- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-03-07
- Bylos Nr.
- N-756-325-06
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Vaida Urmonaitė (pran.)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus, Vaidos Urmonaitės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. D. atstovo adv. Dariaus Sauliūno ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2005 m. spalio 26 d. nutarimo D. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nusta t ė:
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos pareigūnas surašė D. D. administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad 2005 m. liepos 19 d. patikrinus Užupio viešbutį, esantį Paupio g. 31A, Vilniuje, nustatyta, kad D. D., dirbanti pagal verslo liudijimą, būdama darbdaviu leido dirbti viešbutyje L. J. ir J. Ž., nesudariusi su jomis darbo sutarties. Taip pažeista Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalis. Ši D. D. veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2005 m. spalio 26 d. nutarimu D. D. pripažino kalta padarius ATPK 41³ str. 1 d. numatytą pažeidimą, už kurį jai skyrė po 750 Lt baudą už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį, viso - 1500 Lt baudą. Teismas nurodė, kad D. D. kaltę patvirtina jos pačios, taip pat inspekcijos atstovės paaiškinimai, liudytojų J. Ž., L. J., D. Č. parodymai bei kita bylos medžiaga. D. D. darbo inspekcijos 2005-07-19 reikalavimo pašalinti pažeidimą neskundė, jį įvykdė sudarydama su J. Ž. darbo sutartį. Informuodama inspekciją apie pažeidimų pašalinimą taip pat pripažino, kad patikrinimo metu rastos darbuotojos. L. J. praktinio mokymo sutarties mokymo įstaigos vadovas nėra pasirašęs, tad ji yra niekinė, jai praktika nepriklausė. Pati L. J. paaiškinime nurodė, kad dirba administratore, nurodė konkretų darbo laiką, numatytą darbo užmokestį, t. y. svarbiausius darbo sutarties elementus. Liudytojas D. Č. patvirtino, kokius konkrečiai darbus ji atliko tikrinimo dieną ir jam matant, kas patvirtina jos paaiškinimą. Atsižvelgus į jos išsilavinimą, intelektą atmestas teiginys, kad jai buvo daromas spaudimas ar ji buvo ribojama pateikiamais klausimais. J. Ž. nurodė esanti Kolegijos studentė, turinti išsilavinimą ir 23 metų gyvenimo patirtį, tad jos teiginį, kad ji neatskyrė, ar gauti 550 Lt yra darbo užmokestis, kaip ji nurodė savo paaiškinime (5 b. l.), ar pinigai šluotoms pirkti, teismas vertino kritiškai. Be to, jos prašymas tą pačią dieną kaip ir patikrinimas (9 b. l.) bei darbo sutarties įforminimas kitą dieną (10-12 b.l.) rodo, kad iš karto po patikrinimo buvo stengiamasi legalizuoti darbą įstatymo nustatyta tvarka. D. D. dirbo pagal verslo liudijimą - teikė apgyvendinimo paslaugas. Šeimos nariai verslo liudijime nenurodyti, tad neturėjo teisės dalyvauti D. D. vykdomoje individualioje veikloje. Negali būti pripažinta, kad tarp D. D. ir J. Ž. bei L. J. buvo pagalbos ir talkos santykiai, laikinos pagalbos namų ūkyje santykiai, kaip nurodo jos atstovas, nes D. D. buvo įsipareigojusi suteikti pastovų administratorės ir kambarinės darbą, o J. Ž. ir L. J. - atlikti tokį darbą, paklusdamos nustatytai susitarime darbo tvarkai: dirbti 8 val. ar 24 val., mokėti ir gauti sulygtą darbo užmokestį, kas rodo, jog tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis (DK 93 str.), bet ji nebuvo pasirašyta. Taip D. D. pažeidė DK 99 str. 3 d. reikalavimą. Ji apgyvendinimo paslaugas teikė remdamasi verslo liudijimu, J. Ž. ir L. J. dirbo darbą taip pat susijusį su apgyvendinimo paslaugomis: administratorės ir kambarinės. Jos nėra įrašytos verslo liudijime turinčiomis teisę dalyvauti D. D. vykdomoje individualioje veikloje, todėl ji, susitardama ir leisdama joms dirbti, t. y. prisiimdama darbdavio funkciją, pažeidė DK 93 str. reikalavimą, kad darbo sutartį gali sudaryti darbdavys, turintis teisę sudaryti sutartį. Tokiu būdu byloje įrodyta, kad D. D., leisdama J. Ž. ir L. J. nelegaliai dirbti nesudarius darbo sutarčių, buvo darbdavė, todėl jos veikoje yra pažeidimo, numatyto ATPK 41³ str. 1 d., sudėtis. Skiriant nuobaudą teismas atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę - teismas pripažino, kad D. D. nedelsiant pašalino pažeidimus. Jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Pažeidimą padarė pirmą kartą. Darbo inspekcija, patikrinusi darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymąsi, nustatė tik vieną pažeidimą. Inspekcijos reikalavimą įvykdė, kalta prisipažįsta dalinai, jai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, skirtina mažesnė nuobauda, nei sankcijoje numatyta minimali (ATPK 30¹ str.)
Šalies argumentai
D. D. atstovas adv. A. Sauliūnas apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo 2005-10-26 nutarimą ir bylą nutraukti arba pakeisti šį nutarimą ir nuobaudos neskirti ar skirti švelnesnę. Teigia, kad D. D. turėjo verslo liudijimą veiklai, kuri vadinama „Nakvynės ir pusryčių veikla“. Protokolas jai surašytas dėl nelegalaus darbo, kuriame nurodoma, kad D. D. be darbo sutarties leido dirbti dviem darbuotojoms (L. J. ir J. Ž.) jai priklausančiame Užupio viešbutyje. D. D. nurodo negalėjusi sudaryti darbo sutarčių su minėtais asmenimis, kadangi „Sodra“ neregistruoja verslo liudijimus turinčių asmenų pranešimų apie įdarbintus asmenis. Valstybinė mokesčių inspekcija 2005-10-19 rašte nurodė, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d. pateikia individualios veiklos sąvoką, į kurią patenka ir savarankiška, bet kokio pobūdžio komercinė ar gamybinė veikla, įskaitant ir kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. Vadovaujantis Vyriausybės 2002-11-19 nutarimo Nr. 1797 „Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos“ 2.3.1, 3 punktais, DK 16 str. 2 d. spręstina, kad verslo liudijimą įsigijęs asmuo, samdydamas darbuotojus jo verslo liudijime nurodytai veiklai vykdyti, faktiškai vykdytų veiklą, išeinančią už individualios veiklos, apmokestintos fiksuotu pajamų mokesčiu, ribų. Valstybinė mokesčių inspekcija nurodo, kad tokiu atveju gyventojas, vykdydamas veiklą kartu su samdomais asmenimis, turėtų pasirinkti kitokią ūkinės veiklos formą, nei individuali veikla pagal verslo liudijimus, t. y. steigti įmonę. Taigi, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimą fizinis asmuo, turintis verslo liudijimą, negali būti darbdaviu, t. y. jis negali sudaryti darbo sutarčių su tais asmenimis, kurie atliktų darbo funkcijas, sutampančias su verslo liudijime nurodytomis paslaugomis. Atsakomybė pagal ATPK 41³ str. l d. gali būti tik tada, kai konstatuojami darbo teisiniai santykiai. Šioje byloje darbo teisiniai santykiai taip D. D. ir J. Ž. bei L. J. nesusiklostė, nes D. D. negalėjo būti darbdaviu. Kadangi teisės aktai apriboja verslo liudijimus turinčių asmenų galimybę būti darbdaviais, iš šių asmenų negali būti reikalaujama atsakyti už darbo sutarties nesudarymą. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas teisinės valstybės principas. Santykiai, atsiradę tarp minėtų asmenų, negali būti kvalifikuojami kaip nelegalus darbas pagal ATPK 41³ str. 2005-07-14 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aprobuotame „Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose“ nurodyta, kad dokumento - verslo liudijimo - nebuvimas nėra nelegalaus darbo požymis, šis dokumentas taip pat neturi reikšmės veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą. Taigi, negalima teigti, kad asmens darbas be verslo liudijimo yra nelegalus ATPK 41³ str. 1 d. prasme. Taip pat teigia, kad nesutinkant su nurodytomis aplinkybėmis, turi būti atsižvelgta į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, į kurias nebuvo atsižvelgta, o būtent į tai, kad pati D. D. atvedė J. Ž., buvusią kitose patalpose, neslėpė informacijos nuo pareigūnų, tai yra padėjo išaiškinti pažeidimą; į tai, kad D. D. yra fizinis asmuo, smulki verslininkė, iki šiol nebuvo padariusi jokių su jos verslo veikla susijusių administracinių pažeidimų.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2005-10-26 nutarimą ir priimti naują – skirti sankcijoje numatytą baudą. Nurodo, kad skirta 750 Lt bauda už nelegaliai dirbantį darbuotoją yra per švelni. Administracinė atsakomybė turi turėti ne tik auklėjamąjį pobūdį, bet turi pasireikšti ir konkrečiomis neigiamomis pasekmėmis pažeidėjui.
Atsiliepimas
D. D. atstovas adv. D. Sauliūnas atsiliepime į Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Be teiginių, susijusių su skirtos nuobaudos dydžiu, nurodytų jo apeliaciniame skunde, teigia, kad argumentas, jog skirta nuobauda neturės konkrečių neigiamų pasekmių, yra nepagrįsta. 1500 Lt bauda fiziniam asmeniui, kurio pajamos yra labai ribotos dėl individualios veiklos, turės žymią įtaką jo finansinei padėčiai. D. D. yra fizinis asmuo, jos darbinis teisinis veiksnumas yra žymiai mažesnis, nei juridinio asmens; ji nėra teista ir neturi jokių galiojančių administracinių nuobaudų; pažeidimą padarė pirmą kartą; nedelsdama pašalino pažeidimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konsta tuoja:
D. D. atstovo adv. D. Sauliūno apeliacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinis skundas tenkintinas.
ATPK 41³ straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už nelegalų darbą. Darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad nelegaliu laikomas darbas, esant šio kodekso 93 straipsnyje numatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties. Darbo kodekso 93 straipsnyje numatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
Iš paminėtų įstatymų nuostatų seka, kad nustatinėjant, buvo ar nebuvo nelegalaus darbo faktas, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar tarp asmenų atsiradę faktiniai santykiai pagal savo pobūdį yra darbo teisiniai santykiai, kaip juos apibrėžia Darbo kodekso 93 straipsnis.
Kaip matyti iš bylos aplinkybių tiek L. J., tiek J. Ž. D. D. viešbutyje atlikinėjo nuolatinio pobūdžio darbinę funkciją. L. J. kas trečią dieną dirbdavo po 24 valandas faktinį administratorės darbą: atsakinėjo į telefono skambučius, kvietė klientams taksi ir pan. J. Ž. dirbo 8 valandas per dieną kambarine. Abi merginos darbines funkcijas atlikinėjo D. D. prižiūrint, vykdant jos nurodymus. Už atliekamą darbą L. J. buvo prižadėta mokėti 500 Lt, o J. Ž. – 550 Lt per mėnesį.
Bylos aplinkybių visuma liudija, kad L. J. ir J. Ž., D. D. vadovaujant ir jai paklūstant pas ją atlikinėjo tam tikras darbuotojų pareigas už jos nustatytą darbo užmokestį. Šie požymiai atitinka Darbo kodekso 93 straipsnyje įtvirtintą darbo sutarties apibrėžimą. Kadangi faktiniai tarp D. D. iš vienos pusės ir L. J. bei J. Ž. iš kitos pusės susiklostę santykiai patenka būtent į darbo teisės reguliavimo sritį, tad jie ir privalėjo būti įforminti rašytine darbo sutartimi.
Darbdavio sąvoką apibrėžia Darbo kodekso 14 ir 16 straipsniai. 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbdaviu gali būti kiekvienas fizinis asmuo. Tokio darbdavio teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja Civilinis kodeksas. Darbo kodekso 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog darbdaviai fiziniai asmenys darbo teises ir pareigas gali įgyvendinti patys. Civilinio kodekso 2.4 straipsnyje nustatytas civilinio teisnumo turinys: fizinis asmuo gali turėti turtą, verstis komercine ūkine veikla, steigti įmones ir kitokius juridinius asmenis ir panašiai. Fiziniai asmenys, neįsteigę įmonės, gali verstis komercine ūkine veikla tik Vyriausybės nustatyta tvarka įsigiję patentą. Taigi, fizinis asmuo, pasirinkęs atitinkamą komercinės ūkinės veiklos būdą, jį privalo realizuoti taip, kad nebūtų pažeidžiamos įstatymų saugomos kitų asmenų teisės ir interesai. D. D., nusprendusi savo veiklą vykdyti pagal verslo liudijimą galėjo leisti dirbti savo viešbutyje tik tame verslo liudijime išvardintiems asmenims. Nusprendusi priimti samdomus darbuotojus, ji privalėjo pakeisti pasirinktą ūkinės veiklos formą kita ir įstatymo nustatyta tvarka įforminti realiai susiklosčiusius teisinius santykius. Apeliacinio skundo argumentas, kad D. D. kaip asmuo, turintis verslo liudijimą, negali būti atsakinga už nelegalų darbą, neteisingas ir nepagrįstas.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visus reikšmingus bylai įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo D. D. veikoje buvimo.
ATPK 41³ straipsnio 1 dalies sankcija numato baudą nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį. Pirmosios instancijos teismas D. D. taikė ATPK 30¹ straipsnį ir paskyrė 750 Lt baudą už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Šį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad D. D. nedelsiant pašalino pažeidimus (šią aplinkybę teismas pripažino atsakomybę lengvinančia), pažeidimą padarė pirmą kartą, kalta prisipažino dalinai.
Teismų praktikoje paprastai laikomasi taisyklės, kad administracinės nuobaudos švelninimas, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio nuostatomis, galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, itin švelninančioms pažeidėjo asmenybę. Teismo nutarime nurodyta švelninanti aplinkybė - pažeidimo pašalinimas nedelsiant – nėra numatyta ATPK 31 straipsnyje. Jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių D. D. būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, byloje nėra, jų nenurodė ir apeliantas. D. D. atstovo adv. D. Sauliūno apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ji yra fizinis asmuo, smulki verslininkė, iki šiol nebuvo padariusi jokių su verslu susijusių administracinių pažeidimų nelaikomos ypatingomis aplinkybėmis. Vienintele lengvinančia atsakomybę aplinkybe gali būti pripažįstamas padėjimas išaiškinti pažeidimą, tačiau jos nepakanka tam, kad pagrįsti mažesnės nei įstatymo sankcijoje numatyta minimali baudos paskyrimą.
Veika - nelegaliu darbu - daroma didelė žala dirbančiųjų teisei pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, iškreipiama konkurencija tarp įmonių bei darbo rinka. Pažeidėjas paprastai siekia nuslėpti asmens darbo pagal darbo sutartį faktą, turėdamas tikslą išvengti prievolių darbuotojui ir valstybei, kylančių iš darbo sutarties teisinių santykių.
Teisėjų kolegija apelianto – Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus – argumentus pripažįsta pagrįstais ir daro išvadą, jog šiuo atveju teismas nepaisė teisės normos sankcijoje numatytos nuobaudos ir paskirtosios baudos proporcingumo principo, ATPK 30¹ straipsnio nuostatas taikė nesant tam pagrindo. Todėl skundžiamas nutarimas panaikinamas ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t aria:
D. D. atstovo adv. Dariaus Sauliūno apeliacinio skundo nepatenkinti.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2005 m. spalio 26 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme.
Nutartis neskundžiama.