- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-24
- Bylos Nr.
- I-1094-0561/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, Vilniaus
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Trečiasis asmuo
- V.
- Kategorijos
- 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau - ir pareiškėjas) prašymu (b. l. 2-4) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau - ir Taryba) 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1-706 „Dėl butams Krokuvos (duomenys neskelbtini) ir Krokuvos (duomenys neskelbtini) bendro adreso suteikimo“ (toliau - ir Sprendimas).
Pareiškėjas nurodė, kad 2008 m. gruodžio 9 d. kreipėsi su teikimu Nr. 1T-35 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008-11-12 sprendimo Nr. 1-706 „Dėl butams Krokuvos (duomenys neskelbtini) ir Krokuvos (duomenys neskelbtini) bendro adreso suteikimo“ (toliau - ir Teikimas) į Tarybą, siūlydamas svarstyti Sprendimo panaikinimo klausimą, nes nustatė, kad minimu Sprendimu Taryba pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą, LR Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1395 (LR Vyriausybės 2003-10-07 nutarimo Nr. 1231 redakcija) patvirtintų Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos taisyklių (toliau - ir Taisyklės) 4 ir 46 punktus (Sprendimo 1 punktu viršijo savo kompetencijos ribas, spręsdama savivaldybės vykdomajai institucijai priskirto klausimo nagrinėjimą) bei LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnio 1 dalies 4 punktą (Sprendimo 2 punktas prieštarauja šiame punkte nustatytam viešosios teisės principui). Nurodė, kad Taryba Sprendimo 1 punktu nusprendė suteikti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam 13,75 kv.m bendro ploto butui Krokuvos (duomenys neskelbtini), su 5,51 kv.m. ploto bendro naudojimo patalpa, pažymėta (duomenys neskelbtini), ir V. K. nuosavybės teise priklausančiam 21,59 kv.m bendro ploto butui Krokuvos (duomenys neskelbtini), su 5,51 kv.m ploto bendro naudojimo patalpa, pažymėta (duomenys neskelbtini), bendrą adresą Krokuvos (duomenys neskelbtini). Sprendimo 2 punktu nusprendė siūlyti V. K. kreiptis į valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą dėl sujungto į vieną turtinį vienetą buto Krokuvos (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų bylos sudarymo. Vyriausybės atstovas pateikė minėtą Teikimą Tarybai. Teikimas turėjo būti apsvarstytas artimiausiame Tarybos posėdyje, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Artimiausias Tarybos posėdis įvyko 2008 m. gruodžio 17 d., tačiau pagal šios dienos Tarybos posėdžio protokolą matyti, kad Vyriausybės atstovo Teikimas į posėdžio darbotvarkę įtrauktas bei apsvarstytas nebuvo. Suėjus įstatymo nustatytiems terminams, Vyriausybės atstovui nebuvo tinkamai pranešta apie Teikimo patenkinimą. Dėl to laikytina, kad buvo atsisakyta tenkinti Vyriausybės atstovo Teikimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Taryba atsiliepimu į skundą (b. l. 23-27) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybėje 2008 m. gruodžio 9 d. gautas Vyriausybės atstovo Teikimas, kuriame nurodyta, jog siūlymas dėl Tarybos Sprendimo panaikinimo turi būti apsvarstytas artimiausiame Tarybos posėdyje, bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo Teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Tuo tarpu 2008 m. gruodžio 24 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs Tarybos prašymą dėl Vyriausybės atstovo Teikimo panaikinimo, pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę - laikinai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje sustabdė Vyriausybės atstovo Teikimo galiojimą. Pagal Vyriausybės atstovo atskirąjį skundą 2009 m. sausio 23 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) priėmė nutartį, kuria panaikino reikalavimo užtikrinimo priemonę. Taigi nuo 2008-12-24 iki 2009-01-23 imtinai galiojo reikalavimo užtikrinimo priemonė - buvo sustabdytas Vyriausybės atstovo Teikimo galiojimas, todėl Taryba negalėjo svarstyti ir priimti sprendimo dėl Teikime nurodyto pasiūlymo. Todėl Vyriausybės atstovo 2009 m. vasario 3 d. kreipimasis į teismą, prašant panaikinti Tarybos Sprendimą, yra visiškai nepagrįstas, nes akivaizdu, jog nėra pasibaigęs Teikime nurodytas bei Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas, per kurį Taryba turi teisę apsvarstyti Teikime nurodytą pasiūlymą ir praėjus 1 mėnesio terminui per 10 dienų pateikti atsakymą, o į teismą su prašymu Vyriausybės atstovas gali kreiptis tik tuo atveju, jei, pasibaigus minėtiems terminams, negauna atsakymo. Tarybos teigimu, jei teismas pripažintų, kad Vyriausybės atstovas įgijo teisę teikti prašymą, Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėtų sustabdyti šią administracinę bylą iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. AS-110-09 pagal Tarybos 2008 m. gruodžio 18 d. prašymą Nr. A104-4809(17.22-TD-0) atsakovui Vyriausybės atstovui dėl to paties Teikimo panaikinimo. Taryba nurodė, kad Vyriausybės atstovas prašyme iš esmės ginčija du dalykus: Sprendimo teisėtumą ir teigia, kad LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – ir Disponavimo įstatymas) nenumato savivaldybei tokio disponavimo būdo savo turtu, kaip savivaldybei priklausančio nekilnojamojo turto apjungimo su privačiam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu turtu. Taryba su tokiais Vyriausybės atstovo prašymo argumentais nesutiko, paaiškindama, kad tiems savivaldybės turto valdymo, naudojimo ar disponavimo santykiams, kurių nereglamentuoja Disponavimo įstatymas, gali būti taikomos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, t. y. savivaldybė taip pat gali būti civilinio teisinio santykio subjektu. Nurodė, kad Disponavimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje ir Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais, įgyvendina Taryba, todėl ji ir priėmė Sprendimą. Sprendimo pagrindu savivaldybė, įgyvendindama įstatymu jai suteiktą nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo funkciją, veikė kaip civilinių teisinių santykių subjektas, t. y. kaip įstatyminis turto savininkas išreiškė valią (sutikimą) dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto - buto, esančio Krokuvos (duomenys neskelbtini), sujungimo su greta esančiu butu, esančiu Krokuvos (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiu V. K. Pastarojo buto savininkas valią dėl butų sujungimo yra išreiškęs 2008 m. lapkričio 12 d. sutikime. Taryba nesutiko su Vyriausybės atstovo prašyme nurodytu teiginiu, jog Taryba Sprendimu suteikė sujungtoms patalpoms adresą ir viršijo kompetenciją, paaiškindama, jog siekiant adreso suteikimo konkrečiam objektui, visų pirma, būtina, kad daiktas būtų suformuotas kaip vienas nekilnojamasis daiktas. Taigi ginčijamu Sprendimu Taryba tik išreiškė valią (sutikimą) dėl daiktų suformavimo į vieną nekilnojamą daiktą (butų sujungimo į vieną butą). Taryba pažymėjo, kad Sprendimas laikytinas individualiu teisės aktu, todėl kyla pagrįsta abejonė dėl Vyriausybės atstovo įgaliojimų teikti Tarybai Teikimą, siūlant naikinti Sprendimą, ir dėl Vyriausybės atstovo teisės kreiptis į teismą prašant naikinti tokį Sprendimą, nes pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau - ir Priežiūros įstatymas) 4 straipsnį Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių ar juridinių asmenų skundų dėl savivaldybių administravimo subjektų priimamų individualių teisės aktų, kurių apskundimo specialią tvarką nustato konkrečią sritį reglamentuojantys įstatymai. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas daro įtaką tik gretimo buto, su kuriuo sujungiamas savivaldybei priklausantis butas, savininko teisėms ir interesams, todėl tik jis turėtų teisinį pagrindą kreiptis dėl pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų. Taip pat akcentavo, jog atsižvelgiant į tai, kad Tarybos Sprendimo pagrindu atsirado teisiniai padariniai - yra pradėta butų sujungimo į vieną turtinį vienetą procedūra, tai naikinti Tarybos Sprendimą nėra jokio teisinio pagrindo, nes Vyriausybės atstovas neprašo naikinti jo pagrindu atsiradusių padarinių - butų sujungimą. Panaikinus Tarybos sprendimą, jis nesukels teisinių pasekmių - nebus atkurta iki Sprendimo buvusi padėtis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 58) prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Sprendimo 2 punkte išdėstytu siūlymu pasinaudoti, jį įgyvendinti ir atlikti atitinkamus pakeitimus Nekilnojamojo turto registre nėra galimybės, kadangi tam yra būtinas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Minėti butai yra pastate, kuris yra beveik visiškai sudegęs, apleistas ir nenaudojamas, todėl toks statinys tinkamu naudoti negali būti pripažintas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 8 d. sprendimu (b. l. 67-73) pareiškėjo prašymą patenkino - panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1-706 „Dėl butams Krokuvos (duomenys neskelbtini) ir Krokuvos (duomenys neskelbtini) bendro adreso suteikimo“.
Teismas konstatavo, kad byloje kilęs ginčas, ar Tarybos 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimas „Dėl butams Krokuvos (duomenys neskelbtini) ir Krokuvos (duomenys neskelbtini) bendro adreso suteikimo“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo Taryba nusprendė suteikti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam 13,75 kv.m bendro ploto butui Krokuvos (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su 5,51 kv.m ploto bendro naudojimo patalpa, pažymėta (duomenys neskelbtini), ir V. K. nuosavybės teise priklausančiam 21,59 kv.m bendro ploto butui Krokuvos (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su 5,51 kv.m ploto bendro naudojimo patalpa, pažymėta (duomenys neskelbtini), bendrą adresą Krokuvos (duomenys neskelbtini) (1 p.), ir siūlyti V. K. kreiptis į valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą dėl sujungto į vieną turtinį vienetą buto Krokuvos (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų bylos sudarymo (2 p.), yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nustatė, kad V. K. 2008 m. rugsėjo 30 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau - ir Administracija), prašydamas apjungti į vieną turtinį vienetą jam priklausantį butą, esantį Krokuvos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir Vilniaus miesto savivaldybei priklausantį butą, esantį Krokuvos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės dalis nustatant proporcingai pagal šiuo metu esamą butų plotą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija 2008 m. rugsėjo 24 d. posėdyje nutarė pavesti Miesto ūkio departamento Energetikos ir statinių skyriui rengti Tarybos sprendimo projektus dėl 7 ir 8 butų mansardoje, Krokuvos (duomenys neskelbtini), apjungimo. Taryba, atsižvelgdama į Komisijos 2008 m. rugsėjo 24 d. posėdžio protokolą Nr. 200-37 ir į V. K. sutikimą, Sprendimu nusprendė: suteikti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam 13,75 kv.m bendro ploto butui Krokuvos (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su 5,51 kv.m. ploto bendro naudojimo patalpa, pažymėta (duomenys neskelbtini), ir V. K. nuosavybės teise priklausančiam 21,59 kv.m bendro ploto butui Krokuvos (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) su 5,51 kv.m ploto bendro naudojimo patalpa, pažymėta (duomenys neskelbtini), bendrą adresą Krokuvos (duomenys neskelbtini) (1 punktas), ir siūlyti V. K. kreiptis į valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą dėl sujungto į vieną turtinį vienetą buto Krokuvos (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų bylos sudarymo. Vyriausybės atstovas Teikimu, kuriame siūlė Tarybai svarstyti Sprendimo panaikinimo klausimą, kreipėsi į Tarybą ir į Vilniaus miesto savivaldybės merą. Tarybos posėdis įvyko 2008 m. gruodžio 17 d., tačiau iš šio posėdžio protokolo Nr. 2-27 matyti, kad Vyriausybės atstovo Teikimo svarstymas į darbotvarkę nebuvo įtrauktas. Vyriausybės atstovas su prašymu panaikinti Sprendimą į teismą kreipėsi 2009 m. vasario 3 d. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 8 punktais, 5 straipsnio 1 dalies 1-2 punktais, LVAT administracine byla Nr. A16-981/2006. Teismas atmetė atsakovo Tarybos argumentus, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas, 2009-02-03 pateikęs prašymą teismui, piktnaudžiavo jam įstatymo suteiktais įgaliojimais, pažeidė Priežiūros įstatyme įtvirtintas imperatyvias normas (pateikė prašymą teismui nepasibaigus Priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytiems terminams), todėl Vyriausybės atstovo prašymas turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Teismas, vadovaudamasis Priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, padarė išvadą, kad Taryba Vyriausybės atstovo Teikimą privalėjo apsvarstyti artimiausiame Tarybos posėdyje, t. y. 2008-12-17, ir apie priimtą sprendimą per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos pranešti Vyriausybės atstovui. Teismas nurodė, kad įstatymo nuostata „artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį)“ yra imperatyvi ir reiškia, kad teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas privalo apsvarstyti artimiausiame posėdyje ir kartu apibrėžia terminą, per kurį privaloma susirinkti į artimiausią posėdį - „(ne vėliau kaip per 1 mėnesį)“. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad 2008-12-29 Vyriausybės atstovas gavo Tarybos protokolo kopiją, iš kurios sužinojo, kad Teikimas artimiausiame, t. y. 2008-12-17 įvykusiame, Tarybos posėdyje svarstytas nebuvo, Vyriausybės atstovas pagrįstai šį Tarybos neveikimą įvertino kaip neigiamą atsakymą, todėl, vadovaudamasis Priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, per 10 dienų nuo Tarybos protokolo gavimo dienos, t. y. nuo 2008-12-29 iki 2009-01-08 turėjo teisę su prašymu dėl Sprendimo panaikinimo kreiptis į teismą. Tačiau, turėdamas duomenų, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutartimi yra sustabdęs Teikimo, kuriame siūloma svarstyti Sprendimo panaikinimo klausimą, galiojimą, teisėtai ir pagrįstai į teismą su prašymu dėl Sprendimo panaikinimo kreipėsi tik 2009 m. vasario 3 d., t. y. po to, kai 2009 m. vasario 2 d. gavo LVAT nutarties, kuria panaikinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, kopiją. Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės atstovo prašymo teismui paduoti termino atnaujinimo klausimą teismas jau yra išsprendęs 2009 m. vasario 10 d. nutartimi, todėl pakartotinai termino prašymui paduoti atnaujinimo teismas nenagrinėjo. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 4, 46 punktais, išnagrinėjęs byloje esančius rašytinius įrodymus, išklausęs šalių atstovų paaiškinimus bei įvertinęs teisinį ginčo reglamentavimą, padarė išvadą, kad Taryba, priimdama ginčijamą Sprendimą, pažeidė Vyriausybės atstovo prašyme nurodytas teisės aktų nuostatas, todėl Tarybos sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas. Teismas atmetė atsakovo Tarybos argumentus, kad Taryba Sprendimu patalpoms suteikė ne adresą, o tik išreiškė valią (sutikimą) dėl daiktų suformavimo į vieną nekilnojamąjį daiktą (butų sujungimo į vieną butą), t. y. įgyvendindama Disponavimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje ir Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje jai suteiktą nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo funkciją veikė kaip civilinių teisinių santykių subjektas, kaip įstatyminis turto savininkas, kuris išreiškė valią (sutikimą) dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto - buto, esančio Krokuvos (duomenys neskelbtini) sujungimo su greta esančiu butu, esančiu Krokuvos (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiu V. K. Teismas atmetė ir Tarybos teiginį, kad Sprendimas yra individualus teisės aktas, skirtas konkrečiam veiksmui atlikti – išreikti savininko valią (sutikimą) dėl butų sujungimo, todėl Vyriausybės atstovas neturėjo įgaliojimų teikti Tarybai Teikimą, kuriame siūloma panaikinti Sprendimą, neturėjo ir teisės kreiptis į teismą su prašymu panaikinti Sprendimą. Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindą, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Taisyklėmis, įvertinęs Sprendimo turinį bei rezoliuciją, padarė išvadą, kad ginčijamu Sprendimu Taryba suteikė bendrą adresą butams, o ne išreiškė valią dėl butų sujungimo į vieną butą, t. y. atliko viešojo administravimo funkcijas ir veikė ne kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas nėra individualus teisės aktas Priežiūros įstatymo 4 straipsnio 7 dalies ir ABTĮ prasme, todėl Vyriausybės atstovas turėjo teisę (ir pareigą) kreiptis tiek į Tarybą su Teikimu, kuriame siūloma panaikinti Sprendimą, tiek ir į teismą su prašymu dėl Sprendimo panaikinimo. Teismas nurodė, jog nustačius, kad ginčijamas Sprendimas priimtas vykdant viešojo administravimo funkcijas, svarbu įvertinti, ar jį priimdama Taryba veikė teisėtai ir pagrįstai, t. y. svarbu nustatyti, ar Tarybos priimtas Sprendimas atitinka įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus – ar nepažeidžia Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinto sprendimų teisėtumo principo. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 4 ir 46 punktais, padarė išvadą, kad Taryba, būdama savivaldybės atstovaujamąja institucija, neturėjo teisės spręsti savivaldybės vykdomajai institucijai priskirto klausimo, todėl, priimdama Sprendimą, kurio 1 punktu nusprendė suteikti dviems butams bendrą adresą, viršijo savo kompetencijos ribas. Taryba, priimdama Sprendimą, kurio 1 punktu dviems butams suteikė bendrą adresą, nesilaikė Taisyklių 4 ir 46 punktuose nustatytų reikalavimų ir tuo pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principą - priimtas sprendimas neatitinka įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Teismas nurodė, kad pagrįstas yra ir pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymo teiginys, jog Taryba ginčijamo Sprendimo 2 punktu pažeidė Disponavimo įstatymo 8¹ straipsnio 4 punkte įtvirtintą viešosios teisės principą. Tokią išvadą teismas padarė, įvertinęs Lietuvos Respublikos teisės aktus ir nustatęs, kad teisės aktai nenumato savivaldybei tokio disponavimo savo turtu būdo, kaip savivaldybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto apjungimo su privačiam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu į vieną turtinį vienetą. Teismas konstatavo, kad atsakovo Tarybos Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
III.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 75-80) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant ir neteisingai bei netinkamai taikant materialinės bei procesinės teisės normas.
2. Šioje administracinėje byloje atsakovas pareiškėjo reikalavimų nepripažino, ką patvirtina atsakovo šioje byloje pateiktas atsiliepimas. Tačiau teismas sprendime apsiribojo ne tik sutrumpintų, bet ir nepagrįstų motyvų pateikimu.
3. Atsakovas rėmėsi LVAT 2008 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63 - 1716/2008, 2005 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS7 - 317-05, Teismas padarė neteisingą išvadą konstatuodamas, kad Priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas apibrėžia terminą, per kurį privaloma susirinkti į artimiausią posėdį. Toks teismo motyvas nepagrįstas, nes Priežiūros įstatymas nereglamentuoja Tarybos posėdžių sušaukimo tvarkos. Šiuo atveju Taryba turi laikytis Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnyje nustatytos posėdžių sušaukimo tvarkos, t. y. „posėdžiai šaukiami prireikus, bet ne vėliau kaip kas trys mėnesiai“. Iš Priežiūros įstatymo 5 straipsnio nuostatų analizės bei LVAT praktikos analizės darytina išvada, kad Vyriausybės atstovas įgyja teisę kreiptis į teismą tik esant visoms Priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatytoms sąlygoms. Teismas neteisingai aiškindamas Priežiūros įstatymo 5 straipsnio nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad Vyriausybės atstovas kreipėsi į teismą nepažeisdamas Priežiūros įstatymo 5 straipsnio nuostatų.
Atsiliepimas
4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Taisyklių nuostatas. Teismas nevertino atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų, t. y. kad siekiant adreso suteikimo konkrečiam objektui, visų pirma, būtina, jog daiktas būtų suformuotas kaip vienas nekilnojamasis daiktas. Tada jis atitiktų adreso objekto sąvoką, o tai nesant kitų kliūčių sąlygotų adreso suteikimą (Taisyklių 3.3 p.). Tik suformavus nekilnojamąjį daiktą, savivaldybės vykdomoji institucija suteiktų adresą. Ginčijamu Sprendimu Taryba tik išreiškė valią (sutikimą) dėl daiktų suformavimo į vieną nekilnojamąjį daiktą (butų sujungimo į vieną butą). Teismas ignoravo tiek Europos vietos savivaldos chartijos, tiek Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai įstatymų apibrėžtose ribose. Taigi savivaldybės taryba, neperžengdama įstatymų nustatytų įgaliojimų, gali priimti sprendimus klausimais, kurie yra priskirti savivaldybių kompetencijai, ir nepriskirti kitiems viešojo administravimo subjektams. LVAT 2005 m. sausio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-38-05 konstatavo, kad savivaldybės institucijų tarpusavio santykių esmė yra atskleista Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime. Iš šio Konstitucinio Teismo nuostatų analizės darytina išvada, kad net ir tuo atveju, jei Taryba suteiktų patalpoms adresą, tai neturėtų būti laikoma kompetencijos viršijimu. LVAT 2008 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-39-276/2008 padarė išvadą, kad „jei sprendimo preambulėje nurodytos netinkamos teisės normos, tačiau pagal turinį ir tikslus sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir atitinkančiu teisės aktų reikalavimus“, tai suponuoja išvadą, kad turi būti vertinamas priimto teisės akto turinys, o ne vien tik teisės akto forma.
5. Teismas nemotyvavo ir nenurodė, kaip konkrečiai priėmus Tarybos sprendimą pasireiškė viešosios teisės principo pažeidimas. Vadovaujantis CK normomis, tiek turto savininkas, tiek turto valdytojas (gavęs savininko sutikimą) gali pertvarkyti gyvenamąsias patalpas, jas sujungiant ar padalijant į kelis vienetus. Taryba kaip turto įstatyminė savininkė turi teisę turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti įstatymų nustatyta tvarka. Net ir apjungus butus, savivaldybė neprarastų nuosavybės teisės į jai nuosavybės teise priklausantį turtą, o taptų apjungto buto bendrasavininke. Sprendimo pagrindu savivaldybė, įgyvendindama Disponavimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje ir Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje jai suteiktą nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo funkciją, veikė kaip civilinių teisinių santykių subjektas, tai yra, kaip įstatyminis turto savininkas, išreiškė valią (sutikimą) dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto.
6. Teismas sprendime nemotyvavo, kodėl skundžiamas sprendimas nelaikytinas individualiu teisės aktu. Priešingai, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 punkte individualaus administracinio akto sąvoka apibrėžta kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Įvertinus Sprendimo priėmimo tikslą (išreikšti sutikimą), taikymo apimtį (skirtas konkrečiam subjektui), ginčijamas Sprendimas laikytinas tik individualiu teisės aktu, skirtu konkrečiam veiksmui atlikti - išreikšti savininko valią (sutikimą) dėl buto sujungimo su fiziniam asmeniui priklausančiu butu.
7. ABTĮ 92 straipsnyje nurodoma, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Teismas skundžiamame sprendime neanalizavo, kokias teisines pasekmes priimtas sprendimas sukels, neanalizavo faktinių aplinkybių bei nevertino atsakovo argumentų, jog ginčijamo sprendimo pagrindu atsirado teisiniai padariniai -yra pradėta butų apjungimo į vieną turtinį vienetą procedūra, todėl naikinti Sprendimą nėra jokio teisinio pagrindo, tuo labiau, kad Vyriausybės atstovas neprašo naikinti jo pagrindu atsiradusių padarinių. Panaikinus Sprendimą jis nesukels teisinių pasekmių, t. y. nebus atkurta iki Sprendimo buvusi padėtis (LVAT 2003 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-473/2003).
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 84-89) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas savivaldybės tarybos sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Atsakovas apeliaciniame skunde neteisingai interpretuoja Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatas, teigdamas, kad civilinių santykių kontrolė neįeina į Vyriausybės atstovo apskrityje kompetenciją, apibrėžtą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme. Vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatomis Vyriausybės atstovo įgaliojimai neapsiriboja vien tik administracinio pobūdžio teisiniais santykiais. Tiek Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, tiek 5 straipsnio 4 dalis nustato Vyriausybės atstovui pareigą pagal Civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 1 dalį pareikšti bendrosios kompetencijos teismui ieškinį dėl viešojo intereso gynimo, nustačius, kad remiantis savivaldybės administravimo subjekto teisės aktu, neatitinkančiu Konstitucijos ir įstatymų, yra sudarytas sandoris savivaldybės vardu ir tas sandoris pažeidžia viešąjį interesą, taip pat kai yra kitų įstatymų numatytų sandorių negaliojimo pagrindų. Pažymi, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra individualus administracinis aktas, priimtas vadovaujantis viešosios teisės aktais bei vykdant viešojo administravimo funkcijas, šiame sprendime nėra tiesiogiai remiamasi civilinės teisės normomis, todėl ginčas iš esmės yra ne civilinio, kaip teigia atsakovas, o grynai administracinio pobūdžio. Atkreipia dėmesį, kad teismas skundžiamame sprendime nekonstatavo ir net nekėlė prielaidų, jog atsakovo sprendimas gali būti pripažįstamas norminiu teisės aktu. Vyriausybės atstovas turi teisę (ir net pareigą) tokio pobūdžio aktus skųsti administraciniam teismui, ypatingai, kai savivaldybės administravimo subjektas, privalantis užtikrinti, kad jo veikla bei visais jo veiklos klausimais priimti sprendimai atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 1 d. 8 p.), nesiima įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų priemonių, jog nebūtų priimti ginčijami sprendimai. Atkreipia dėmesį, kad šiuo metu LR teisės aktai nedraudžia savivaldybės administravimo subjektui pačiam panaikinti savo priimtą aktą. Nurodo, kad iki šiol butų apjungimo procedūra yra sustabdyta ir jokių teisinių pasekmių nėra atsiradę. Pažymi, kad teismas atsakė į Vyriausybės atstovo pareiškime išdėstytus pagrindinius reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1-706 „Dėl butams Krokuvos (duomenys neskelbtini) ir Krokuvos (duomenys neskelbtini) bendro adreso suteikimo“, kuriuo 1 punktu nuspręsta suteikti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam 13,75 kv.m bendro ploto butui Krokuvos (duomenys neskelbtini), su 5,51 kv.m ploto bendro naudojimo patalpa, pažymėta (duomenys neskelbtini), ir V. K. nuosavybės teise priklausančiam 21,59 kv.m bendro ploto butui Krokuvos (duomenys neskelbtini), su 5,51 kv.m ploto bendro naudojimo patalpa, pažymėta (duomenys neskelbtini), bendrą adresą Krokuvos (duomenys neskelbtini) (b.l. 5-6). Tiek iš Sprendimo pavadinimo, tiek iš Sprendimo 1 punkto turinio analizės yra visiškai akivaizdu, kad buvo išspręstas bendro adreso suteikimo klausimas, bet ne dviejų daiktų suformavimo į vieną daiktą klausimas, todėl apeliacinio skundo argumentas apie neva spręstą vieno daikto suformavimą pripažintinas visiškai nepagrįstu.
Atsižvelgiant į ką tik konstatuotą aplinkybę, atliekant teisinį vertinimą, bus vadovaujamasi tomis teisės normomis, kurios reglamentuoja Tarybos darbą bei adresų suteikimą pastatams, patalpoms ir butams.
Be to, darytina vienareikšmiška išvada apie skundžiamo Sprendimo patekimą į individualaus teisės akto sąvoką, nes jis skirtas konkrečiam subjektui, t.y. trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K. (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 14 d.).
Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje išdėstyti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda. Vienas iš jų yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, reiškiantis, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Teisėtumo principo aspekte būtina pažymėti, kad Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime yra nurodęs, jog „Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Tai reiškia, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos“. Vadinasi, savivaldybių tarybos gali veikti tik ta apimti, kuri yra apibrėžta teisės aktais. Nors savivaldybių tarybų ir jų vykdomųjų organų santykiai yra grindžiami konstituciniu vykdomųjų organų atskaitingumo ir savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principais, tačiau tai nenulemia savivaldybių tarybos teisės atitinkamam vykdomajam organui priskirtą funkciją perimti savo žinion ir išspręsti klausimą. Priešingu atveju būtų pažeistas ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas nepiktnaudžiavimo valdžia principas (šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų). Kitaip būtų nepaisyta ir viešojoje teisėje egzistuojančio principo, kad yra leidžiama tik tai, kas yra numatyta įstatymu.
Vietos Savivaldos įstatymo 16 straipsnyje, apibrėžiančiame savivaldybės tarybos kompetenciją, nėra užsiminta apie savivaldybės tarybos teisę suteikinėti adresus gyvenamosioms patalpoms. Tokia teisė bei pareiga, atsižvelgiant į Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio nuostatas, Taisykles – skirta savivaldybės vykdomajai institucijai. Taisyklių 4 punkte nurodyta, jog būtent savivaldybės vykdomoji institucija teikia adresų objektams numerius, o 46 punkte pažymėta, kad suteikti numeriai faktiškai esančiuose pastatuose patalpoms ir butams patvirtinami savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimu, prie jo pridedant aukšto planus. Tokiame sprendime taip pat nurodomi gyvenamosios vietovės ir gatvės pavadinimai, adreso objekto ar korpuso priklausomybė gatvei, unikalūs patalpos ar buto numeriai ir suteikti patalpų ar butų numeriai. Taigi, būtent savivaldos vykdomoji institucija yra atsakinga už adresų suteikimą butams, o ne savivaldybės taryba. Tokia situacija, kai pagal teisės aktus savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams priskirtos funkcijos vykdomos pačios savivaldybės tarybos, nors tai nėra expressis verbis numatyta įstatymu – netoleruotina bei teisiškai ydinga.
Dėl išdėstytų priežasčių sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Taryba, būdama savivaldybės atstovaujamąja institucija, neturėjo teisės spręsti savivaldybės vykdomajai institucijai priskirto klausimo, todėl, priimdama Sprendimą, kurio 1 punktu nusprendė suteikti dviems butams bendrą adresą, viršijo savo kompetencijos ribas. Sprendimo 2 punktas iš esmės prieštarauja skundžiamo Sprendimo turiniui, atitrauktas nuo jo esmės, o tai reiškia, jog niekaip negalėjo būti paliktas galioti. Juk buvo priimtas sprendimas dėl bendro adreso suteikimo, bet ne dėl atskirų turtinių vienetų sujungimo į vieną turtinį vienetą. Pastarojo sprendimo visiškai nėra, ką apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino tiek atsakovo atstovė, tiek pareiškėjo atstovė. Skundžiamas teismo sprendimas paliktinas galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.