Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui E. B. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau- ir Pravieniškių PN).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010-06-23 iki 2016-02-11, o skundą teismui pateikė 2016-06-28 (b. l. 7). Bylos duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN pareiškėjas buvo kalinamas iki 2016-02-11 (b. l. 17). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas už laikotarpį nuo 2013-06-28 iki 2016-02-11. Tokia teismo išvada atitinka LVAT formuojamą praktiką (2015-01-07 nutartis byloje Nr. A-46-442/2015).

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 6 būrio gyvenamąsias patalpas: laikotarpiu nuo 2013-06-28 iki 2014-03-19 į gyvenamąją patalpą Nr. 4, kurios plotas - 35,25 kv. m., o laikotarpiu nuo 2014-03-19 iki 2016-02-11 į gyvenamąją patalpą Nr. 6, kurios plotas – 35,51 kv. m. (b. l. 18-20). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Skunde pareiškėjas nurodė, kad jo gyvenamojoje patalpoje visą ginčo laikotarpį gyveno 10 asmenų. Byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių objektyvių ir neginčijamų įrodymų. Atsakovas į bylą pateikia Pravieniškių PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą apie miegamųjų vietų skaičių ginčo patalpose, tačiau šioje pažymoje nurodyta, kad duomenys apie miegamąsias vietas yra pateikti 2016-04-28, tai yra ne ginčo laikotarpiu (b. l. 18). Taigi, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad visose jo gyvenamosiose patalpose gyveno po 10 asmenų, bylos duomenimis yra nepaneigta ir laikytina nustatyta. Remiantis atsakovo pateiktais įrodymais apie ginčo patalpų plotą, konstatuotina, kad pareiškėjui teko nuo 3,52 kv. m. iki 3,55 kv. m. ploto, todėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatyta minimalaus ploto norma jam buvo užtikrinta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundo argumentai dėl patalpų perpildymo atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad dušų patalpos buvo purvinos, vamzdžiai surūdiję, vanduo kalkėtas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 54 punkte numatyta, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, o 56 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Higienos normoje HN 134:2015 28.2 punkte nurodyta, kad dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos.

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės (b. l. 19). Byloje pateiktame Pravieniškių PN direktoriaus 2011-07-20 įsakymu Nr. V-416 patvirtintame Pravieniškių PN gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos apraše (b. l. 21-22) 6 punkte nurodyta, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje patalpoje gyvenantys nuteistieji. Taigi, švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad vanduo pataisos namuose buvo kalkėtas. Geriamojo vandens ir buityje naudojamo karšto vandens saugos ir kokybės reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-07-23 įsakymu Nr. V-455 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. Pažymėtina, kad nei šiame, nei kituose teisės aktuose nereglamentuojamas leistinas kalkių kiekis vandenyje. Atsakovo atstovas pateikia UAB „Kauno vandenys“ vandens tyrimo laboratorijos Geriamojo vandens tyrimo protokolus (b. l. 39-55), iš kurių matyti, kad jokių minėtos higienos normos HN 24:2003 pažeidimų dėl Pravieniškių PN naudojamo vandens nenustatyta.

Skunde teigiama, kad pataisos namų stogai dengti sveikatai pavojinga asbesto danga. Higienos normoje HN 76:2010 6 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Atsakovas nurodo, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Kauno visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte Nr. 36-1249(7) konstatavo, kad pataisos namų aplinkoje nėra asbesto (šiferio) nuolaužų, nevyksta jokie remonto darbai, kurių metu ši danga galėtų būti ardoma, jokie pažeidimai, susiję su asbesto naudojimu gyvenamojoje aplinkoje, nenustatyti (b. l. 32-33). Remiantis byloje pateikta pažyma apie pareiškėjo sveikatos būklę, nenustatyta jokių sveikatos sutrikimų, kuriuos būtų galėjusi sukelti asbesto danga pastatų konstrukcijose (b. l. 36). Pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo nekonstatuotini.

Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad patalpos buvo nešvarios, vamzdžiai surūdiję, vanduo kalkėtas, stogas dengtas asbesto danga, bet visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių sąlygų Pravieniškių PN bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007-06-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl antisanitarinių ir nesaugių gyvenimo sąlygų Pravieniškių PN, tačiau pateikia tik bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstus teiginius, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei minėtus byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių ir nesaugių kalinimo sąlygų (nešvaros, rūdžių, asbesto, vandens kokybės) laikytini nepagrįstais ir skundas šioje dalyje atmestinas.

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismas pažymi, kad iš byloje esančios pažymos apie pareiškėjo sveikatos būklę (b. l. 36) negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad joje nurodomi sutrikimai, tokie, kaip galvos trauma, badavimas, pilvo skausmai, radikulitas ir kt.) buvo susiję su kalinimo sąlygomis. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kad dėl kalinimo sąlygos būtų turėjusios įtakos pareiškėjo sveikatai. Taip pat iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas dėl ginčo dalyko nėra kreipęsis į Psichologinės tarnybos specialistus (b. l. 37). Byloje nenustatyta, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, taip pat nenustatyta, kad dėl kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų kilusi žala. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendė:

nusprenkPareiškėjo E. B. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.