Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas M. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 24S152585 (toliau – ir 2024 m. birželio 25 d. sprendimas) ir 2024 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 24S155987 (toliau – ir 2024 m. birželio 28 d. sprendimas); įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 24S152585 ir 2024 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 24S155987 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2024 m. gegužės 2 d. Migracijos departamentas priėmė pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), kuriame jis nurodė, kad ketina dirbti Bendrovėje (MB „Milausta“) plytų mūrininku (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus) ir jo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvoje bus darbo užmokestis. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo įsipareigotas mokėti mėnesinis darbo užmokestis buvo nurodytas 1 100 Eur.

Migracijos departamentas 2024 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 24S152585 nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

Migracijos departamentas 2024 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 24S155987 nusprendė uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus

Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis numato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog 2025 m. birželio 25 d. sprendime nėra nei vieno svaraus argumento, jog pareiškėjas siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Taip pat pažymi, jog 2024 m. birželio 28 d. sprendimo priėmimas (dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą) neturi jokio nei teisinio, nei loginio pagrindimo. Galiausiai mano, jog priežastys kaip negalėjimas laiku prisijungti į nuotolinį pokalbį ar atsakovui nepatikę atsakymai į klausimus apklausos metu, nėra pagrindas priimti tokius ginčijamus sprendimus.

Nustatyta, jog Migracijos departamentas įvertinęs pareiškėjo pasakojimą ir kitą surinktą informaciją ginčijamu 2025 m. birželio 25 d. sprendimu konstatavo, jog pareiškėjas formaliai atitinka UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau surinktų duomenų visuma (asmuo apklausos metu nepagrindė atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų, o aplinkybė, kad jis nesilaikė nustatytos nuotolinės apklausos tvarkos, atsakovo buvo įvertinta kaip atsisakymas bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos valstybės institucija), patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl asmens atvykimo į Lietuvą tikslo ir sąlygų, jo siekio dirbti Bendrovėje. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms sprendė, kad pareiškėjas siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Be to, 2024 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Tokį sprendimą priėmė, nes asmeniui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Teismas, įvertinęs ginčijamo Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. sprendimo turinį, byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, nesutinka su atsakovo sprendime pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teismo įsitikinimu, 2024 m. birželio 25 d. ginčijamas sprendimas yra išimtinai formalaus pobūdžio, jame neįvertintos bylai reikšmingos aplinkybės.

Nors atsakovas 2024 m. birželio 25 d. sprendime konstatuoja, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė, tačiau nepateikia jokių faktinių aplinkybių dėl ko padaryta tokia išvada, t. y. kokie duomenys buvo įvertinti kaip neatitinkantys tikrovės. Šiuo atveju byloje nustatyta priešingai, t. y. matyti, jog pareiškėjas teikdamas prašymą išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, jog 2022 m. įgijo aukštesnįjį išsilavinimą (mokymo įstaigos pavadinimas FGU «(duomenys neskelbtini)), kad ketina dirbti Bendrovėje (MB „Milausta“) plytų mūrininku (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus) ir jo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvoje bus darbo užmokestis (1 100 Eur). Kartu atsakovui su prašymu pridėjo išsilavinimą pagrindžiančius dokumentus. Be kita ko, iš byloje esančio tarpininkavimo rašto Nr. 20240220-038367 taip pat matyti, jog Bendrovė patvirtina, jog užsieniečio turima kvalifikacija susijusi su atliktinu darbu ir užsienietis turi ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius trejus metus, susijusią su atliktinu darbu.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog nors atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apklausos metu į visus klausimus atsakinėjo ne pakankamai tiksliai ir aiškiai bei negalėjo tiksliai nurodyti visų su tuo susijusiu aplinkybių, tačiau teismas su tokia atsakovo pozicija nesutinka. Kaip matyti, tiek prašyme (dėl leidimo laikinai gyventi) pateikta informacija, tiek vėliau apklausos metu pareiškėjo nurodytos aplinkybės sutampa. Kitaip tariant, pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog 2021 m. mokėsi suaugusiųjų centre ir 2022 m. įgijo mūrininko specialybę. Tad šios nurodytos aplinkybės sutampa su prašymo 3 psl. pateikta informacija apie įgytą išsilavinimą. Be to, apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog paskutinėje darbovietėje dirbo du metus, kas iš esmės taip pat atitinka prašymo 3 psl. pateiktą informaciją, t. y. pareiškėjas nurodė, jog savo buvusioje darbovietėje dirbo nuo 2022 m. sausio 31 d. iki 2024 m. vasario 12 d. Taip pat pareiškėjas apklausos metu pažymėjo, jog su Bendrove sutartas 1 100 Eur atlyginimas per mėnesį, kas iš esmės atitinka prašymo 3 psl. pateiktą informaciją, t. y. pareiškėjas nurodė, jog jo numatomas darbo užmokestis bus 1 100 Eur per mėnesį. Dar daugiau, pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog visus dokumentus pateikė darbdaviui, o tarpininkavimo rašte Nr. 20240220-038367 matyti, jog Bendrovė patvirtino, jog užsieniečio turima kvalifikacija susijusi su atliktinu darbu ir užsienietis turi ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius trejus metus, susijusią su atliktinu darbu.

Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, teismo vertinimu, atsakovo 2025 m. birželio 25 d. sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjas apklausos metu nepagrindė atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų, yra deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio. Kaip jau minėta, tiek pareiškėjo apklausos metu, tiek prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytos aplinkybės iš esmės sutampa.

Be to, teismo vertinimu, atsakovo 2025 m. birželio 25 d. sprendime nurodytos aplinkybės, jog vertėja patarinėjo ir į klausimus atsakinėjo už pareiškėją, taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas nebendradarbiavo su atsakovu. Visų pirma, vertėja prieš apklausos atlikimą buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnį už melagingą ar žinomai neteisingą vertimą. Kas reiškia, jog atsakomybė ir/ar neigiami padariniai už netinkamą vertimą kyla ne pareiškėjui, o pačiai vertėjai. Visų antra, kaip jau minėta, pareiškėjas pateikė atsakymus į jam užduodamus klausimus, kurie sutampa su prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte pateikta informacija.

Tokiu būdu, atsakovo 2025 m. birželio 25 d. sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi yra nepagrįsta.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą, sprendžia, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tyrimą atliko paviršutiniškai, išvadas grindė neobjektyviais duomenimis. Migracijos departamento atliktas pareiškėjo prašymo vertinimas nebuvo išsamus, t. y. atsakovas nepagrįstai nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais. Akcentuotina, kad atsakovas, atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, turėjo pagrįsti, jog pareiškėjas pateikė tikrovę neatitinkančius duomenis, tačiau tokių objektyvių duomenų byloje nėra. Ginčijamame 2025 m. birželio 25 d. sprendime nėra pagrįstos išvados dėl pareiškėjo neatitikimo sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu, todėl atsakovas nepagrindė ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) praktikoje siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A-556-336/2011, 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014, LVAT biuletenis Nr. 25, 2014, 130-142 punktai). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014, LVAT biuletenis Nr. 28, 2014, 89-102 punktai), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr. pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398- 442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A-520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012).

Tikrindamas viešojo administravimo subjekto sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, teismas pažymi, kad VAĮ 3 straipsnio 5 punkte yra įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes bei konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo ar skundo turinį. Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) bei administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Kadangi 2024 m. birželio 28 d. sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) yra priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi (2024 m. birželio 25 d. sprendimas), todėl panaikinus minėtą sprendimą, naikinamas ir 2024 m. birželio 28 d. sprendimas, kuris taip pat nėra tinkamai pagrįstas ir motyvuotas, kaip to reikalauja Įstatymas ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalis.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad ginčijami sprendimai pripažintini išimtinai formaliais, nepakankamai motyvuotais, todėl neatitinkantis Įstatymo, VAĮ 10 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 5 punkte (išsamumo) bei 9 punkte (objektyvumo) įtvirtintų viešojo administravimo principų reikalavimų ir aukščiau nurodytos LVAT praktikos. Atitinkamai Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. 24S152585 ir 2024 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 24S155987 naikintini.

Tenkinus skundo reikalavimą dėl atsakovo ginčijamų sprendimų panaikinimo, tenkinamas skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjo skundas patenkinamas visiškai, todėl sprendžiamas pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Pareiškėjas prašo teismo priteisti jo naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė įrodymus tik dėl 22,50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl šios išlaidos ir priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 24S152585 ir 2024 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 24S155987.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Priteisti iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui M. S. (M. S.) 22,50 Eur (dvidešimt su eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.