- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-09
- Bylos Nr.
- AS-492-182-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00037-2012-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „MK laivyba“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Jungtinė ekspedicija”, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija, uždaroji akcinė bendrovė „Afalita”, UAB „Litma”, uždaroji akcinė bendrovė „Arijus”, uždaroji akcinė bendrovė „Uosto vartai”, Lietuvos ir Latvijos uždaroji akcinė bendrovė „Astramara”, UAB „Baltic Forwarding and Shipping”, uždaroji akcinė bendrovė „Volfra-Klaipėda”, UAB „Koralita”, uždaroji akcinė bendrovė „Passat”, uždaroji akcinė bendrovė „Unitek”, UAB „Baltnautic Shipping Ltd”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos pervežimai”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltlanta”, uždaroji akcinė bendrovė „Bpa”, uždaroji akcinė bendrovė „Fertimara”, uždaroji akcinė bendrovė Fregatų aptarnavimo agentūra, uždaroji akcinė bendrovė „Green Terminal”, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrtransa”, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrų agentūra Forsa”, uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MK laivyba“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Jungtinė ekspedicija”, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija, uždaroji akcinė bendrovė „Afalita”, UAB „Litma”, uždaroji akcinė bendrovė „Arijus”, uždaroji akcinė bendrovė „Uosto vartai”, Lietuvos ir Latvijos uždaroji akcinė bendrovė „Astramara”, UAB „Baltic Forwarding and Shipping”, uždaroji akcinė bendrovė „Volfra-Klaipėda”, UAB „Koralita”, uždaroji akcinė bendrovė „Passat”, uždaroji akcinė bendrovė „Unitek”, UAB „Baltnautic Shipping Ltd”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos pervežimai”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltlanta”, uždaroji akcinė bendrovė „Bpa”, uždaroji akcinė bendrovė „Fertimara”, uždaroji akcinė bendrovė Fregatų aptarnavimo agentūra, uždaroji akcinė bendrovė „Green Terminal”, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrtransa”, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrų agentūra Forsa”, uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega”, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos Translit”, UAB Jūrų agentūra „Lepūnas”, uždaroji akcinė bendrovė „Limarko”, UAB „Limarko jūrų agentūra”, UAB „Amber bay”, UAB „Nordis Shipping Service”, UAB „Nurminen Maritime”, uždaroji akcinė bendrovė „Okeaninių konteinerių servisas”, uždaroji akcinė bendrovė Prekybos namai „Skelmė”, UAB „Vakarų laivų agentai”, UAB „VPA Logistics”, uždaroji akcinė bendrovė „WM H.Muller & Co“),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „MK laivyba“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „MK laivyba“ pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2011 m. gruodžio 8 d. Nr. 2S-25 „Dėl laivų agentavimo ir kitas su laivyba susijusias paslaugas teikiančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1 punktą ta apimtimi, kuria pareiškėjas pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus; 2 punktą ta apimtimi, kuria pareiškėjas yra įpareigojamas nutraukti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį pažeidžiančius veiksmus; 3.21 punktą; 4 punktą, kuriuo pareiškėjas įpareigotas pranešti apie inkriminuojamo pažeidimo nutraukimą ir baudos sumokėjimą Konkurencijos tarybai.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 3 punkto vykdymą. Pareiškėjas nurodė, kad jo finansinė – ekonominė padėtis yra labai sudėtinga, ženkliai pablogėjo palyginus su ankstesniais metais. Pareiškėjas susiduria su apyvartinių lėšų trūkumu ir su aiškia nemokumo problema. Siekdamas sudaryti galimybes toliau vykdyti veiklą, 2011 m. balandžio 18 d. pareiškėjas pasirašė su AB SEB Bankas 2005 m. gruodžio 1 d. Kreditavimo sutarties pakeitimą, kuriuo apyvartinėms lėšoms finansuoti paėmė (duomenys neskelbtini) Lt kreditą. Šis kreditas turi būti grąžintas 2012 m. balandžio 7 d. UAB „MK Laivyba“ finansinė situacija rodo, kad pareiškėjas jau dabar susiduria su sunkumais grąžinant šį kreditą, todėl (duomenys neskelbtini) Lt dydžio baudos sumokėjimas valstybei iš esmės užkirstų galimybę laiku atsiskaityti su kreditoriais – savo ruožtu, pradelsus kredito išmokėjimą galima tikėtis, kad bankas gali inicijuoti pareiškėjo bankroto procedūras. Lėšų baudos sumokėjimui pareiškėjas neturi, todėl būtų priverstas pinigų skolintis bei mokėti už jas komercinių bankų nustatomas palūkanas. Šios sumos sudarytų pareiškėjo nuostolius, dėl kurių reikėtų inicijuoti naujas bylas, kurių sėkmės tikimybė pagal formuojamą teismų praktiką tampa abejotina.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkino iš dalies. Patenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 „Dėl laivų agentavimo ir kitas su laivyba susijusias paslaugas teikiančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 3.21 punkto galiojimą. Netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 rezoliucinės dalies 1 punkto galiojimą.
Nustatė, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 rezoliucinės dalies 1 punkte nurodyta, kad UAB „MK Laivyba“ ir tretieji suinteresuoti asmenys, sudarydami draudžiamą susitarimą nustatyti (fiksuoti) minimalias laivų agentavimo paslaugų kainas, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nutarimo 2 punktu pareiškėjas įpareigotas nutraukti nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, jeigu jis vis dar yra tęsiamas, ir 3.21 punktu už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „MK Laivyba“ paskirta (duomenys neskelbtini) Lt bauda. Nutarimo 4 punktu pareiškėjas įpareigotas per 5 dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatytų įpareigojimų įvykdymo ir šio nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, proceso dalyvių prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turi būti motyvuotas, t. y. jame turi būti nurodytos konkrečios aplinkybės ar faktai, kurių pagrindu galima būtų teigti, kad yra reali grėsmė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto galiojimą yra nemotyvuotas, t. y. pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių teigti, kad neužtikrinus skundo reikalavimo, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas. Įvertinęs bylos medžiagą teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės yra reali rizika būsimam teismo sprendimui įvykdyti ar iki jo buvusiai teisinei padėčiai atkurti, todėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto galiojimą – netenkino.
Iš UAB „MK Laivyba“ pateikto 2011 m. rugsėjo 30 d. tarpinio balanso teismas nustatė, kad per vienerius metus pareiškėjas turės kreditoriams padengti (duomenys neskelbtini) Lt įsiskolinimą, kai gautinos sumos per metus sudarė (duomenys neskelbtini) Lt. Iš Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. balandžio 18 d. pakeitimo Nr. 9 teismas nustatė, kad pareiškėjas iki 2012 m. balandžio 7 d. turi finansinių įsipareigojimų bankui. Tuo atveju, jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą dėl nutarimo atitinkamų dalių panaikinimo, priimtų pareiškėjui palankų sprendimą ir nebūtų sustabdytas pareiškėjui paskirtos (duomenys neskelbtini) Lt baudos išieškojimas, UAB „MK Laivyba“ komercinės veiklos vykdymas būtų apsunkintas negalint disponuoti (duomenys neskelbtini) Lt dydžio apyvartinėmis lėšomis, pareiškėjas susidurtų su dar didesniais finansiniais sunkumais, patirtų nuostolius, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais ir tokia situacija reikštų, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį šiuo aspektu būtų žymiai apsunkintas. Įvertinęs UAB „MK Laivyba“ argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir teismui pateiktus šiuos argumentus patvirtinančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pirmiausia turi būti galutinai išspręstas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilęs ginčas ir tik po to turi būti vykdomi skundžiamo Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte nustatyti patvarkymai dėl pareiškėjui skirtos baudos išieškojimo. Teismo vertinimu, nutarimo dalies, susijusios su baudos skyrimu pareiškėjui vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla iš esmės, galėtų sukelti didesnius neigiamus padarinius nei laikinas nutarimo 3.21 punkto nevykdymas. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką analogiškos kategorijos bylose dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjant bylas, susijusias su konkurencijos teisiniais santykiais (žr., pvz., LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. AS2-272/2006, Nr. AS438-06/2008, Nr. AS261-296/2008, Nr. AS438-354/2009, Nr. AS438-473/2009, Nr. AS525-222/2010 ir kt.). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdė Nutarimo rezoliucinės dalies 3.21 punkto galiojimą (ABTĮ 71 straipsnio 3 d. 3 p.).
III.
Atsakovas Konkurencijos taryba atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties dalį, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, ir išspręsti šį klausimą iš esmės pareiškėjo prašymą atmetant. Atskirajame skunde dėsto:
1. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos, kai siekiama garantuoti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų padarinių santykiuose su trečiaisiais asmenimis ar nuo galimų teisminių ginčų, todėl pareiškėjo prašymas sustabdyti Nutarimo dalies, kuria pareiškėjui skirta bauda, galiojimą turėjo būti atmestas. Šią išvadą patvirtina toliau nurodyta LVAT praktika (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. AS556-174/2009, Nr. AS6-253/2009, AS525-215/2011). Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimas yra iš esmės tiesiogiai susijęs su viešojo intereso apsauga, taigi, jo galiojimo sustabdymas yra galimas tik ypatingais ir išskirtiniais atvejais. Vadovaudamasis minėtomis įstatymo nuostatomis ir LVAT praktika, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turėjo nustatyti, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, tai yra, kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas (ABTĮ 92 straipsnis) (LVAT nutartys bylose Nr. AS5-32/2005, Nr. AS11-367/2007, AS15-622/2006, AS16-528/2007, AS5-488/2007, Nr. AS6-496/2006, AS146-198/2009, AS63-253/2009 ir kt.). Tuo tarpu asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti minėtas aplinkybes patvirtinančius įrodymus (LVAT nutartis administracinėje byloje AS525-215/2011). Konkurencijos taryba mano, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis bando pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę, yra nepakankamos ir neįrodo, jog nesustabdžius Konkurencijos tarybos paskirtos baudos išieškojimo būtų reali grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas, todėl teismas nepagrįstai pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Nutarimo dalies galiojimą.
2. LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (LVAT nutartys bylose Nr. AS858-440/2010, Nr. AS858-13/2011, AS525-215/2011, Nr. AS556-174/2009). Subjektas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir tokį savo prašymą grįsdamas finansinių sunkumų grėsme, privalo pateikti akivaizdžius tokios grėsmės įrodymus, tai yra, kad tokia grėsmė realiai, objektyviai egzistuoja (2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje AS525-215/2011). Taigi, finansiniai sunkumai gali būti aplinkybe, į kurią atsižvelgiama taikant reikalavimo užtikrinimo priemones tik tokiu atveju, jei tokios aplinkybės egzistavimas yra įrodytas, tai yra įrodyta, kad ūkio subjektų patiriami sunkumai yra tokio pobūdžio, jog jie sudaro pagrindą stabdyti ginčijamo Nutarimo dalies, kuria pareiškėjams skirtos baudos, galiojimą. Tačiau pareiškėjo pateikti duomenys objektyviai finansinių sunkumų realios grėsmės nepagrindžia. Pareiškėjo pateikti duomenys neįrodo sunkios jo finansinės padėties, kuri patvirtintų, kad nesustabdžius paskirtų baudų mokėjimo, išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo komercinės veiklos vykdymą ar sukeltų jam neigiamas pasekmes. Pareiškėjo tarpinis balansas, sudarytas 2011 m. rugsėjo 30 d., nepatvirtina, kad teismo sprendimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones priėmimo metu pareiškėjo finansinė situacija iš tiesų buvo sunki. Kaip rodo 2009-2010 m. (ekonominės krizės laikotarpiu) pareiškėjo oficialios pelno (nuostolių) ataskaitos, pareiškėjas 2009 m. turėjo apie (duomenys neskelbtini) mln. Lt, o 2010 m. apie (duomenys neskelbtini) mln. Lt grynojo pelno. Iš pareiškėjo 2010 m. balanso matyti, kad pareiškėjo per vienerius metus gaunamos sumos bei pinigai ir piniginiai ekvivalentai apie (duomenys neskelbtini) mln. litų viršija per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus. Daro išvadą, kad pareiškėjo pateiktas balansas nepatvirtina, kad pareiškėjo padėtis yra tokia sunki, kad būtų pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turėjo įvertinti visas konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinti, ar jos objektyviai leidžia konstatuoti realią finansinių sunkumų grėsmę būtent ginčijamo akto pagrindu, o ne remtis prielaidomis, kad baudos sumokėjimas pareiškėjui gali sukelti neigiamas finansines pasekmes. LVAT nurodė, kad neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai, nuostolių bendrovei atsiradimas nelaikytina ypatingomis (išskirtinėmis) aplinkybėmis, rodančiomis, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas, o galimos neigiamos materialinės, ekonominės ir finansinės pasekmės pareiškėjui nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (nutartys administracinėse bylose Nr. AS63-253/2009, Nr. AS858-440/2010). Atkreipia dėmesį, kad Konkurencijos įstatymo 44 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad esant motyvuotam ūkio subjekto prašymui, baudos ar jos dalies mokėjimas gali būti atidedamas iki šešių mėnesių. Taigi, ūkio subjektai, turintys finansinių sunkumų, gali prašyti išdėstyti baudų mokėjimą ir nėra įpareigojami visą skirtą baudą sumokėti iškart.
Atsiliepimas
Pareiškėjas UAB „MK laivyba“ atsiliepimu prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį ir atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
1. Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalies turinio analizė neleidžia daryti išvados, kad Konkurencijos tarybos nutarimai gali būti stabdomi labiau išskirtinėmis aplinkybėmis, nei kiti administraciniai teisės aktai. Stabdant Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimą nereikia nustatyti jokio situacijos „išskirtinumo“ – šia norma yra tiesiog įvardinamas subjektas, t. y. Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuris sprendžia skundžiamo akto sustabdymo/nesustabdymo klausimą. Gavęs prašymą išspręsti nutarimo sustabdymo klausimą Vilniaus apygardos administracinis teismas taiko ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, kuris taikomas sprendžiant klausimą dėl visų kitų administracinių teisės aktų galiojimo laikino sustabdymo. Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalies nuostata nepabrėžia jokio Konkurencijos tarybos priimamų teisės aktų „išskirtinumo“, kuris leistų tokių aktų galiojimą stabdyti tik labiau „išskirtinėmis“ aplinkybėmis, nei kitus administracinius teisės aktus.
2. Analizuojant LVAT nutarčių, priimtų administracinėse nutartyse Nr. AS63-253/2009, Nr. AS525-215/2011, Nr. AS556-174/2009, AS556-174/200 motyvus matyti, kad sprendžiant ginčijamo Konkurencijos tarybos nutarimo galiojimo sustabdymo klausimą būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo vykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Cituojamoje teismų praktikoje naudojama „išskirtinių aplinkybių“ sąvoka iš esmės reiškia tuos pačius pagrindus, kurie taikomi visų kitų administracinių teisės aktų atžvilgiu taikomame ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
3. Nėra jokio pagrindo laikyti Konkurencijos tarybos nutarimų labiau saugančiais „viešąjį interesą“ nei kiti administraciniai teisės aktai, ir jų atžvilgiu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones labiau ribotais atvejais.
4. 2009 ar 2010 m. gautas pelnas ar teigiamas balansas nieko nepasako apie esamą pareiškėjo finansinę būklę. Ankstesniais metais gautas pelnas gali būti investuojamas į veiklos plėtrą, naudojamas apyvartinėms lėšoms, pelnu dengiamas einamaisiais metais patiriamas nuostolis, kad nereikėtų nuostolio dengti papildomais akcininkų įnašais ir t.t. Ankstesnis pelningumas visiškai nerodo šiuo metu esamo verslo pelningumo – jis parodo tik tiek, kad šis verslas turi potencialą būti pelningu ir jį prasminga tęsti. Atskirajame skunde minimas 2010 m. teigiamas balansas taip pat nėra tinkamas geros finansinės padėties įrodymas. Verslas yra dinamiškas procesas, todėl gautinų ir mokėtinų sumų balansas nuolatos kinta ir priklauso nuo daugelio aplinkybių. 2010 m. balansas buvo teigiamas ir pareiškėjas turėjo apyvartinių lėšų, o 2011 m. trečiajame ketvirtyje pareiškėjo finansinė padėtis pablogėjo, bendras balansas sudarė minus (duomenys neskelbtini) Lt. Atitinkamai, vertindamas savo finansinę būklę pareiškėjas nesiremia 2010 m. duomenimis, kadangi šie duomenys atspindi istoriškai buvusią, tačiau ne aktualią situaciją. Atkreipia dėmesį, kad balanse atsispindintis nepaskirstytas pelnas visiškai nereiškia, kad pareiškėjas sąskaitoje turi tokio dydžio pinigų sumą, kuria gali laisvai disponuoti. Priešingai – nepaskirstytas pelnas yra naudojamas tai pačiai pareiškėjo veiklai finansuoti. Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) mln. Lt sudarantis nepaskirstytas pelnas yra investuotas į atsargas (prekes, kurios skirtos perparduoti), kurios sudaro (duomenys neskelbtini) mln. litų (balanso B.1.1.1.4 eilutė), todėl realiai tokios pinigų sumos pareiškėjas neturi. Pažymi, kad pagal apskaitos principus į nepaskirstytą pelną yra įskaičiuojami visi pirkėjų įsiskolinimai tokio įsiskolinimo atsiradimo momentu, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas realiai gaus apmokėjimą pagal išrašytas sąskaitas. Realiai pareiškėjo nepaskirstytas pelnas gali būti gerokai mažesnis, nei nurodoma balanso B.1.1.1.4 eilutėje. Tokius argumentus (t. y. kad pareiškėjas neturi laisvų (duomenys neskelbtini) mln. Lt baudos sumokėjimui) netiesiogiai patvirtina ir skunde nurodytas faktas, kad pareiškėjas yra sudaręs kredito sutartį su banku dėl paskolos apyvartinėms lėšoms finansuoti.
5. Vertina, kad Civilinio kodekso 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnis, 6.261 straipsnis ir Mokėjimų atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, įgyvendinantis Europos Sąjungos direktyvą 2000/34/EB, nustato prezumpciją, kad negalėjimas naudotis pinigais sukelia nuostolių. Akivaizdu, kad negalėjimas naudotis baudos sumokėjimui skirtais pinigais kiekvieną dieną pareiškėjui sukeltų nuostolių. Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymo klausimą pareiškėjas neprivalo pagrįsti, kad jis neišvengiamai patirs nuostolius – šiuo atveju užtenka, kad būtų įrodyta reali tokių nuostolių kilimo galimybė.
6. Pareiškėjas sutinka, kad palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju jam turėtų būti grąžinta nepagrįstai sumokėta baudos suma. Kita vertus, jo galimybės prisiteisti iš valstybės nuostolius dėl negalėjimo naudotis baudos sumokėjimui skirtais pinigais (t. y. užsitikrinti, kad pareiškėjas bus grąžintas į padėtį, buvusią iki neteisėtai paskirtos baudos sumokėjimo) pagal šiuo metu teismų formuojamus precedentus yra labai abejotina (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011). Dėl Konkurencijos tarybai suteikiamos praktiškai neribotos diskrecijos taikant Konkurencijos įstatyme numatytus draudimus pareiškėjas praktiškai neturės galimybės įrodyti, kad Konkurencijos taryba atliko jo atžvilgiu neteisėtus veiksmus. Savo ruožtu, nenustačius Konkurencijos tarybos veiksmų neteisėtumo, pareiškėjas neturės jokios realios galimybės prisiteisti nuostolių atlyginimo iš valstybės, tokiu būdu realiai atkurti iki baudos sumokėjimo buvusią savo padėtį. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas inicijuotų procesą ir laimėtų bylą dėl žalos atlyginimo, jis vis tiek patirtų teisinio atstovavimo išlaidas, kadangi jam galėtų būti priteista tik maža dalis nuo visų faktiškai patirtų išlaidų, nustatoma pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.
7. Teismai, formuodami praktiką konkurencijos bylose, yra linkę stabdyti reikalavimą sumokėti Konkurencijos tarybos paskirtas baudas iki galutinio ginčo išnagrinėjimo (žr., pvz., LVAT nutartys administracinėse byloje Nr. AS63-675/2011, Nr. AS62-459/2011, Nr. AS146-310/2011, Nr. AS858-13/2011, Nr. AS143-89/2011, Nr. AS858-206/2010, Nr. AS438-473/2009 ir kt.).
8. Išanalizavęs atskirajame skunde nurodytas LVAT nutartis pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovo nurodomus argumentus teismas išsakė spręsdamas ne dėl poreikio stabdyti paskirtos baudos mokėjimą, tačiau įpareigojimą nutraukti neteisėtus veiksmus. Natūralu, kad neteisėtų veiksmų nutraukimas apima gerokai didesnį viešąjį interesą, nei baudos sumokėjimas, kadangi reikalavimas nutraukti neteisėtus veiksmus sudaro prielaidas užkirsti kelią tolesniam žalos kilimui. Atitinkamai, šiuo atveju teismas galėjo taikyti kiek griežtesnes reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Limarko“ atsiliepimu su atsakovo atskiruoju skundu nesutinka ir mano skundžiamą nutartį esant pagrįstą, bei prašo ją palikti nepakeistą. Atsiliepime dėsto:
1. Teismas savo praktikoje ne kartą pripažino, jog atsakovo nutarimo dalies, susijusios su baudų skyrimu pareiškėjui, vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas atsakovo nutarimo nevykdymas, ir pareiškėjų prašymus tenkindavo (LVAT nutartys administracinėse byloje Nr. AS146-310/11, Nr. AS858-206/2010, Nr. AS438-473/2009 ir kt.).
2. Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalies nuostata, kad, nepaisant potencialaus Konkurencijos nutarimo neteisėtumo, tokiu nutarimu paskirtą baudą vis tiek reikia sumokėti nelaukiant galutinio teismo sprendimo, neturi jokio protingo paaiškinimo. Tai, kad įtariamo pažeidėjo bauda bus sumokėta ne per tris mėnesius nuo pažeidimo konstatavimo, bet po to, kai pažeidimo tikrumą patvirtins teismas, nesudaro jokio skirtumo nei konkurencijos politikos efektyvumui, nei kokiam nors kitam reikšmingam ir proporcingam tikslui.
3. Baudos mokėjimo sustabdymas ne tik kad nepažeidžia jokių įstatymų saugomų interesų, bet ir sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalies nuostatą, draudžiančią trukdyti fiziniams ar juridiniams asmenims naudotis nuosavybe, nebent tai būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.
4. Baudos sumokėjimas, ypač pagal teismui apskųstą viešojo administravimo institucijos sprendimą, visuomet sukels neigiamas finansines pasekmes. Bet koks apribojimas ūkio subjektui naudotis finansinėmis lėšomis, ypač pinigais banko sąskaitoje, sudaro tiesiogines neigiamas finansines pasekmes, kadangi šių lėšų ūkio subjektas negali panaudoti savo numatytiems tikslams. Net jeigu konkrečių investicinių tikslų tokių lėšų panaudojimui ūkio subjektas nėra išsikėlęs, ūkio subjektas neturi galimybės lėšų panaudoti kaip elementarios finansinės investicijos (pvz., padėti banko indėlį), kuri potencialiai atneštų finansinę naudą. Tačiau dar blogesnė situacija susiklosto, kai ūkio subjektas privalo ar yra įsipareigojęs lėšas naudoti tam tikru būdu, tačiau dėl potencialiai neteisėto administracinio akto negali savo įsipareigojimų įvykdyti ir yra priverstas skolintis, ar, skolinimosi galimybėms nesant, atsisakyti vykdyti savo įsipareigojimus, t. y. atsidurti nemokumo situacijoje. Neigiamos finansinės pasekmės nėra nei būtinos, nei pateisinamos, siekiant Konkurencijos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytų tikslų ar saugant viešąjį interesą. Neigiamos finansinės pasekmės, ypač tokios, kurias būtų sudėtinga įvertinti ir/ar atlyginti, pagal jau esamą teismų praktiką yra pripažįstamos pakankamu pagrindu pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Limarko jūrų agentūra“ atsiliepimu su atsakovo atskiruoju skundu nesutinka ir mano skundžiamą nutartį esant pagrįstą, bei prašo ją palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia analogiškais argumentais, kaip ir UAB „Limarko“.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5‑155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011, kt.).
Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006, 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS15-622/2006, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).
Taikant reikalavimo užtikrinimo priemones analizuojama, ar skundžiamo Konkurencijos Tarybos nutarimo vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, sukeltų pareiškėjui didesnius neigiamus padarinius, nei laikinas šio nutarimo nevykdymas. Taigi sprendžiant dėl nagrinėjamų reikalavimo užtikrinimo priemonių, vertinama, kokie padariniai gali kilti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės bus taikomos arba netaikomos, kurie iš šių padarinių labiau tikėtini ir sunkesni, sudėtingiau pašalinami.
Jei įmonei yra paskirta bauda, kurios privalomą mokėjimą iš esmės prašoma sustabdyti taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, ir reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra taikomos, gali būti, kad dėl paskirtos baudos išieškojimo įmonei atsiras sunkių padarinių. Sumokėjus ar išieškojus baudą, ypač jei jos suma yra didelė, gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, sutrikti atsiskaitymai su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), kas gali pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui. Šių praradimų kompensavimas gali būti pakankamai sudėtingas, nes įvertinti juos pinigais iš esmės gali būti neįmanoma. Kita vertus, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, bet vėliau paaiškėjus, kad bauda buvo paskirta pagrįstai, baudos išieškojimas atitinkamais atvejais gali tapti apskritai neįmanomu, pvz., dėl įmonės bankroto ar kitų aplinkybių. Todėl sprendžiant dėl nagrinėjamų reikalavimo užtikrinimo priemonių, be kita ko, atsižvelgtina į įmonės finansinę padėtį, jos perspektyvų ir pokyčio tikimybę bei mastą, pritaikius arba nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones.
Pažymėtina, kad reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-267/2009, 2009 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-338/2009).
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo finansinę padėtį, jo apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, vykdomą ūkinę veiklą, kreditorinius įsipareigojimus, skirtos baudos dydį, vertina, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimo užtikrinimo priemonę pritaikė pagrįstai. Kaip matyti iš pareiškėjo pateikto 2011 m. rugsėjo 30 d. tarpinio balanso, kad per vienerius metus pareiškėjas turės kreditoriams padengti (duomenys neskelbtini) Lt įsiskolinimą, kai gautinos sumos per metus sudarė (duomenys neskelbtini) Lt. Iš Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. balandžio 18 d. pakeitimo Nr. 9 matyti, kad pareiškėjas iki 2012 m. balandžio 7 d. turi finansinių įsipareigojimų bankui. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tuo atveju, jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą dėl Nutarimo atitinkamų dalių panaikinimo, priimtų pareiškėjui palankų sprendimą ir nebūtų sustabdytas pareiškėjui paskirtos (duomenys neskelbtini) Lt baudos išieškojimas, UAB „MK laivyba“ komercinės veiklos vykdymas būtų ženkliai apsunkintas negalint disponuoti (duomenys neskelbtini) Lt dydžio apyvartinėmis lėšomis, pareiškėjas susidurtų su dar didesniais finansiniais sunkumais, patirtų nuostolius, būtų sutrikdyta įmonės veikla, o tai reikštų, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį šiuo aspektu būtų žymiai apsunkintas. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atsakovo atskirasis skundas atmestinas.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.