Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-1238-816/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-01-14
Bylos Nr.: eI3-1238-816/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03689-2019-1
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Jovita Einikienė (pirm.)
Pareiškėjas: S. M.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

Kategorijos

12.13.3.2B klasės pajamos
50.3Įrodinėjimo naštos paskirstymas
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. eI-1238-816/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03689-2019-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.3.2; 50.3; 55.1.3

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jovita Einikienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Simonai Mockutei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui L. P.,atsakovės atstovei A. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovėms Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. M. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. S-126 (7-102/2019), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 68-95, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (28.19) FR0682-104 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, atleisti pareiškėją nuo visų paskaičiuotų mokesčių bei su mokesčiais susijusių sumų.

Nurodo, kad Inspekcija pakartotinį patikrinimą atliko neišsamiai, neištyrė visų svarbių aplinkybių, todėl buvo pažeista Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 67 straipsnio 1 dalis. Skunde teigia, kad K. P. 2009 metais ne kartą lankėsi Lietuvoje, tačiau Inspekcija šių aplinkybių netyrė. Taip pat nurodo, kad K. P. turėjo lėšų paskolai suteikti, Inspekcija analizavo tik 2010 metų K. P. pajamas. Teigia, kad nebuvo atsižvelgta į UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus paaiškinimą, kuriame jis patvirtino, jog K. P. paskolą realiai suteikė.

Nurodo, kad Inspekcija skirtingai vertina iš esmės vienodas paskolų sutartis, t. y. pripažino, jog Z. Ir D. Ž. pareiškėjui paskolą suteikė, o tuo tarpu K. P. pagal analogišką sutartį paskolos nesuteikė. Teigia, kad patikrinimo metu neatsižvelgta į aplinkybes, jog paskolas pareiškėjas grąžino, jokių didelių pirkinių nepirko.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas valdo 100 proc. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų. Pagal 2009 m. spalio 28 d. kasos pajamų orderį serija AAA Nr. 02 į šios bendrovės kasą pareiškėjas grynais pinigais įnešė 200 000 Lt ir pagal 2009 m. spalio 30 d. kasos pajamų orderį serija AAA Nr. 000003/1 įnešė 200 000 Lt. Nurodytas pagrindas – akcininko įnašas dalies pastato ir dalies kitų statinių pirkimui. Inspekcija nepripažino pareiškėjo pajamomis iš K. P. gautų 250 000 Lt piniginių lėšų, kuriomis pareiškėjas grindė savo išlaidas.

Pažymi, kad paskolos sudarymo metu 2009 m. spalio 24 d. K. P. galėjo būti Lietuvoje, tačiau nėra duomenų, jog K. P. būtų deklaravęs įvežamas grynų pinigų sumas. Taip pat nustatyta, jog K. P. iki 2009 m. spalio 24 d. paskolos sutarties sudarymo Lietuvoje galėjo lankytis du kartus ir atsivežti grynais pinigais, kurių neprivalėjo deklaruoti maksimaliai iki 20 000 eurų (69 056 Lt). Pagal Šengeno erdvės vizos kopiją nustatyta, kad K. P. galėjo kirsti ES sieną bei atvykti į Lietuvą iki 2010 m. birželio 24 d. datos, o pagal pateiktą paso kopiją, paskutinė sienos kirtimo data 2009 m. gruodžio 1 d., todėl pareiškėjas po 2010 m. spalio 25 d. negalėjo grąžinti paskolos K. P. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofise, nes pagal pateiktus dokumentus nustatyta, kad K. P. negalėjo ten būti.

VMI cituodama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (toliau – LVAT) teigia, kad tais atvejais, kai mokėtojas pasirenka lėšų suteikimo / gavimo grynaisiais pinigais būdą, būtent jam tenka įrodinėjimo našta realų lėšų perdavimą pagrįsti leistinais ir tinkamais įrodymais. Vien aplinkybės, kad pareiškėjas yra pateikęs atitinkamą paskolos sutartį, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas savo pareigas įvykdė tinkamai, nes ši sutartis visų kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste nepagrindžia jose nurodytų piniginių sumų realaus šaltinio.

Pažymi, kad pareiškėjas, siekdamas objektyviai ir per kuo trumpesnį laiką išspręsti ginčą, privalėjo laikytis ir MAĮ 40 straipsnyje numatytų mokesčių mokėtojo pareigų ir pateikti visus papildomus dokumentus bei įrodymus, galinčius turėti įtakos Pareiškėjo mokestinės prievolės dydžiui.

Atsiliepimas

Atsakovė Inspekcija atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo iš esmės analogiškus argumentus, kaip ir VMI.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas iš esmės skundą palaikė, prašė jį tenkinti iš esmės skunde nurodytais argumentais.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės VMI atstovė su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl to, kad MGK, VMI ir Inspekcija nepripažino pareiškėjo turėtomis pajamomis iš K. P. grynaisiais pinigais gautos 250 000 Lt sumos, kuria jis siekė pagrįsti įnašus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą.

Remiantis bylos surinktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad Inspekcija 2019 m. balandžio 23 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (28.19) FR0682-104 patvirtino Inspekcijos 2019 m. vasario 25 d. patikrinimo aktą Nr. (28.1) FR0680-55, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti į biudžetą 9 804,80 euro gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM) ir 3 921,88 euro privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – PSD įmokos), taip pat apskaičiuoti 4 807,68 eurai GPM delspinigių, 1 925,83 eurai PSD įmokų delspinigių ir skirta 1 960 eurų (20 proc. dydžio) GPM ir 784 eurai PSD įmokų bauda. Inspekcija sprendimu taip pat atleido pareiškėja nuo 50 proc. delspinigių mokėjimo.

Pirminio ir pakartotinio mokestinio patikrinimo metu Inspekcija nustatė, pareiškėjo patirtos išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu (2009-01-01–2009-12-31) viršijo gautas pajamas ir pareiškėjas įnašams į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos ir deklaruotos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas nėra teikęs vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos ir metinės pajamų deklaracijos už 2009 metus.

Mokestinės prievolės pareiškėjui apskaičiuotos vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatomis, taikant išlaidų metodą. Pareiškėjas siekdamas pateisinti turėtas pajamas įnašams į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą, Inspekcijai pateikė su K. P. (Rusijos Federacijos pilietis) sudarytą 2009 m. spalio 24 d. paskolos sutartį lietuvių kalba, pagal kurią K. P. grynaisiais pinigais be palūkanų suteikė pareiškėjui 250 000 Lt paskolą (mokestinė byla Nr. 7-102/2019, b. l. 85). Paskolos sutartyje padarytas įrašas rusų kalba apie tai, kad K. P. atgavo 250000 Lt sumą (data nenurodyta). Inspekcija iš surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumos padarė išvadą, kad vien formalaus įrodymo – paskolos sutarties pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, nepatvirtina pagal šią sutartį pareiškėją gavus 250 000 Lt sumą, kuria pareiškėjas grindė savo išlaidas.

Pareiškėjas nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu su skundu kreipėsi į VMI, vėliau į Komisiją.

Komisija 2019 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. S-126 (7-102/2019) pareiškėjo skundą atmetė. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų 250 000 Lt gavimo iš K. P. faktą.

Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą atliekamas vadovaujantis MAĮ 70 straipsnyje nurodytais pagrindais, kurio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru (2 dalis).

VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (4.1. p.); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais) (4.2. p.); tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų) (4.3. p.); saugant apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais) (4.4. p.). Taisyklių 6.1 punkte nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte.

Taigi MAĮ nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą: 1) mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčių įstatymo nustatyta tvarka; 2) mokesčio apskaičiuoti negalima, kadangi mokesčių mokėtojas netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius. Nei MAĮ normos, nei kiti teisės aktai neatleidžia mokesčių mokėtojo nuo pareigos saugoti dokumentus, reikalingus mokesčių apskaičiavimui.??? Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pritarta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2014 m. balandžio 15 d. nutartis byloje Nr. A602-409/2014; 2014 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1219/2014). Pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas neabejotinai sudaro pagrindą mokesčių administratoriui konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, kas pagal įstatymą sudaro pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį (žr., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-602/2018).???

Nagrinėjamu atveju taip pat reikšmingas MAĮ 67 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal minėtame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-912/2011, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-593-556/2018).

Remiantis byloje pateiktais duomenimis matyti, kad pareiškėjas teiktuose paaiškinimuose Inspekcijai nurodė prieštaringas aplinkybes dėl paskolos iš K. P. gavimo aplinkybių. 2014 m. lapkričio 24 d. paaiškinimuose (mokestinė byla Nr. 7-102/2019, b. l. 90) nurodė, kad 2009 m. spalio 24 d. K. P. jam paskolino iš karto visą sumą (250 000 Lt) UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, pinigai buvo perduoti dalyvaujant įmonės direktoriui. 2017 m. sausio 16 d. paaiškinimuose (mokestinė byla Nr. 7-102/2019, b. l. 87) pareiškėjas jau nurodė priešingas aplinkybes, teigdamas, jog 2008–2011 metais K. P. atvažiuodavo į Lietuvą per mėnesį po 2-3 kartus ir, kadangi tais laikais pareiškėjas jautė pinigų stygių, K. P. daug kartų jam skolino pinigų sumas nuo 5 000 Lt iki 8 000 Lt, o susidarius 250 000 Lt sumai, įformino paskolą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius 2018 m. sausio 19 d. paaiškinimuose (mokestinė byla Nr. 7-102/2019, b. l. 86) nurodė, kad akcininkas skolinosi pinigus iš Rusijos piliečio, tačiau paaiškinimuose nenurodė jokių aplinkybių, kaip buvo suteikta paskola, kas ir kur ją suteikė, kokia suma buvo suteikta.

Pareiškėjas tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2009-01-01) ne banke piniginių lėšų neturėjo, piniginių lėšų likutis banke 2009-01-01 buvo 619,71 Lt, 2009-12-31 – 1 077,64 Lt, pareiškėjo darbo užmokestis BĮ Klaipėdos „(duomenys neskelbtini)“ sporto centre per 2009 metus sudarė (atskaičius mokesčius) sudarė 33 211,78 Lt.

Teismo vertinimu, mokesčių administratorius negalėjo mokestinių prievolių dydžio nustatyti įprastine, t. y. atitinkamų mokesčių įstatyme nustatyta tvarka, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti 250 000 Lt pajamų gavimo būtent pagal 2009 m. spalio 24 d. paskolos sutartį fakto, o tai atitinka MAĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygas. Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad mokesčių administratorius neleistinai taikė specialų mokesčio apskaičiavimo būdą, įtvirtintą MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje.

Be to, pažymėtina, kad LVAT ne kartą dėl įrodinėtinų aplinkybių visumos yra nurodęs, kad įrodinėjimo dalykas yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojo realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodinėjimais, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Be to, LVAT yra nurodęs, kad pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, kad esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaraciją, mokesčių mokėtojas prisiima visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (2013 m. balandžio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A-602-27/2013). Šioje byloje pareiškėjas nepagrindė piniginių lėšų gavimo (perdavimo) realumo pagal įformintą 2009 m. spalio 24 d. paskolos sutartį. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius išvadą dėl sandorio vertinimo priėmė išsamiai ir visapusiškai įvertinęs tiek paties sandorio (paskolos sutarties) turinį, sudarymo ir vykdymo aplinkybes, paėmęs asmenų paaiškinimus, surinkęs galimus duomenis apie neva kreditoriaus pagal paskolos sutartį K. P. finansines galimybes. 2017 m. vasario 21 d. buvo išsiųstas paklausimas Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui, gautas atsakymas, kad K. P. per apklausą pripažino, kad pareiškėją pažįsta, susipažino 2005-2007 metais sporto renginyje ir patvirtino, kad skolino pareiškėjui 250 000 Lt dydžio sumą dalimis, du kartus per mėnesį 2009 metais Lietuvoje. Pinigų perdavimo dokumentų neišsaugojo. Pinigus įvežė į Lietuvą per muitinę dalimis. Mažų sumų iki 10 000 Eur deklaruoti neprivalėjo, dokumentų, patvirtinančių pinigų perdavimą ir įvežimą į Lietuvą, neišsaugojo. Muitinės departamentas 2017 m. sausio 24 d. atsakyme nurodė, kad muitinės duomenų bazėse nėra informacijos apie K. P. deklaruotas grynų pinigų sumas 2009 metais. Taip pat mokesčių administratorius įvertino pareiškėjo pateiktą 2009 m. sausio 31 d. paskolos sutartį, pagal kurią Č. K. O. paskolino K. P. 150 000 USA (kas atitiktų apie 396 000 Lt sumą) grynais pinigais su 20 proc. metinių palūkanų, pagristai jos kontekste vertindamas pareiškėjo su K. P. sudarytą paskolos sutartį kaip nepagrindžiančią 250 000 Lt sumos 2009 metais gavimo. Sutiktina su atsakovo pastebėjimais ir išvadomis, kad beprocentės paskolos pareiškėjui suteikimas, kai pats kreditorius turėjo mokėti 20 proc. dydžio metines palūkanas, buvo akivaizdžiai finansiškai nenaudingas. Be to, nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl K. P. paso duomenų netinkamo vertinimo, kadangi mokesčių administratorius išsamiai įvertino paties pareiškėjo pateiktus duomenis, todėl jų neišsamumas negali būti pagrindu laikyti skundžiamus sprendimus nepagrįstais. Teismas pažymi, kad pareiškėjas neteikia nei naujų argumentų, nei įrodymų, tad teismas neturi pagrindo nesutikti su išsamiai išnagrinėtais ir į kiekvieną pareiškėjo argumentą atsakytais skundžiamais sprendimais.

Teismų praktikoje vyrauja aiškinimas, kad pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, kad esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas nepaneigė teiginio, kad nėra gavęs grynųjų pinigų ir kad paskolos sutartis buvo surašyta siekiant kito tikslo. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjui nepateikus jokių objektyvių įrodymų apie piniginių lėšų perdavimą, atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus išlaidų – pajamų analizę, paties pareiškėjo prieštaringus paaiškinimus. Be to, pareiškėjas siekia įrodinėjimo naštą dėl grynųjų pinigų gavimo realumo perkelti Inspekcijai, kas neatitinka suformuotos teismų praktikos.

Teismui patvirtinus atsakovo poziciją, kad paskola nebuvo suteikta, atsakovė pagrįstai aptariamas šioje byloje pinigines lėšas pripažino pareiškėjo gautomis kitomis pajamomis ir jas apmokestino GPM. Pažymėtina, kad vien toks atskirų formalių duomenų (pvz., paskolos sutarties) apie suteiktas paskolų formatu pinigų sumas pateikimas, nesant realaus pinigų sumų perdavimo (pagal paskolos sutartį) fakto, patvirtinto visapusiška pajamų perdavimo faktinių aplinkybių analize, paties atitinkamo dydžio piniginių lėšų perdavimo fakto nepagrindžia. Todėl nagrinėjamu atveju (kilus mokestiniam ginčui) vien paskolos sutarties nebepakanka tam, kad būtų įrodyta, jog pareiškėjas pagal šią paskolos sutartį grynuosius pinigus realiai gavo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai apie paskolų sutarčių (tarp pareiškėjo ir Z. Ir D. Ž. ir pareiškėjo ir K. P.) laikymą vienodomis ir nemotyvuotą skirtingą teisinį vertinimą bei pareiškėjo nurodomo kaip kreditoriaus užsienio valstybės piliečio K. P. turtinės padėties ir galimybių suteikti pareiškėjo nurodyto dydžio paskolą įvertinimo. Skundžiamuose sprendimuose nuosekliai, logiškai buvo išanalizuota faktinė situacija, susijusi su sandorių sudarymu, sandorių realų vykdymą pagrindžiančios faktinės aplinkybės (jų nebuvimas), išreikalauti duomenys apie kreditoriumi nurodyto asmens turtinę padėtį, finansines galimybes suteikti pareiškėjui jo nurodyto dydžio paskolą ir kitas reikšmingas mokestiniame ginče aplinkybes. Mokesčių mokėtojo įpareigojimas pagrįsti savo pajamų šaltinius reiškia, kad jo nurodomi pajamų šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių patvirtina realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes. Dėl to vien mokesčių mokėtojo, kuris yra suinteresuotas asmuo mokestiniam patikrinime, paaiškinimų ar jo paties sukurtų dokumentų, kad tam tikra suma disponavo, nepakanka. Mokesčių administratorius (tiek teritorinis, tiek ir centrinis) bei Komisija pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė 250 000 Lt dydžio pajamų kilmės ir šaltinio, bei papildomai nuo šios sumos priskaičiavo GPM bei su juo susijusias įmokas.

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, teismo motyvus, nėra teisinio pagrindo pareiškėjo skundo tenkinti ir naikinti teisėtus ir pagrįstus skundžiamus sprendimus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo S. M. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jovita Einikienė