Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 2 dalimi, baudžiamoji byla, kurioje L. V. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktuose, nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. sausio 1 d. apie 3.00 val. (duomenys neskelbtini), R. Z. kaimo sodyboje ,,XXX“, pokylių salės prieangyje, žinodamas, kad pokylių salėje yra daugiau nei du šventės dalyviai, bei antro aukšto fojė yra daugiau nei du suaugę ir daugiau nei du vaikai, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, be jokios priežasties, elgdamasis ypatingai įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydamas pokylį, esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius kitus asmenis, legaliai laikomu šaunamuoju ginklu – 9 mm kalibro pistoletu WALTHER, P99 AS, Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia ne mažiau kaip du kartus šovė į M. V. ir vieną kartą pataikė, padarydamas M. V. kiauryminį šautinį kulkinį kairio klubo-dubens sužalojimą su šūvio įėjimo anga kairio klubo srityje ir svetimkūniu (kulka) tiesiosios žarnos sienoje, kairio šlaunikaulio kaklelio lūžiu, tiesiosios žarnos ir prostatos sužalojimu, tuo sukeldamas M. V. sunkų sveikatos sutrikdymą, iš karto po to šovė į mėginusį atimti iš jo ginklą J. S. ne mažiau kaip du kartus ir vieną kartą pataikė, padarydamas J. S. kiaurinį šautinį pilvo sužalojimą su šūvio įėjimo anga pilvo apatinėje dalyje, kraujosruvomis prie šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos, šūvio išėjimo anga kairio sėdmens srityje, susigrūmė su J. S., grumtynių metu padarydamas J. S. muštinę žaizdą pakaušyje, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam J. S. sukeldamas sunkų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo veiksmais tyčia dėl chuliganiškų paskatų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu pasikėsino nužudyti du ir daugiau žmonių, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi kiti šventės dalyviai iš jo atėmė šaunamąjį ginklą.

Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros prokurorė nesutinka su teismo išvada, kad L. V. veikė būtinosios ginties ribose. Prokurorės nuomone, teismo motyvai yra nepagrįsti, išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms, tai sąlygojo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą bei nepagrįstos ir neteisėtos nutarties priėmimą.

Prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas besąlygiškai rėmėsi L. V. parodymais, tačiau neįvertino kitų bylos duomenų bei nustatytų aplinkybių. Liudytoja R. T. tiek bylą nagrinėjant teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu (2 t. 14-15, 22-23, 24-30 b. l.) nuosekliai parodė, kad jai su M. V. stovint koridoriuje (hole) prie stalo, šalia rūbų kabyklos, iš kiemo pro lauko duris įėjo L. V., kuris dešinėje rankoje, ją nuleidęs, šiek tiek už nugaros slėpdamas laikė ginklą; L. V. nieko nesakė, jokio ginčo, pokalbio ar konflikto nebuvo. Liudytoja taip pat nurodė, kad pamačiusi ginklą išsigando, įbėgo į šalia esančią salę kviesti pagalbą ir iš karto išgirdo šūvį. Aplinkybę, kad tik įbėgus į salę išgirdo šūvį, t. y. tai, kad viskas įvyko labai greitai, liudytoja nuosekliai aiškino viso proceso metu. Liudytojos nurodytos aplinkybės nėra paneigtos ir yra svarbios vertinant L. V. parodymus.

Tuo tarpu L. V. tvirtino, kad jam nuėjus į prieangį, esantį prie pobūvių salės, jis priėjo prie rūbų kabyklos ir ėmė ieškoti savo bei I. P. rūbų, nes ant jų buvo sukabinti kitų svečių rūbai, perkabinant svetimus paltus, pajuto stiprų smūgį į dešinę galvos sritį, prie antakio. Nuo smūgio kaktoje iš karto pradėjo kraujuoti, jis pamatė šalia stovintį M. V.; kuo šis sudavė jam į veidą nematė, tačiau pasirodė, kad rankoje M. V. kažką turi. Kaltinamasis M. V. pasakė: „kas tau yra”, pastarasis atsakė, kad L. V. kažką tai vaizduoja ir ėmė artintis link jo, tada L. V. ėmė trauktis atbulas nuo rūbų kabyklos lauko durų link ir pasakęs, kad turi ginklą išsitraukė jį iš rankinės. M. V. nekreipiant į tai jokio dėmesio ir vis vien artėjant link jo, suprato, kad šis vėl jį puls, užtaisė ginklą ir įspėjęs M. V., kad šaus, o pastarajam nereaguojant ir užsimojus dar kartą ranka, iššovė į M. V..

Prokurorė, vertindama L. V. nurodytas aplinkybes apie jo ir M. V. bendravimą, teigia, kad pastarųjų bendravimas nebuvo momentinis, o užtruko tam tikrą laiką. Tokie L. V. parodymai iš esmės prieštarauja liudytojos R. T. parodymams, kad jos akivaizdoje hole joks bendravimas tarp M. V. ir L. V. nevyko ir jai tik įbėgus į salę iš karto pasigirdo šūvis. Be to, liudytojos R. T. parodymai, kad L. V. į holą atėjo jau su ginklu rankoje, paneigia L. V. aiškinimą, jog jis tik po patirto smūgio, žodinio aiškinimosi ir įspėjimo, išsitraukė ginklą ir šovė į M. V.. Teismo posėdžio metu L. V. nurodė, kad šalia nukentėjusiojo M. V. jo draugės nebuvo. Tokie jo parodymai prieštarauja objektyviai nustatytoms aplinkybėms, kadangi iš R. T. parodymų matyti, kad ji buvo kartu su M. V., matė kaltinamojo rankose ginklą ir dėl to bėgo kviesti pagalbą (pastarąją aplinkybę patvirtino pobūvių salėje buvę G. N., V. K. ir kt.). Prokurorės nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad L. V. į vestibiulį (holą) atėjo jau su ginklu rankoje ir paneigia jo aiškinimą, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Be to, prokurorė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog L. V. kaktoje esanti muštinė žaizda ir veido sužalojimai tik patvirtina jo teiginius, kad smūgį į galvos sritį kažkokiu tai daiktu pirmas jam sudavė ir gintis privertė būtent M. V.. Iš tiesų, nė vienas liudytojas nenurodė, kad tyčia sudavė smūgius L. V.. Liudytojas N. J. nurodė, kad jis su D. B. bandė nuginkluoti L. V., laikė jį. Liudytojas D. B. nurodė, kad J. S. ir L. V. pro duris išgriuvus į lauką, jis su kitais bandė atimti ginklą. Liudytoja T. Z. nurodė, kad buvo chaosas, visi bėgiojo, kiti laikė tą, kuris šaudė (L. V.). Iš šių parodymų matyti, kad asmenys, bandę atimti iš L. V. ginklą, turėjo fizinį kontaktą, grūmėsi su juo. Prokurorė daro išvadą, kad L. V. jam nustatytus sužalojimus patyrė būtent tuo metu. Iš dalies šias aplinkybes patvirtina ir paties kaltinamojo bei liudytojos I. P. parodymai. Išdėstyti argumentai paneigia teismo išvadą kad M. V. užpuolė L. V. suduodamas jam smūgį ir privertė jį gintis. Prokurorė atkreipia dėmesį, jog ikiteisminis tyrimas dėl 2011-01-01 L. V. nesunkaus sveikatos sutrikdymo buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio l dalies 9 punkto, BK 28 straipsnio pagrindais, tačiau teismas šio fakto nevertino.

Teismas neįvertino ir aplinkybės, kad iš karto po įvykio atlikus įvykio vietos apžiūrą vestibiulyje (hole) nebuvo rasta jokių daiktų, kuriais, pasak teismo, M. V. sudavė L. V., tik lauke rasta sudužusi stiklinė taurė (l t. 23-26 b. l.). Be to, teismo išvados, kad visus L. V. galvoje nustatytus sužalojimus padarė M. V., nepatvirtina bylos duomenys. Jeigu tikėti L. V. parodymais, M. V. jam sudavė vieną smūgį į kaktos sritį, tačiau L. V. galvoje nustatyta daugiau sužalojimų, kurie kartu su krūtinės ląstos sumušimu ir šonkaulio lūžiu padaryti ne mažiau penkiais trauminiais poveikiais (2 t. 132-133 b. l.). Remiantis išdėstytu, prokurorė teigia, kad L. V. nebuvo pagrindo gintis nuo nukentėjusiojo M. V..

Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas, prieštaraudamas padarytai išvadai, kad sužalojimus kaltinamojo galvoje padarė M. V., nurodė, kad J. S. užpuolė L. V., sudavė jam smūgius į veidą, krūtinę, kitas kūno vietas, bandė atimti ginklą, taip pavojingai ir akivaizdžiai kėsinosi į L. V. gyvybę bei sveikatą. Prokurorės nuomone, šių aplinkybių nepatvirtina bylos duomenys. L. V. parodė, kad J. S. bandė iš jo atimti ginklą, tačiau jis ginklo neatidavė, įvyko grumtynės. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad iki J. S. sužalojimo jau buvo girdėti šūviai, M. V. jau buvo sužalotas ir gulėjo vestibiulyje, liudytojas D. B. ir kiti bandė įspėti, raminti L. V., t. y. buvo susidariusi grėsminga ir pavojinga aplinkiniams situacija ir šioje situacijoje J. S. veiksmus vertinti kaip puolančiojo, nėra pagrindo. Bylos duomenimis nėra nustatyta, kad nukentėjusieji M. V. ir J. S. pavojingai užpuolė L. V. ir taip kėsinosi į jo sveikatą ar gyvybę.

Prokurorė sutinka su nuosprendyje nurodytais motyvais dėl L. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal atsiradusias pasekmes, t. y. dėl tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo, nes ištyrus byloje esančius įrodymus nėra nustatyta, kad L. V. siekė atimti M. V. ir J. S. gyvybę. Tačiau prokurorė nesutinka su teismo išvada, kad L. V. buvo priverstas gintis nuo M. V., o vėliau ir nuo J. S. pavojingų veiksmų. Prokurorės nuomone, apeliacinio skundo argumentai leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis veiksmus, sukėlusius sunkias pasekmes, atliko dėl chuliganiškų paskatų, t. y. be jokios dingsties ar priežasties, elgdamasis ypatingai įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tokia L. V. veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, požymius. Kadangi L. V. šaunamąjį ginklą panaudojo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – šaudė viešoje vietoje, kur netoli buvo daugiau žmonių ir sunkiai sužalojo du asmenis, jo veika atitinka ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktuose, požymius.

Prokurorė teigia, kad L. V. veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus, t. y. L. V. turi būti nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio 1 d. apie 03.00 val. (duomenys neskelbtini), R. Z. kaimo sodyboje „XXX”, pokylių salės prieangyje, žinodamas, kad pokylių salėje yra daugiau nei du šventės dalyviai, bei antro aukšto fojė yra daugiau nei du suaugę ir daugiau nei du vaikai, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, be jokios priežasties, elgdamasis ypatingai įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydamas pokylį, esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius kitus asmenis, legaliai laikomu šaunamuoju ginklu – 9 mm kalibro pistoletu WALTHER, P99 AS, Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia ne mažiau kaip du kartus šovė į M. V. ir vieną kartą pataikė, padarydamas M. V. kiauryminį šautinį kulkinį kairio klubo-dubens sužalojimą su šūvio įėjimo anga kairio klubo srityje ir svetimkūniu (kulka) tiesiosios žarnos sienoje, kairio šlaunikaulio kaklelio lūžiu, tiesiosios žarnos ir prostatos sužalojimu, tuo sukeldamas M. V. sunkų sveikatos sutrikdymą iš karto po to šovė į mėginusį atimti iš jo ginklą J. S. padarydamas J. S. kiaurinį šautinį pilvo sužalojimą su šūvio įėjimo anga pilvo apatinėje dalyje, kraujosruvomis prie šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos, šūvio išėjimo anga kairio sėdmens srityje, susigrūmė su J. S., grumtynių metu padarydamas J. S. muštinę žaizdą pakaušyje, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam J. S. sukeldamas sunkų sveikatos sutrikdymą.

Prokurorė nurodo, jog L. V. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Byloje pareikštas Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 13 802,20 Lt civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti tenkintinas visiškai, kadangi jis pagrįstas ir įrodytas.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, asmuo dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Iš prokurorės apeliacinio skundo turinio matyti, jog ji teiginį, kad nebuvo būtinosios ginties situacijos, grindžia tuo, jog iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad M. V. smūgio L. V. nesudavė. Skunde taip pat teigiama, kad L. V. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktuose, požymius.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai ir detaliai įvertino ar buvo susidariusi būtinosios gintie situacija pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Visi byloje surinkti įrodymai buvo išsamiai ir objektyviai ištirti teismo posėdžiuose, įvertinti ir motyvuotai aptarti teismo nutartyje.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus.

Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba. Taigi didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2010). Vadinasi nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar L. V. veikė esant būtinosios ginties situacijai, reikia išanalizuoti teismo atliktą įrodymų vertinimą byloje esančių faktinių aplinkybių kontekste.

Apie įvykusį konfliktą L. V. parodė, jog jam atėjus į įvykio vietą pasiimti kailinių, M. V. staiga kažkuo sudavė smūgį į kaktos sritį. Tuo metu be M. V. jis (L. V.) nieko daugiau nematė. L. V. taip pat parodė, jog jam atšokus ir išsitraukus turėtą ginklą, M. V. staiga vėl puolė link jo, po ko L. V., matydamas realią grėsmę, iššovė M. V. į kojas. Teismas pagrįstai rėmėsi L. V. parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, nekito, juos patvirtina ir kiti bylos nagrinėjimo teisme metu surinkti ir ištirti įrodymai. Liudytoja I. P. parodė, jog ji į patalpą kurioje buvo sužalotas M. V., atėjo išgirdusi šūvio garsą. Atėjusi ji pamatė gulinti M. V. bei su ginklu rankose stovintį L. V., tuo metu daugiau patalpoje žmonių nebuvo. Liudytoja R. T. savo parodymuose tvirtino, jog šūvio garsą ji išgirdo po to, kai įbėgo į salę. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantė, pastarosios parodymai patvirtina L. V. parodymus apie tai, kad tuo metu kai buvo sužalotas M. V., R. T. nebuvo. Įvertinus byloje apklaustų liudytojų parodymus, galima daryti išvadą, kad apie konflikto priežastis, t. y. apie tai, kas vyko R. T. išėjus į salę, gali paaiškinti tik įvykio vietoje likę asmenys – M. V. ir L. V.. Nukentėjusysis M. V. viso proceso metu tvirtino, jog neatsimena kaip ir dėl kokių priežasčių buvo sužalotas. Tuo tarpu L. V. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog jam atėjus į įvykio vietą pasiimti kailinių, M. V. staiga kažkuo sudavė smūgį į kaktos sritį. Pastarojo parodymus apie jam suduotą smūgį patvirtina specialisto išvada Nr. G 484/11 (02), kuria L. V. nustatyta muštinė žaizda kaktoje (2 t. 132-133 b. l.). Apklaustas išvadą davęs specialistas D. T. paaiškino, jog muštinė žaizda kaktoje padaryta kietu buku daiktu, kurio savybių detalizuoti nėra galimybės (2 t. 134 b. l.). Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad aplinkybę, jog L. V. įvykusio konflikto su M. V. metu pastarojo buvo sužalotas, patvirtina I. P. parodymai. Pastaroji viso proceso metu tvirtino, kad išgirdusi šūvio garsą ir atbėgusi pažiūrėti, pamatė L. V. kruvina galva (3 t. 166 b. l.). Taigi, prokurorės skunde akcentuojamus liudytojos R. T. parodymus apie tai, kad jos akivaizdoje konflikto tarp M. V. ir L. V. nebuvo, paneigia aptarti objektyvūs bylos duomenys. Šiame kontekste atmetami prokurorės skundo argumentai, jog L. V. visus nustatytus sužalojimus patyrė grumtynių su J. S. metu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė argumentuotą išvadą, kad M. V. užpuolė L. V. suduodamas jam smūgį ir privertė gintis.

Deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti prokurorės samprotavimai dėl L. V. parodymų apie jo (L. V.) ir M. V. bendravimą laiko prasme. Prokurorės nuomone, pastarųjų bendravimas nebuvo momentinis, tuo tarpu R. T. parodė, kad šūvis pasigirdo iš karto jai įbėgus į salę. Teisėjų kolegijos nuomone, Iš L. V. parodymų negalima spręsti, kad konfliktas tęsėsi žymiai ilgiau nei prokurorės vertinimu nurodė liudytoja. Minėtas apeliacinio skundo argumentas yra tik prokurorės pareikšta nepagrįsta nuomonė ir prielaida.

Savo teiginiams pagrįsti prokurorė taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog ikiteisminis tyrimas dėl L. V. nesunkaus sveikatos sutrikdymo buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto, BK 28 straipsnio pagrindais. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog minėtas nutarimas neturi prejudicinės galios, be to, jame nurodytos įvykio aplinkybės nepaneigia teismo nutarties išvadų dėl būtinosios ginties situacijos susidarymo. Kaip matyti iš prokurorės nutarimo turinio, ikiteisminis tyrimas nutrauktas esant būtinajai ginčiai atsižvelgus į tai, kad L. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o ne sunkus (3 t. 123-124).

Siekiant užtikrinti išsamų baudžiamosios bylos išnagrinėjimą prokuroro prašymu buvo atliktas įrodymų tyrimas. Apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai V. M. ir I. P.. Pastaroji atsisakė duoti parodymus prieš L. V. nurodžiusi, jog su juo yra faktinėje santuokoje. V. M. taip pat nenurodė aplinkybių, kurios nebuvo ištirtos pirmosios instancijos teisme. Liudytojas parodė, kad konflikto jis tiesiogiai nematė, į sodybą atvažiavo pasiimti vaikų, kartu išvažiavo ir I. P.. Ji pasakojo, kad sumuštas Laimonas (L. V.). Pokalbio turinio liudytojas neatsimena, be to, I. P. buvo šoko būsenos, todėl jis (V. M.) nelabai suprato ką I. P. jam pasakojo (4 t. 102 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, iš byloje nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad M. V. suduotas smūgis į galvos sritį kažkokiu daiktu privertė L. V. gintis, o tolimesni J. S., D. B., N. J. veiksmai turėjo įtakos tolimesniems L. V. veiksmams. Bylos duomenimis nustatyta, jog J. S., D. B., N. J. buvo vieninteliai tiesiogiai kontaktavę su L. V. po to, kai jis peršovė M. V., t. y. dalyvavo grumtynėse atimant iš L. V. ginklą. L. V. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog J. S. ir jo draugus perspėjęs, kad ginklas tikras, legalus, matydamas, kad J. S. eina link jo, liepė nesiartinti, tačiau J. S. staiga jį puolė, sudavė kumščiu į veidą, griebė už ginklo, po ko jie susigrūmė. L. V. negalėjo pasakyti, kuriuo momentu ir kaip jis peršovė J. S., kadangi iš susijaudinimo neprisiminė. Nukentėjusysis J. S. neneigė ką nors mušęs ar su kuo nors grūmęsis, nurodė, jog apie įvykio aplinkybes nieko neprisimena. Liudytojai D. B. ir N. J. neigė sudavę smūgius L. V.. D. B. savo parodymuose nurodė, kad su L. V. grūmėsi J. S. (3 t. 168-169 b. l.). N. J. parodė, kad jis (N. J.) padėjo D. B., bandžiusiam nuginkluoti L. V. (4 t. 14-15 b. l.).

Įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad jaunesnio ir fiziškai pajėgesnio nukentėjusiojo suduoti kūno sužalojimus sukėlę smūgiai, rodė pavojingą kėsinimąsi, kuris buvo realus ir akivaizdus. Bylos duomenimis nėra paneigta, kad L. V. besigrumiant su J. S., jam (J. S.) padėjo D. B. ir N. J., laikydami L. V. ir bandydami atimti ginklą. Akivaizdu, jog nelygios jėgos suponavo L. V. teisę duoti atkirtį asmenims, t. y. teisę į būtinąją gintį. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog ir pats L. V. buvo sužalotas. Specialisto išvadoje Nr. G 484/11 (02) nurodyta, jog L. V. be ankščiau minėtos muštinės žaizdos kaktoje buvo padaryti poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, veido ir krūtinės ląstos sumušimai, X šonkaulio lūžimas, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ne mažiau penkiais trauminiais poveikiais. Aplinkybę, kad prieš L. V. buvo naudojamas smurtas patvirtino liudytoja I. P., parodžiusi, jog L. V. kažkas iš vaikinų spardė (3 t. 166 b. l.).

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija mano, kad skundžiama Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir ją panaikinti prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.