Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs P. Ž. (toliau – P. Ž.) apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutarties P. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nesutikdamas su priimtu nutarimu, P. Ž. pateikė skundą Marijampolės rajono apylinkės teismui, kuris 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi jo skundą atmetė.

Apeliantas akcentuoja ir tai, kad jo atžvilgiu surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole yra ir daugiau neatitikimų. Nors minėtame protokole nurodoma, kad pažeidimas buvo padarytas apeliantui priklausančiu automobiliu VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tačiau šis automobilis iš tiesų priklauso P. Ž. motinai A. Ž., tačiau ši aplinkybė niekur užfiksuota taip ir nebuvo. Be to, pažeidimo padarymo vieta aptariamame protokole taip pat nurodyta netiksliai. Motyvuojant šią išvadą pažymima, kad Kauno gatvė Marijampolėje yra viena ilgiausių, todėl nuo atitinkamos gatvės vietos, galėjo priklausyti ir tam tikros bylos aplinkybės. Nepagrįstas ir aptariamame protokole nurodytas teiginys, jog P. Ž. paaiškinimai yra pateikiami atskiruose lapuose, pabrėžiant, kad jokių atskirų lapų savo paaiškinimams P. Ž. negavo, pareigūnai prie protokolo jam jų nepateikė, o 2015 m. birželio 18 d. davė jam pasirašyti protokolą, kuriuo jis jau buvo kaltinamas ne ATPK 163² str., o ATPK 171² str. 1 d. įtvirtinto teisės pažeidimo padarymu. Tuo tarpu byloje esantis 2015 m. vasario 28 d. paaiškinimas buvo surašytas tyrėjo ranka, o apeliantas jį tik pasirašė.

Apeliaciniu skundu keliamos abejonės ir dėl ATPK 163² str. perkvalifikavimo į ATPK 171² str. 1 d. teisėtumo. Apelianto teigimu, nagrinėjama administracinė byla buvo pradėta pagal ATPK 163² str. nuostatas, tačiau kiek vėliau, tyrimo metu P. Ž. inkriminuojamas teisės pažeidimas buvo perkvalifikuotas į ATPK 171² str. 1 d.. Kokiu pagrindu tai buvo padaryta, pasak apelianto, taip ir lieka neaišku. Nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nei viršininko rezoliucijos apelianto atžvilgiu pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylą toliau tirti pagal kitą ATPK straipsnį, nei tyrėjo tarnybinio pranešimo apie tokį veiksmą ar jo būtinybę, nėra.

Pabrėžiama, jog net ir nustačius, jog apelianto veiksmai nagrinėjamu atveju atitinka visus ATPK 171² str. 1 d. sudėties požymius, P. Ž. paskirta nuobauda yra aiškiai per griežta. Apelianto vertinimu, jeigu ir buvo padarytas komentuojamame straipsnyje įtvirtintas administracinis teisės pažeidimas, tai jis buvo padarytas dėl neatsargumo, žala niekam padaryta nebuvo, o pats pažeidimas fiksuotas dėl 5-6 litrų degalų, kurių vertė gali siekti iki 7 eurų, kai tuo tarpu paskirtoji bauda yra daugiau nei 40 kartų didesnė. Pabrėžiama ir tai, kad apeliantui šiuo metu yra tik 19 metų, jis taupo pinigus studijoms, taip pat padeda tėvams, nes jo tėvas – pensininkas. Administracine tvarka ankščiau baustas nebuvo, todėl manoma, jog yra pakankamas pagrindas apelianto atžvilgiu pritaikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir skirti jam mažesnę baudą nei numatyta straipsnio sankcijoje.

Motyvuojamoji dalis

P. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Atsižvelgiant į aptartų duomenų visumą, vertinant juos nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos kontekste, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos, tinkamai įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais P. Ž. kaltę padarius jam inkriminuojamą teisės pažeidimą. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir tokiu būdu naikinti Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos nutarimą, tuo pačiu ir skundžiamą Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartį, remiantis P. Ž. apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, aukštesnysis teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas priskiriamas išskirtinai teismo (organo), nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą, kompetencijai, todėl vien tai, kad teismas atmetė administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pateiktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, nelaikytina esmine aplinkybe, kurios pagrindu galima būtų konstatuoti skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą.

ATPK 171² str. 1 d., už kurio pažeidimą 2015 m. birželio 25 d. Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos nutarimu P. Ž. buvo pripažintas kaltu, numato administracinę atsakomybę už biokuro, bioalyvos gabenimo ir laikymo, taip pat naftos produktų gabenimo ir laikymo kuro talpyklose tvarkos pažeidimus, išskyrus veiksmus, numatytus šio straipsnio antrojoje dalyje. Atsižvelgiant į šios teisės normos dispoziciją, akivaizdu, kad ji suformuota kaip blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius biokuro, bioalyvos gabenimo ir laikymo, taip pat naftos produktų gabenimo ir laikymo kuro talpyklose tvarką. Ją reglamentuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. VA-117 patvirtintų Naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 5 p. inter alia įtvirtinta, kad ūkininkai ir kiti fiziniai asmenys, turi laikytis šių Taisyklių 12–13, 18–20 punktuose nustatytų reikalavimų, kai laiko ar gabena degalus savo reikmėms kilnojamosiose talpyklose, kurių bendras tūris nuo 40 litrų iki 450 litrų įskaitytinai. Tuo tarpu sutinkamai su Taisyklių 12 p., ūkio subjektai, ūkininkai ir kiti fiziniai asmenys, gabendami keliais, geležinkeliais ir vandens keliais naftos produktus, bioproduktus ir kitus degiuosius skystus produktus, o kilnojamosiose talpyklose perveždami daugiau kaip 40 litrų šių produktų (neįskaitant esančių transporto priemonės arba mechanizmo stacionariniuose degalų ir tepalų bakuose), kartu su kroviniu privalo turėti teisės aktų nustatyta tvarka įformintus šių produktų įsigijimo ir/ar gabenimo dokumentus (išskyrus šių Taisyklių 15 punkte nurodytus atvejus).

Aptarto teisinio reglamentavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą matyti, kad 2015 m. birželio 25 d. Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos nutarimu P. Ž. buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 171² str. 1 d. pažeidęs Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. VA-117 patvirtintų Naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo taisyklių 12 p. reikalavimus, už tai, kad jis automobiliu gabendamas 8 talpas (160 litrų) dyzelinio kuro, su savimi neturėjo viso gabenamo kuro kiekio įsigijimą patvirtinančių dokumentų (turėjo tik 114,38 litrams). Su tokia Institucijos pozicija, išnagrinėjęs P. Ž. skundą, sutiko pirmosios instancijos teismas, jai, įvertinęs analizuojamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų ir ATPK nustatyta tvarka patikrintų įrodymų visumą, pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.

Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad P. Ž. įvykio dieną vairuodamas automobilį VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Kauno g., Marijampolėje, neturėdamas įsigijimo dokumentų (kasos čekio) gabeno 8 talpas, t. y. 160 litrų dyzelinio kuro, tačiau įsigijimo dokumentus pateikė tik 114,38 litrams. Nors apeliaciniu skundu nurodoma, kad P. Ž. jo sustabdymo metu turėjo dar vieną kasos kvitą, patvirtinantį 40,04 litrų degalų įsigijimą, tačiau, pirmosios instancijos teismas, šiuos apelianto argumentus bei pateiktus įrodymus, pagrįstai vertino kaip nepagrįstus. Kaip matyti iš nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos, pažeidimą P. Ž. įvykdė 2015 m. vasario 28 d.. Administracinio teisės pažeidimo protokolas jam buvo surašytas 2015 m. birželio 18 d., o Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos nutarimas, kuriuo P. Ž. buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 171² str. 1 d., buvo priimtas tik 2015 m. birželio 25 d.. Viso proceso metu apeliantas žinojo, kuo yra kaltinamas, t. y. jis suprato, kad jam inkriminuojamas degalų gabenimas neturint visą degalų kiekį patvirtinančių įsigijimo dokumentų, tačiau turėdamas minėtą kasos kvitą, patvirtinantį dar 40,04 lirų degalų įsigijimą, jis viso bylos nagrinėjimo metu jo nepateikė, nurodydamas, kad tai padaryti jis tiesiog pamiršo. Aplinkybė apie turimą papildomą kasos čekį išaiškėjo tik P. Ž. pateikiant skundą Marijampolės rajono apylinkės teismui dėl 2015 m. birželio 25 d. Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos nutarimo. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad P. Ž. papildomai pateikta 2015 m. vasario 24 d., 11.38 val., kasos kvito, patvirtinančio, jog apeliantas įsigijo 40,04 litrų dyzelinio kuro UAB „Rotanda“, kopija, priešingai nei tai suvokia apeliantas, nepaneigia jo administracinės atsakomybės pagal ATPK 171² str. 1 d.. Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu vertinant ir komentuojamo kasos kvito įrodomąją galią, akcentuotina, kad jo duomenimis, 2015 m. vasario 24 d. 11.38 val. iš UAB „R.“ buvo įsigyta 40,04 litų dyzelinio kuro (b. l. 3¹). P. Ž. sustabdymo metu policijos pareigūnams buvo pateikti 2 kasos kvitai, patvirtinantys 114,38 litrų dyzelinio kuro įsigijimą 2015 m. vasario 23 d. 22.18 val. (b. l. 4). Remiantis 2015 m. kovo 12 d. UAB „R.“ direktoriaus pavaduotojo E. K. rašytiniu paaiškinimu, 2015 m. vasario 23 d., apie 23.00 val., jam paskambino UAB „R.“ kasininkas – operatorius P. Ž. ir nurodė, kad degalinėje, kurioje šis dirba, jis nusipirko virš 100 litrų kuro ir paklausė, ar galėtų iki ryto kurą palikti degalinės rakinamame sandėliuke, papildomai paaiškindamas, kad ryte baigęs darbą jis kurą išsivežtų (b. l. 13). Tuo tarpu sutinkamai su P. Ž. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, 2015 m. vasario 23 d., savo darbo metu jis įsigijo virš 100 litrų dyzelinio kuro, o 2015 m. vasario 24 d., atsikėlęs po darbo, jis nuvažiavo iki UAB „R.“ ir įsipylė dar kuro. 2015 m. vasario 28 d. baigęs darbą jis planavo visą degalinėje paliktą kurą išsivežti, kas nagrinėjamu atveju neabejotinai prieštarauja UAB „R.“ direktoriaus pavaduotojo E. K. išdėstytomis aplinkybėmis, remiantis kuriomis, P. Ž. kurą turėjo išsivežti 2015 m. vasario 24 d. po darbo. Esant šiems duomenims, aukštesniojo teismo vertinimu, visiškai nelogiška P. Ž. versija, jog jis, dirbęs UAB „R.“ 2015 m. vasario 23 d. ir įsipylęs vienokį kiekį degalų, palikęs kurą degalinėje, kitą dieną (laisvą savo darbo dieną) vėl grįžo į degalinę, įsipylė dar degalų ir visą kurą, įskaitant ir 2015 m. vasario 23 d. įsigytą, vėl paliko degalinėje, nors, UAB „R.“ direktoriaus pavaduotoją buvo informavęs, jog įsigytą kurą iš degalinės jis išsiveš 2015 m. vasario 24 d.

Tokiu būdu, abejoti P. Ž. kalte jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padaryme bei konstatuoti priešingas nei Institucijos nutarime bei Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartyje konstatuotas išvadas, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo. Ir nors P. Ž. savo kaltę jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padaryme ginčija pateikdamas ir begalę argumentų, susijusių su galimais procesiniais pažeidimais, padarytais administracinio teisės pažeidimo bylos jo atžvilgiu nagrinėjimo metu, tačiau Kauno apygardos teismas tokių pažeidimų nei bylos nagrinėjime Institucijoje, nei pirmosios instancijos teisme, neįžvelgia.

Aptarto teisinio reglamentavimo kontekste analizuojant 2015 m. birželio 28 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo turinį, matyti, kad jis, priešingai nei tai suvokia apeliantas, aukščiau išdėstytus ATPK 260 str. 1 d. reikalavimus atitinka visiškai: jame įvardytas galimai teisės pažeidimą įvykdęs asmuo – P. Ž., pateikiami jo asmens duomenys, nurodoma jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo padarymo data, laikas ir vieta – 2015 m. vasario 28 d., 8.40 val., Marijampolė, Kauno g., pateikiamas išsamus teisės pažeidimo aprašymas, nurodant tiek teisės akto, kurio reikalavimus savo galimai neteisėtais veiksmais pažeidė P. Ž., punktus, tiek už jų pažeidimą administracinę atsakomybę numatantį ATPK straipsnį (b. l. 9). Ir nors analizuojamame administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuota, kad P. Ž. neteisėtais veiksmais buvo pažeisti 2010 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymo Nr. VA-117 „Dėl naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo taisyklių patvirtinimo“ 5 ir 20 punktų reikalavimai, o 2015 m. birželio 28 d. Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos nutarimu P. Ž. buvo pripažintas kaltu jau už minėtų taisyklių 12 punkto pažeidimą, tačiau toks dviejų procesinių dokumentų neatitikimas nagrinėjamu atveju nelaikytinas esminiu protokolo trūkumu, užkirtusiu kelią teisingam administracinio teisės pažeidimo bylos išnagrinėjimui. Motyvuojant šią išvadą akcentuotina, kad teismų praktikoje tokiais protokolo trūkumais paprastai pripažįstami atvejai, kai organas (pareigūnas ar teismas) konstatuoja, jog yra tam tikrų neaiškumų, susijusių su veikos kvalifikacija, kas lemia papildomą aplinkybių tyrimą ar veikos kvalifikavimo keitimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N1-1818/2007, 2008 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-305/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N261-1111/2008 ir kt.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju P. Ž. veiksmų kvalifikacija jo atžvilgiu priimant 2015 m. birželio 25 d. nutarimą, nesikeitė - jis buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 171² str. 1 d. nuostatas, kaip tai buvo konstatuota ir 2015 m. birželio 18 d. administracinio teisės pažeidimo protokole. Be to, pažymėtina ir tai, kad minimų Taisyklių 5 p. nurodyta, kad asmenys turi laikyti 12-13, 18-20 p. reikalavimų, todėl negalima sutikti, kad nurodžius, jog jis pažeidė 12 p. reikalavimus, jo teisės buvo pažeistos.

Atmetant P. Ž. apeliacinio skundo argumentus, akcentuotina ir tai, kad, sutinkamai su ATPK 284 str. 1 d. nuostatomis, organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Tuo tarpu komentuojamo straipsnio 2 d. inter alia numatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, turi teisę pakeisti nuorodą į šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už šį pažeidimą, jeigu administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Kaip numatyta 2010 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymo Nr. VA-117 „Dėl naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo taisyklių patvirtinimo“ 5 p., ūkininkai ir kiti fiziniai asmenys, turi laikytis šių Taisyklių tik 12–13, 18–20 punktuose nustatytų reikalavimų, kai laiko ar gabena degalus savo reikmėms kilnojamosiose talpyklose, kurių bendras tūris nuo 40 litrų iki 450 litrų įskaitytinai. Sutinkamai su komentuojamų Taisyklių 20 p. (nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole), ūkininkai ir kiti fiziniai asmenys, laikydami eksploatuojamose kuro talpyklose naftos produktus, bioproduktus ar kitus degiuosius skystus produktus, privalo turėti šių Taisyklių 12 punkte nurodytus dokumentus. Šie dokumentai reikalingi tol, kol tose kuro talpyklose saugomi dokumentuose nurodyti produktai. Tuo tarpu remiantis Taisyklių 12 p. (įvardintas 2015 m. birželio 25 d. Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos nutarime), ūkio subjektai, ūkininkai ir kiti fiziniai asmenys, gabendami keliais, geležinkeliais ir vandens keliais naftos produktus, bioproduktus ir kitus degiuosius skystus produktus, o kilnojamosiose talpyklose perveždami daugiau kaip 40 litrų šių produktų (neįskaitant esančių transporto priemonės arba mechanizmo stacionariniuose degalų ir tepalų bakuose), kartu su kroviniu privalo turėti teisės aktų nustatyta tvarka įformintus šių produktų įsigijimo ir/ar gabenimo dokumentus (išskyrus šių Taisyklių 15 punkte nurodytus atvejus). Pateikta teisės normų analizė leidžia pagrįstai konstatuoti, kad Taisyklių 5 p. yra bendrasis 20 ir 12 punktų atžvilgiu. Kaip matyti iš atliktos analizės, Taisyklių 20 punktas įpareigoja asmenis naftos produktus laikančius eksploatuojamose kuro talpyklose, kartu laikyti ir kuro įsigijimo dokumentus, tuo tarpu tų pačių Taisyklių 15 p. numato pareigą saugoti degalų įsigijimo dokumentus asmenims, gabenantiems degalus. Kadangi nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje P. Ž. policijos pareigūnų buvo sustabdytas automobiliu gabenantis 160 litrų degalų ir turintis įsigijimo dokumentus tik daliai jų, tokie apelianto veiksmai neabejotinai atitinka aptartų Taisyklių 12 punktą, ką pagrįstai 2015 m. birželio 25 d. nutarimu ir konstatavo Marijampolės apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal ATPK 284 str. nuostatas, organas (pareigūnas) nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą turi teisę pakeisti nuorodą ne tik į teisės akto, kurio pažeidimu įtariamas asmuo atitinkamą punktą, bet ir ATPK straipsnį ar jo dalį, jeigu administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant kodekso straipsnį, atmestini ir P. Ž. argumentai, dėl jo veiksmų kvalifikacijos pakeitimo iš ATPK 163² str. į ATPK 171² str. 1 d. neteisėtumo. Bylos duomenimis nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byla P. Ž. atžvilgiu buvo pradėta pagal ATPK 163² str. (akcizais apmokestinamų prekių laikymas, gabenimas, naudojimas ar realizavimas pažeidžiant nustatytą tvarką), tačiau, P. Ž. pateikus kuro Lietuvos Respublikoje įsigijimą patvirtinančius dokumentus, administracinio teisės pažeidimo protokolas jo atžvilgiu buvo surašytas pagal ATPK 171² str. 1 d. nuostatas. Aptariamu atveju pažymėtina, kad ATPK normos nedraudžia tyrimo metu nustačius, jog pažeidėjo veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal kitą pažeidimą, nei buvo pradėtas tyrimas, veiką kvalifikuoti (perkvalifikuoti) tinkamai. Šių duomenų kontekste analizuojant P. Ž. apeliacinio skundo argumentus, vis tik pažymėtina, jog minėtą administracinio teisės pažeidimo protokolą, patvirtindamas, jog su juo susipažino, gavo jo kopiją (nuorašą), jo teisės ir pareigos, išdėstytos ATPK 272 str. nuostatose, jam išaiškintos, jis patvirtino savo parašu, kas leidžia pagrįstai konstatuoti, jog su jam pareikštais kaltinimais administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu jis buvo susipažinęs ir juos suprato. Pažymėtina ir tai, kad administracinio teisės pažeidimo byla aptariamo protokolo pagrindu Marijampolės apskrities Valstybinėje mokesčių inspekcijoje buvo nagrinėjama tik 2015 m. birželio 25 d., kas suponuoja išvadą, kad apeliantas turėjo pakankamai laiko susipažinti su jam įteiktu administraciniu teisės pažeidimo protokolu bei jame užfiksuotomis aplinkybėmis, pasitelkti ir teisininko pagalbą, tačiau šių veiksmų, net ir žinodamas apie tokią galimybę (ATPK 272 str. įtvirtintos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės jam buvo išaiškintos), remiantis nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo medžiaga, jis neatliko, teisinės pagalbos nesikreipė, Marijampolės apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai jokių prašymų dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, siekiant susirasti jo interesus ginsiantį teisininką, jis nepateikė. Tokiu būdu, konstatuojant, kad nagrinėjamu atveju P. Ž. nesielgė pakankamai apdairiai ir rūpestingai, savo teisių gynimu tinkamai nepasirūpino pats, spręstina, kad jo teisės priimant 2015 m. birželio 25 d. Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos nutarimą, pažeistos nebuvo. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad net ir tikint jo versija, jog jam pareikštų kaltinimų 2015 m. birželio 25 d. Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos nutarimo priėmimo metu jis nesuprato, tačiau, sutinkamai su jo Marijampolės rajono apylinkės teismui pateikto skundo turiniu, akivaizdu, kad jam veiksmai, už kuriuos jis buvo pripažintas kaltu aptariamu nutarimu, buvo aiškūs, jis suprato ir tai, kad jo veiksmai kvalifikuoti ne pagal ATPK 163² str., bet pagal ATPK 171² str. 1 d..

Kaip visiškai nepagrįsti vertintini ir apelianto argumentai dėl 2015 m. birželio 18 d. administracinio teisės pažeidimo protokole netiksliai užfiksuotos pažeidimo padarymo vietos, dėl ko, P. Ž. įsitikinimu, administracinio teisės pažeidimo byla jo atžvilgiu turėjo būti nutraukta. Šiuo aspektu analizuojant administracinio teisės pažeidimo protokolo turinį, matyti, jog jame nurodyta pažeidimo padarymo vieta – Marijampolė, Kauno g.. Nors šis privalomas administracinio teisės pažeidimo protokolo elementas ir nėra užfiksuotas itin tiksliai, t. y. nurodant tik miesto gatvę, kurioje P. Ž. buvo sustabdytas policijos pareigūnų, nepateikiant jokio tikslesnio vietos apibūdinimo (pvz. namo, prie kurio pareigūnai sustabdė apeliantą, numerio), tačiau toks netikslumas, aukštesniojo teismo įsitikinimu, nelaikytinas esminiu, o jo egzistavimas nesudaro jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad tokiu būdu nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla buvo ištirta neišsamiai. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į paties P. Ž. poziciją, pažymint, jog jo nepasitenkinimas netiksliai užfiksuota pažeidimo padarymo vieta buvo išreikštas tik apeliacinio skundo pateikimo Kauno apygardos teismui metu, tačiau nei bylą nagrinėjant Institucijoje, nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, apeliantas apie tai neužsiminė. Atkreipiamas apelianto dėmesys dar ir į tai, kad jam inkriminuojamas teisės pažeidimais yra susijęs su netinkamu naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo taisyklių laikymusi, su 160 litrų degalų jis buvo sustabdytas policijos pareigūnų, degalų įsigijimo dokumentus turėjo tik daliai degalų, todėl vien tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nėra užfiksuota itin tiksli P. Ž. vairuojamo automobilio sustabdymo vieta, t. y. prie kokio tiksliai namo, esančio Kauno g., Marijampolės mieste, tai buvo padaryta, esminės reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui neturi.

Analogiškai traktuotinas ir apelianto teiginys, jog aptariamame administracinio teisės pažeidimo protokole nepagrįstai užfiksuota, jog įvykio metu jis vairavo savo automobilį VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kadangi jis priklauso ne jam, o jo motinai A. Ž.. Atmetant tokius apelianto argumentus, visų pirma pastebėtina, kad administracinė atsakomybė pagal ATPK 171² str. 1 d. nuostatas yra siejama su konkrečiu asmeniu, o ne automobilio priklausomybe, kaip tai suvokia P. Ž., todėl vertinti šias aplinkybes kaip turinčias esminės reikšmės apelianto veiksmų kvalifikacijai pagal ATPK 171² str. 1 d. nuostatas ir jų pagrindu naikinti skundžiamą Institucijos nutarimą bei pirmosios instancijos teismo nutartį, nėra teisinio pagrindo.

Tuo tarpu vertinant P. Ž. versiją, jog jo atžvilgiu surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą ir jame nurodant, kad apelianto paaiškinimas pateikiamas atskiruose lapuose, jokie lapai jo paaiškinimui pateikti nebuvo, vis tik pažymėtina, kad nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje yra P. Ž. 2015 m. vasario 28 d. rašytinis paaiškinimas (b. l. 12), kuriame aiškiai išdėstytos jam inkriminuojamo teisės pažeidimo aplinkybės. Nors apeliantas teigia, kad šis paaiškinimas buvo surašytas tyrėjo, o pats jis tik pasirašė minėtą paaiškinimą, tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, tai jokiu būdu nepaneigia jame užfiksuotų nagrinėjamo įvykio aplinkybių bei apelianto pozicijos dėl jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymo.

Analizuojant aukštesniajam teismui pateikto apeliacinio skundo turinį, akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesniosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog P. Ž. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 171² str. 1 d.. Atmesdamas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamoje nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Administracinėn atsakomybėn patraukto P. Ž. skunde nėra jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesniosios instancijos teismo sprendimo motyvams.

Sprendžiant P. Ž. paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimą, pažymėtina, kad ATPK 171² str. 1 d. pažeidimas užtraukia baudą nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų. Organas (pareigūnas) administracinio teisės pažeidimo byloje spręsdamas asmeniui skirtinos nuobaudos dydžio klausimą, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimo pavojingumo pobūdžio ir už šį pažeidimą numatytos nuobaudos, t. y. paskirti tokią nuobaudą, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytam teisės pažeidimui.

Esminės administracinių nuobaudų skyrimo taisyklės yra įtvirtintos ATPK 30 str.. Pagal jas, nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Sutinkamai su ATPK 30² str. nuostatomis, skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuobauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Šiuo aspektu įvertinus apeliacinio skundo argumentus, Institucijos administracinės nuobaudos skyrimo motyvus bei išanalizavus nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančius duomenis, konstatuotina, kad administracinė nuobauda apelianto atžvilgiu individualizuota tinkamai, Marijampolės apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija priimdama skundžiamą sprendimą bendrųjų administracinės nuobaudos skyrimo taisyklių nepažeidė, ką pagrįstai skundžiama nutartimi pripažino ir apylinkės teismas.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo turinio, Marijampolės apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, skirdama administracinę nuobaudą P. Ž., atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį bei pažeidėjo asmenybę (ankščiau administracine tvarka nebaustas), įvertino P. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuojamą teisės pažeidimą ir gailėjosi dėl jo įvykdymo (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.), bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, ko pasėkoje jo atžvilgiu paskyrė piniginę baudą, kurios dydis lygus ATPK 171² str. 1 d. sankcijoje įtvirtintos piniginės baudos minimumui.

Vertinant šiuos administracinės nuobaudos skyrimo P. Ž. atžvilgiu motyvus, pažymėtina, kad Lietuvos teisėje yra įtvirtintas teisingumo principas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad vienas iš bausmės tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimas. Kadangi administracinių teisės pažeidimų teisė savo paskirtimi labai artima baudžiamajai teisei, jai keliami tie patys tikslai. Administracinių teisės pažeidimų kodekso prasme teisingumo principas reikalauja, kad administracinė nuobauda savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padaryto administracinio teisės pažeidimo pavojingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Tais atvejais, kai padaryto administracinio teisės pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos.

Tokią galimybę numato ATPK 30¹ str., kurio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 str. 2 d., taip pat į 31 str. nustatytas bei kitas įstatymų nenurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Tačiau, net ir esant tokiai galimybei, visgi akcentuotina, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinius teisės pažeidimus padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Tokiu būdu, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimu siekiant užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių ar nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu, todėl, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Šių duomenų kontekste aukštesnysis teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, tokių aplinkybių neįžvelgia. P. Ž. išdėstytos aplinkybės dėl padaryto teisės pažeidimo mažareikšmiškumo, jauno jo amžiaus bei finansinės padėties – taupo pinigus studijoms ir padeda savo tėvams, aukščiau aptartų duomenų pagrindu nelaikytinos išimtinėmis, leidžiančiomis P. Ž. atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir jų pagrindu apeliantui paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą arba jos visai neskirti. Toks sprendimas, aukštesniojo teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju būtų nepagrįstas bei neatitiktų aukščiau aptartų teisingumo, protingumo ir proporcingumo reikalavimų.

Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad P. Ž. veika kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 171² str. 1 d. kvalifikuotas tinkamai, pažeidėjo kaltė įrodyta tinkamai ištirtais ir įvertintais bylos duomenimis, administracinė nuobauda apelianto atžvilgiu paskirta nepažeidžiant bendrųjų administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių, todėl naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. birželio 25 d. nutarimą, o tuo pačiu ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartį, remiantis P. Ž. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistą ir P. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.