepažeidė jokių jos veiklą reglamentuojančių ar kitų teisės aktų, todėl kredito unija turėjo teisę su banku sudaryti reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Kredito unija neteikė jokių finansinių paslaugų ieškovui, nepažeidė Kredito unijų įstatymo 4 str. 4 d. nuostatų, todėl jokio teisinio pagrindo pripažinti reikalavimo teisių perleidimo sutartį negaliojančia, kaip prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo nuostatoms, šiuo atveju Kredito unijų įstatymo 4 str. 4 d., nėra. Reikalavimo teisės pirkimas, kai kredito unija, sudarydama su banku reikalavimo teisių perleidimo sutartį, nusipirko reikalavimo teisę į ieškovo įsiskolinimą pagal kreditavimo sutartį ir su šia reikalavimo teise susijusias teises, nėra laikomas finansiniu paslaugu teikimu, o tokia veikla kredito unijai leidžiama pagal Kredito unijų įstatymo 4 str. 8 d. (tokia kita veikla, be kurios neįmanoma teikti finansinių paslaugų, kuri padeda teikti finansines paslaugas ar yra kitaip tiesiogiai susijusi su finansinių paslaugų teikimu). Bankas, pasinaudojęs jam CK 6.101 str. 1 d. suteikta teise be skolininko sutikimo perleisti reikalavimo teisę, kylančią iš Kreditavimo sutarties, nepažeidė nei įstatymų, nei sutarties nuostatų, o naujasis kreditorius, gindamas savo teisėtus interesus, teisėtai ir pagrįstai inicijavo išieškojimo iš ieškovo įkeisto buto procesą. Ieškovas, gavęs pranešimą apie reikalavimo teisių perleidimo sutartį, neginčijo šios sutarties, o ją nusprendė ginčyti tik jam nupirkus butą iš 2010-07-19 vykusių varžytynių ir už jį sumokėjus visą pardavimo iš varžytynių kainą, todėl tokie ieškovo nesąžiningi veiksmai, kuriais tik siekiama sustabdyti vykdomuosius veiksmus, pažeidžia jo, kaip sąžiningo ir teisėto buto įgijėjo, teises bei interesus, taip pat tokiais veiksmais ieškovas siekia visomis įmanomomis priemonėmis vilkinti įsiskolinimo iš įkeisto buto išieškojimo procesą. Dėl šių priežasčių ieškovas, nesąžiningai pareikšdamas nepagrįstą apeliacinį skundą, piktnaudžiauja jam suteiktomis procesinėmis teisėmis ir nepagrįstai pažeidžia byloje dalyvaujančių asmenų teisėtus interesus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, Lietuvos banko išvadą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo V. Z. ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia 2009-12-16 tarp atsakovų Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ir kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių, kurios sudarė ieškinio pagrindą.
Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo V. Z. ir UAB „Sampo bankas“, kurio teises ir pareigas perėmė atsakovas Danske bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, 2002-07-17 buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. BPL102002072, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovui kreditą, o ieškovas įsipareigojo jį grąžinti dalimis bei prievolės užtikrinimui įkeitė butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 8-17). Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi 2009-12-16 atsakovas Danske bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, perleido atsakovui kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ reikalavimo teises į ieškovą pagal Kreditavimo sutartį Nr. BPL102002072 (b. l. 19-22). Iš reikalavimo teisių perleidimo sutarties matyti, kad naujasis kreditorius šia sutartimi siekė perimti iš Danske bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, reikalavimo teises į skolininko V. Z. skolą ir jos grąžinimą užtikrinančias priemones. 2009-12-17 pranešimu Danske bank A/S Lietuvos filialas informavo ieškovą apie reikalavimo teisės perleidimo faktą (b. l. 18). Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ 2010-01-13 pranešimu prašė atsakovą per 30 kalendorinių dienų sumokėti negrąžintą kreditą, priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas bei delspinigius, iš viso – 62 886 Lt. Tuo pačiu pranešimu ieškovui nurodė, kad neįvykdžius šios prievolės, Kreditavimo sutartis Nr. BPL102002072 bus laikoma nutraukta nuo 2010-02-13 (b. l. 149). Kadangi ieškovas savo prievolių per nustatytą terminą neįvykdė, 2010-04-20 Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi nutarta išieškoti iš V. Z. kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ skolą pagal Kreditavimo sutartį Nr. BPL102002072 bei 2009-12-16 reikalavimo perleidimo sutartį, išieškojimą nukreipiant į įkeistą butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 23). Įkeistas butas buvo parduotas ir varžytynių ir šį butą įsigijo trečiasis asmuo UAB „Bokšto valda“.
Ieškovas V. Z. byloje pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2009-12-16 tarp atsakovų Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ir kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir įpareigoti atkurti padėtį, buvusią iki 2009-12-16 reikalavimo teisių perleidimo sutarties. Ieškinį grindė tuo, kad reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo sudaryta neteisėtai, kadangi Kreditavimo sutartyje nebuvo numatyta kredito įstaigos teisė perleisti reikalavimo teisę, bankas ieškovui turėjo esminę reikšmę kaip sutarties šalis (kreditorius), kadangi su jokiu kitu subjektu ieškovas nebūtų sudaręs Kreditavimo sutarties, kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ neturėjo teisės perimti reikalavimo, nes tai nėra numatyta jos įstatuose, Kredito unijų įstatymo 4 str. (reikalavimo teisės perleidimas pažeidžia imperatyvias teisės normas). Taip pat buvo nurodoma, kad reikalavimo perleidimo sutartimi pažeidžiamos ieškovo teisės, nes naujasis kreditorius kreipėsi dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, nesuteikė galimybės ieškovui pasinaudoti kredito draudimu. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pagal reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu galiojusio Kredito unijų įstatymo 4 str. 4 d. kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ neturėjo teisės ieškovui suteikti kredito, tačiau reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovui buvo iš esmės perleista tik teisė reikalauti ieškovą vykdyti pareigą grąžinti negrąžinto kredito dalį, nes Danske bank A/S, veikiantis per Danske bank A/S Lietuvos filialą, jau buvo įvykdęs pareigą suteikti ieškovui kreditą, kad reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ neatsirado pareiga suteikti finansinę paslaugą – kreditą, o tik teisė reikalauti skolos, Kredito unijų įstatymas ir kiti teisės aktai nenumato draudimo kredito unijoms perimti reikalavimo teises, padarė išvadą, kad kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ turėjo teisę perimti teises ir kitas pareigas pagal Kreditavimo sutartį Nr. BPL102002072. Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nepripažino pagrįstais ieškovo argumentų, kad ginčijama reikalavimo teisių perleidimo sutartis negalėjo būti sudaryta dėl to, kad Kreditavimo sutartyje nebuvo numatyta galimybė be šalių sutikimo perleisti savo teises ir pareigas, kad kreditoriaus asmuo ieškovui turėjo esminės reikšmės, kad šia sutartimi buvo pažeistos ieškovo teisės. Dėl šių aplinkybių nebuvo tenkintas ieškinys. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, dėl kurių netenkintas ieškinys.
Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 57 p. yra nurodyta, kad sutarties sąlygos gali būti keičiamos arba papildomos tik atskiru raštišku šalių tarpusavio susitarimu, tačiau tai nereiškia, kad atsakovams sudarius reikalavimo teisių perleidimo sutartį buvo pakeista Kreditavimo sutartis. Kreditavimo sutartyje nėra numatyta draudimo atsakovui Danske bank A/S, veikiančiam per Danske bank A/S Lietuvos filialą, perleisti reikalavimo teises pagal Kreditavimo sutartį. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. CK 6.101 str. 1 d. nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui. Kasacinis teismas cesijos klausimu yra pasisakęs, kad skolininko pozicija neturi įtakos reikalavimo perleidimo sandorio galiojimui, nes skolininko sutikimas dėl reikalavimo perleidimo nėra reikalavimo perleidimo sąlyga, jeigu tai nenustatyta įstatyme ar sutartyje. Reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010; kt.). CK 6.101 str. 1 d. įstatyminis reguliavimas įtvirtina bendrąjį principą, kad gali būti perleidžiama bet kokia reikalavimo teisė, kilusi iš bet kokios prievolės, tačiau šis principas nėra absoliutus ir yra taikomas su tam tikromis išimtimis, kurios įtvirtintos Civiliniame kodekse (CK 6.102 str.), kituose teisės aktuose, taip pat gali išplaukti iš prievolės prigimties. Negalima perleisti reikalavimo, dėl kurio negalimas išieškojimas (CK 6.102 str. 1 d.); draudžiama perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo, jei kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės (CK 6.101 str. 5 d.) ir t. t. Nagrinėjamoje byloje Kreditavimo sutarties sąlygos nenumatė draudimo atsakovui Danske bank A/S, veikiančiam per Danske bank A/S Lietuvos filialą, perleisti reikalavimo teises pagal Kreditavimo sutartį. Taip pat byloje nėra pagrindo nustatyti, kad įstatymai draudė šiam atsakovui perleisti reikalavimo teises pagal Kreditavimo sutartį, o perleidžiant reikalavimo teises skolininko pozicija neturi įtakos reikalavimo perleidimo sąlygai, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas Danske bank A/S, veikiantis per Danske bank A/S Lietuvos filialą, negalėjo perleisti reikalavimo teisės be ieškovo V. Z. sutikimo, o perleidęs be ieškovo sutikimo pažeidė CK 6.59 str., 6.223 str. 1 d. Taip pat nepripažintini pagrįstais ieškovo argumentai, kad būtent šis atsakovas (kreditorius) turėjo ieškovui esminės reikšmės, nes byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad reikalavimo teisė neatsiejamai yra susijusi su kreditoriaus asmeniu ir todėl kreditorius negalėjo perleisti reikalavimo teisės kitam asmeniui. Tik su kreditoriaus asmeniu yra susiję reikalavimai dėl asmeninių neturtinių teisių ir asmeninių neturtinių vertybių, reikalavimai, susiję su naryste įvairiose organizacijose, reikalavimai, kylantys iš asmeninių paslaugų sutarčių. Kreditoriui perleidus reikalavimą naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius neturi teisės keisti prievolės įvykdymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009), todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju kreditorius Danske bank turėjo ieškovui esminės reikšmės ir dėl to kreditorius negalėjo sudaryti reikalavimo perleidimo sutarties, kaip kad tai numato CK 6.101 str. 5 d., 6.102 str. 3 d.
2009-12-16 galiojusio Kredito unijų įstatymo 4 str. 4 d. numatyta, kad kredito unija turi teisę teikti finansines paslaugas savo nariams ir savo asocijuotiems nariams, kredito unijų asociacijoms, kredito unijoms, Centrinei kredito unijai. Šio įstatymo 4 str. 2 d. numatytos kredito unijos teikiamos licencinės finansinės paslaugos: indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas iš neprofesionalių rinkos dalyvių ; pinigų pervedimas, valiutos keitimas (grynaisias pinigais). Taip pat įstatymo 4 str. 3 d. nustatytos šios kredito unijos teikiamos nelicencinės finansinės paslaugos: indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas ; skolinimas (įskaitant hipotekines paskolas) ; operacijų su mokėjimo koretelėmis ir kitomis mokėjimo priemonėmis atlikimas ; finansinių laidavimų ir finansinių garantijų teikimas ; finansinis tarpininkavimas (agento veikla), kaip tą numato Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas ; pinigų tvarkymas ; informacijos bei konsultacijų kredito teikimo ir mokėjimo klausimais teikimas ; seifo kamerų nuoma. Įstatymo 4 str. 8 d. nurodyta, kad kredito unija, be finansinių paslaugų teikimo, gali verstis tik tokia veikla, be kurios neįmanoma teikti finansinių paslaugų, kuri padeda teikti finansines paslaugas ar yra kitaip susijusi su finansinių pasalugų teikimu. Ieškovas, kuris nėra kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ narys, ieškinį grindžia tuo, kad kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ neturi teisės supirkinėti, perimti pradelstus/problematinius trečiųjų asmenų įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartis, kadangi tokia veikla nenumatyta įstatuose, prieštarauja imperatyviai Kredito unijų įstatymo 4 str. 4 d. Kadangi reikalavimo teisės yra perimtos pagal Kreditavimo sutartį, negalima pripažinti, jog teikiamos paslaugos patenka į Kredito unijų įstatymo 4 str. 8 d. apibrėžiamą kitokią veiklą. Atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, trečiasis asmuo UAB „Bokšto valda“ nurodo, kad trečiųjų asmenų pradelstų (problematinių) įsipareigojimų perėmimas (reikalavimo teisių perleidimo sutarčių sudarymas) nėra laikomas finansinių paslaugų teikimu. Lietuvos bankas davė išvadą, kad kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, perimdama reikalavimo teisę, nepažeidė Kredito unijų įstatymo 4 str. 4 d. ar 8 d., kad Kredito unijų įstatyme ir Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d., kurioje nurodytos paslaugos, kurios laikomos finansinėmis paslaugomis, nenurodyta, kad reikalavimo teisių perėmimas yra laikytinas finansine paslauga (b. l. 332-333). Nagrinėjamu atveju kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ neturi teisės ieškovui suteikti kredito, tačiau kreditas jau yra suteiktas ieškovui, atsakovui nedraudžiama reikalauti ieškovą vykdyti pareigą grąžinti negrąžinto kredito dalį. Kaip jau buvo minėta, kreditoriui perleidus reikalavimą naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius neturi teisės keisti prievolės įvykdymo sąlygų. Ieškovo ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie naujojo kreditoriaus veiksmus po reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo, su kuriais nesutinka ieškovas, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti reikalavimo teisių perleidimo sutartį negaliojančia. Ieškovui neužkirstas kelias ginčyti naujojo kreditoriaus veiksmus, kuriais jis nutraukė sutartį, pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleidžiama reikalavimo teisė. Kaip jau buvo minėta, pradinis kreditorius (cedentas) gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri yra galiojanti. Kilus šalių ginčui, turi būti nustatoma, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė galiojo cesijos sutarties sudarymo metu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, yra nurodęs, kad, vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1255/2002; 2003-09-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-759/2003; kt.), t. y. nevertinami naujojo kreditoriaus veiksmai, atlikti po reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad atsakovų sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra neteisėta, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, pažeidžia ieškovo teises, ir dėl to turi būti tenkinamas ieškovo ieškinys, todėl apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 15,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ir 5,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu dėl trečiojo asmens prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, 15,45 Lt priteistina iš ieškovo į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.). Kadangi nebuvo tenkintas trečiojo asmens prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl 5,80 Lt priteistina iš trečiojo asmens į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660) iš ieškovo V. Z. 15,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš trečiojo asmens UAB „Bokšto valda“ 5,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.