- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-29
- Bylos Nr.
- 1A-29/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė, Rūta Mickevičienė (pran.)
- Nuteistasis
- R. S., A. S., Ž. J., D. J., V. G., A., G. V., K. D., Ž. P., K. J., D. U., M. Ž., E. D.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227¹ str. 1 d. (1998-12-21 ir 1997-05-20 įstatymo redakcija), 2000 m. LR BK 182 str. 2 d., ir nuteistas:
pagal 1961 m. LR BK 227¹ str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;
pagal 2000 m. LR BK 182 str. 2 d. - laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė R. S. paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
102898,78 Lt iš nuteistųjų R. S. , A. S. , Ž. J. , D. J. ir V. G. ;
38053,46 Lt iš nuteistųjų R. S. , A. S. , Ž. J. , D. J. ir A. Gl. ;
40605 Lt iš nuteistųjų R. S. , A. S. , Ž. J. ir D. J. ;
31982 Lt iš nuteistųjų R. S. , Ž. J. , D. J. ir G. V. ;
115555 Lt nuteistųjų R. S. , Ž. J. , D. J. ir V. G. ;
106875,44 Lt iš nuteistųjų R. S. , A. S. , Ž. J. , D. J. ir K. D. ;
30880 Lt iš nuteistųjų R. S. , Ž. P. ir D. J. ;
124236,16 Lt iš nuteistųjų R. S. , A. S. , Ž. P. ir D. J. ;
33875,36 Lt iš nuteistųjų R. S. , A. S. , Ž. P. , D. J. , K. J. ir D. U. ;
30316 Lt iš nuteistųjų R. S. , A. S. , D. J. , Ž. P. ir G. V. ;
32635,48 Lt iš R. S. , A. S. , D. J. , Ž. P. ir V. M. ;
74152,17 Lt iš nuteistųjų R. S. , A. S. , Ž. P. ir K. D. ;
272764,83 Lt iš nuteistųjų R. S. , A. S. , Ž. P. , K. D. ir M. Ž. .
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. S. , Ž. J. , D. J. , Ž. P. , M. Ž. , E. D. , K. D. , V. G. , A. Gl. , G. V. , K. J. , D. U. , V. M. . Tuo tarpu J. D. , R. M. , V. G. išteisinti, nenustačius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o A. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam aktyviai padėjus atskleisti nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas.
Apeliacine tvarka išnagrinėti nuteistųjų M. Ž. , Ž. J. , K. D. , D. U. ir D. J. apeliaciniai skundai. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 23 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio dalį, dėl V. U. pripažinimo kaltu pagal 2000 m. LR BK 24 str. 6 d., 182 str. 2 d. bei nuosprendžio dalį, kuria iš D. U. buvo priteistas civilinis ieškinys, ir šioje dalyje priėmė naują nuosprendį, kuriuo D. U. buvo išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 24 str. 6 d., 182 str. 2 d., neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Nuteistųjų M. Ž. , Ž. J. , K. D. ir D. J. apeliaciniai skundai atmesti.
Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 24 d. nutartimi buvo išskirta byla dėl R. S. , atidedant jos nagrinėjimą.
Kasacine tvarka išnagrinėti nuteistųjų A. S. , D. J. , Ž. J. ir K. D. kasaciniai skundai, kurie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 16 d. nutartimi atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. S. nuteistas už tai, kad 1997 metais suorganizavo nusikalstamą susivienijimą bendrai nusikalstamai veiklai, sunkiam nusikaltimui - tęstiniam sukčiavimui ir su juo susijusiems kitiems nusikaltimams daryti, imituojant prekių eksportą autotransportu ir tokiu būdu apgaule įgyjant didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, skirtas pridėtinės vertės mokesčiui grąžinti, suburdamas į šį susivienijimą nuteistuosius A. S. , Ž. J. , D. J. , Ž. P. , nuo baudžiamosios atsakomybės atleistą A. G. ir kitus asmenis, kurių atžvilgiu byla nutraukta bei išskirta, kuriuos siejo nuolatiniai tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ir užduočių pasiskirstymas.
R. S. atliko bendrą vadovavimą, koordinavo nusikalstamo susivienijimo narių veiksmus, pasitelkęs V. V. , klastojo įmonių eksporto dokumentus, (duomenys neskelbtini) muitinėje įformindavo realiai neegzistavusių prekių eksporto dokumentus, imituodavo atsiskaitymą už eksportą, įmokėdamas grynus pinigus tariamų prekių gavėjų vardu į atlikusių fiktyvų eksportą įmonių sąskaitas bankuose, duodavo nurodymus dėl valstybinės mokesčių inspekcijos pervestų pinigų panaudojimo ir paskirstydavo tarp nusikalstamo susivienijimo narių gautą pelną.
Panaudodami apgaulę, nusikalstamo susivienijimo nariai, padedant kitiems kaltinamiesiems, savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą 1035129,68 Lt valstybės biudžeto lėšų, o būtent:
1997 m. birželio mėnesį R. S. perdavė Ž. J. pasirašyti ir patvirtinti UAB ,,Duomenys neskelbtini” spaudu tuščius eksporto deklaracijos, CMR važtaraščio bei UAB ,,Duomenys neskelbtini” sąskaitos-faktūros, serija SAA, Nr. 2518044 , blankus. Ž. J. tai padarius, R. S. sąskaitoje-faktūroje atspausdino melagingus duomenis, kad ši bendrovė parduoda užsienio įmonei ,,Duomenys neskelbtini” 8920 metrų - 7439,28 kg audinio ir 6826,41 kg verpalų bendrai už 192000 Lt, per muitinės tarpininkus analogiškus duomenis įrašė į UAB ,,Duomenys neskelbtini” CMR važtaraštį, Nr.044, bei eksporto deklaraciją, (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) poste įformino tariamą muitinės deklaracijos ir krovinio patikrinimą, suteikiant deklaracijai numerį 7VR17105280.
Šiuos dokumentus ir pinigus R. S. perdavė D. J. , kuris per G. R. papirko (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektorių V. G. . Pastarasis, žinodamas, kad krovinys ir jį gabenanti transporto priemonė muitiniam tikrinimui nepateikti, įrašė į muitinės deklaraciją 7VR17105280 melagingas žinias, kad UAB ,,Duomenys neskelbtini” 1997 m. birželio 24 d. krovinį per muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą išgabeno iš Lietuvos Respublikos teritorijos.
Šalies argumentai
Ž. J. 1997 m. liepos 18 d. pateikus prašymą Nr.1329 grąžinti dėl tariamo prekių eksporto susidariusią 34038,22 Lt permoką, Šiaulių m. VMI apgaulės įtakoje priėmė sprendimą ją grąžinti ir 1997 m. liepos 23 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1069 pervedė į UAB ,,Duomenys neskelbtini” sąskaitą Nr. duomenys neskelbtini, esančią AB ,,Šiaulių Bankas”, 34038 Lt, kuriuos Ž. R. S. nurodymu 1997 m. liepos 24 d. mokėjimo pavedimu Nr. 8 pervedė į A. S. vadovaujamos UAB ,,Duomenys neskelbtini” sąskaitą Nr. duomenys neskelbtini, esančią ,,Hermio” banko Šiaulių filiale.
Šalies argumentai
D. J. įvykdžius R. S. nurodymą ir suradus fiktyvius prekių pardavėjus, Ž. J. suklastojo UAB ,,Duomenys neskelbtini” eksporto dokumentus dėl maisto produktų už 186219,78 Lt eksporto tam pačiam Ukrainos verslininkui P. Š. . Ž. J. už 600 Lt papirko (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) posto inspektorių E. D. , kuris, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, nesant krovinio, muitinės deklaracijoje ir kituose dokumentuose padarė melagingas atžymas apie krovinio patikrinimą ir suteikė deklaracijai numerį 8SR17100571, tokiu būdu valstybei dėl neteisėto PVM grąžinimo patyrus didelės žalos. D. J. per G. R. papirko (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektorių V. G. , kuris, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, nesant nei krovinio, nei transporto priemonės, įrašė į muitinės deklaraciją melagingus duomenis, kad UAB ,,Duomenys neskelbtini” 1998 m. gruodžio 19 d. krovinį išgabeno iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tokiu būdu valstybei dėl neteisėto PVM grąžinimo patyrus didelės žalos. Ž. J. pagal eksporto deklaracijas 8SR24100164 ir 8SR17100571 1999 m. sausio 15 d. pateikė prašymą grąžinti susidariusią 140395 Lt PVM permoką, kurią mokesčių inspekcijai pervedus į UAB ,,Duomenys neskelbtini” sąskaitą, panaudojo R. S. nurodymu. Tokiu būdu R. S. , A. S. , Ž. J. , A. G. ir D. J. apgaule įgijo 140395 Lt valstybės biudžeto lėšų, iš kurių K. D. padėjo įgyti 106875,44 Lt, o V. G. – 33519,56 Lt.
Šalies argumentai
M. Ž. A. S. prašymu, žinodamas pastarojo siekį gauti fiktyvius prekių įsigijimo dokumentus, jų pagrindu organizuoti fiktyvų eksportą ir taip apgaule įgyti valstybės biudžeto lėšas, išrašė dvi UAB ,,Duomenys neskelbtini” PVM sąskaitas-faktūras, neva ši įmonė Ž. P. IĮ pardavė 43588 vnt. mokyklinių kuprinių už 604865,63 Lt, šiai įmonei neva sumokant 97759,15 Lt PVM. A. S. , davęs nurodymą savo dukrai I. S. suklastoti UAB “Duomenys neskelbtini” sąskaitą-faktūrą dėl 50000 m audinio, dengto polivinchloridu, pardavimo Ž. P. IĮ už 433650 Lt, sumokant 66150 Lt PVM, suklastojo PVM sąskaitą-faktūrą, kad Ž. P. IĮ kuprines ir audinį už 927431,12 Lt parduoda Rusijos Federacijos ribotos atsakomybės bendrovei ,,Duomenys neskelbtini”. Davęs nurodymą V. V. į vagoną pakrauti medinių padėklų ir dėl vaizdo kuprinių ir audinio, Ž. P. paruošus muitinės deklaraciją, o A. G. tarptautinį važtaraštį, per N. J. papirko (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) posto inspektorę L. R. , kuri per to paties posto inspektorę E. Š. suorganizavo tariamą krovinio patikrinimą, suteikiant muitinės deklaracijai numerį 8SR24100127. Po to A. S. suklastojo važtaraštį, nurodydamas realų į vagoną pakrautų prekių kiekį ir kainą, Ž. P. jį pasirašius ir patvirtinus spaudu, uždėjo suklastotą muitinės antspaudą ir pateikė važtaraštį K. D. suorganizuoti šio dokumento pateikimą Baltarusijos muitinei. K. D. tai padarius, A. G. paruošė ir išsiuntė Baltarusijos (duomenys neskelbtini) stoties viršininkui raštą, kad važtaraštyje padaryta klaida ir reikia vadovautis važtaraščiu, kuriame nurodytas realus prekių kiekis ir kaina. 1998 m. rugsėjo 8 d. Ž. P. pateikė VMI prašymą grąžinti 164239 Lt PVM permoką, kurią pervedus į jo įmonės sąskaitą, A. S. nurodymu pervedė į UAB ,,Duomenys neskelbtini” sąskaitą. Tokiu būdu A. S. , R. S. , Ž. P. ir A. G. , padedant K. D. , apgaule įgijo 164239 Lt valstybės biudžeto lėšų, iš kurių M. Ž. padėjo įgyti 97759,15 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nuosprendį ir priimti naują, jį išteisinantį, nuosprendį. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Kategoriškai neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų ir tvirtina, jog nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nesurinkta jo kaltę patvirtinančių įrodymų.
Apelianto įsitikinimu, šioje byloje neįrodyti LR BK 227¹ str. numatyto nusikaltimo požymiai. Pažymi, jog iš nuteistųjų A. S. , Ž. J. , D. J. , Ž. P. , nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų A. G. , N. J. ir V. V. parodymų, taip pat teismo posėdžio protokolo matyti, kad nė vienas iš nuosprendyje nustatytų tariamo nusikalstamo susivienijimo narių ar liudytojų nėra parodę, jog egzistavo minimas nusikalstamas susivienijimas, jo veikoje dalyvavo jis (apeliantas), buvo pasiskirstyta vaidmenimis ir kt. Pažymi, kad nuosprendyje minimos nusikalstamos veikos schemos, kuriose, teismo manymu, atsispindi susivienijimo darbo planavimas, narių veiklos koordinavimas, pasiskirstymas funkcijomis ne tik neįrodo jo kaltės tariamai kūrus nusikalstamą susivienijimą ir vadovavus jam, tačiau priešingai – tai tik patvirtina, kad jis kitų nuteistųjų veikloje nedalyvavo ir minimos schemos jokio ryšio su juo neturi. Apelianto teigimu, jį su teismo išvardintais neva nusikalstamo susivienijimo nariais sieja tik giminystės, o ne nusikalstamos veiklos ryšiai. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išvadą apie tai, kad jis organizavo nusikalstamą susivienijimą ir vadovavo jam, padarė, vadovaudamasis ne įrodymais, o prielaidomis, ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ir LR BPK 301 str. 1 d. nuostatas. Be to, nesilaikyta ir LR BPK 305 str. 1 d. reikalavimo, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kada, kur ir kokiu būdu jis įvykdė nusikalstamą veiką ar prisidėjo prie jos.
Tolesnėje skundo dalyje apeliantas išdėsto jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pabrėždamas, jog teismas jį nepagrįstai pripažino kaltu. Teigia, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad jis nebuvo nė vienos nurodytos įmonės steigėjas, dalyvis ar dirbo jose darbo sutarties pagrindu. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad jis turėjo atitinkamus įgalinimus atstovauti kuriai nors įmonei, dalyvavusiai fiktyviose prekybos operacijose, taip pat ir eksportuojant prekes. Anot apelianto, dėl šios priežasties jis negalėjo atstovauti šioms įmonėms santykiuose su trečiaisiais asmenimis, valstybinėse institucijose, įskaitant muitinės įstaigas, valstybines mokesčių inspekcijas, disponuoti šių įmonių turtu ar piniginėmis lėšomis. Teigia, jog apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. D. parodymais, kuriuose pastarasis teigė neva dažnai jį (apeliantą) matęs tvarkantį muitinės eksporto procedūras. Pabrėžia, jog teismas neįvertino ir nepaneigė jo paaiškinimų, jog muitinėje jis tvarkė ne byloje minimų įmonių, o Estijos leidyklos „Duomenys neskelbtini“, kurios atstovu buvo būtent jis, reikalus, t. y. importo ir eksporto procedūras. Taip pat nurodo, jog įrodomosios reikšmės neturi ir liudytojos R. B. parodymai, kadangi jos įmonės veikla byloje apskritai nebuvo tiriama. Atkreipia dėmesį, jog byloje nepateiktas nė vienas dokumentas, kurį jis būtų surašęs ar pasirašęs ir kuris patvirtintų jo dalyvavimą kitų asmenų galimai nusikalstamoje veikoje. Atkreipia dėmesį, jog ir nuteistasis A. S. nuosekliai neigė jo dalyvavimą nusikaltimuose, o nuteistieji M. Ž. , E. D. , K. D. , V. G. , A. Gl. , G. V. , K. J. , D. U. , išteisintasis R. M. , parodė apskritai jo nepažįstantys. Pažymi, jog G. G. nuo 2004 m. vasario 23 d. teismo posėdžio paneigė ką nors žinantis apie jo (apelianto) galimą nusikalstamą veiką, tuo tarpu J. D. minėtame posėdyje patvirtino asmeniškai jo nepažįstantis, jokių susitarimų neturėjęs, pinigų iš jam (J. D.) priklausančios individualios įmonės sąskaitos jam niekada neperdavęs. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog teismas J. D. išteisino. Tad apeliantas nesupranta, kuo remdamasis teismas nustatė, kad įrodyta jo kaltė padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas: 1997 m. spalio-lapkričio mėn. apgaule įgijus 31982 Lt valstybės biudžeto lėšų; 1997 m. rugsėjo-spalio mėn. apgaule įgijus 30880 Lt; 1997 m. spalio-lapkričio mėn. apgaule įgijus 65934 Lt; 1997 m. lapkričio-gruodžio mėn. apgaule įgijus 63831 Lt; 1997 m. gruodžio mėn. - 1998 m. sausio mėn. apgaule įgijus 91498 Lt valstybės biudžeto lėšų. Akcentuoja, jog remiantis kaltinimu būtent J. D. tokias neteisėtai susigrąžinto PVM sumas perdavė jam. Teismas nuosprendyje nurodė, jog PVM buvo grąžintas neteisėtai, tačiau nežinoma, kur ir kam, be to, atitinkamai nenustatyta, kas galėjo pasinaudoti šiomis lėšomis. Pabrėžiama, kad, nepaisant šių neaiškumų, nuosprendyje konstatuojama, kad šiuos pinigus įgijo jis ir padalino bendrininkams. Taip pat skunde aptariami ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. G. 2004 m. vasario 20 d. posėdyje teismui duoti parodymai, kurių metu pastarasis patvirtino jį (apeliantą) nedalyvavus eksporto operacijose geležinkelio transportu. Analogiškus parodymus, paneigiančius jo dalyvavimą, davė ir nuteistasis Ž. P. bei liudytojas V. V..
Žemesnės instancijos teismas
Aptaręs aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliantas daro išvadą, jog nėra įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą 1998 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. vykdytame prekių eksporte geležinkelio transportu, kuomet apgaule buvo įgyta 164239 Lt valstybės biudžeto lėšų; 1998 m. rugsėjo-spalio mėn. – 182678 Lt valstybės biudžeto lėšų; 1998 m. lapkričio – 1999 m. sausio mėn. – 14039 Lt valstybės biudžeto lėšų. Mano, jog teismas neturėjo besąlygiškai remtis kita nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. G. , nuteistųjų Ž. P. , Ž. J. ir D. J. parodymų dalimi, kur tvirtinama neva jis dalyvavo nusikalstamoje veikoje, kadangi šių asmenų nurodytos faktinės aplinkybės turėjo būti konkretizuotos, nustatant papildomas aplinkybes. Tvirtina, jog nepagrįstai remtasi ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų V. V. ir N. J. parodymais, kadangi jie praėjus keletui dienų po ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos prokuroro nutarimu buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, byla dėl jų nutraukta net nepatikrinus parodymų tikrumo. Pažymi, kad tiek V. V. , tiek N. J. teisme iš esmės pakartojo anksčiau duotus parodymus, negalėdami nurodyti objektyvių faktinių aplinkybių, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikaltimuose.
Pažymi, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymus ištirti aplinkybes, patvirtinančias jo nekaltumą, taip pat nenustatyti ir neapklausti muitinės tarpininkai, galintys nurodyti, kas pildė eksporto dokumentus ir kvitus, prie bylos nepridėti muitinių procedūrų kvitai, iš kurių būtų galima nustatyti, kas iš tikrųjų atliko muitinės procedūras. Be to, prie bylos medžiagos nepridėti nuosprendyje išvardintų įmonių duomenys apie piniginių lėšų judėjimą banko sąskaitose, grynųjų pinigų operacijas pagal kasos knygas, nenustatytas nurodytų užsienio įmonių registravimas, taip pat tai, kas atliko tarptautinius mokėjimus pagal byloje esančius tarptautinius pavedimus.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo R. S. gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Skunde apeliantas pirmiausia ginčija, jog byloje neįrodyti LR BK 227¹ str. numatyto nusikaltimo požymiai, t. y. kategoriškai neigia egzistavus nusikalstamą susivienijimą bei jį dalyvavus šio susivienijimo veikloje. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, jog tai jis organizavo nusikalstamą susivienijimą, padarė vadovaudamasis prielaidomis, o ne įrodymais, be to, iš nuosprendžio neaišku, nei kada, nei kur ar kokiu būdu jis įvykdė nusikaltimus ar prisidėjo prie jų. Kolegija nesutinka su tokiais nuteistojo teiginiais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Priešingai nei teigia apeliantas, apygardos teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais remdamasis pripažino R. S. kaltu pagal LR BK 227¹ str. 1 d.
Nusikalstamas susivienijimas, numatytas LR BK 227¹ str., yra viena pavojingiausių nusikalstamo bendrininkavimo formų. Apygardos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai neleidžia abejoti tuo, kad R. S. sukūrė nusikalstamą susivienijimą, vadovavo jam bei dalyvavo jo veikloje. Nusikalstamam susivienijimui, kaip vienai pačių pavojingiausių nusikalstamo bendrininkavimo formų, būdingas aukštas organizuotumo lygis: susivienijimo narių ilgalaikiai tarpusavio ryšiai, tam tikrų vaidmenų ar užduočių turėjimas siekiant maksimalių bendros nusikalstamos veikos rezultatų. Baudžiamosios teisės teorijoje nusikalstamo susivienijimo kūrimas yra suprantamas kaip asmenų parinkimas, verbavimas, jų suvienijimas bendrai nusikalstamai veikai, jų aprūpinimas ryšio ir kitomis technikos priemonėmis, finansinės ir kitokios pagalbos jiems suteikimas, „globėjų“ valdžios institucijose ieškojimas, vidinės tvarkos taisyklių nustatymas, taip pat kiti veiksmai, nukreipti sukurti nusikalstamą susivienijimą. Dalyvavimas susivienijimo veikoje apima tiek vadovavimą susivienijimui, tiek ir kitokių, pavyzdžiui, vykdomųjų funkcijų atlikimą (konkrečių nusikaltimų darymas, įvairių užduočių atlikimas, kitokia veikla, atliekama grupės interesais ir pan.). Pažymėtina, kad straipsnio dispozicija vadovavimo neišskiria kaip atskiros veikos, tačiau jis, kaip minėta, įeina į dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje sudėtį ir apima tokius veiksmus kaip grupės narių sutelkimą ir nukreipimą konkretiems nusikaltimams daryti, kiekvieno jų vaidmens ir funkcijų nustatymą, konkrečių užduočių paskyrimą ir įsakinėjimą, pelno tarp susivienijimo dalyvių paskirstymą, bendrų lėšų panaudojimo klausimų sprendimą ir tt.
Kolegijai nekelia abejonių, kad tai apelianto pastangomis buvo suburtas nusikalstamas susivienijimas, kurio metu, tam pačiam apeliantui vadovaujant bei dalyvaujant susivienijimo veikloje, buvo apgaule įgyjamos didelės valstybės biudžeto lėšos, įstatymo numatytais atvejais skirtos susigrąžinti sumokėtas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sumas. Nors nuteistasis ir neigia, tačiau akivaizdu, kad tai jis 1997 metais bendrai nusikalstamai veikai subūrė asmenų grupę, t. y. nusikalstamą susivienijimą, kurio veikloje dalyvavo ir jis pats. Neigdamas savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 227¹ str., apeliantas pabrėžia, jog nė vienas iš nuosprendyje nurodytų esą tariamų susivienijimo narių ar liudytojų, nėra parodę egzistavus šį nusikalstamą susivienijimą, kurio veikloje dalyvavo jis (R. S.). Toks nuteistojo teiginys yra akivaizdžiai nepagrįstas, o skunde išvardinti nusikalstamo susivienijimo nariai bei byloje kaip liudytojai apklausti asmenys davė reikšmingus parodymus, patvirtinančius aptariamos bendrininkavimo formos egzistavimą bei R. S. pagrindinį vaidmenį jame. Atsižvelgdama į tai, kad apelianto minimų asmenų parodymai skundžiamame nuosprendyje yra pakankamai išsamiai išdėstyti, kolegija juos aptars trumpai, tokiu būdu parodydama apelianto argumentų klaidingumą. Antai apeliantas bando įtikinti teismą, kad nuteistųjų A. S. , Ž. J. , D. J. , Ž. P. , nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. G. , N. J. ir V. V. parodymuose neminimas nei nusikalstamas susivienijimas, nei jo dalyvavimas jame.
Žemesnės instancijos teismas
Taigi iš A. G. parodymų matyti, kad tai R. S. pasiūlymu jis įkūrė UAB „Duomenys neskelbtini“, apeliantas davė pinigų įstatiniam kapitalui, kuris vėliau buvo pervestas Z. Ž. įmonei. Su R. S. buvo sutarta vykdyti verpalų eksportą. A. G. patvirtino, jog R. S. jam atveždavo Z. Ž. įmonės dokumentus, jog yra nupirkti verpalai, jis juose pasirašydavo kaip pirkėjas, tada R. S. sutvarkydavo eksporto dokumentus, o po 2 dienų jis gaudavo šakneles, jog prekės išvežtos. Tuomet su reikiamais dokumentais ir prašymu kreipdavosi į mokesčių inspekciją, pinigai buvo grąžinami į įmonės sąskaitą, jis juos pervesdavo Z. Ž. įmonei. A. G. pripažino, jog grąžinus PVM, jam buvo sumokama - už eksportą gaudavo 1000 JAV dolerių. Iš viso atliko 3 fiktyvius eksportus, nes vėliau R. S. liepė uždaryti įmonę, nors jis to ir nepadarė; vėliau atsirado A. (A. S. ), sugalvojęs daryti fiktyvų eksportą geležinkelio transportu (t. 29, b. l. 15-18). Ir nors A. G. bandė švelninti R. S. vaidmenį teigdamas, jog jam neva pastarasis nevadovavo ir jis jam nepakluso, tačiau akivaizdu, kad ši nusikalstama veika buvo pradėta ir vykdyta būtent apelianto iniciatyva, tai jis suorganizavo fiktyvų eksportą, sprendė, kiek iš viso operacijų atlikti, grąžinus PVM sumokėdavo jo paties nustatytą pinigų sumą A. G. . Kaip liudytojas apklaustas V. V. parodė, kad jis gyveno Šiauliuose, ilgą laiką neturėjo darbo, 1996 - 1997 metais jo dėdė R. S. pasiūlė atvažiuoti į Vilnių, pažadėjo jam padėti ir išties, jam atvykus, jis išnuomojo butą, davė automobilį. Anot V. V. , jis tapo dėdės vairuotoju, dažnai jį vežiodavo (po Vilnių, į bankus, kartais į Vilniaus teritorinę muitinę, pas muitinės tarpininkus), taip pat patvirtino, jog pas R. S. atvažiuodavo ir kiti jo (V. V. ) pusbroliai, dar kažkokie asmenys. Liudytojas pripažino matęs, jog būdavo pildomos deklaracijos, sąskaitos-faktūros, visus reikalus su muitininkais tvarkydavo pats R. S. , o jis sumokėdavo mokestį bei paimdavo leidimą dėl krovininio automobilio įvažiavimo į terminalą, nors paties automobilio nebuvo; pasienyje reikalus tvarkydavo D. J. . Dėdės pavedimu jis įnešdavo pinigus į banką, reikiamus dokumentus ir pinigus jam duodavo R. S. , vėliau nuo 1998 m., banke įsigaliojus naujai tvarkai ir įnešant daugiau nei 10000 Lt pradėjus reikalauti asmens dokumentų, važiuodavo į Rygą, kur tokios tvarkos nebuvo (keletą kartų vyko su R. S. , vėliau vienas). Sustojus „veiklai“, liudytojas grįžo atgal į Šiaulius, kur pradėjo dirbti su kitu dėde – A. S. . V. V. , duodamas parodymus apie fiktyvų prekių eksportą geležinkelio transportu, akcentavo A. S. vaidmenį, tačiau pripažino, kad ir R. S. tokiu būdu eksportavo prekes, taip pat paminėjo, jog A. S. apeliantui buvo skolingas, todėl turėjo už tai padaryti „kelis eksportus“ (t. 29, b. l. 35-41). Su apelianto broliu A. S. faktinėje santuokoje gyvenusi liudytoja N. J. parodė, jog jie su vaikais dar 1995 m. išvyko iš Lietuvos, tačiau vėliau sugrįžo. A. S. į Lietuvą grįžo anksčiau nei ji, be to, jis trumpam čia buvo atvykęs ir 1995 m. gruodžio mėn. – 1996 m, sausio mėn., iš kur sugrįžęs jai pasakojo, kad čia galima „pasidaryti“ nemažai pinigų. Pasak liudytojos, matyt būtent tada jis ir sužinojo, kad galima grobstyti PVM, taip pat pažymėjo, kad vyro brolis R. S. jau vykdė tokią veiklą, turėjo daug pinigų, padėjo broliui. Duodama parodymus N. J. gana išsamiai nupasakojo PVM grobstymo mechanizmą, įvardino fiktyvias įmones, patvirtino, jog broliai (R. ir A. S. ) dažnai tardavosi, kaip ir ką daryti, girdėjo juos kalbant apie PVM grobstymą (t. 29, b. l. 62-70; 101-106).
Taip pat ir apelianto skunde minimų Ž. J. , D. J. bei Ž. P. parodymai patvirtina egzistavus nusikalstamą susivienijimą bei atskleidžia R. S. vaidmenį jame. Štai nuteistasis Ž. P. nors ir neigė žinojęs apie nusikalstamą susivienijimą, tačiau jo parodymai atskleidžia, kad nusikaltimai buvo daromi būtent šia bendrininkavimo forma. Kaip ir aukščiau aptartais, taip ir Ž. P. atveju, matyti akivaizdi R. S. iniciatyva: tai jis, o ne kas kitas paprašė Ž. P. pasinaudoti jo įmonės vardu, atliekant muitinės eksporto procedūras. Buvo sutarta, kad jis tik pasirašinės, o R. S. tvarkys visus reikalus, kuo šis vėliau ir užsiėmė, t. y. sudarė kontraktus su Anglijos įmone „duomenys neskelbtini“, J. D. įmone. Į Ž. P. atidarytą bankinę sąskaitą iš įvairių bankų buvo pervedami pinigai, kurie vėliau, apelianto nurodymu, kaip avansiniai mokėjimai buvo pervedami J. D. įmonei. Eksporto dokumentus jam pateikdavo R. S. ir D. J. , o jis šiuos dokumentus savo ruožtu pateikdavo mokesčių inspekcijai; PVM pinigai buvo pervedami į jo sąskaitą. Tokia veikla tęsėsi apie metus, vėliau ji nutrūko; jam buvo pažadėtas 1000 Lt mėnesinis atlyginimas, nors tiek pinigų jis ir negavo. Nuteistasis Ž. P. pripažino, kad per jo įmonę buvo atlikti ir du eksportai geležinkelio transportu, kurį įvykdant jam teko bendrauti su A. G. , A. S. , I. S. , N. J. , šiais atvejais jis vėlgi tik pasirašydavo dokumentuose, gavo už tai po 1000 Lt (t. 29, b. l. 29-32). Nuteistasis Ž. J. ikiteisminiame tyrime pripažino dalyvavęs bendroje nusikalstamoje veikloje su broliais S. R. S. , parodė 1997 m. nusprendęs uždaryti savo nepelningai veikusią įmonę „Duomenys neskelbtini“, tačiau dėl tokio sprendimo nusprendė pasikonsultuoti su broliu D. J. . Šis jam pasakė, kad to neverta daryti, kadangi dėdė R. S. gali per šią įmonę uždirbti pinigų, kurių dalis atitektų jam. Ž. J. susitiko su R. S. , kuris jam pasakė per „Duomenys neskelbtini“ organizuosiantis eksportą ir už tai mokėsiantis nuo 2000 Lt iki 4000 Lt, jam nieko nereikės daryti, tik pasirašinėti dokumentus ir būti „dideliu direktoriumi“. Vėliau apeliantas jam liepė ieškoti fiktyvių firmų, per kurias būtų galima vykdyti fiktyvų eksportą, už įmonės suradimą buvo pažadėtas 1000 Lt atlygis; tokiu būdu jis surado R. L. IĮ. Ž. J. ikiteisminiame tyrime patvirtino, kad visi UAB „Duomenys neskelbtini“ vardu atlikti eksportai buvo fiktyvūs, t. y. nebuvo eksportuojamos jokios prekės, o šią veiklą R. S. , o vėliau A. S. su R. S. žinia, organizavo tam, kad užvaldytų valstybės biudžeto lėšas PVM permokos forma. Dokumentus apie neva „Duomenys neskelbtini“ įsigytas prekes jam perduodavo arba broliai S. , arba jo brolis D. J. , taip pat I. S. , N. J. . Dokumentų atžymėjimą vidinėse ir išorinėse muitinėse organizuodavo pats R. S. ir D. J. , išskyrus kelis atvejus, kai tą sutvarkė A. S. su N. J. bei jis pats. Ž. J. teigimu, visos UAB „Duomenys neskelbtini“ vardu užvaldytos lėšos atsidurdavo pas R. S. , kuris juos proporcingai padalindavo kitiems nusikalstamo susivienijimo nariams, jis pats (Ž. J. ) gaudavo nuo 2000 Lt iki 4000 Lt (t. 16, b. l. 65-74). Tuo tarpu teisme šis nuteistasis jau tvirtino neįtaręs, kad veikia nusikalstamas susivienijimas, nors iš esmės esmines aplinkybes nurodė analogiškas. Tiesa, teismui jis aiškino būtent R. S. prašymu ir jo duotais pinigais įkūręs uždarąją akcinę bendrovę, pastarasis taipogi apmokėjo visas išlaidas. Jis per savo įmonę turėjo vykdyti eksportą į užsienį; pripažino įformindavęs pirkimą, nors prekių realiai nematydavo, dokumentus per autobusų stoties vairuotojus jam pateikdavo R. S. , o grąžindavo juos tiesiogiai arba per vairuotojus vėlgi R. S. arba juos paimdavo brolis D. J. . Už kiekvieną eksportą R. S. leisdavo pasilikti 4000 Lt, pasakydamas, jog tai yra jo uždarbis ir tt. (t. 29, b. l. 18-21). Jo brolio D. J. parodymai proceso metu kito gana ženkliai: pirmų ikiteisminio tyrimo apklausų metu jis pripažino žinojęs apie dėdės R. S. sugalvotą „biznį“, kurį norint įvykdyti reikėjo pažįstamų išorinėje muitinėje, kad būtų galima „nusodinti prekes“ ir tokiu būdu atsiimti iš valstybės biudžeto PVM. Jis detaliai papasakojo, kaip buvo organizuojami fiktyvūs eksportai, įvardijo fiktyvias įmones, asmenis, dalyvavusius šioje neteisėtoje veikloje, t. y. iš pirminių parodymų akivaizdžiai matyti, kad tai R. S. sugalvojo nusikalstamos veikos planą, į kurį palaipsniui įsitraukė nemažai asmenų (D. J. , G. R. , A. S. , I. S. , Ž. J. ir kt.). Vėliau D. J. davė kiek „atsargesnius“ parodymus, pripažindamas pateikęs UAB „Duomenys neskelbtini“ ir Ž. P. IĮ eksporto dokumentus bei 1000 JAV dolerių G. R., tačiau neigė papirkęs E. D. , taip pat įrodinėjo nežinojęs, jog panaudojant dokumentus, kuriuos jis perduodavo iš R. S. G. R. ir atvirkščiai bus daromi kiti nusikaltimai, neigė įgijęs didelės vertės svetimą turtą, veikdamas nusikalstamame susivienijime. (t. 16, b. l. 275-276; 179-181; 182-212). Teisme D. J. teigė anksčiau davęs klaidingus parodymus, kadangi tokiu būdu jį esą buvo žadama atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, be to, jis sirgo, todėl galėjo ne taip suprasti savo parodymus. Tvirtino tik tarpininkavęs perduodant dokumentus tarp R. S. ir G. R. , į segtuvo vidų, kuriame būdavo dokumentai, nežiūrėjęs, todėl nežino, ar juose būdavo dokumentai, jis pats su muitininkais nebendravo, nesidomėjo, ar prekės būdavo, ar ne ir tt. (t. 29, b. l. 22-23). Akivaizdu, jog tokiu būdu nuteistasis D. J. tiesiog bandė švelninti savo vaidmenį, dėl ko pirmosios instancijos teismas juos atmetė ir vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tačiau netgi ir iš vėlesnių parodymų matyti, kad tai R. S. organizavo fiktyvų prekių eksportą („R. S. paprašė manęs dalyvauti jo biznyje“, t. 29, b. l. 22), tai buvo jo sugalvotas planas, kurio įgyvendinimui buvo pasitelkiami vis nauji asmenys, pats D. J. neneigė gaudavęs atlygį.
Tad šie aukščiau trumpai aptarti nuteistųjų, liudytojo bei nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. G. parodymai, priešingai nei skunde tvirtina apeliantas, parodo jį organizavus nusikalstamą susivienijimą, dalyvavus jo veikloje, atliekant vadovaujamąjį vaidmenį. Tai jis subūrė savo giminaičius, taip pat ir kitus asmenis į nusikalstamą susivienijimą, siekdamas įgyvendinti sugalvotą planą, t. y. vykdyti fiktyvias eksporto procedūras ir po to susigrąžinti PVM. Sudėtingam nusikalstamos veikos mechanizmui įgyvendinti reikėjo pasitelkti nemažai asmenų, dėl ko ir buvo suburtas nusikalstamas susivienijimas, kuriame kiekvienas atliko savo funkcijas (kas matyti iš aukščiau aptartų, taip pat nuosprendyje detaliai išdėstytų nuteistųjų bei liudytojų parodymų). Iš šių parodymų matyti, kad nusikalstamo susivienijimo nariai, tiesiogiai bendradarbiavę su R. S. , pastarąjį informuodavo, kaip atliekamos ar jau yra atliktos jiems pavestos užduotys, gaudavo atlyginimą, kurio dydį nustatydavo R. S. (pavyzdžiui, A. G. gaudavo 1000 JAV dolerių; Ž. P. nuo 2000 Lt iki 4000 Lt, už fiktyvios įmonės suradimą 1000 Lt; Ž. J. po 4000 Lt už kiekvieną įvykdytą eksportą ir tt.). Tas faktas, kad kai kurie nuteistieji tiesiogiai su pačiu R. S. nebendravo ir jo nepažinojo (pavyzdžiui, E. D. ), arba tai, kad keletas asmenų buvo išteisinti (J. D. , R. M. ) tik parodo R. S. sukurto nusikalstamo susivienijimo sudėtingumą, organizuotumą, taip pat pastangas nuo kitų nuslėpti, kokiu būdu kiekvienas vykdė jam pavestas nusikalstamas funkcijas.
Tuo tarpu tas faktas, kad apelianto brolis A. S. neigė bendrininkavęs su R. S. , yra logiškas, kadangi jis (A. S. ) viso proceso metu kategoriškai nepripažino savo kaltės, o tai savo ruožtu reiškia, kad jis negalėjo pripažinti ir bendradarbiavęs su broliu, kuris, kaip nustatyta, sukūrė nusikalstamą susivienijimą bei apgaule įgijo didelės vertės valstybės biudžeto lėšas, skirtas susigrąžinti sumokėtą PVM. Be abejonės, apelianto kaltė grindžiama ne tik aukščiau kolegijos aptartų asmenų parodymais, bet ir apygardos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visetu (kitų nuteistųjų, taip pat liudytojų (R. D. , R. B. , S. V. , A. V. ir kt.) parodymais, kitais įrodymais - teisinės pagalbos tvarka gautais duomenimis, bylos dokumentais, poėmio metu paimtomis schemomis, gauta informacija iš įvairių institucijų ir tt.), kurių dar kartą aptarti nėra pagrindo. Kolegija mano, kad apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė pakankamai išsamius įrodymus, patvirtinančius egzistavus nusikalstamą susivienijimą, kurį sukūrė, jam vadovavo ir dalyvavo jo veikloje R. S. . Iš bylos medžiagoje užfiksuotų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų matyti akivaizdūs nusikalstamo susivienijimo požymiai (darbo planavimas, narių veiklos koordinavimas, pasiskirstymas funkcijomis, vidinės drausmės palaikymas, nusikalstamu būdu įgytų lėšų paskirstymas, taip pat sudėtingas ir gerai paruoštas mechanizmas neteisėtam lėšų įgijimui – dokumentų, muitinės antspaudų klastojimas, muitinės pareigūnų papirkinėjimas, fiktyvaus eksporto organizavimas ir tt.). Kolegijos anksčiau aptarti bei skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina, jog apeliantas R. S. tame nusikalstamame susivienijime vaidino pagrindinį vaidmenį – tai jo pastangomis buvo suburta ši viena pavojingiausių bendrininkavimo formų, kurios veikoje dalyvavo ir jis pats.
Skunde apeliantas pabrėžia nebuvęs nė vienos įmonės steigėjas, nedirbo jose, o tai reiškia, kad jis negalėjo atstovauti šioms įmonėms, disponuoti jų turtu ar piniginėmis lėšomis. Iš tiesų nuteistasis R. S. nedirbo įmonėse, tarp kurių vyko fiktyvios operacijos, nebuvo jis ir fiktyvios įmonės „Duomenys neskelbtini“ steigėjas, tačiau šios aplinkybės anaiptol nepaneigia jo kaltės. Priešingai, bylos medžiaga rodo, kad būtent jo prašymu Ž. J. įkūrė UAB „Duomenys neskelbtini“, apelianto lėšomis padengtos ir steigimo išlaidos. Kitais atvejais nustatyta, kad R. S. , įgyvendindamas nusikalstamus sumanymus, pasinaudojo giminaičių ir kitų asmenų įsteigtomis firmomis (Ž. P. individualia įmone, A. G. UAB „Duomenys neskelbtini“ ir kt.). Savaime suprantama, kad apeliantas, sugalvojęs nusikalstamos veikos planą, sugalvojo ir jo įgyvendinimo mechanizmą, susidedantį iš įvairių ir sudėtingų veiksmų. Neginčijamai nustatyta, kad tam buvo pasitelkta visa eilė asmenų, kurių kiekvienas atliko jam skirtą vaidmenį. Tad nors apeliantas oficialiai nedirbo nė vienoje iš nuosprendyje minimų įmonių, tačiau jis, pasinaudodamas giminystės ryšiais, taip pat pažintiniais draugystės santykiais, savo nusikalstamos veikos planą įgyvendino, suburdamas tam reikiamus asmenis, kurie atliko jo nurodytas funkcijas (antai, giminaitis Ž. P. apelianto prašymu leido pasinaudoti jo individualia įmone, atliekant eksporto procedūras, jis tik pasirašinėjo dokumentus, o visus reikalus tvarkė pats R. S. ; UAB „Duomenys neskelbtini“ direktorius M. Ž. vėlgi to paties R. S. prašymu kaip prekių pardavėjas išrašydavo fiktyvias PVM sąskaitas-faktūras, nors realiai prekių nematydavo, už tokią paslaugą gaudavo 20 % nuo PVM sumos ir tt.). Kiti veiksmai buvo realizuojami, padedant muitinės pareigūnams. Tai, kad R. S. dažnai tvarkydavo reikalus muitinės postuose, patvirtina pačių muitininkų parodymai, kuriems buvo žinoma netgi apelianto pravardė. Štai (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) posto inspektorius S. V. pripažino, jog įmonių „Duomenys neskelbtini“, „Duomenys neskelbtini“ ir kt. dokumentus jam perduodavo kolega A. K. , kuriam juos atnešdavo asmuo, pravarde „k.“, taip pat patvirtino pastarąjį dažnai buvus minimame muitinės poste ir atpažino jį kaip R. S. (t. 7, b. l. 272-279). To paties muitinės posto inspektorius K. D. parodė atžymėjęs muitinės deklaracijas, nors nebuvo įsitikinęs, ar yra prekės; taip elgėsi, jog pasitikėjo „k.“, kuris parodydavo į toliau esantį krovininį automobilį, stovintį neva su prekėmis; „k.“ atpažino kaip R. S. , taip pat patvirtino, jog pastarasis dažnai lankėsi muitinėje, buvo sudaręs solidaus verslininko įvaizdį, įgijęs savotišką pasitikėjimą kaip žmogus, nuolat vykdantis eksportą (t. 7, b. l. 272-286; t. 29, b. l. 122-123).
Apelianto teigimu, apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. D. , patvirtinusio, jog dažnai matė jį muitinėje tvarkantį reikalus, parodymais. Visgi išreiškęs tokią poziciją, apeliantas nepateikia nė vieno argumento, kodėl teismas neva neturėjo pagrindo remtis tokiais nurodyto liudytojo parodymais. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas šio liudytojo (taip pat ir nurodytų kitų liudytojų) parodymais rėmėsi tik tiek, kiek jie patvirtino R. S. vaidmenį nusikalstamoje veikoje. Liudytojas R. D. ((duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) posto vyr. inspektorius) viso proceso metu neneigė matydavęs R. S. , tvarkantį muitinės eksporto procedūras, į muitinę jis atvykdavo dažnai, todėl jis pastarąjį gerai įsidėmėjo ir atpažino, patvirtino, jog nurodytas eksporto deklaracijas R. B. IĮ, UAB „Duomenys neskelbtini“, UAB „Duomenys neskelbtini“, UAB „Duomenys neskelbtini“ vardu jam pateikė apeliantas (t. 7, b. l. 260-269; t. 29, b. l. 112-114). Apeliantas taip pat teigia, jog įrodomosios reikšmės neturi ir R. B. parodymai, kadangi netirta jos įmonės veikla. Iš bylos medžiagos matyti, kad kaip liudytoja apklausta R. B. parodė turėjusi personalinę įmonę. Pripažino R. S. prašymu tvarkiusi buhalteriją, dokumentus jai atveždavo R. S. . Sutvarkytus dokumentus nunešdavo į mokesčių inspekciją, taip pat kreipdavosi į (duomenys neskelbtini) teritorinę muitinę dėl pažymos, įrodančios, ar įvyko eksportas bei reikalingos norint susigrąžinti PVM. Liudytojos teigimu, ji nuimdavo ir grynuosius pinigus, ir pervedimus bei atiduodavo juos R. S. ; pati už buhalterijos tvarkymą gaudavo 300-400 Lt. Veikla pasireiškė didmenine prekyba verpalais, buvo vykdomas verpalų eksportas, tačiau ji pati realiai operacijose nedalyvavo, taip pat patvirtino, kad apelianto prašymu įmonę analogiškai veiklai buvo įsteigęs ir jos vyras (t. 7, b. l. 34-35; t. 29, b. l. 72-73). Kolegija pažymi, kad tokie liudytojos parodymai buvo vertinami bendrame įrodymų visete, kartu su kitų liudytojų bei nuteistųjų parodymais, taip pat kitais byloje užfiksuotais įrodymais, jais remtasi įrodinėjant nusikalstamo susivienijimo egzistavimą, sukčiavimo veikimo mechanizmą. Taigi teismas minėtos liudytojos parodymus vertino bendrame nusikaltimus patvirtinančių įrodymų kontekste, negrįsdamas jais atskiros nusikalstamos veikos padarymo, todėl neteisus apeliantas teigdamas, jog, norint remtis R. B. parodymais, buvo būtina ištirti jos personalinės įmonės veiklą.
Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentas, kuriuo apeliantas atkreipia dėmesį, jog dalis nuteistųjų, išteisintasis R. M. parodė apskritai jo nepažįstantys, anaiptol nepaneigia jo kaltės, priešingai – ši aplinkybė tik dar labiau atskleidžia nusikalstamo susivienijimo organizuotumą, ryšių slaptumą, detalų vaidmenų pasiskirstymą, konspiraciją, kuomet nuo bendrininkų buvo slepiama, kokiu būdu kiekvienas jų vykdo jam skirtas funkcijas. Šiuo atveju kalba eina apie pačią sudėtingiausią bendrininkavimo formą, todėl logiška, kad ir ryšiai tarp bendrininkų pasižymi savo sudėtingumu. Pažymėtina, kad nebūtina, jog nusikalstamo susivienijimo nariai tiesiogiai pažinotų susivienijimo lyderį (vadovą), su juo tiesiogiai kontaktuotų, bendrautų; dažni atvejai, kuomet su jais tiesiogiai arba per tarpininkus kontaktuoja žemesnio lygio susivienijimo nariai, kas ir buvo nustatyta šioje baudžiamojoje byloje (pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektoriui K. J. pasiūlymą atžymėti eksporto deklaracijas, nesant krovinio ir jį gabenančio transporto, ir tokiu būdu užsidirbti pateikė G. R. ; pastarąjį į nusikalstamą veiką įtraukė D. J. , o šiam dalyvauti „biznyje“ pasiūlė R. S. , su kuriuo jis bendravo tiesiogiai).
Tolesnėje skundo dalyje apeliantas dar kartą teigia neva nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas A. G. , nuteistasis Ž. P. , liudytojas V. V. nedavė jį kaltinančių parodymų bei trumpai išdėsto šių asmenų parodymus. Kolegija jau anksčiau išanalizavo ir aptarė apelianto minimų A. G. , Ž. P. ir V. V. parodymus (t. 29, b. l. 15-18, 29-32, 35-41) ir padarė išvadą, kad jie, priešingai nei teigia R. S. , patvirtina jo kaltę įvykdžius jam inkriminuotus nusikaltimus, todėl jų iš naujo nebedėstys. Beje, apeliantas pripažįsta, kad tiek A. G. , tiek Ž. P. , taip pat nuteistieji Ž. J. ir D. J. iš esmės parodė jį dalyvavus nusikaltimuose, tačiau, mano, kad teismas neturėjo remtis šia jų parodymų dalimi, kurios neva nepatvirtina konkrečios faktinės aplinkybės. Visgi akivaizdu, kad apeliantas tokiais teiginiais tiesiog išreiškia savo nesutikimą dėl teismo sprendimo pripažinti jį kaltu bei savaip interpretuoja byloje apklaustų asmenų parodymus, vertindamas ne jų visetą, ar tai, kaip jie sutinka su byloje nustatytomis aplinkybėmis. Skundo teiginys, kad neva nekonkretizuotos faktinės aplinkybės, yra abstraktus, nepateikiama konkrečių argumentų, kokios papildomos aplinkybės, apelianto manymu, turėjo būti nustatytos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra aiškiai išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiama R. S. kaltė (kitų nuteistųjų, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. G. , liudytojų, parodymai, dokumentai, jų tarpusavio palyginimas, teisinės pagalbos medžiaga ir kt.), o tai, kad teismas apelianto minimų asmenų parodymais vadovavosi grįsdamas jo kaltę, t. y. įvertindamas juos ne pastarojo naudai, anaiptol nereiškia, jog tie parodymai yra nekonkretūs ar jais nebuvo galima vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Analogiškai apeliantas pasisako ir dėl G. G. bei J. D. parodymų. Pirmiausia pažymi, jog G. G. 2004 m. vasario 23 d. posėdyje paneigė ką nors žinantis apie jo galimą nusikalstamą veiką. Kolegija atkreipia dėmesį, kad apygardos teismas nuosprendyje nepasisakė ir nevertino G. G. parodymų, kadangi, jam pasislėpus, baudžiamoji byla buvo išskirta (t. 28, b. l. 133). Iš teisme duotų kaltinamojo G. G. parodymų matyti, kad jis detaliai paaiškino, kaip buvo atliekamas fiktyvus eksportas. Kaltinamasis pabrėžė, jog „bizniui“ vadovavo ne apeliantas, o jo brolis A. (A. S.), nurodydamas, jog „su R. S. jokių ryšių neturėjau. Jis atvažiuodavo į Šiaulius tik pasisvečiuoti. Apie fiktyvius eksportus su R. S. nebuvo kalbos“ (t. 29, b. l. 23-24). Tuo tarpu ikiteisminiame tyrime G. G. nors ir parodė, kad tai A. S. pasiūlė jam tapti įmonės direktoriumi, planavo eksportus, braižydavo schemas, mokėjo jam pinigus už fiktyvius eksportus, tačiau kartu pripažino ir tai, kad pastarasis bendravo su R. S. , patvirtino, jog abu kažką tardavosi (t. 17, b. l. 57-60; t. 24, b. l. 113-116). Tad nors kaltinamasis G. G. ir nepatvirtino nusikalstamoje veikoje dalyvavus R. S. , tačiau jo parodymai yra reikšmingi ta prasme, kad jie suteikia detalią informaciją apie tai, kaip buvo vykdomas fiktyvus eksportas (įvardijant firmas, asmenis, patį mechanizmą), o pateikti duomenys sutampa su kita byloje užfiksuota medžiaga. Tas faktas, kad G. G. nenurodė nusikalstamoje veikoje dalyvavus R. S. , jokiu būdu nepaneigia apelianto kaltės, kadangi, kaip jau buvo minėta, nebūtina, jog kiekvienas nusikalstamo susivienijimo narys tiesiogiai savo veiksmus derintų su pačiu susivienijimo lyderiu.
Apeliantas skunde akcentuoja, jog apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu išteisino J. D. , tuo tarpu jį pripažino kaltu, nors remiantis kaltinimu, būtent J. D. neteisėtai susigrąžintas PVM sumas perdavė jam. Iš tiesų J. D. buvo kaltinamas tuo, kad savo individualios įmonės vardu vykdydamas prekybą verpalais, juos realizuodavo be pardavimo dokumentų ir tam kiekiui išrašydavo fiktyvias PVM sąskaitas-faktūras neva verpalus pirko Ž. P. IĮ ir UAB „Duomenys neskelbtini“, per kurias buvo vykdomas fiktyvus eksportas, ir taip neteisėtai grąžinus PVM, drauge su bendrininkais įgijo, 30880 Lt, 31982 Lt, 65934 Lt, 63832 Lt ir 91498 Lt valstybės biudžeto lėšų. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad toks J. D. pateiktas kaltinimas nepasitvirtino ir priėmė sprendimą jį išteisinti, šiam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (t. 30, b. l. 1-27). Teismas konstatavo, kad nenustatyta jokių įrodymais laikytinų duomenų, kurie paneigtų jo paaiškinimus (prekes parduodavo realiai, PVM pervesdavo į biudžetą, apie tolesnį prekių panaudojimą ir nusikalstamą veiką nežinojo ir negalėjo žinoti, jo įmonėje daug kartų buvo daryti priešpriešiniai patikrinimai, nenustatant jokių pažeidimų ir tt.), o vien ta aplinkybė, kad kiti kaltinamieji suklastojo iš J. D. pirktų verpalų eksportą, neduoda pagrindo manyti, kad verpalai nebuvo realiai parduoti. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad apeliantas R. S. apgaule įgijo nuosprendyje įvardintas sumas kartu su A. S. , Ž. P. , D. J. ir kt., o ne padedant J. D. . Teismas įvardijo, kokius veiksmas atliko kaltininkai, nuosprendyje aptarė įrodymus, todėl kolegija jų iš naujo nebedėstys. Antai, nusikalstamoje veikoje, kuomet R. S. kartu Ž. J. ir D. J. apgaule įgijo 30880 Lt valstybės biudžeto lėšų, apeliantas suklastojo Ž. P. IĮ sąskaitą-faktūrą apie tariamai užsienio įmonei parduotus putliuosius verpalus, šį dokumentą ir kyšiams skirtus pinigus perdavė D. J. bei nurodė paruošti Ž. P. IĮ eksporto dokumentus bei papirkti muitinės pareigūnus, taip pat Ž. P. davė nurodymus dėl permokos panaudojimo. Teismas nuosprendyje motyvavo savo sprendimą pripažinti R. S. kaltu pagal 1961 m. LR BK 227¹ str. 1 d., 2000 m. LR BK 182 str. 2 d. ir ta aplinkybė, kad J. D. buvo išteisintas, šiuo atveju nieko nekeičia.
Apeliantas skunde teigia teismą nepagrįstai rėmusis V. V. ir N. J. parodymais, kadangi pastarieji praėjus keletui dienų nuo jų apklausos buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Minėtiems asmenims iš tiesų 2003 m. kovo 3 d. prokuroro nutarimais buvo nutraukta baudžiamoji byla, konstatavus esant 1961 m. LR BPK 9² str. numatytą pagrindą (padėjo išaiškinti nusikalstamo susivienijimo nusikalstamą veiką, t. y. suteikė reikšmingos informacijos apie nusikalstamo susivienijimo narius, jų įvykdytus nusikaltimus, padėjo juos surasti ir tt.) (t. 8, b. l. 1-12, 98-109). Apeliantas akcentuoja, jog nuo V. V. ir N. J. apklausų iki sprendimo nutraukti baudžiamąją bylą dėl jų praėjo vos keletas dienų (kaip kaltinamieji apklausti 2003 m. vasario 27 d., 28 d., byla nutraukta – 2003 m. kovo 3 d.), tačiau neaišku, kaip ši aplinkybė įtakoja negalimumą remtis jų parodymais. Pažymėtina, jog įstatymas neįtvirtina jokio termino, nustatančio tam tikrą laiko intervalą, kuris neva turi sueiti norint priimti sprendimą dėl baudžiamosios bylos nutraukimo. Be to, atsižvelgta į tai, kad tiek V. V. , tiek N. J. buvo apklausti ir anksčiau, jie davė iš esmės analogiškus parodymus, kurių nepakeitė ir teisme. Šią aplinkybę, beje, pripažįsta ir pats apeliantas, pažymėdamas, jog pastarieji „iš esmės savo anksčiau duotus parodymus pakartojo ir teismo posėdyje„. Teiginys, kad V. V. ir N. J. parodymuose nėra objektyvių faktinių aplinkybių, patvirtinančių R. S. dalyvavimą nusikaltimuose, rodo apelianto pateiktą subjektyvų šių parodymų vertinimą, į kurį, teismas, be jokios abejonės, neprivalo atsižvelgti.
Nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog muitinėje jis lankydavosi dėlto, kad tvarkė Estijos leidyklos, kuriai atstovavo, importo ir eksporto procedūras, o ne byloje minimų įmonių reikalus. Nuteistasis R. S. nė karto proceso metu nenurodė dirbęs Estijos įmonės „Duomenys neskelbtini“ atstovu. Pirmąkart apklausiant R. S. kaip įtariamąjį jis nurodė dirbantis (duomenys neskelbtini) fondo koncertų direktoriumi (t. 23, b. l. 172-173), vėliau kaltinamojo apklausos metu savo darboviete įvardino (duomenys neskelbtini) (t. 14, b. l. 66). Dar kitos kaltinamojo apklausos metu, paklaustas apie eksportų įforminimą, teigė keletą kartų D. J. prašymu į (duomenys neskelbtini) muitinę vežęs UAB „Duomenys neskelbtini“ eksporto dokumentus, tačiau negalėjo detalizuoti, ką konkrečiai jis veikė muitinėje; taip pat parodė keletą kartų su Ž. P. nuvykęs į Vilniaus muitinę (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kur neva padėjo jam (Ž. P.) atspausdinti dokumentus ir pateikti juos muitinės dokumentų priėmimo skyriui, keletą kartų už D. J. ir Ž. P. sumokėjo muitinės paslaugų žyminį mokestį, taip pat dalyvavo muitinio įforminimo veiksmuose, t. y. nepilname fiziniame patikrinime. Anot R. S. , jis D. J. ir Ž. P. padėjo įforminti muitinės procedūras, kadangi šie primygtinai prašė ar net maldavo, jis tą darė iš gailesčio, jokio atlygio negaudavo (t. 14, b. l. 67-74). Beje, dar ankstesnėje apklausoje R. S. apskritai neigė padėjęs įforminti muitinės procedūras, o protokole esančioje grafoje „darbovietė ir pareigos“ nurodyta, kad jis dirba (duomenys neskelbtini), koordinatoriumi su visuomene (t. 14, b. l. 86-88). Taigi viso ikiteisminio tyrimo metu jis nė karto neužsiminė dirbęs Estijos įmonėje, juolab, kad kone kiekvienos apklausos metu jam teko aiškinti, kokiais reikalais jis lankydavosi muitinėse. Apklausiamas teisme apeliantas tvirtino esąs teatrologas, pabrėždamas, kad jo veikla paskirta menui. Tiesa, posėdžio metu jis užsiminė neva dirbęs vienoje įmonėje ir šios įmonės reikalais buvęs nuvykęs į muitinę (t. 29, b. l. 26-28). Tuo tarpu apeliaciniame skunde jis jau aktyviai įrodinėja dirbęs Estijos įmonėje, nurodo jos pavadinimą, tai, kad atstovavo jai ir tvarkė importo-eksporto procedūras. Tad, kaip matyti, apeliantas viso ikiteisminio tyrimo neužsiminė dirbęs įmonės atstovu, į kurio pareigas įėjo tam tikrų procedūrų tvarkymas muitinėje. Ši aplinkybė jo parodymuose atsiranda tik teisme, tačiau ir tąkart jis tik abstrakčiai nurodo dirbęs „vienoje įmonėje ir šios įmonės reikalais buvo nuvykęs į muitinę“, t. y. pripažįsta neva vienkartinį apsilankymą muitinėje. Tuo tarpu apeliaciniame skunde jis išreiškia visiškai kitą poziciją minėtu klausimu ir akcentuoja nuolatinį darbą užsienio kompanijoje, kur privalėjo tvarkyti eksporto ir importo procedūras muitinėje. Kolegija kaip nepagrįstus atmeta tokius apelianto argumentus, kadangi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tai, kad jis iš tiesų dirbo minimoje Estijos leidykloje, be to, atsižvelgiama ir į apelianto parodymų nenuoseklumą ir laikoma, kad ši naujai nurodyta aplinkybė yra R. S. gynybinė versija, kuria siekiama sušvelninti savo atsakomybę.
Kaip nepagrįstas atmetamas ir tas apelianto argumentas, kuriuo tvirtinama, jog nenustatyti ir neapklausti muitinės tarpininkai, galintys nurodyti, kas pildė dokumentus, prie bylos nepridėti muitinių procedūrų kvitai, taip pat duomenys apie piniginių lėšų judėjimą banko sąskaitose, grynųjų pinigų operacijas ir kt. Iš bylos medžiagos matyti, kad analogiškus prašymus R. S. jau buvo pateikęs apygardos teismui, kurie teismo nutartimi buvo atmesti (t. 28, b. l. 55-57; t. 29, b. l. 131-140). Kolegija sutinka su 2004 m. birželio 30 d. išdėstytais motyvais, apeliaciniame skunde R. S. nenurodė jokių naujų aplinkybių, o iš esmės tik atkartojo tuos pačius prašymus, todėl nėra objektyvaus pagrindo juos tenkinti. Pažymėtina, kad apelianto pateikti prašymai yra gana abstraktūs – prašydamas apklausti muitinės tarpininkus, nenurodo kokius konkrečiai tarpininkus be tų, kurių parodymai byloje jau yra užfiksuoti, reiktų apklausti. Tuo tarpu prašymas dėl dokumentų, susijusių su įmonių veikla, pinigų judėjimu sąskaitose ir tt., išreikalavimo yra nepagrįstas, kadangi minėti veiksmai yra atlikti, t. y. dar ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta ir teismui pateikta medžiaga apie pinigų judėjimą sąskaitose bei kasoje, kas įvertinta ir specialistų išvadose, kurių prieduose yra minėtų dokumentų kopijos.
Pirmosios instancijos teismas R. S. veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal 1961 m. LR BK 227¹ str. 1 d. Šiuo atveju senasis įstatymas pritaikytas todėl, kad jis numato švelnesnę bausmę, t. y. kaip palankesnis apeliantui. Nustatyta, kad R. S. sukūrė nusikalstamą susivienijimą ir dalyvavo jo veikloje, t. y. minėta nusikaltimo sudėtis yra įtvirtinta 1961 m. LR BK 227¹ str. 1 d., numatančiame laisvės atėmimo bausmę nuo 4 metų iki 10 metų. Tuo tarpu naujasis LR BK asmeniui, organizavusiam nusikalstamą susivienijimą arba jam vadovavusiam, numato žymiai griežtesnę bausmę – laisvės atėmimą nuo 10 iki 20 metų arba net galimybę skirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Tad 2000 m. LR BK numatant daug griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, apygardos teismas pagrįstai apeliantui taikė 1961 m. LR BK nuostatas ir jo veiksmus kvalifikavo pagal 227¹ str. 1 d. (LR BK 3 str. 3 d.).
Kolegija mano, kad apygardos teismas R. S. paskyrė tinkamą bausmę, kurios švelninti nėra teisinio pagrindo. Tiesa, nuteistasis apeliaciniame skunde prašymo dėl bausmės švelninimo ir neišreiškia, tačiau nesant pagrindo jį išteisinti (ko prašo apeliantas), kolegija įvertina jam paskirtos bausmės pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., į tai, kad padaryti sunkūs nusikaltimai (1961 m. LR BK 8¹ str., 2000 str. LR BK 11 str. 5 d.), įvertino R. S. , kaip nusikalstamo susivienijimo organizatoriaus vaidmenį, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad nusikalstamas susivienijimas nebuvo skirtas daryti smurtinio ar kitokio brutalaus pobūdžio nusikaltimus, tačiau atsižvelgta į didelę nusikalstamos veikos apimtį ir už LR BK 182 str. 2 d. jam buvo paskirta bausmė, savo dydžiu šiek tiek didesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Už nusikaltimą, numatytą 1961 LR BK 227¹ str. 1 d., jam paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytas, nesivadovaujant naujajame baudžiamajame įstatyme įtvirtinto bausmės dydžio skaičiavimo nuo jos vidurkio principo nuostatomis, kadangi apeliantas už minėtą nusikaltimą nuteistas pagal senąjį LR BK. Visgi įvertinus apelianto vadovaujamąjį vaidmenį, t. y. tai, kad būtent jis sukūrė nusikalstamą susivienijimą bei dalyvavo jo veikloje, paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė nelaikytina per griežta ar neadekvati įvykdytai nusikalstamai veikai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors skunde nuteistasis R. S. ir neprašė atleisti jį nuo bausmės, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje jo gynėja akcentavo apeliantą sergant ir prašė pastarajam taikyti LR BK 76 str. 1 d. nuostatas. Toks gynėjos prašymas buvo pripažintas kaip nepagrįstas ir atmestas (t. 32, b. l. 198). Kolegija pažymi, jog dar 2005 m. buvo atlikta teismo medicinos ekspertizė dėl R. S. sveikatos būklės nustatymo. Ekspertizės akte Nr. EKG 106/05 (01) yra nurodyti šie nuteistajam diagnozuotos sveikatos sutrikimai: pirminė arterinė hipertenzija II laipsnio, didelė rizikos grupė, kardiomiopatija, kairio skilvelio hipertrofija, II tipo cukrinis diabetas, dismetabolinė polineuropatija, lėtinis skrandžio gleivinės uždegimas, nutukimas, pėdų epidermofitija, balanitas, hemoroidaliniai mazgai, kairio inksto akmenligė, faringitas, dešinės ausies sieros kamštis, somatoforminė autonominė disfunkcija. Pažymėtina kad ekspertai šiame akte pateikė kategorišką išvadą, jog nė viena R. S. nustatytų ligų nėra įtraukta į „Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos“ sąrašą, jis neserga sunkia liga, dėl kurios būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę (t. 30, b. l. 187-190). Apeliacinės instancijos teismas naujų duomenų apie tai, kad šiuo metu iš esmės pasikeitė R. S. sveikatos būklė negavo, todėl neturėjo jokio objektyvaus pagrindo spręsti atleidimo nuo bausmės dėl ligos klausimą. Tiesa, apeliantas teismo posėdyje nedalyvavo, raštu informuodamas, jog serga bei pateikdamas nedarbingumo pažymėjimo nuorašą (t. 32, b. l. 191-192). Tačiau , atsižvelgiant į LR BPK 37 str. 1 d. 5 p. (2008 m. sausio 1 d. įstatymo Nr. X-1236 redakcija), ši aplinkybė nesudarė pakankamo pagrindo konstatuoti, jog R. S. baudžiamajame procese nedalyvauja dėl svarbios priežasties ar, juo labiau, spręsti LR BK 76 str. 1 d. taikymą. Tuo tarpu kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad apelianto R. S. sveikatos būklė šiuo metu yra pablogėjusi, jam diagnozuota liga (ar ligos), numatytos „Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos“ sąraše, kolegija, nagrinėdama apelianto skundą, neturėjo. Kita vertus, kolegija atkreipia dėmesį, jog paaiškėjus, kad laisvės atėmimo vietose R. S. nustatytos ligos progresuos, bus nustatyta naujų sveikatos problemų ar nebus galimybės apeliantą tinkamai gydyti, gali būti keliamas klausimas dėl atleidimo nuo bausmės atlikimo, vadovaujantis LR BK 76 str. 2 d. nuostatomis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.:
nutaria:
nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.