- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-09-08
- Bylos Nr.
- A-502-1276-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Edvardas Sinkevičius (pirm.), Sigita Rudėnaitė, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- P. S.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjo), Sigitos Rudėnaitės ir Edvardo Sinkevičiaus (kolegijos pirmininko),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą P. S. administracinio teisės pažeidimo byloje, pradėti tyrimą dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 201 patvirtintų Gyvūnų laikymo taisyklių 56 punkto teisėtumo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
Šalies argumentai
P. S. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2000-11-30 sprendimu Nr. 201 patvirtintų Gyvūnų laikymo taisyklių 56 punktą negaliojančiu kaip prieštaraujantį Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnio 1 daliai, panaikinti Kauno m. VPK Žaliakalnio policijos nuovados pareigūno 2005-06-06 nutarimą, kuriuo jis nubaustas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartimi sustabdė bylos Nr. II-933-31-05 pagal P. S. skundą nagrinėjimą iki bus ištirtas norminio akto teisėtumas. Teismas abejonę dėl minėto norminio administracinio akto teisėtumo grindė tokiais teisiniais argumentais.
Kauno m. VPK Žaliakalnio policijos nuovados pareigūnas 2005-06-02 surašė P. S. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis laiko kokerspanielių veislės šunį neįregistravęs nustatyta tvarka ir tuo pažeidęs Kauno miesto savivaldybės tarybos 2000-1 l-30d. patvirtintų Gyvūnų laikymo taisyklių 56 punktą. Už šiuos veiksmus P. S. 2005-06-06 buvo nubaustas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnio 1 dalį administracine nuobauda – įspėjimu. Minėtų taisyklių 56 punkto reikalavimas, jog visi gyvūnų savininkai privalo užregistruoti laikomus gyvūnus ir sumokėti nustatytą mokestį, įrašytas be teisinio pagrindo, nes prieštarauja Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymui, taip pat numatytas taisyklėse mokestis už gyvūnus prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes mokesčius nustato Seimas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 24 d. sprendimu pripažino, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 201 patvirtintų Gyvūnų laikymo taisyklių 56 punktas, kuriuo nustatyta, kad visi gyvūnų savininkai privalo užregistruoti laikomus gyvūnus ir sumokėti atitinkamo dydžio mokestį, prieštarauja Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnio 1 daliai, Mokesčių administravimo įstatymui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai.
Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2000-11-30 sprendimu Nr. 201 patvirtintos Gyvūnų laikymo taisyklės. Šių taisyklių 56 punkte nurodoma, kad visi gyvūnų savininkai privalo užregistruoti laikomus gyvūnus ir sumokėti nustatyto dydžio mokestį – už šunį – 25 Lt, už katę 10 Lt.
Teismas nurodė, kad Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnio l dalis nurodo, kad savivaldybės tvirtina gyvūnų laikymo miestuose, rajonuose, miesto tipo gyvenvietėse taisykles ir kontroliuoja kaip jų laikomasi. Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 1, 2, 5, 7 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 6(1) straipsniu (2001 m. lapkričio 8 d. Nr. IX-587 redakcija) 5 straipsnis papildytas nauja 1 dalimi, kur sakoma: „Gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Kaip laikomasi šios tvarkos, kontroliuoja Vyriausybės įgaliotos institucijos“. Buvusi 5 straipsnio 1 dalis laikytina 2 dalimi, ji pakeista ir išdėstyta taip: „Savivaldybės tvirtina gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse savivaldybės teritorijoje taisykles ir prižiūri, kaip jos įgyvendinamos“.
Vyriausybė 2002 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 390 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymą“ įgaliojo Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą patvirtinti agresyvių šunų veislių sąrašą bei įgaliojo Vidaus reikalų ministeriją patvirtinti agresyvių šunų registravimo taisykles. Teismas konstatavo, kad Vyriausybė iki šiol nėra patvirtinusi gyvūnų registravimo tvarkos, o įstatymas suteikė teisę savivaldybėms tik tvirtinti gyvūnų laikymo taisykles ir prižiūrėti kaip jos įgyvendinamos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnis įtvirtina bendruosius viešojo administravimo principus, vienas iš kurių – įstatymo viršenybės, kad vykdant administravimo funkcijas administravimo subjekto priimti teisės aktai (administraciniai aktai), susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Kauno miesto savivaldybės taryba 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. T-622 patvirtino naujas Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisykles ir panaikino savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 201, kuriuo buvo patvirtintos Gyvūnų laikymo taisyklės. Pareiškėjas nubaustas administracine tvarka galiojant 2000-11-30 patvirtintoms Gyvūnų laikymo taisyklėms, todėl jų 56 punkto ištyrimas yra aktualus. Teismas pažymėjo, kad Rinkliavų įstatymas reglamentuoja valstybės ir vietinės rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę (1 straipsnis). Teisiniai santykiai dėl valstybės ir vietinės rinkliavų nustatymo ir mokėjimo šiame įstatyme reglamentuojami atskirai. Vietinės rinkliavos nustatymo ir mokėjimo santykiai reglamentuojami įstatymo, įsigaliojusio 2001-01-01, III skyriuje (11 – 13 straipsniai). Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Teismas, aiškindamas vietinės rinkliavos prasmę, pažymėjo, kad pagal šį apibrėžimą (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį), Rinkliavų įstatymo 12 straipsnį (kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą ir tvirtinti vietinės rinkliavos nuostatus), 13 straipsnio 1 dalį (kurioje nurodyta, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose) bei Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktą (kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietines rinkliavas), vietinės rinkliavos nustatymas yra visiška savivaldybės tarybos diskrecija. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už gyvūnų (šunų, kačių) registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose. Teismas pažymėjo, kad šioje teisės normoje pateiktas vietinių rinkliavų objektų sąrašas yra užbaigtas ir imperatyviai apibrėžtas nuoroda „tik už“. Tai reiškia, kad šiame sąraše pateikti rinkliavos objektai ir yra tas reguliatorius, kuris reglamentuoja (riboja) savivaldybės tarybos teisę nustatyti vietinę rinkliavą. Aiškindamas vietinės rinkliavos sampratą sisteminiu teisės aiškinimo būdu, teismas padarė išvadą, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka už teisę atlikti tam tikrus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie konkrečiai nurodyti Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio l dalyje, t. y. esminis vietinės rinkliavos elementas – įmokos už savivaldybės tarybos suteikiamą teisę. Teismas atkreipė dėmesį, kad Gyvūnų laikymo taisyklių 56 punkte nurodomas sumokėtino dydžio mokestis, o ne vietinė rinkliava. Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalis numato, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetą ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Mokesčių administravimo įstatymo l straipsnis nurodo, kad šis įstatymas nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčius teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą, ir sumokėjimą bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad atitinkamas mokestis, kurio nustatymas priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai, gali būti nustatomas tik įstatymu. Šio įstatymo 13 straipsnis nustato kokie pagal šį įstatymą yra administruojami mokesčiai. Teismas konstatavo, kad savivaldybei teisės nustatyti mokestį už laikomus gyvūnus minėti įstatymai nesuteikia, todėl jis ir negali būti nustatytas.
Šalies argumentai
Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Gyvūnų laikymo taisyklių 56 punkto dalis „Visi gyvūnų savininkai privalo užregistruoti laikomus gyvūnus“, panaikinti ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti. Apelianto manymu, teismo sprendimas dalyje dėl Gyvūnų laikymo taisyklių (galiojo iki 2005 m. gruodžio l d.) 56 punkto panaikinimo toje dalyje, kad „visi gyvūnų savininkai privalo užregistruoti laikomus gyvūnus“ priimtas netinkamai taikant ir aiškinant galiojančius teisės aktus. Ginčijama Gyvūnų laikymo taisyklių 56 punkto redakcija (patvirtinta Savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 201) priimta vadovaujantis tuo metu galiojusiu Vietos savivaldos įstatymu ir 1997 m. lapkričio 6 d. Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymu ir kitais teisės aktais. Panaikindamas savivaldybės tarybos patvirtintų taisyklių 56 punktą, teismas konstatavo, kad savivaldybė neturi teisės registruoti gyvūnų, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra patvirtinusi gyvūnų registravimo tvarkos, o įstatymas, teismo nuomone, savivaldybėms suteikė teisę tvirtinti tik gyvūnų laikymo taisykles ir prižiūrėti, kaip jos vykdomos. Teismas konstatavo, kad ginčijama Gyvūnų laikymo taisyklių 56 punkto redakcija prieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio nuostatoms, kadangi administracinio subjekto priimti teisės aktai visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Su tokia teismo išvada apeliantas nesutinka. Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad savivaldybės tvirtina gyvūnų laikymo miestuose taisykles ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi. Nei šiuo įstatymu, nei kitais teisės aktais neįgaliota kita valstybės institucija registruoti gyvūnus. Gyvūnų laikymo kontrolė ir gyvūnų registravimas yra susiję, nes negalima vykdyti gyvūnų (šunų ir kačių) laikymo kontrolės, neturint registracijos. Be to, šiame įstatyme nurodyta, kad gyvūnų daugiabučiame name skaičių nustato specialūs teisės aktai ir kad visi šunys ir katės bei kiti gyvūnai turi būti skiepijami ir ženklinami, todėl norint kontroliuoti šiuos procesus gyvūnai, tarp jų ir šunys, net ir neagresyvūs, privalo būti ženklinami ir registruojami. Apelianto teigimu, ši teisė sąlygoja būtinumą savivaldybei pasitvirtinti gyvūnų (šunų ir kačių) registravimo ir ženklinimo taisykles ir teisės aktų nustatyta tvarka samdyti šios paslaugos tiekėją. Gyvūnų (šunų ir kačių) registravimo būtinumas siejasi ir su Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio l dalies 7 punkto vykdymu, kadangi šio įstatymo nuostatos suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už gyvūnų (šunų ir kačių) registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose. Taigi nors Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas konkrečiai neapbrėžia, kokia institucija privalo organizuoti gyvūnų (šunų ir kačių) registravimą, ženklinimą, tačiau nurodyti teisės aktai ne tik nedraudžia, bet ir įpareigoja savivaldybę pasitvirtinti gyvūnų laikymo Kauno mieste taisykles ir vykdyti gyvūnų registraciją. Kauno miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos rinkliavos įstatymu, 2005 m. gruodžio l d. sprendimu Nr. T-623 patvirtino vietinės rinkliavos už gyvūnų (šunų ir kačių) registravimą ir jų laikymą daugiabučiuose namuose nuostatus, o 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. T-622 – Gyvūnų (šunų ir kačių) ženklinimo, registravimo ir vietinės rinkliavos už jų registravimą ir laikymą Kauno miesto daugiabučiuose namuose rinkimo tvarkos aprašą.
Atsiliepimas
P. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno miesto savivaldybės apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Jo nuomone, gyvūnų laikymo kontrolė ir registravimas yra visiškai skirtingi dalykai. Visų gyvūnų ženklinimo privalomumas įstatymuose nenumatytas. Atsakovo bandymas Gyvūnų laikymo taisyklių 56 punktą sieti su Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktu yra nepagrįstas, nes skiriasi reguliavimo apimtis. Teisės aktai neįpareigoja savivaldybės vykdyti gyvūnų registracijos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Administracinė byla iškelta siekiant ištirti, ar norminis administracinis aktas atitinka aukštesnės galios teisės normoms. Tiriamas aktas - Kauno miesto savivaldybės tarybos 2000-11-30 sprendimu Nr. 201 patvirtintos Gyvūnų laikymo taisyklės, kurių taisyklių 56 punkte nurodoma, kad visi gyvūnų savininkai privalo užregistruoti laikomus gyvūnus ir sumokėti nustatyto dydžio mokestį – už šunį – 25 Lt. Kauno miesto savivaldybės taryba 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. T-622 patvirtino naujas Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisykles ir panaikino savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 201, kuriuo buvo patvirtintos Gyvūnų laikymo taisyklės. Pareiškėjas nubaustas administracine tvarka galiojant 2000-11-30 patvirtintoms Gyvūnų laikymo taisyklėms, todėl jų 56 punkto ištyrimą teismas pagrįstai pripažino aktualiu.
Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnio l dalyje nurodyta, kad „Gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Kaip laikomasi šios tvarkos, kontroliuoja Vyriausybės įgaliotos institucijos“. Antroji straipsnio dalis nustato, kad savivaldybės tvirtina gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse savivaldybės teritorijoje taisykles ir prižiūri, kaip jos įgyvendinamos.
Vyriausybė 2002 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 390 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymą“ įgaliojo Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą patvirtinti agresyvių šunų veislių sąrašą bei įgaliojo Vidaus reikalų ministeriją patvirtinti agresyvių šunų registravimo taisykles. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad Vyriausybė iki šiol nėra patvirtinusi gyvūnų registravimo tvarkos, o įstatymas suteikė teisę savivaldybėms tik tvirtinti gyvūnų laikymo taisykles ir prižiūrėti kaip jos įgyvendinamos. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad savivaldybės nustatydamos gyvūnų laikymo taisykles neturi teisės numatyti pareigos gyvūnų savininkams užregistruoti laikomus gyvūnus. Tai gali būti traktuojama kaip viena iš gyvūnų laikymo taisyklių, padedančių savivaldybei kontroliuoti gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse savivaldybės teritorijoje taisyklių įgyvendinimą.
Sprendime pagrįstai nurodyta, kad Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnis įtvirtina bendruosius viešojo administravimo principus, vienas iš kurių – įstatymo viršenybės, kad vykdant administravimo funkcijas administravimo subjekto priimti teisės aktai , susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetą ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Rinkliavų įstatymas reglamentuoja valstybės ir vietinės rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę (1 straipsnis). Teisiniai santykiai dėl valstybės ir vietinės rinkliavų nustatymo ir mokėjimo šiame įstatyme reglamentuojami atskirai. Vietinės rinkliavos nustatymo ir mokėjimo santykiai reglamentuojami įstatymo, įsigaliojusio 2001-01-01, III skyriuje (11 – 13 straipsniai). Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Teismas, aiškindamas vietinės rinkliavos prasmę, tinkamai pažymėjo, kad vietinės rinkliavos nustatymas yra visiška savivaldybės tarybos diskrecija. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už gyvūnų (šunų, kačių) registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose. Šioje teisės normoje pateiktas vietinių rinkliavų objektų sąrašas yra išsamus ir imperatyviai apibrėžtas nuoroda „tik už“. Todėl pagrįstai pripažinta, kad šiame sąraše pateikti rinkliavos objektai ir yra tas reguliatorius, kuris riboja savivaldybės tarybos teisę nustatyti vietinę rinkliavą. Aiškindamas vietinės rinkliavos sampratą sisteminiu teisės aiškinimo būdu, teismas padarė išvadą, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka už teisę atlikti tam tikrus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie konkrečiai nurodyti Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio l dalyje, t. y. esminis vietinės rinkliavos elementas – įmokos už savivaldybės tarybos suteikiamą teisę. Tačiau be pagrindo dėl lingvistinės formuluotės pripažinta, kad Gyvūnų laikymo taisyklių 56 punkte nurodomas sumokėtino dydžio mokestis, o ne vietinė rinkliava už laikomų gyvūnų registraciją ir laikymą. Kaip jau paminėta, nustatyti rinkliavas už gyvūnų (šunų, kačių) registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose savivaldybei teisę numato įstatymas. Todėl tiriamų Gyvūnų laikymo taisyklių 56 punktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir yra neteisėtas tik toje dalyje, kurioje nustatoma rinkliava už gyvūnų registraciją ir laikymą ne daugiabučiuose namuose.
Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti.
Pripažinti, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 201 patvirtintų Gyvūnų laikymo taisyklių 56 punktas dalyje, kurioje nustatyta, kad ne tik daugiabučiuose namuose laikomų gyvūnų savininkai privalo už gyvūnų registraciją ir laikymą sumokėti atitinkamo dydžio mokestį, prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsniui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai.
Nutartis neskundžiama.