Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-02-10 · Administracinė byla Nr. eI-3211-643/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-02-10
Bylos Nr.
eI-3211-643/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02583-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Margarita Stambrauskaitė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
A. Ž.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Advokatai
Neringa Žukauskienė
Kategorijos
  • 1.9.8Mokesčio apskaičiavimas
Administracinė byla Nr. eI-3211-643/2016Proceso Nr. 3-61-3-02583-2015-3Procesinio sprendimo kategorija: 1.9.8. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 10 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,

dalyvaujant pareiškėjui A. Ž. ir jo atstovei advokatei Neringai Žukauskienei bei atsakovo atstovui Erdvilui Buividavičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-5821 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad 2015 m. kovo 13 d. gavo VMI raštą Nr. (23.1-08)-RNA-8514, kuriuo buvo nurodyta per 30 dienų nuo rašto gavimo dienos įvykdyti mokestinę prievolę pagal Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą, t.y. sumokėti 62928,15 Eur pajamų mokestį už 2009 metus. 2015 m. balandžio 14 d. gavo VMI 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-5821, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 63327,47 Eur sumą

VMI, nesuteikdama galimybės pareiškėjui išdėstyti savo pozicijos ginčijamu klausimu, pažeidė jo teisėtus interesus ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies bei Mokesčių administravimo įstatymo (toliau MAĮ) 28 straipsnio nuostatas.

Besąlygiškai priimdama ir vykdydama Norvegijos prašymą nesiaiškino mokestinės prievolės kilmės ir to, ar ji patenka į dvišalės Lietuvos-Norvegijos sutarties taikymo sritį. Pareiškėjui nei raštu, nei sprendimu nebuvo tinkamai išaiškinta iš kur susidarė prašoma išieškoti mokestinė prievolė. Su sprendimu pateikti dokumentai pareiškėjui nėra suprantami. Sprendime nenurodyta, kokiomis konkrečiai Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ (toliau - ir Sutartis) nuostatomis vadovaujamasi, todėl sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. VMI nesiaiškino mokestinė prievolės kilmės, o tai reiškia, kad ginčijamas sprendimas nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pareiškėjas nesuprato, kuo remiantis toks sprendimas buvo priimtas, kokie yra konkretūs išieškotinos sumos nustatymo faktiniai ir teisiniai pagrindai.

Pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, niekada nedirbo Norvegijoje ir tokių pajamų, kurios nurodytos Norvegijos prašyme, nėra gavęs. Pareiškėjas nuo 2004 m. iki 2011 m. turėjo individualią įmonę (duomenys neskelbtini) Gavus Norvegijos valstybės sutikimą 2009 m. įmonė dirbo ir Norvegijoje. Įmonė (duomenys neskelbtini) dirbo įmonėje „Monsterbedriften“ AS. „Monsterbedriften“ AS siunė įmonės (duomenys neskelbtini) darbuotojus į įmonę „Protector“ AS. „Protector“ AS neatsiskaitė su „Monsterbedriften“ AS, o pastaroji su įmone (duomenys neskelbtini) Tokiu būdu įmonei (duomenys neskelbtini) buvo nesumokėta 64265,60 NOK. Teismine tvarka Norvegijoje prisiteisti skolos nepavyko. To pasekoje įmonė (duomenys neskelbtini) buvo priversta nutraukti veiklą. Norvegijoje dirbusi pareiškėjo individuali įmonė visus mokesčius Lietuvoje yra sumokėjusi tinkamai, todėl dvigubo apmokestinimo būti negali.

Kad galimai buvo padaryta klaida patvirtina ir faktas, kad Norvegija pranešimą siuntė įmonės adresu, o ne pareiškėjui. Individuali įmonė (duomenys neskelbtini) buveinės Norvegijoje neturėjo, ji buvo registruota Lietuvoje, todėl visi mokesčiai buvo mokami Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Sutarties 4, 5 ir 7 straipsniais įmonei (duomenys neskelbtini) jokie mokesčiai Norvegijoje neskaičiuotini. Mokestinės prievolės kilmė ir tai ar ji patenka į Sutarties taikymo sritį yra esminis sprendimo teisėtumo kriterijus.

Be to, įmonės (duomenys neskelbtini) veikla Norvegijoje neviršijo 183 dienų, todėl pagal Sutarties 15 straipsnio 2 dalies a punktą, Norvegijos Karalystė taip pat negalėjo apmokestinti algų, darbo užmokesčio ir kitokių atlyginimų pagal savo šalies teisę. Vadovaujantis to paties Sutarties straipsnio 2 dalies c punktu, tokių darbo užmokesčių negalima apmokestinti ir tuomet, jeigu atlyginimą moka ne nuolatinė buveinė arba nuolatinė veiklavietė, kurią darbdavys turi kitoje šalyje. Šiuo atveju įmonės (duomenys neskelbtini) veiklavietė pagal Sutarties sampratą buvo Lietuvoje, todėl nepagrįstas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos sprendimas apmokestinti pajamas už laikotarpį, per kurį įmonė neturėjo nuolatinės buveinės kitoje šalyje.

Tiek pareiškėjas, tiek individuali įmonė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje visus mokesčius sumokėjo, jokių skolų neturėjo, todėl apmokestinus pareiškėją ir Lietuvoje ir Norvegijos Karalystėje susidaro dvigubo apmokestinimo situacija, kuri pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundo reikalavimus jame išdėstytų argumentų pagrindu. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

VMI atsiliepimu pareiškėjo skundą prašo atmesti. Nurodo, kad VMI 2015 m. vasario 10 d. gautas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymas išieškoti iš A. Ž. 62928,15 Eur pajamų mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, individualios veiklos pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų skolą. Prašymas pateiktas Sutarties 28 straipsnio nustatyta tvarka. Sutarties nuostatomis nėra įtvirtinta teisė Sutarties šaliai tikrinti kitos Sutarties šalies pateikto prašymo pagrįstumo. Jeigu pateiktas prašymas jį gavusios Sutarties šalies laikomas priimtinu ir atitinkančiu Sutarties 28 straipsnio 1-3 paragrafų nuostatas, jis vykdomas be jokių kitų procedūrų. Šiuo atveju, VMI, gavusi Norvegijos prašymą, laikė šį prašymą priimtinu ir vykdytinu, nes Norvegijos mokesčių surinkimo tarnyba prie prašymo pateikė su juo susijusius dokumentus, patvirtinto, kad visi teisiniai reikalavimai mokestiniai skolai išieškoti yra įvykdyti bei mokestinė skola yra išieškotina nuo 2013 m. gruodžio 19 d., t.y. praėjus 14 dienų nuo tos dienos, kai remiantis Norvegijos Karalystės teisės aktais, mokesčių mokėtojui buvo išsiųstas pranešimas dėl įsiskolinimo.

VMI 2015 m. kovo 9 d. pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu Tulpių g. 5-5, Klaipėda išsiuntė raštą dėl skolos užsienio valstybei su priedais, kuriuose nurodoma, kokie mokesčiai buvo apskaičiuoti, taip pat nurodoma, kad Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, pateikiant skundą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai. Rašte buvo nurodoma ir tolimesnė nepriemokos išieškojimo tvarka pareiškėjui nesumokėjus įsiskolinimo.

2015 m. balandžio 13 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (23.25-08)-328-5821 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą. Pareiškėjas, nepraleidęs trejų metų termino, Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai gali teikti pareiškimą dėl mokestinės nepriemokos nuginčijimo. Pareiškėjas, nepasinaudojęs jam suteiktomis teisėmis, nepateikdamas įrodymų, kad kreipėsi į Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybą, nepagrįstai siekia panaikinti priverstinio išieškojimo procedūras.

Norvegijos Karalystės mokesčių administratorius prašo išieškoti pajamų mokestį, kuris patenka į Sutarties reguliavimo sritį. Mokėtinas sumas paskaičiavo Norvegijos Karalystės mokesčių administratorius.

VMI teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, todėl sprendimas yra teisėtas. Jis atitinka ir VAĮ 8 straipsnio nuostatas. VMI prieš priimdama ginčijamą sprendimą veikė apdairiai bei protingai. Visi mokesčių administratoriui kilę neaiškumai buvo pašalinti susirašinėjimo su susitarusia šalimi metu.

VMI vertinimu, pareiškėjas galėjo suprasti perduoto dokumento dalyką ir pagrindą bei aktyviai ginti savo teises. Pareiškėjas gavo pakankamai informacijos, kad siekdamas apginti savo teises, galėtų būti aktyvus ir tuoj pat kreiptis į Norvegijos Karalystės kompetentingas institucijas, bet pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad jam suteikta teise pasinaudojo.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu VMI atstovas su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas

Žemesnės instancijos teismas

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

2010 m. spalio 20 d. Norvegijos Karalystės Tarptautinių mokesčių išieškojimo tarnyba išsiuntė A. Ž. pranešimą apie apskaičiuotus mokesčius 2009 m. Pranešime nurodyta mokėtina suma – 556736 NOK.

2013 m. gruodžio 5 d. Norvegijos Karalystės Tarptautinių mokesčių išieškojimo tarnyba išsiuntė A. Ž. pranešimą apie priverstinį 706650 NOK išieškojimą

2014 m. sausio 6 d. Norvegijos Karalystės Tarptautinių mokesčių išieškojimo tarnyba kreipėsi į VMI dėl 539074 NOK išieškojimo iš A. Ž.. Prašyme nurodyta, kad vadovaujantis Norvegijos įstatymais, reikalavimas sumokėti tapo vykdytinas nuo 2013 m. gruodžio 19 d. (praėjus 14 dienų po pirmo priminimo, kad mokesčių mokėtojui buvo išsiųstas pranešimas apie priverstinio vykdymo procesą).

2015 m. vasario 10 d. Norvegijos Karalystės Tarptautinių mokesčių išieškojimo tarnyba atsakydama į VMI 2015 m. sausio 13 d. raštą Nr. (25.9-09)-R1-397 nurodė, kad negali pateikti prašomų duomenų.

2015 m. kovo 9 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-8014 VMI informavo pareiškėją, kad 2015 m. vasario 10 d. gautas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymas išieškoti 62928,15 Eur pajamų mokesčio už 2009 metus. Rašte nurodyta, kad Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba patvirtino, kad prašymas išieškoti atitinka Norvegijos Karalystės teisinius ir administracinius reikalavimus bei visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai išieškoti yra įvykdyti. Tuo pačiu pareiškėjui išaiškinta jo teisė ginčyti skolą skundą paduodant Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai. Su raštu pareiškėjui pateikti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymo dėl pagalbos išieškant mokesčius kopija bei prašymų grafų atitikmenų vertimas į lietuvių kalbą bei Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos Pranešimo skolininkui dėl teisinio (priverstinio) skolos vykdymo kopija.

2015 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. (23.25-08)-328-5821 VMI nusprendė MAĮ nustatyta tvarka išieškoti iš mokesčių mokėtojo A. Ž. 63327,47 Eur sumą. Sprendimo priedu Nr. 1 pateiktoje prievolių ataskaitoje nurodyta, kad 62928,14 Eur sudaro pajamų mokestis (VDU001), o 399,33 Eur – delspinigių suma.

Byloje spręstinas ginčas dėl VMI 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-5821 pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčo sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) dėl VAĮ 8 straipsnio aiškinimo bei taikymo yra pakankamai išsamiai pasisakęs 2011-06-27 sprendime, kur nurodė, kad: „Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjekto „veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus“, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtų bendrųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų privalo paisyti ir mokesčių administratorius, priimdamas atitinkamus sprendimus. <...> VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

Be to, individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-06-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Ginčijamas sprendimas yra pagrįstas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo bei užsienio valstybės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktu 2015 m. vasario 10 d. prašymu vykdyti reikalavimą Nr. 2312-13007055.

Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

Be to, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi ir Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“. Minėtos sutarties 28 straipsnyje reglamentuota šalių pagalba renkant mokesčius. Sutartį sudarančios šalys įsipareigojo teikti viena kitai pagalbą renkant nesumokėtus mokesčių mokėtojo mokesčius, kurių dydį galutinai nustato pagalbos prašymą pateikusios sutartį sudariusios šalies įstatymai (Sutarties 28 str. 1 d.). Bet koks sutartį sudariusios šalies prašymas rinkti mokesčius pateikiamas kartu su tokiu pažymėjimu, kokio reikalauja tos šalies įstatymai, kad būtų galima galutinai nustatyti mokesčio mokėtojo nesumokėtą mokesčių dydį (Sutarties 28 str. 3 d.). Kai sutartį sudariusi šalis prašo surinkti mokesčius, kurių surinkimui pritarė kita sutartį sudaranti šalis, tai ta kita sutartį sudaranti šalis renka šiuos mokesčius, vadovaudamasi savo mokesčių rinkimo įstatymais, ir renka juos taip, kaip mokesčius, kurie priklauso jai pačiai (Sutarties 28 str. 2 d.). Iš tokios formuluotės galima daryti išvadą, kad atsakovas prieš priimdamas sprendimą turėjo pritarti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos reikalaujamų mokesčių išieškojimui. Toks pritarimas taip pat turėtų būti pagrįstas tiek faktiniais duomenimis, tiek ir teisės normomis.

Mokesčių administravimo įstatymo 28 straipsnio, reglamentuojančio bendradarbiavimą su užsienio valstybių mokesčių administratoriais, 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad jei kitaip nenumato tarptautinė sutartis ar susitarimas, pagalba užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) teikiama, jei užtikrinamas bendradarbiavimo abipusiškumas ir užsienio valstybės institucija, kuri kreipiasi, yra išnaudojusi visas įprastines galimybes tikslui, dėl kurio kreipiamasi, pasiekti. Jokių objektyvių duomenų apie tai, kad VMI būtų vertinusi šią įstatymu numatytą aplinkybę, byloje nenustatyta.

Individualaus administracinio akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Esant šiam individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, t.y. jam nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardintų teisės normų taikymą. Aiškumo reikalavimas, t.y. reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų, taip pat susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai. Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu. Taigi tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti. Priešingu atveju atitinkamas viešojo administravimo sistemos subjekto inter alia mokesčių administratoriaus sprendimas turėtų būti naikinamas.

Vertinant ginčijamo sprendimo teisinį pagrindimą, pažymėtina, kad pagrindimas nurodant tik teisės aktą, konkrečiu atveju Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartį dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo, nenurodant konkrečių šio teisės aktų nuostatų, taikytinų pareiškėjo atžvilgiu, nelaikytinas tinkamu. Tokia forma pagrindus individualų administracinį aktą nėra galimybės patikrinti ar nustatytos aplinkybės sudaro taikytinos teisės normos hipotezę.

Būtina pažymėti ir tai, kad ginčijamame sprendime yra nurodyta, jog jis priimtas vadovaujantis užsienio valstybės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktu 2015 m. vasario 10 d. prašymu vykdyti reikalavimą Nr. 2312-13007055. Iš bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Norvegijos tarptautinių mokesčių išieškojimo tarnyba 2015 m. vasario 10 d. raštu teatsakė į VMI 2015 m. sausio 23 d. raštą Nr. (25.9-09)-R1-397, kuriuo nacionalinis mokesčių administratorius (VMI) paprašė Norvegijos mokesčių administratoriaus nurodyti prašymo datą, prašymo numerį ir kitą informaciją. VMI į Norvegijos mokesčių administratorių kreipėsi nurodydama, kad neranda bylos dėl išieškojimo iš A. Ž.. Norvegijos tarptautinių mokesčių išieškojimo tarnyba informavo VMI, kad nėra gavusi iš VMI jokių laiškų šiuo klausimu, todėl neturi jokio kodo ar kitų aktualių duomenų. Be to, rašte nurodyta, jog prašymas išieškoti skolą išsiųstas 2014 m. sausio 6 d. Taigi, VMI, priimdama ginčijamą sprendimą, šiuo raštu vadovautis neturėjo pagrindo.

Šios byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad ginčijamas VMI sprendimas nėra pagrįstas teisės aktais ir tai leidžia konstatuoti jo neatitikimą VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams.

Be to, verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Norvegijos mokesčių administratorius pareiškėjui A. Ž. dar 2010 m. spalio 20 d. siuntė pranešimą apie apskaičiuotus mokesčius 2009 metais, kuriame nurodyta, jog A. Ž. nesumokėjo 556736 NOK pajamų mokesčio. Vėliau, t.y. 2013 m. gruodžio 5 d., siųstame pranešime apie priverstinį išieškojimą nurodyta išieškotina suma – 706650 NOK. Šiame pranešime nebuvo konkretizuota, kokio 2009 metais nesumokėto mokesčio reikalaujama. 2014 m. sausio 6 d. Norvegijos tarptautinių mokesčių išieškojimo tarnyba VMI pateikė reikalavimą išieškoti iš A. Ž. bet jau tik 539074 NOK, todėl išlieka neaišku kaip mokesčiai buvo paskaičiuoti ir kodėl skiriasi sumos.

Visos šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui (pareiškėjui) suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

A. Ž. skundą tenkinti.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-5821 panaikinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita StambrauskaitėHalina Zaikauskaitė