- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-12-15
- Bylos Nr.
- 1-739-569/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Nukentėjusysis
- A. P. A.
- Kaltinamasis
- H. K.
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje H. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, išsituokęs, gyv. (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
H. K. 2010-03-19 apie 13.00 val. Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) namo ketvirtos laiptinės rūsyje nukentėjusiajam A. P. A. spirdamas koja vieną kartą į veidą ir vieną kartą į kairę blauzdą, A. P. A. padarė muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, nosies sumušimą, kairio blauzdikaulio ir šeivikaulio lūžį, t.y. padarė A. P. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes kairės blauzdos abiejų kaulų lūžis sutrikdė sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.
Kaltinamasis H. K. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad įvykio dieną ėjo į rūsį ir susitiko nukentėjusįjį, kuris taip pat ėjo į rūsį. Nukentėjusysis buvo pamiršęs pasiimti raktą nuo rūsio, todėl paprašė jo (kaltinamojo), kad šis atrakintų rūsio duris. Kaltinamasis nuėjo pasiimti rakto, atrakino duris ir jie abu įėjo į rūsį. Ten jis (kaltinamasis) paklausė nukentėjusiojo, kodėl jie su žmona kaltina jį dėl elektros gedimų. Prieš įvykį kaltinamasis buvo sutikęs nukentėjusiojo žmoną, kuri buvo atėjusi į rūsį ir pasakė, kad pas juos rūsyje elektros nėra, o jo pusėje yra, vadinasi, kaip pasakė nukentėjusiojo žmona, dėl elektros sutrikimų kaltas jis (kaltinamasis). H. K. paklausė nukentėjusiojo, kaip ir kokiu būdu jis galėjo sugadinti elektros instaliaciją, į tai nukentėjusysis ėmė jam grasinti, pasakė, kad jis būsiąs „patvarkytas“. Pamatęs, kad nukentėjusysis yra neblaivus, pasakė, kad jam nėra apie ką daugiau su juo kalbėti, pasakė: „Eik po velnių“ ir ėmė lipti laiptais į viršų. Nežino, ar nukentėjusysis lipo jam iš paskos, tačiau išgirdo, kaip jis griuvo. Atsisukęs pamatė ant žemės gulintį nukentėjusįjį. Jis gulėjo ant pilvo, viena jo koja buvo sulenkta ir pakišta po juo, veidas buvo ant laiptų, ties antrąja laiptų pakopa. Nukentėjusiojo veidas buvo sužalotas, bėgo kraujas. Mano, jog A. P. A. nukrito nuo laiptų. Nukentėjusysis šaukė, jog kažkas atsitiko kojai. Nulipęs į apačią prie nukentėjusiojo, suprato, kad jo koja lūžusi. Išsigando, nes nukentėjusysis jam pasakė, jog dėl kojos lūžimo kaltas jis (kaltinamasis). Jis dar paklausė, kaip galėjo jį (nukentėjusįjį) sužaloti, jeigu net nebuvo prie jo prisilietęs. Tuo metu jis kaip tik suprato, jog nukentėjusysis A. P. A. dabar dėl šio įvykio ims kaltinti jį (H. K.). A. P. A. paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą. H. K. nepavyko iškviesti medikų, todėl nubėgo pas kaimynę, kuri padėjo iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o po to jis laukė, kol atvyks medikai. Jeigu būtų nukentėjusiajam įspyręs, tai turbūt būtų pabėgęs, nebūtų kvietęs medikų ir laukęs jų atvykstant. Įvykio metu buvo su šlepetėmis, batais neavėjo, o kareiviškų batų iš viso neturi. Nukentėjusiajam į veidą nespyrė, net kojos į tokį aukštį nesugebėtų iškelti. Nukentėjusysis jį nepagrįstai apkaltino. Mano, jog nukentėjusysis taip pasielgė supykęs ant kaltinamojo. Jis (H. K.) nukentėjusiajam buvo padaręs kėdutę, už darbą paprašė pinigų. Būtent nuo tada A. P. A. su žmona ant jo ir supyko. Vėliau tas konfliktas ėmė augti, nukentėjusysis ir jo žmona jam priekaištavo dėl rūsyje deginamos elektros, ten, neva, laikomų obliavimo staklių. Dėl visų tų dalykų jis norėjo su nukentėjusiuoju ir išsiaiškinti, tačiau šis buvo neblaivus, todėl pokalbis neįvyko. Po įvykio nukentėjusįjį aplankė namuose, kai šis jau buvo grįžęs iš ligoninės. Norėjo pakalbėti, ką toliau jie abu darys, nes žinojo, kad nukentėjusysis parašė pareiškimą, kuriame jį (H. K.) apkaltino sužalojimu. Siūlė nukentėjusiajam susitarti geruoju, nes įvykio liudytojų nei vienas, nei kitas neturėjo, siūlė jam pasakyti visą teisybę. Nukentėjusysis pasakė, jog ligoninėje galėjo bet ką prikalbėti, kadangi nežinojo ką sakyti, kai jam ligoninėje ėmė uždavinėti klausimus apie įvykio aplinkybes. Nukentėjusiojo neatsiprašė, kadangi dėl to, kas atsitiko yra nekaltas, nukentėjusiajam nesudavė ir jo nesužalojo.
Nukentėjusysis A. P. A. parodė, kad 2010 m. kovo 19 d. ėjo į namo rūsį pasidėti daiktų, buvo išgėręs alaus. Rūsyje sutiko kaltinamąjį. Kaltinamasis buvo agresyviai nusiteikęs, nes tos pačios dienos rytą jo (A. P. A.) žmona priekaištavo kaltinamajam dėl šviesos rūsyje, todėl nukentėjusysis numanė, jog kils konfliktas. Kai jis (A. P. A.) nulipo į rūsį, kaltinamasis paklausė, ko ta jo „šliurė“ iš jo (H. K.) nori ir sudavė jam ranka į veidą. Jis (nukentėjusysis) sudavė jam atgal. Tada kaltinamasis dar labiau supyko ir spyrė jam į veidą ir į koją. Nuo spyrio į koją jis nugriuvo ant žemės, griuvo šonu, o ne ant pilvo. Kai gulėjo ant žemės, kaltinamasis jam dar kartą spyrė. Veido į laiptus jis užsigauti negalėjo, nes į veidą jam smūgiavo kaltinamasis: iš pradžių – ranka, po to spyrė koja ir prakirto lūpą, ėmė bėgti kraujas. Kai nugriuvo ant žemės, ėmė šaukti, jog kaltinamasis daugiau jam nespirtų, sakė, kad sulaužė jam koją, prašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Po šių žodžių kaltinamasis išsigando, išbėgo kviesti greitosios medicinos pagalbos. Kai atvyko medicinos pagalbos darbuotojai, šalia jo buvo H. K.. Atvykę medikai jį nuvežė į ligoninę. Greitosios medicinos pagalbos automobilyje jis pasakė, kad jį sužalojo kaltinamasis. Ar įvykio metu kaltinamasis avėjo batais, jis tiksliai pasakyti negali. Kai grįžo iš ligoninės, pas jį atėjo kaltinamasis, siūlė taikytis, tartis, sakė, jog sumokės už vaistus, padės sukasti daržą. A. P. A. sutiko taikytis, tačiau H. K. už vaistus nesumokėjo, daržo nesukasė, sakė, jog neturi pinigų, jo neatsiprašė. Kėdę kaltinamasis jam buvo padaręs, tačiau dėl to jokio konflikto tarp jų nebuvo, už kėdę jie susimokėjo ir tuo viskas pasibaigė.
Specialistas J. S. paaiškino, kad nukentėjusiajam buvo diagnozuotas kairio blauzdikaulio ir šeivikaulio lūžis, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje ir nosies sumušimas. Tiek šių sužalojimų visuma, tiek kiekvienas iš šių sužalojimų atskirai nėra būdingi griuviminei ar kritiminei traumai. Iš medicininių dokumentų matyti, jog nukentėjusiajam viršutinės lūpos gleivinėje rasta vertikali muštinė žaizda. Tai vidinis lūpos paviršiaus sužalojimas, kuris atsiranda nuo tiesioginio smūgio sudavimo. Tuo tarpu jeigu žmogus griūna veidu, tai sužalojimai turėtų būti ant rankų, nes griūnant instinktyviai atkišamos į priekį rankos. Jeigu griūdamas žmogus atsitrenkia į kietą, buką paviršių, tai tokiais atvejais atsiranda išoriniai sužalojimai – nubrozdinimai, kraujosruvos veido poodyje. Kojos lūžimas tarp vidurinio ir apatinio trečdalio yra būdingas suduodant tiesioginį smūgį į koją. Pats ant savo kojos blauzdos nukentėjusysis užminti negalėjo. Kojos lūžiai, kai nepatogiai pastatoma koja, būdingi žemesniems lūžimams – kulkšnių lūžimams, pėdos išnirimams. Nukentėjusiajam nebuvo nustatyta sveikatos sutrikimų, dėl kurių galėtų įvykti savaiminiai ar patologiniai lūžiai dėl liguistų pakitimų. Šiuo atveju yra trauminės kilmės lūžis. Visi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai būdingi traumai, padarytai suduodant tiesioginius smūgius. Jeigu kaltinamasis įvykio metu avėjo šlepetėmis, tai neturi reikšmingos įtakos. Jeigu koja apauta avalyne, yra lengviau padaryti tą patį sužalojimą, bet jeigu asmuo turi įgūdžių, tai pakankamai stiprius sužalojimus galima padaryti ir basa koja. Tai visų pirma priklauso nuo spyrimo jėgos.
Liudytoja A. A. parodė, kad 2010 m. kovo 19 d. nuėjo į rūsį. Ten degė šviesa, todėl ji pasakė H. K., kad šis neeikvotų elektros energijos. Kaltinamasis rūsyje yra įsirengęs dirbtuvę ir ten atlieka staliaus darbus. Dėl to laiptinėje buvo dingusi šviesa. Kai H. K. pasakė, kad jis nedegintų šviesos, šis jai kažką atsakė ir ji iš rūsio išėjo. Po to ji su vyru A. P. A. išėjo į parduotuvę, apsipirko ir grįžo namus. Vyras daiktus nunešė į rūsį, o ji išėjo prižiūrėti anūko. Į namus grįžo maždaug 19.00 val. ir pamatė, kad vyro nėra. Kaimynė atnešė raštelį, kuriame buvo nurodyta, jog vyras išgabentas į ligoninę. Kai nuvyko į ligoninę, vyras buvo operuojamas. Vėliau ji matė, kad vyrui sumušta krūtinė, veidas, prakirsta lūpa. Koja buvo lūžusi trijose vietose. Vyras jai pasakė, kad jį sužalojo H. K.. Pasak vyro, kaltinamasis jam pasakė: „Ką ta tavo „sterva“ kalba“, jie susistumdė, H. K. spyrė vyrui. Kuo tą dieną avėjo H. K., ji nežino. Kai vyras grįžo iš ligoninės, pas jį atėjo kaltinamasis, tačiau vyro neatsiprašė. Iki įvykio santykiai su kaltinamuoju buvo normalūs, jokių konfliktų tarp jų nebuvo.
Liudytoja V. K. parodė, kad įvykio dieną pas ją atėjo H. K., laikydamas rankoje mobilųjį telefoną, ir paklausė, kaip reikia iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Ji surinko numerį iš savo telefono ir perdavė telefoną H. K.. Girdėjo, kaip šis pranešė, jog žmogus nukrito nuo laiptų ir susilaužė koją. Po to jis ieškojo, kas padėtų išnešti tą žmogų iš rūsio. Apie tai, kas nutiko rūsyje, ji nežino. Girdėjo, kaip kaltinamasis pasakė greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, kad nukentėjusysis nukrito nuo laiptų, matė pro langą, kaip atvykę medikai išnešė nukentėjusįjį neštuvais į greitosios medicinos pagalbos automobilį. Kai pas ją atėjo H. K., jis vilkėjo sportiniais treningais ir avėjo šlepetėmis. Apie tai, ar tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo anksčiau yra buvę konfliktų, ji nežino.
Liudytojas V. Ž. parodė, kad įvykio dieną pas jį atėjo kaltinamasis H. K. ir pasakė, kad rūsyje yra kaimynas A. P. A.. H. K. paprašė, kad jis padėtų neštuvais A. P. A. nunešti iki greitosios medicinos pagalbos automobilio. Kai nuėjo į rūsį, nukentėjusysis jau gulėjo neštuvuose ir jis padėjo nunešti A. P. A. iki greitosios medicinos pagalbos automobilio. Matė, kad nukentėjusiojo veidas kruvinas. Apie įvykio aplinkybes nei kaltinamasis, nei nukentėjusysis tą dieną jam nieko nepasakojo, vėliau iš nukentėjusiojo žmonos sužinojo, jog rūsyje H. K. sumušė nukentėjusįjį A. P. A.. Tą dieną H. K. vilkėjo sportinį treningą ir avėjo šlepetėmis.
Liudytoja V. B. parodė, kad tuo metu, kai greitosios medicinos pagalbos automobiliu nuvyko į įvykio vietą, nukentėjusysis gulėjo ant laiptų ant nugaros ir skundėsi, kad jam lūžo koja. Nukentėjusiajam, be to, buvo sužalotas veidas. Rūsyje nukentėjusysis pasakė, kad griuvo, buvo išsigandęs ir šoko būsenoje. Prie kaltinamojo nukentėjusysis vengė nurodyti įvykio aplinkybes, o jau greitosios medicinos pagalbos automobilyje pasakė, jog kaimynas sudavė jam į veidą, nuo smūgio jis nugriuvo ir susilaužė koją. Nukentėjusysis buvo neblaivus, nuo jo sklido alkoholio kvapas.
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta įvykio vieta, esanti Šiauliuose, (duomenys neskelbtini)namo ketvirtos laiptinės rūsyje ( b.l. 8-9).
Iš specialisto išvados matyti, kad A. A. padaryti kūno sužalojimai: kairio blauzdikaulio ir šeivikaulio lūžis, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, nosies sumušimas, sukėlęs lokalų skausmingumą; rasti sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui, jiems padaryti reikėjo dviejų smūgių bukais kietais daiktais – vieno smūgio į kairę blauzdą ir vieno smūgio į veidą. A. A. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes kairės blauzdos abiejų kaulų lūžis sutrikdė jo sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui. Rasti sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai be pašalinės jėgos poveikio (b.l. 17).
Teisiamajame posėdyje H. K. neigė vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, tvirtino, jog A. P. A. susižalojo pats, griūdamas nuo laiptų. Šiais kaltinamojo H. K. parodymais teismas nesiremia, laiko juos kaltinamojo gynybine versija, kurią paneigia nukentėjusiojo A. P. A. ir specialisto parodymai, teismo medicinos specialisto išvada apie nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį, jų atsiradimo mechanizmą. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškiai ir nuosekliai tvirtino, kad jį sužalojo būtent kaltinamasis, spirdamas jam į veidą ir į koją. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina, nors ir netiesiogiai, teismo medicinos specialisto išvada ir specialisto parodymai, iš kurių matyti, kad A. P. A. padaryti sužalojimai nėra būdingi griuviminei ar kritiminei traumai be pašalinės jėgos poveikio. Teisme apklaustas specialistas nurodė, jog visi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai būdingi traumai, padarytai suduodant tiesioginius smūgius, pats taip susižaloti nukentėjusysis negalėjo. Kaltinamasis teisme tvirtino įvykio metu avėjęs šlepetėmis, netrukus po įvykio H. K., avintį šlepetėmis, matė ir liudytojai V. K. bei V. Ž.. Teismo nuomone, aplinkybė, ar nukentėjusiajam buvo smūgiuota koja, apauta batu, ar apauta šlepete, nėra reikšminga sprendžiant dėl H. K. kaltės, kadangi teisme apklaustas specialistas nurodė, jog tokie patys sužalojimai gali būti padaryti tiek tuo atveju, kai smūgiuojama koja, apauta avalyne, tiek ir tuo atveju, kai spiriama basa koja, šiuo atveju reikšminga yra tai, kokia jėga atliekamas pats smūgis. Abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo teismui nekelia ir ta aplinkybė, jog įvykio vietoje (rūsyje) A. P. A. liudytojai V. B. nurodė, jog susižalojo griūdamas, o jau greitosios medicinos pagalbos automobilyje nurodė, jog buvo sumuštas. Kadangi atvykus medikams šalia nukentėjusiojo įvykio vietoje buvo kaltinamasis (šią aplinkybę patvirtino pats H. K.), be to, nukentėjusysis buvo šoko būsenoje, visiškai tikėtina, jog A. P. A. kaltinamojo akivaizdoje vengė nurodyti tikrąsias sužalojimų atsiradimo aplinkybes, tai patvirtino ir teisme liudytoja apklausta V. B., nurodžiusi, jog nukentėjusysis jai atvykus į įvykio vietą buvo išsigandęs, šoko būsenoje ir vengė prie kaltinamojo nurodyti įvykio aplinkybes.
Minėta faktinių duomenų visuma leidžia pripažinti tą faktą, jog nukentėjusiojo sveikatą nesunkiai sutrikdė H. K.. Kaltinamojo veika atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, kadangi jis, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, t.y. suprasdamas savo veiksmų pobūdį, bendrai numatydamas dėl tokių jo veiksmų galinčius atsirasti padarinius (nuo fizinio skausmo A. P. A. sukėlimo iki įvairaus masto sveikatos sutrikdymo), tačiau šių padarinių nedetalizuodamas ir vienodai norėdamas bet kurio iš jų atsiradimo, spyrė A. P. A. į veidą ir į koją ir taip jį nesunkiai sužalojo.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo H. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
H. K., veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, padarė nesunkų nusikaltimą, anksčiau neteistas ( b.l. 69), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (b.l. 86, 87-90), nedirba, registruotas darbo biržoje (b.l. 79, 80), Pietinės policijos nuovados pareigūnų charakterizuojamas patenkinamai (b.l. 77). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas skiria H. K. kaip pirmą kartą teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą asmeniui straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį –laisvės apribojimą. Bausmės trukmė nustatytina nežymiai mažesnė už baudžiamajame įstatyme numatytą šios bausmės rūšies trukmės vidurkį.
Baudžiamojoje byloje civilinis ieškovas – Valstybinė ligonių kasa prie sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujama Šiaulių teritorinės ligonių kasos, pareiškė 3751,92 Lt civilinį ieškinį dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo. Civilinis ieškinys tenkintinas visiškai. Žala nukentėjusiojo sveikatai buvo padaryta H. K. kaltais veiksmais, todėl iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto už nukentėjusiajam Šiaulių apskrities ligoninėje suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas sumokėta suma (3751,92 Lt) priteistina iš kaltinamojo H. K..
Rezoliucinė dalis
n usprendžia:
H. K. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteisti laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, dirbant po 20 (dvidešimt) valandų per mėnesį.
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo H. K. kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – nekeisti.
Priteisti iš H. K. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 3751,92 Lt (tris tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt vieną litą 92 ct) už nukentėjusiajam A. P. A. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.