- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-05
- Bylos Nr.
- 2A-653/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-04010-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- Nordea Bank Finland Plc
- Trečiasis asmuo
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Liturta“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Donato Šerno teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Lietuvos skyrių, trečiojo asmens akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-812-450/2013 pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Liturta“, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje: akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, A. S. „BTA“ SE, veikianti per „BTA“ AB filialą Lietuvoje, S. S., M. R., A. O., E. A., dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl turto vertintojo, nustačiusio neteisingą turto rinkos vertę, atsakomybės.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 335 997,13 Lt dydžio nuostolius, bylinėjimosi išlaidas, 6% dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Bylos eigoje atsisakė dalies reikalavimų 2607 eurų (9 001,45 Lt) sumai ir šioje dalyje teismas priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio ir civilinę bylą dalyje nutraukė. Nurodė, kad E. A. 2008 m. kreipėsi dėl vartojimo kredito suteikimo, prievolės grąžinti gautą vartojimo kreditą įvykdymą ketino užtikrinti nekilnojamojo turto - administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), nuomos teisės (toliau bendrai - Turtas) įkeitimu. Šalys susitarė, kad suteikiamo kredito suma sudarys ne daugiau kaip 60 % nuo ieškovui įkeičiamo Turto rinkos vertės. Atsakovas UAB „Liturta“ ir ieškovas 2003 m. sausio 21 d. sudarė Bendradarbiavimo sutartį, atsakovas buvo įtrauktas į ieškovui priimtinų nekilnojamojo turto vertintojų, kurių turto vertinimo ataskaitas ieškovas priimdavo ir jomis vadovaudavosi suteikdamas kreditus, sąrašą. Atsakovas 2008 m. balandžio 8 d. atliko Turto vertinimą ir parengė Turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. L08/04-89-B (toliau-Ataskaita), kurioje nurodė, kad Turto vertė yra 850 000 Lt. Ieškovas, vadovaudamasis Ataskaita, 2008 m. balandžio 30 d. su kredito gavėju sudarė kreditavimo sutartį Nr. KK 08/04/98S, kurioje nustatė minėtą įkeičiamo turto ir suteikiamo kredito santykį (60 %), suteikė kredito gavėjui 162 476 eurų (560 997,13 Lt) kreditą. Kredito gavėjas nevykdė Kreditavimo sutartyje numatytų įsipareigojimų, todėl ieškovas 2009 m. rugsėjo 1 d. nutraukė šią sutartį ir pradėjo išieškojimą iš įkeisto Turto. Paaiškėjo, kad Turto būklė yra ženkliai prastesnė, negu nurodyta Ataskaitoje. UAB „Verslavita“ įvertinus Turtą paaiškėjo, jog Turto vertė atsakovo atlikto vertinimo metu buvo nuo 300 000 Lt iki 375 000 Lt, t. y. 475 000 Lt - 550 000 Lt mažesnė nei nustatė atsakovas. Ieškovas, siekdamas patikslinti Turto vertę, 2009 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į UAB „Verslavita“ dėl aktualios Turto rinkos vertės nustatymo po ko paaiškėjo, kad Turto vertė sumažėjo ir siekė tarp 190 000 Lt ir 220 000 Lt (Turto įvertinimo ataskaita Nr. Kl. N-09-088). Atsakovas, nustatydamas Turto vertę, vadovavosi klaidingomis nekilnojamojo turto sandorių vertėmis, todėl parengė netinkamą Ataskaitą. Bankas, vadovaudamasis klaidinga Ataskaita, kredito gavėjui suteikė gerokai didesnio dydžio nei 60% nuo įkeičiamo turto vertės kreditą, kurio negalės susigrąžinti iš įkeisto Turto vertės. Kredito taip pat negalės susigrąžinti ir iš kredito gavėjo kito turto, kadangi tokio turto jis neturi. Atsakovas, pateikdamas neteisingą Ataskaitą, sukėlė ieškovui nuostolius, kurie apskaičiuotini kaip skirtumas tarp suteiktos kredito sumos ir sumos, kuri būtų buvusi suteikta, jei ieškovas būtų vadovavęsis realia įkeisto turto verte.
Atsakovas atliko trejopo pobūdžio neteisėtus veiksmus: atlikdamas Turto vertinimą sąmoningai pateikė klaidingus duomenis - lygino analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kurios tuo metu neegzistavo; neįvykdė teisės aktuose ir Bendradarbiavimo sutartyje nustatytų pareigų, įskaitant ir pareigą teisingai atlikti turto vertinimą ir pateikti objektyvią ataskaitą; pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Vadovaujantis Bendradarbiavimo sutarties 4 punktu, vertintojas pilnai atsako už turto rinkos vertės bei likvidacinės vertės nustatymo tikslumą (teisingumą) ir realumą (pagrįstumą), todėl turi atsakyti už minėtus savo veiksmus, lėmusius Ataskaitos klaidingumą. Atsakovas pažeidė ir Turto vertintojo profesinės etikos kodekso 3.7 punkte nurodytą pareigą parengti objektyvią ir nepriklausomą vertinimo išvadą; vertindamas turtą, atsižvelgti į visas aplinkybes ir savo išvadas. Ieškinio pareiškimo dieną ieškovas dar nepatyrė žalos, tačiau ši aplinkybė netrukdo pareikšti ieškinio dėl būsimos žalos priteisimo. Ieškovo patirtų nuostolių dydis apskaičiuotinas kaip skirtumas tarp suteikto kredito sumos (162 476 eurų (560 997,13 Lt) ir sumos, kuri būtų buvusi suteikta, jei ieškovas būtų vadovavęsis realia įkeisto turto verte (nuo 180 000 Lt iki 225 000 Lt) ir sudaro nuo 335 997,13 Lt iki 380 997,13 Lt. Todėl minimalūs nuostoliai dėl klaidinančios Ataskaitos pateikimo sudaro mažiausiai 335 997,13 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui iš atsakovo 167 998,56 Lt žalai atlyginti, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. lapkričio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 16 659,97 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas vertino Ataskaitos duomenis lygindamas juos su kitais byloje šalių pateiktais įrodymais dėl Turto vertės, be to, siekiant objektyviai ir neginčijamai nustatyti Turto vertę, teismas laikė, kad byloje reikalingos specialios žinios ir skyrė ekspertizę, kurios metu retrospektyvinio vertinimo būdu buvo nustatyta Turto vertė 250 000 Lt. Sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad atsakovo pateiktas vertinimas negali būti patikimu įrodymu, pagrindžiančiu Turto vertę kredito sutarties sudarymo ir išmokėjimo laikui. Nurodė, kad atsakovui keliami specialūs profesinės veiklos kriterijai, įrodymai leidžia teigti, kad Ataskaita akivaizdžiai neteisinga ir tai sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas įpareigoja turto vertintoją vertinimą atlikti apdairiai, rūpestingai, objektyviai ir nešališkai. Nurodė, kad pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą, remiantis realia jos atsiradimo tikimybe. Teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, ko ir prašė ieškovas. Kita vertus, byloje esantys įrodymai nesuponuoja neginčytinos išvados, jog kreditavimo sutartis negali būti įvykdyta iš skolininko E. A., kad yra išnaudotos visos negrąžinto kredito išieškojimo iš kredito gavėjo galimybės. Ieškovas yra kredito įstaiga, savo veikloje besiverčianti skolinimu įvairia forma, tuo pačiu prisiimanti savo riziką bei atsakomybę. Vertindamas ieškovo veiksmus suteikiant kreditą E. A., teismas pripažino, kad nuo pat pradžios ieškovas nebuvo pakankamai atidus ir elgėsi ne visai rūpestingai: vartojimo kredito grąžinimo įvykdymą užsitikrino vien tik Turto įkeitimu, tuo tarpu kredito gavėjo pajamas patvirtina praktiškai tik byloje pateikta darbo sutartis; kredito gavėjas gyveno ir dirbo užsienyje (Didžiojoje Britanijoje), kurioje pragyvenimo lygis yra aukštas, tuo tarpu jo teikti duomenys apie šeimos išlaidas aiškiai sumažinti ir neatitiko gyvenimo realijų; pagal kreditavimo vadovo nuostatas ieškovas privalėjo patikrinti Ataskaitą; ieškovas iš esmės nesiėmė jokių kitų priemonių, išskyrus išieškojimo nukreipimą į įkeistą skolininko turtą, kad paskolos pinigai ir kiti su tuo susiję mokėjimai iš trečiojo asmens būtų išieškoti; kredito sutartį nutraukė tik praėjus 16 mėn. nuo jos sudarymo, nors kredito gavėjas įsipareigojimų nevykdė. Todėl teismas sprendė, kad ir pats ieškovas buvo neapdairus bei veikė savo rizika. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, ieškovo prašomos priteisti žalos dydį teismas sumažino per pusę - iki 167 998,56 Lt.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai
Ieškovas Nordea Bank Finland Plc, veikiantis per Lietuvos skyrių, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą dalyje dėl 167 998,56 Lt nuostolių atlyginimo sumos priteisimo atmetimo (atitinkamai dėl bylinėjimosi išlaidų ir pašto išlaidų valstybei) ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, vertinant kredito išdavimo aplinkybes, kas sąlygojo neteisėto sprendimo priėmimą (CPK 329 str. 1 d.). Teismas nenurodė, kodėl duomenys apie S. A. darbo vietą yra nepatikimi. E. A. darbo pajamos ir turtinė padėtis buvo tikrinama pagal darbo sutartį, algalapius, SODROS, Paskolų rizikos duomenų bazėse. Teismas nepagrįstai sureikšmino kredito gavėjo išlaidų pragyvenimui Anglijoje įtaką kredito (ne)išdavimui. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kreditavimo sutartis buvo sudaryta ne tiesioginių šeimos poreikių tenkinimui, o skirta įsigyti nekilnojamąjį turtą. Todėl teismas taip pat nepagrįstai sureikšmino sutartyje nurodytą tikslą – vartojimo poreikių tenkinimui. Nepagrįsti teismo teiginiai apie ieškovo pareigą tikrinti Ataskaitą – tokia ieškovo pareiga nėra numatyta nei galiojančiuose teisės aktuose, nei ieškovo vidinėje tvarkoje, ji negali būti paaiškinama ir bendraisiais teisės principais.
2. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, dėl kurių sumažinamas priteistinos žalos dydis dėl aplinkybių, susijusių su kredito išieškojimu. Priminimai kredito gavėjui apie įsiskolinimą buvo išsiųsti nedelsiant po to, kai jis negrąžino pirmosios įmokos, o pati sutartis nutraukta nepraėjus 4 mėn. po jos pažeidimo ir 8 mėn. po jos sudarymo (o ne - kaip nurodė teismas -16 mėn.). Bylos duomenys paneigia ir teismo motyvą, kad ieškovas nesiėmė tinkamų priemonių nustatyti kredito gavėjo darbo ir buvimo vietą, be to, tai yra antstolio pareiga.
3. Ieškovas reikalauja tik nuostolių dalies dėl negrąžintos visos kredito sumos, nereikalauja palūkanų. Tai reiškia, kad ieškovas jau prisiėmė rizikos dalį. Todėl, sumažinant žalos dydį dėl ieškovui tenkančios rizikos prisiėmimo, nepagrįsta žalos dydį dar mažinti tokiu motyvu.
Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti. Nurodo tokius argumentus.
1. Teismas visiškai be pagrindo konstatavo esant priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo galimos žalos – nors konstatavęs, jog komercinę riziką įvertino ir prisiėmė ieškovas, teismas nurodė, kad dėl ieškovo nuostolių pareikšto reikalavimo apimtyje yra atsakingas vertintojas. Ieškovo – banko - kaltė gali pasireikšti pačia mažiausia forma. Teismas pagrįstai tai įvertino. Pripažinus, kad dėl ieškovo nuostolių yra kaltas atsakovas, kuris nepriima už banką jokių sprendimų, tai reikštų, kad šiuo atveju rizikingos kreditavimo sutarties sudarymo naštą siekia perkelti trečiajam asmeniui. Be to, ieškovas delsė imtis veiksmų atgauti kreditą iš kredito gavėjo.
2. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas, suteikdamas E. A. kreditą, vadovavosi ne Ataskaita, o išvada dėl preliminarios Turto vertės Nr. L08/06-118-C. Joje Turto rinkos vertė nustatyta 935 000 Lt, pagal ją išduoto kredito suma (561 000 Lt) ir atitinka 60 proc. Turto vertės. Tuo tarpu Ataskaitoje nustatyta mažesnė Turto vertė, jos 60 proc. sudarytų mažesnę sumą nei išduoto kredito suma.
3. Ieškovas nepateikia pakankamų įrodymų, kad kreditas nebus atgautas iš kredito gavėjo. Todėl nėra ne tik priežastinio ryšio, bet ir pačios žalos fakto.
Atsiliepimas
Ieškovas Nordea Bank Finland Plc, veikiantis per Lietuvos skyrių, atsiliepimu prašo trečiojo asmens skundo netenkinti. Nurodo tokius argumentus.
1. Trečiasis asmuo faktiškai tik atkartoja nepagrįstus pirmosios instancijos teismo motyvus dėl ieškovo rizikos prisiėmimo. Ieškovas nurodo aukščiau dėstytus apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu.
2. Vertindamas priežastinio ryšio nebuvimą, trečiasis asmuo akcentuoja tik Kreditavimo sutarties sudarymo faktą, bet ignoruoja vėliau sekusius įvykius, nepaaiškina, kodėl atsakovas turėtų būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Tuo tarpu teiginiai apie ieškovo nepakankamą atidumą ir elgesį išduodant ir išieškant kreditą nėra pagrįsti (ieškovas nurodo savo apeliacinio skundo argumentus).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Nustatyta, kad šalys 2003 m. sausio 21 d. sudarė Bendradarbiavimo sutartį ir atsakovas buvo įtrauktas į ieškovui priimtinų nekilnojamojo turto vertintojų, kurių turto vertinimo ataskaitas ieškovas priimdavo ir jomis vadovaudavosi suteikdamas kreditus, sąrašą. 2008 m. balandžio 8 d. atsakovas atliko ieškovui įkeičiamo turto vertinimą ir parengė turto vertės nustatymo Ataskaitą, kurioje nurodė, kad Turto rinkos vertė yra 850 000 Lt (t. 1, b.l. 21-52). 2008 m. balandžio 30 d. ieškovas sudarė su kredito gavėju (E. A.) kreditavimo sutartį Nr. KK 08/04/98S, kurioje nustatytas Turto ir suteikiamo kredito santykis (60 %), todėl kredito gavėjui buvo suteiktas 162 476 eurų (560 997,13 Lt) kreditas (t. 1, b.l. 53-62).. Kredito gavėjas nevykdė kreditavimo sutartyje numatytų įsipareigojimų, ieškovas ją 2009 m. rugsėjo 1 d. nutraukė, pradėjo išieškojimą iš įkeisto Turto. 2009 m. liepos 30 d. UAB „Verslavita“ nustatė, kad Turto vertė atsakovo atlikto vertinimo metu buvo nuo 300 000 Lt iki 375 000 Lt, t. y. 475 000 Lt - 550 000 Lt mažesnė nei atsakovo nustatyta. Tuo tarpu aktuali, nustatyta 2009 m. rugsėjo 25 d., Turto vertė, buvo tarp 190‘000 Lt ir 220 000 Lt.
Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo reikalavimas dėl nuostolių, padarytų atsakovui nustačius tikrovės neatitinkančią įkeisto Turto rinkos vertę. Ieškovas mano, kad teismas nepagrįstai sumažino ieškiniu reikalaujamus atlyginti minimalius nuostolius nuo 335 997,13 Lt iki 167 998,56 Lt. Tuo tarpu trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ tvirtina, kad ne tik nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo galimos žalos, bet ir pačios žalos fakto.
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Civilinei atsakomybei dėl žalos padarymo nustatyti yra būtina CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintų sąlygų visuma, t. y. neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir jos padarinių (žalos), kaltė.
Kaip minėta, šalys pasirašė Bendradarbiavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo šios sutarties nustatytomis sąlygomis atlikti nekilnojamojo, kilnojamojo turto ar verslo, kurį ketinama įkeisti suteikiant paskolą, arba dėl kitų priežasčių pageidauja įvertinti, įvertinimą rinkos ir likvidacine verte bei suteikti bankui kitą pageidaujamą turėti informaciją apie minėtą turtą. Už turto rinkos vertės bei likvidacinės (priverstinio pardavimo) vertės nustatymo tikslumą (teisingumą) ir realumą (pagrįstumą) atsakovas įsipareigojo pilnai atsakyti ir atlyginti ieškovui padarytą žalą dėl netinkamai atlikto turto vertinimo (t. 1, b.l. 13-17). Taigi, atsakovas buvo tiesiogiai įsipareigojęs ieškovui atlikti įkeičiamo turto įvertinimą, prisiimdamas atsakomybę už turto vertės nustatymo tikslumą ir realumą. Minėti įsipareigojimai taikomi ir banko klientui besikreipiančiam į vertintoją (Bendradarbiavimo sutarties 3.2 p.).
Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų
Ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo principus, todėl nepagrįstai per pusę sumažino atlygintos žalos dydį. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 str.). Bylos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, iš tikrųjų leidžia spręsti, jog ieškovas išdavė atitinkamo dydžio kreditą, pats nesiimdamas priemonių galimiems nuostoliams – skirtumui tarp išduotos kredito sumos ir sumos, kuri esant tinkamam Turto vertinimui, būtų išduota – sumažinti arba visai išvengti.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas, išduodamas kreditą trečiajam asmeniui (E. A.), nebuvo pakankamai atidus ir elgėsi ne visai rūpestingai. Byloje yra duomenys, patvirtinantys ieškovo teiginius, kad jis tikrino E. A. turtinę padėtį paskolų rizikos duomenų bazėje, SODROS ir Creditinfo ir kitose duomenų bazėse (t. 4, b. l. 37-40). Tačiau vien tik ši aplinkybė - duomenų formalus patikrinimas, neįvertinus jų turinio bei visumos, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nepakankamo ieškovo rūpestingumo suteikiant kreditą. Kaip matyti iš šių duomenų, kredito gavėjo pajamos dirbant Lietuvoje nebuvo didelės (iki 1 500 Lt); deklaruojamosios vietos Lietuvoje neturėjo; gyvendamas Didžiojoje Britanijoje (kas neabejotinai apsunkintų išieškojimą) gyvenamąją vietą kredito dokumentuose nurodė Lietuvoje; turėjo nedidelių skolų telekomunikacijų įstaigoms jau nuo 2006 m.; ieškovui pateikta darbo sutartis, tačiau ji perspektyvinė, nes joje numatyta darbo pradžia nuo 2008 m. balandžio 1 d.; pateikti algalapiai, nors ir patvirtina kredito gavėjo gaunamas pajamas, tačiau jo nurodomos išlaidos per mėnesį (1 000 Lt Didžiojoje Britanijoje), kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, akivaizdžiai neatitinka gyvenimo realijų (t. 2, b. l. 14, t. 4, b. l. 51-66). Apeliantas kvestionuoja minėtas atskirai paimtas aplinkybes, tačiau iš skundžiamo sprendimo turinio galima spręsti, kad ne kuri nors aplinkybė atskirai, o jų visuma lėmė teismo vertinimą, jog ieškovas nebuvo pakankamai atidus ir elgėsi ne visai rūpestingai suteikiant kreditą E. A.. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareikšto ieškinio išsprendimui aukščiau minėtos aplinkybės apskritai nėra itin reikšmingos, nes jos iš esmės yra susijusios su kredito gavėjo patikimumo vertinimu, t.y. reikšmingos kredito suteikimui/grąžinimui. Tuo tarpu šiuo atveju nėra sprendžiamas iš kreditavimo sutarties kylantis ginčas tarp kredito davėjo ir gavėjo dėl kredito išdavimo pagrįstumo apskritai, jo grąžinimo ar negrąžinimo priežasčių. Ieškinys yra pareikštas Turto vertintojui dėl jo atsakomybės pagal Bendradarbiavimo sutartį, t.y. dėl atsakovo netinkamo sutartinių įsipareigojimų ieškovui vykdymo. Teismo išvada, kad Turtas buvo Ataskaitoje įvertintas neteisingai, faktiškai nėra kvestionuojama ir trečiojo asmens apeliaciniame skunde. Turto vertinimas, kaip ir nurodo ieškovas, lėmė tik tam tikrą skirtumą tarp kredito sumos, kuri būtų suteikta tinkamai įvertinus Turtą, ir faktiškai suteiktos, įvertinus Turtą netinkamai. Pagal bylos duomenis nėra jokio pagrindo manyti, kad būtent šio skirtumo (ne)buvimas lėmė ar bent reikšmingai įtakojo kredito negrąžinimą. Todėl esminę reikšmę ginčo išsprendimui, teisėjų kolegijos nuomone, turi aplinkybės ar Turtas buvo įvertintas teisingai (minėta – ne), o jei ne, ar (vien) atsakovui pagal Bendradarbiavimo sutartį tenka atsakomybė už neteisingo įvertinimo pasekmes – didesnės kredito sumos išdavimą nei būtų buvusi išduota įvertinus Turtą tinkamai. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų nepagrįstai išduoto ir išduotino, nesant neteisėtų veiksmų, kredito skirtumo dalyje jau tuomet faktiškai kilo žala, nes ši išduoto kredito dalis realiai Turtu nebuvo užtikrinta jau kredito suteikimo metu, ir žalos likvidavimas tapo priklausomas tik kredito gavėjo vėlesnio elgesio, t.y. nuo aplinkybių, nepriklausančių nei nuo ieškovo, nei nuo atsakovo valios. Tuo tarpu būtent tuo tikslu – kad kredito negrąžinimo (nepriklausomai nuo priežasčių) atveju jis galėtų būti dengiamas įkeisto Turto verte – ir buvo atliekamas turto vertinimas.
Tačiau aukščiau paminėti motyvai dėl pirmosios instancijos teismo vertintų aplinkybių reikšmės nešalina padarytų galutinių išvadų dėl atsakovo atsakomybės apimties paties ieškovo veiksmų vertinimo kontekste. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog šalys buvo sudariusios Bendradarbiavimo sutartį, savaime nereiškia, kad ieškovas apskritai visais atvejais, t.y. net ir nepaisant bonus pater familias taisyklės, turi vadovautis kitos šalies pateikiamais duomenimis kaip besąlygiškai patikimais, o juo labiau, netgi ir kilus dėl jų abejonėms. Taip elgdamasis ir jis pats turėtų prisiimti bent jau dalį neigiamų pasekmių rizikos, pasireiškiančios neapdairiai besąlygišku pasitikėjimu teikiamais turto vertinimais. Šiuo atveju išvadą apie neapdairų ieškovo elgesį suponuoja netgi ir ne tai, kad jis būtų nevertinęs Ataskaitos duomenų, bet dar daugiau - jau po atsakovo pateiktos 2008 m. balandžio 8 d. išvados dėl Turto rinkos vertės (850 000 Lt), 2008 m. balandžio 22 d. kredito anketoje ranka buvo padarytas įrašas, kad „nekilnojamas turtas nesužavėjo, o pajamos iš užsienio“, banko kredito komitete pavesta atlikti galutinį Turto vertinimą (t. 2, b. l. 14-15). Tai leidžia spręsti, kad, pirma, ieškovas domėjosi įvertintu Turtu (priešingai savo apeliacinio skundo teiginiui, kad privalu patikrinti tik turto įvertinimo pateikimo faktą), antra, pats nekilnojamasis turtas (o ir paties kredito gavėjo pajamos) jau tuomet kėlė abejonių. Tačiau 2008 m. gegužės 20 d. gavus atsakovo Ataskaitą su galutine ta pačia, kaip ir 2008 m. balandžio 8 d. išvadoje, Turto rinkos verte (850 000 Lt), ieškovas, nepaisant anksčiau turėtų abejonių išduodamas atitinkamo dydžio kreditą pagal Ataskaitos duomenis, faktiškai prisiėmė ir galimo jo (dalies) negrąžinimo riziką. Šiame kontekste teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad jokiais teisės aktais ar vidine tvarka ieškovui nėra nustatyta pareiga tikrinti turto vertintojų pateiktų vertinimų pagrįstumą – visų pirma, jis pats nurodo nusistatęs jam priimtinų turto vertintojų ratą, taigi, jis pats nusistatė tvarką, kad ne bet kuris turto vertintojas ir ne bet kokio vertinimo vien pateikimo faktas ieškovui buvo priimtinas; antra, minėtos pareigos nereglamentavimas niekaip nešalina paties ieškovo pareigos veikti apdairiai ir rūpestingai (ir, visų pirma, savo interesų apsaugai), pavyzdžiui, kilus abejonėms pareikalauti pakartotinio turto vertinimo. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai, kad jis veikė apdairiai pasirinkdamas 60 proc., o ne rinkoje taikomą 85 proc. santykio tarp paskolos ir įkeičiamo turto vertės dydį nagrinėjamo ginčo dėl atsakovo atsakomybės išsprendimo kontekste neturi esminės reikšmės.
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą sumažinti ieškovui atlygintinos žalos dydį (CK 6.259 str. 2 d.).
Dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentų
Apeliaciniu skundu nėra kvestionuojamos teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovo pateiktas Turto vertinimas nebuvo teisingas, ir neįrodinėjama priešingai. Trečiasis asmuo tvirtina, kad nėra jokio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo žalos, nes, visų pirma, būtent E. A. neteisėti veiksmai - sutartinių įsipareigojimų nesilaikymas tiesiogiai lėmė žalos atsiradimą, be to, ir neįrodytas realiai gresiančios žalos faktas bei jos dydis, antra, paties ieškovo teisės aktams prieštaraujantys ir itin aplaidūs veiksmai nulėmė galimos žalos atsiradimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šia pozicija.
Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai. Jis gali būti netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Taigi netiesioginis priežastinis ryšys reiškia, kad neteisėti veiksmai (neveikimas) nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-764/2003; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2008; 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010).
Būtent atsakovo atliktas įkeičiamo Turto vertinimas lėmė kredito gavėjui suteiktino kredito dydį, nes ieškovas su kredito gavėju susitarė, kad šiam suteikiamo kredito suma sudarys ne daugiau kaip 60 % nuo ieškovui įkeičiamo Turto rinkos vertės. Taigi, atsakovo nustatyta nepagrįstai didelė Turto vertė atitinkamai lėmė kredito gavėjui suteiktino kredito dydį. Aukščiau jau minėta, kad šiuo aspektu atsakovo veiksmai negali būti pripažinti teisėtais ir yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su skirtumu tarp suteiktos kredito sumos bei sumos, kuri būtų buvusi suteikta, jei Ataskaitoje būtų pateikta reali įkeisto Turto vertė (CK 6.247 str.). Taip pat minėta, kad ieškinys yra pareikštas Turto vertintojui dėl jo atsakomybės pagal Bendradarbiavimo sutartį, ieškovo reikalaujamų nuostolių atlyginimo pagrindas yra ne paskolos suteikimas apskritai ar jos negrąžinimas, o nepagrįstas įkeičiamo Turto vertės nustatymas. Pagal bylos duomenis yra pakankamas pagrindas manyti, kad iš įkeisto Turto kreditas ir nebus padengtas (faktiškai trečiasis asmuo priešingai ir neteigia) - kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas išieškojimą atliko tik iš įkeisto Turto, kurį buvo siūloma ieškovui perimti vos už 176 000 Lt. Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, susijusius su priežastinio ryšio bei realiai gresiančios žalos atsiradimo nebuvimu.
Trečiasis asmuo atsakovo atsakomybę eliminuojančia aplinkybe nurodo paties ieškovo priimtą kredito negrąžinimo riziką. Šis argumentas iš esmės buvo aptartas ir atitinkamai įvertintas tiek skundžiamame sprendime, tiek šioje nutartyje aukščiau, todėl jau dėstyti motyvai nebekartojami. Papildomai apeliantas nurodo, jog ieškovas iš esmės sudarė kredito sutartį ir suteikė kreditą, vadovaudamasis juridinės galios neturinčiu dokumentu, t.y. išvada dėl preliminarios turto vertės Nr. L08/06-118-C (3 t., b. l. 75), kas, anot apelianto, tik dar kartą patvirtina paties ieškovo pareigą prisiimti kredito negrąžinimo riziką. Tačiau bylos duomenys šių apelianto nurodomų aplinkybių nepatvirtina. Ieškovas 2008 m. gegužės 20 d. išmokėjo 147 706 Eur (509 999,27 Lt) dydžio kreditą Ataskaitos pagrindu, kurioje buvo nurodyta 850 000 Lt dydžio ginčo turto rinkos vertė. Tuo tarpu 2008 m. birželio 26 d. atsakovo išvada dėl Turto rinkos vertės Nr. L08/06-118-C, kurioje buvo nurodyta 935 000 Lt vertė, lėmė papildomos 17 700 Eur dydžio kredito dalies kredito gavėjui išmokėjimą. Ieškovas su atsakovu Bendradarbiavimo sutartyje 3.6 punktu buvo susitarę ir dėl preliminaraus turto rinkos vertės nustatymo. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas tarpusavio su klientu santykiuose tokio pobūdžio dokumentu vadovautis negalėjo apskritai.
Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija atmeta minėtus trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentus. Kitų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas ir leistų apeliacinės instancijos teismui spręsti, jog visa atsakomybė dėl visų nuostolių atsiradimo turėtų tekti vien ieškovui, trečiasis asmuo nepateikė.
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, dėl ko apeliaciniai skundai netenkintini, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovas pateikė duomenis apie išlaidas - 8 559,92 Lt - už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. 5, b.l. 131-134), tačiau nepateikė minėtos sumos detalizavimo. Jis nurodo bendrą sumą, kurią, anot ieškovo, sudaro skundžiamo sprendimo analizė, apeliacinio skundo rengimas, trečiojo asmens skundo analizė, atsiliepimo į jį rengimas. Kitų duomenų apie byloje dalyvaujančių asmenų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme byloje nėra.
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, išlaidos už jo parengimą negali būti priteisiamos. Tačiau, netenkinus trečiojo asmens apeliacinio skundo, ieškovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą - už atsiliepimo į šį skundą parengimą (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijomis nustatytus ribojimus (atsiliepimas į apeliacinį skundą pagal Rekomendacijų 8.11 punktą – 1,5 MMA), įvertinusi, kad trečiojo asmens skunde nebuvo keliama daug ir sudėtingų faktiniais ar teisiniais aspektais klausimų, sprendžia, kad ieškovui už advokato pagalbą priteistina 1 000 Lt.
Ieškovas pateikė prašymą grąžinti sumokėtą žyminį mokestį už ieškinį ir apeliacinį skundą, nes atsakovas yra bankrutuojanti įmonė (t. 5, b. l. 129-130). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsakovui UAB „Liturta“ Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartimi iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjusi. Šioje byloje apeliaciniai skundai pateikti jau esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Todėl apeliantai, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, yra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, dėl ko yra pagrindas šiuos mokesčius (t. 5, b. l. 109, 117) apeliantams grąžinti (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 5 d.). Ieškovo prašymas grąžinti sumokėtą už ieškinį žyminį mokestį netenkinamas, nes ieškinio pareiškimo metu nebuvo įstatyminių pagrindų mokesčio nemokėjimui, o ir CPK 87 straipsnio nuostatos taip pat nenumato, kad esant paminėtoms faktinėms aplinkybėms žyminis mokestis turėtų būti grąžinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš trečiojo asmens akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškovui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui 1 000 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
Grąžinti ieškovui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui jo sumokėtą 4 360 Lt žyminį mokestį už paduotą apeliacinį skundą.
Grąžinti trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ 4 360 Lt žyminį mokestį už paduotą apeliacinį skundą.